Vasario 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 8, 1–13; Sk 10, 8–10; Ez 10, 2; Apr 10, 1–11; Dan 12, 6–7; Apr 11, 1–13; Kun 16.
Įsimintina eilutė: „Mat kai pasigirs septintojo angelo trimitavimas, bus atbaigtas Dievo slėpinys, kaip Jis yra paskelbęs gerąją naujieną savo tarnams pranašams“ (Apr 10, 7).
Penkto antspaudo simbolika mums parodo, kad engiamos tautos šaukimasis Dievo atspindi tikinčiųjų šauksmą visais amžiais. Jie pavaizduoti kaip sielos po aukuru, prašančios Dievo teisingumo ir išteisinimo: „Kaip ilgai, Valdove?“ (Apr 6, 10) Balsas iš dangaus paragino juos laukti, nes ateina diena, kai Dievas teis tuos, kurie jiems kenkė. Apr 6, 15–17 vaizduoja Jėzų grįžtantį į šią žemę ir atnešantį teismą tiems, kurie piktai elgėsi su Jo ištikimais sekėjais.
Penktojo antspaudo vaizdai parodo Dievo kenčiančios tautos patyrimus per visą istoriją nuo Abelio laikų iki to meto, kai Dievas galiausiai teis ir atlygins „už savo tarnų kraują“ (Apr 19, 2). Kenčianti Dievo tauta turi likti tvirta ir tikėti, kad Dievas girdi savo tautos maldas.
Iš septynių trimitų regėjimo matyti, kad per visą istoriją Dievas jau įsiterpė vardan savo engiamos tautos ir teisė tuos, kurie jai kenkė. Septynių trimitų tikslas yra užtikrinti Dievo tautą, kad dangus nėra abejingas jos kančioms.
ŠVENTŲJŲ MALDOS
Apreiškimo 8 prasideda septyniems angelams stovint Dievo akivaizdoje, pasiruošusiems trimituoti. Prieš pradedant trimituoti, įterpiama kita tema. Jos tikslas – paaiškinti teologinę trimitų reikšmę.
Perskaitykite Apr 8, 3–4 kartu su toliau pateiktu šventyklos Jeruzalėje kasdienių apeigų aprašymu: žydų Rašto komentarai paaiškina, kad vakarinės aukos metu avinėlis būdavo atnašaujamas ant deginamųjų aukų aukuro, o kraujas būdavo išliejamas aukuro papėdėj. Paskirtasis kunigas nešdavo aukso smilkytuvą į šventyklos vidų ir aukodavo smilkalus ant aukso aukuro šventojoje vietoje. Kunigui išėjus, jis sviesdavo smilkytuvą į grindinį sukeldamas didelį triukšmą. Tuo metu septyni kunigai trimituodavo, pažymėdami tos dienos tarnavimo šventykloje pabaigą.
Pastebėtina, kaip Apr 8, 3–5 vartojama vakarinio tarnavimo kalba. Svarbu, kad angelas smilkalus gauna „ant auksinio aukuro priešais sostą“ (Apr 8, 3). Smilkalai simbolizuoja Dievo tautos maldas (Apr 5, 8). Taigi maldos, kurias angelas aukoja Dievo akivaizdoje, yra persekiojamos Dievo tautos maldos. Jos maldas dabar girdi Dievas.
Apr 8, 3–5 pateikiama svarbi informacija apie Apreiškimo knygos trimitavimus:
- a) Septyni trimitavimai yra Dievo įsakymai teisti maištaujančią žmoniją, atsiliepiant į engiamos Jo tautos maldas.
- b) Trimituojama po Jėzaus kaip Avinėlio mirties ir trimitavimas nuosekliai tęsiasi per visą istoriją iki Antrojo atėjimo (žr. Apr 11, 15–18).
Perskaitykite Apr 8, 5 kartu su Ez 10, 2. Kas yra ugnies, išlietos ant Dievo tautos priešų, šaltinis? Kaip Ezechielio regėjimas dėl žarijų išžarstymo ant atsimetusios Jeruzalės nušviečia Apreiškimo knygos trimitavimų prigimtį?
Angelas pripildė smilkytuvą aukuro žarijų ir sviedė jį į žemę. Svarbu, kad žarijos paimamos iš to paties aukuro, ant kurio buvo atnašautos šventųjų maldos. Tai rodo, kad septyni trimitavimai ir sprendimai teisti kenkia žemės gyventojams, atsiliepiant į Dievo tautos maldas. Dievo tauta neužmiršta, ir Dievas įsikiš vardan jos savo laiku.
TRIMITŲ REIKŠMĖ
Dievo įsikišimai vardan savo tautos Apreiškimo knygoje vaizduojami Senojo Testamento trimitų simbolika. Trimitai buvo svarbi senovės Izraelio kasdienio gyvenimo dalis (žr. Sk 10, 8–10 ir 2 Met 13, 14–15). Trimitavimai tautai priminė garbinimą šventykloje; trimituojama taip pat buvo mūšyje, pjūties ir švenčių metu.
Trimitavimai žengė koja kojon su malda. Garbinant šventykloje ar švenčių metu trimitai „priminė“ Dievui Jo Sandorą su savo tauta. Jie taip pat priminė tautai, kad ji pasiruošusi Viešpaties dienai (Jl 2, 1). Mūšyje trimitavimais ir malda Dievas buvo raginamas išgelbėti savo tautą. Ši samprata taikytina ir trimitavimams Apreiškimo knygoje.
Perskaitykite Apr 8, 13; 9, 4. 20–21. Kam tenka septynių trimitavimų teismo sprendimai?
Apreiškimo knygos įvykiai rodo Dievo įsikišimą į istoriją atsiliepiant į savo tautos maldas. Nors antspaudai pirmiausia sietini su tais, kurie skelbiasi priklausantys Dievo tautai, trimitai praneša apie teismo sprendimus prieš žemės gyventojus (Apr 8, 13). Tuo pačiu metu trimitavimai įspėja žmones, kad jie atgailautų, kol ne vėlu.
Septyni trimitai apima istoriją nuo Jono laikų iki šios žemės istorijos pabaigos (Apr 11, 15–18). Trimituojama užtarimo danguje (Apr 8, 3–6) ir Evangelijos skelbimo žemėje metu (Apr 10, 8–11, 14). Trimitavimų teismo sprendimai yra daliniai; jie veikia tik trečdalį kūrinijos. Septintasis trimitas skelbia, kad atėjo laikas Dievui prisiimti Jam teisėtai priklausiančią valdžią. Septyni trimitai taikytini maždaug tam pačiam laikotarpiui, kuris apima septynias bažnyčias:
(a) Pirmieji du trimitai skelbia teismo sprendimus tautoms, kurios nukryžiavo Kristų ir persekiojo ankstyvąją bažnyčią, maištaujančiai Jeruzalei ir Romos imperijai.
(b) Trečiasis ir ketvirtasis trimitai nusako dangaus reakciją į atsimetimą viduramžių ir po reformacijos epochomis.
(c) Penktasis ir šeštasis trimitai nusako padėtį pasaulyje po Švietimo amžiaus, kuriam būdinga didžiulė demoniška veikla, įtraukianti pasaulį į Harmagedono mūšį.
Neabejotina, istorija yra kruvina, kupina skausmo ir liūdesio. Kaip ši liūdna tikrovė padeda mums suvokti, kaip iš tikrųjų nuostabu yra tai, kas mums pažadėta Jėzuje?
ANGELAS SU IŠVYNIOTA KNYGELE
Šeštasis trimitas atveda mus prie paskutiniųjų laikų. Kas šiuo metu yra pašaukta Dievo tauta? Prieš septintą trimitavimą yra intarpas, paaiškinantis Dievo tautos užduotį ir patyrimą paskutiniaisiais laikais.
Perskaitykite Apr 10, 1–4. Kas čia vyksta?
Šis angelas, turintis Kristaus atvaizdą, laiko išvyniotą knygelę. Viena koja Jis stovėjo ant jūros, o kita ant sausumos, nurodant Jo visuotinę valdžią, ir tai, ką Jis tuoj paskelbs, yra visuotinai svarbu. Jis šaukia tarsi riaumojantis liūtas. Liūto riaumojimas simbolizuoja Dievo balsą (žr. Oz 11, 10).
Jonui neleidžiama užrašyti, ką sakė griaustiniai. Yra dalykų, susijusių su ateitimi, kurių Dievas per Joną neapreiškė.
Perskaitykite Apr 10, 5–7. Palyginkite šias eilutes su Dan 12, 6–7. Kokie žodžiai joms bendri?
Angelui sakant: „Tai bus netrukus“ (Apr 10, 6), – graikų kalbos žodis chronos nusako tam tikrą laikotarpį. Tai nurodo į Dan 12, 6–7, kur angelas sako, kad šventųjų persekiojimas truks vieną laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio arba 1260 metų (538–1798 m. po Kristaus). Po šio pranašiško laikotarpio ateis galas.
Žodžiai – tai bus netrukus yra susiję su laikotarpiais Danieliaus pranašystėse, ypač su 2300 pranašiškomis Dan 8, 14 dienomis (457 m. prieš Kristų – 1844 m. po Kristaus). Po šio laikotarpio nebebus pranašiškų laikotarpių. E. Vait teigia: „Šis metas, kurį angelas paskelbia iškilminga priesaika, yra… pranašiškas laikas prieš mūsų Viešpaties atėjimą. Tai reiškia, kad tauta nesulauks kito pranešimo apie konkretų laiką. Po šio laikotarpio, prasidėjusio 1842 m. iki 1844 m., negali būti aiškiai nusakomo pranašiško laiko. Ilgiausias skaičiavimas pasiekia 1844 m. rudenį“ (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 7. 971 p.).
Ką tai mums sako apie priežastis, kodėl turime vengti bet kokio ateities datų nustatinėjimo?
KNYGELĖS VALGYMAS
Perskaitykite Apr 10, 8–11. Rašte valgymas nusako žinios iš Dievo priėmimą, kad ji būtų skelbiama žmonėms (žr. Ez 2, 8–3, 11; Jer 15, 16). Priimta žinia yra gera; bet skelbiama ji kartais apkarsta, nes daugelis jai priešinasi ir ją atmeta.
Jono karčiai saldus patyrimas valgant knygelę yra susijęs su Danieliaus paskutiniųjų laikų pranašysčių apreiškimu. Jonas čia simbolizuoja bažnyčią, kuriai pavesta skelbti Evangeliją baigiantis su Danieliaus paskutiniųjų laikų pranašystėmis susijusioms 1260 dienoms.
Kontekstas rodo, kad Jono regėjimo patyrimas nukreipia į dar vieną karčiai saldų patyrimą 2300 metų pranašiško laikotarpio pabaigoje. Mileritams galvojant, kad, atsižvelgiant į Danieliaus pranašystes, Kristus sugrįš 1844 m., ši žinia jiems buvo „saldi“. Tačiau tam neįvykus, jie patyrė jų skelbtos žinios kartumą.
Pavedimas Jonui vėl pranašauti pasauliui nurodo į sabatą švenčiančius adventistus, kuriems pavesta skelbti Antrojo atėjimo žinią, susijusią su Danieliaus pranašystėmis.
Perskaitykite Apr 11, 1–2. Kas Jonui liepta padaryti?
Šiose eilutėse tęsiamas Apreiškimo 10 vaizdas. Jonui buvo liepta matuoti šventyklą, aukurą ir tuos, kurie meldžiasi. Matavimo sąvoka Rašte simboliškai nurodo į teismą (žr. Mt 7, 2). Šventykla, kurią reikėjo išmatuoti, yra danguje, kur Jėzus tarnauja dėl mūsų. Nuoroda į šventyklą, aukurą ir tuos, kurie meldžiasi, dėmesį atkreipia į Permaldavimo dieną (žr. Kun 16, 16–19). Pastaroji yra „matavimo“ diena, kai Dievas teisia savo tautos nuodėmes. Taigi Apr 11, 1 nurodo į teismą, kuris vyksta prieš Antrąjį atėjimą. Šis teismas susijęs tik su Dievo tauta – tais, kurie meldžiasi šventykloje.
Apr 11, 1 rodo, kad dangiškos šventyklos žinia yra paskutinio Evangelijos skelbimo šerdis. Ši žinia susijusi su Dievo charakterio išteisinimu. Kaip tokia, ji leidžia pažvelgti į visą Evangelijos žinią, susijusią su permaldaujančiu Kristaus darbu ir Jo teisumu kaip vienintele išgelbėjimo priemone žmonėms.
Atsižvelgiant į tai, kad kraujas buvo itin svarbus Permaldavimo dienos apeigai (žr. Kunigų 16), kaip mes galime visada atminti tikrovę, jog teismas yra gera žinia? Kodėl ši tiesa yra itin svarbi?
DU LIUDYTOJAI
Perskaitykite Apr 11, 3–6. Kaip du liudytojai atspindi Zerubabelį ir Jozuę karaliaus ir kunigo vaidmenyse? žr. Zch 4, 2–3. 11–14.
Dviejų liudytojų idėja kyla iš žydų teisinės sistemos, kuri teisybės nustatymui reikalavo bent dviejų liudytojų (Jn 8, 17). Du liudytojai simbolizuoja Raštą; bet jie taip pat gali simbolizuoti Dievo tautą, šiai liudijant Raštą. Šių dviejų negalima atskirti, nes Dievo tauta yra pašaukta skelbti pasauliui Raštą.
Liudytojai pranašauja apsivilkę maišais pranašiškuoju 1260 metų laikotarpiu (538–1798 po Kristaus). Tai nurodo į Apr 10, 11, kur Jonui liepta pranašauti. Tai rodo, kad šis raginimas pranašauti skirtas ir bažnyčiai, kuri ir toliau turi skelbti pasauliui Dievo tiesą. Maišas yra gedulo drabužis (Pr 37, 34); jis nurodo į sunkmetį, per kurį Dievo tauta turi eiti, jiems toliau pranašaujant.
Perskaitykite Apr 11, 7–13. Savais žodžiais apibūdinkite, kas nutiko dviem liudytojams pranašiškųjų 1260 dienų pabaigoje.
Žvėris, nužudantis du liudytojus, kyla iš paties šėtono buveinės. Šis liudytojų nužudymas istoriškai taikytinas ateistiniam išpuoliui prieš Raštą ir religijos išsižadėjimui, susijusiam su Prancūzijos revoliucijos įvykiais. Šiai antireliginei sistemai būdingas Sodomos moralinis nuopuolis, ateistinė Egipto arogancija ir Jeruzalės maištingumas. Tai, kas nutiko Jėzui Jeruzalėje, šiuo metu vyksta Raštui pagal šią antireliginę sistemą.
Liudytojų prisikėlimas rodo, kad po Prancūzijos revoliucijos kils didžiulis susidomėjimas Raštu, kada bus steigiamos Biblijos draugijos ir daugybė misijų.
Prieš pabaigą visas pasaulis paliudys visuotinį Rašto skelbimą, kokio nematė ankstesnė istorija. Šio paskutinio skelbimo padariniai bus karčiai saldūs, nes išprovokuos priešpriešą, kada demoniška veikla stebuklais paskatins pasaulį paskutinei kovai prieš ištikimus Dievo liudytojus (žr. Apr 16, 13–16).
Tolesniam tyrinėjimui: Septintasis trimitas (Apr 11, 15–18) įspėja dėl šios žemės istorijos pabaigos. Atėjo laikas Dievui parodyti savo galią ir viešpatavimą. Ši maištinga planeta, kuri buvo pavaldi šėtonui tūkstančius metų, netrukus bus pavaldi Dievui. Po Kristaus mirties ant kryžiaus ir Jo užžengimo į dangų šėtonas, kaip uzurpatorius, buvo amžiams išmestas iš dangaus, o Kristus buvo paskelbtas teisėtu žemės valdovu (Apr 12, 10), net jei šėtonas ir toliau kiek įmanydamas keltų sumaištį, jis žino mažai beturįs laiko (Apr, 12, 12). Septintasis trimitas skelbia, kad uzurpuojančių jėgų klausimas buvo išspręstas ir kad šis pasaulis galiausiai taps pavaldus Jo teisėtam viešpatavimui.
Septintasis trimitas apibūdina antrąją Apreiškimo knygos pusę, kurioje aptariami paskutiniai įvykiai: (1) Tautos įširdo: Apreiškimo 12–14 nusako šėtoną kaip kupiną įniršio (Apr 12, 17), kuris su savo dviem sąjungininkais – žvėrimi iš jūros ir žvėrimi nuo sausumos – ruošia pasaulio tautas kovoti prieš Dievo tautą. (2) Atėjo Tavo rūstybės laikas: Dievas reaguoja į tautų įniršį septyniomis paskutinėmis negandomis, kurios vadinamos Dievo rūstybe (žr. Apr 15, 1). (3) Metas teisti mirusius nusakytas Apr 20, 11–15. (4) Ir atsilyginti savo tarnams – Apreiškimo 21–22. (5) Sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę: Apr 19, 2 sako, jog paskutiniųjų laikų Babilonas yra teisiamas, nes jis niokojo žemę. Šėtono, jo pavaldinių ir jo dviejų sąjungininkų sunaikinimas yra galutinis aktas didžiosios kovos dramoje (Apr 19, 11–20, 15).
Klausimai aptarimui:
Kartais pastebime, kad Evangelijos skelbimas gali būti „kartus“ (Apr 10, 10); mūsų žodžiai atmetami, išjuokiami ir mes patys galime būti atmesti ir išjuokti. Kartais skelbimas netgi gali sukelti priešpriešą. Kokias žinote Rašto asmenybės, kurios susidūrė su tokiais išmėginimais, ir ko mes galime pasimokyti iš jų patyrimo?
Apmąstykite šį teiginį: „Aš kelis kartus buvau įspėta dėl datų nustatinėjimo. Jau niekada Dievo tautai nebus duota žinios, kuri būtų pagrįsta laiku. Mums nežinomas nei metas, kai bus išlieta Šventoji Dvasia, nei Kristaus atėjimo metas (E. G. White, Selected Messages, book 1, 188 p.). Kokias pastebite problemas dėl išsamių su paskutiniaisiais įvykiais susijusių pranašiškų grafikų po 1844 m.? Kaip galima apsisaugoti ir išvengti šių spąstų, kuriuos paspendžia tokie grafikai?