Liepos 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 11, 20–30; Mt 5, 5; Įst 18, 15; Gal 5, 1; Iš 18, 13–22; Gal 6, 2.
Įsimintina eilutė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)
„Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“
Koks nuostabus pažadas mums čia duotas Jėzuje. Galų gale, kas iš mūsų kartais nesijaučia vargstantis, ir jei ne dėl paties darbo (nors dažnai būtent dėl jo), bet vargo ir prislėgimo, kurį lemia pats gyvenimas? Ir Jėzus čia mums sako, kad Jis žino, ką patiriame, taip, Jis gali mums padėti, jei mes Jam leisime.
Ir tada, liepęs mums imti Jo jungą, Jėzus sako: „Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“ (Mt 11, 30). Kitaip tariant, atsikratykite jungų ir naštų (atiduokite juos Man) ir vietoj to imkite Manąjį, nes Manąjį nešti lengviau.
Kaip galime patirti atgaivą, apie kurią kalba Jėzus? Juk mes gyvename pasaulyje, kur po nuodėmės Viešpats tarė Adomui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pr 3, 19). Taigi mes žinojome, ką reiškia vargti ir nešti naštą, kuri mums vieniems gali atrodyti per sunki.
I. „AŠ JUS ATGAIVINSIU!“
1. Perskaitykite Jėzaus žodžius Mt 11, 20–28: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ Koks šio teiginio kontekstas? Kaip Jėzus mus atgaivina?
Kaip ir mes visi, Jėzus niekada nekalbėjo be konteksto. Kad suprastume Jį, turime suvokti konkretų kontekstą, susijusį su konkrečiu teiginiu, ypač klaidingo Jėzaus supratimo išvengimui.
Mato 11 žymi lūžio tašką Mato evangelijoje. Pareiškimai, kuriais smerkiami svarbūs Galilėjos miestai, iki šiol yra griežčiausi Evangelijoje. Jėzus nežarsto malonių; Jis rodo į ten, kur skauda; Jis bendrauja su „nederamais“ žmonėmis (Mt 9, 9–13); Jo tvirtinimas, kad Jis gali atleisti nuodėmes, religinių vadovų akyse yra skandalingas (Mt 9, 1–8).
Iš tiesų, Jėzus ištarė kietus ir smerkiančius žodžius, netgi nepalankiai palygindamas žmones su Sodoma, kuri tada (kaip ir šiandien) buvo laikoma nenumaldomos nedorybės vieta. „Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11, 24).
Įtampa auga ir, vis dėlto, viso to akivaizdoje Jėzus keičia mintį ir siūlo tikrą poilsį. Jis gali tai padaryti, nes „viskas Man yra Mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas“ (Mt 11, 27). Jėzui atgaivos suteikimas remiasi Jo dieviškumu ir vienybe su Tėvu.
Kad galėtume atiduoti savo naštą, turime suprasti, jog negalime jos nešti vieni. Tiesą sakant, daugumas iš mūsų jos neatiduos, nebent pripažinsime tikrąją savo būklę. Jėzaus kvietimas yra pagrįstas poreikiu.
Jo teiginys Mt 11, 28 prasideda liepiamąja nuosaka graikų kalboje. „Ateikite“ nėra pasirinkimas; „ateikite“ yra būtina sąlyga atgaivai. „Ateikite“ reiškia, kad turime pavesti save Jam. Laikmečiu, kai daugelį dalykų savo gyvenime galime patogiai valdyti išmaniaisiais telefonais, ateiti pas Jėzų nėra natūralu. Tiesą sakant, daugumai žmonių paklusti yra sunkiausia krikščioniško gyvenimo dalis.
Mums patinka kalbėti, ir tai derama, apie visa, ką Dievas daro dėl mūsų Kristuje ir kaip negalime išsigelbėti ir panašiai. Visa tai tiesa. Bet galų gale mes vis tiek turime sąmoningai apsispręsti „ateiti“ pas Jėzų, o tai reiškia savęs pavedimą Jam. Čia laisvos valios tikrovė tampa svarbiausia krikščionių gyvenime.
Kokias naštas nešate jūs? Kaip galite išmokti jas atiduoti Jėzui ir patirti Jo pasiūlymą, kuris Jam daug kainavo?
II. „IMKITE ANT SAVO PEČIŲ MANO JUNGĄ“
2. Perskaitykite Mt 11, 29–30. Kodėl Jėzus mums liepia imti Jo jungą iškart po to, kai Jis pakvietė mus pavesti Jam mūsų naštą ir rasti tikrą atgaivą?
Po pirmojo paliepimo „ateiti“ Mt 11, 28, Mt 11, 29 seka dar du paliepimai.
„Imkite“ ir „mokykitės“ auditorijos (ir skaitytojo) dėmesį sutelkia į Jėzų. Turime imti Jo jungą ir mokytis iš Jo.
Artimi Dievybės santykiai tarp Tėvo ir Sūnaus (paminėti jau Mt 11, 25–27) pateikia galingą iliustraciją, kuri gali paaiškinti palyginimą apie jungą šiose eilutėse. Ir Tėvas, ir Sūnus dirba vieningai, kad išgelbėtų žmoniją. Nors jungas yra paklusnumo simbolis (žr. Jer 27), tai taip pat yra palyginimas, nusakantis vieningą tikslą. Mes imame Jo jungą ir priimame Jo mums pavedamą užduotį, kad laimintume aplinkinius. Mes nenešame Jo jungo; mes tiesiog pajungti Jam, nes Jo jungas „švelnus“ ir Jo našta „lengva“ (Mt 11, 30).
Antrasis paliepimas – „mokykitės iš Manęs“ pakartoja šią sampratą. Graikų kalboje veiksmažodis „mokytis“ yra susijęs su terminu „mokinys“. Kai mokomės iš Jėzaus, iš tikrųjų esame Jo mokiniai. Paklusnumas ir pasišventimas yra mokinio savybės.
3. Kuo skiriasi – „vargstate“ (Mt 11, 28) ir Jo jungo ėmimas (Mt 11, 29)?
Jungas buvo įprasta su Įstatymu susijusi judaizmo metafora. Apd 15, 10 ji pavartota ryšium su apipjaustymu. Gal 5, 1 Jėzaus siūloma laisvė priešpriešinama vergystės jungui, kuris yra nuoroda į Įstatymą kaip į išganymo priemonę. Jėzaus jungas pabrėžia paklusnumą ir pasišventimą sekti Jo pėdomis ir dalyvauti Jo misijoje. Nors negalime tikėtis kažką pridėti prie išganymo, kurį Jėzus laimėjo ant kryžiaus, galime tapti Jo pasiuntiniais ir pasidalyti gerąja žinia su aplinkiniais. Jėzaus Įstatymo aiškinimas, kaip išdėstyta Kalno pamoksle (Mato 5–7), yra radikalesnis net už fariziejų sampratą. Jis reikalauja širdies operacijos ir mūsų motyvų pakeitimo – ir Jo jungas yra švelnus, Jo našta lengva (Mt 11, 30).
Koks nuostabus pažadas! Atgaiva mūsų sielai. Kaip ją patyrėte? Kokia tai atgaiva? Sutelkdami dėmesį į Jėzų ir į tai, ką Jis mums siūlo, kaip mes galime pradėti pažinti šią atgaivą?
III. „AŠ ROMUS IR NUOLANKIOS ŠIRDIES“
Romumas šiandien nepakankamai branginama savybė. Iš nuolankumo juokiamasi. Socialinė žiniasklaida išmokė mus kreipti dėmesį į garsius, triukšmingus, keistus, pašėlusius ir perdėtus veiksmus. Tikrai daug pasaulio savybių yra priešingos tam, ką Dievas laiko svarbiu ir vertingu.
„Tiesos pažinimas priklauso ne nuo intelekto, o nuo sielos tyrumo, nuoširdaus, atsidavusio tikėjimo. Tie, kurie nuolankia širdimi ieško Dievo vadovavimo, sulaukia Dievo angelų. Šventoji Dvasia duodama, kad atskleistų jiems gausius tiesos lobynus.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 44)
4. Perskaitykite Mt 5, 5; 1 Pt 3, 4 ir Iz 57, 15. Remdamiesi šiomis eilutėmis, kaip apibrėžtumėte romumą ir nuolankumą?
Kristaus romumą ir švelnumą Paulius mini 2 Kor 10, 1. Romumu ir nuolankumu neapibūdinami pastumdėliai, kurie negali pastovėti už save. Pats Jėzus nesiekė priešpriešos ir dažnai jos vengė, nes Jo misija dar nebuvo įvykdyta (Jn 4, 1–3). Tačiau, kai priešprieša ateidavo pas Jį, Jis reaguodavo drąsiai. Tačiau tuo pačiu metu Jis kalbėjo maloniai. Pavyzdžiui, Jo rauda dėl Jeruzalės prieš pat kryžių buvo ne keiksmai, o ašarų kupini pražūtingos ateities paveikslai (Lk 19, 41–44).
Naujajame Testamente Jėzus dažnai nusakomas kaip antrasis Mozė. Jis kalba nuo kalno, išdėstydamas savo karalystės principus (Mt 5, 1). Jis stebuklingai parūpina maisto minioms (Mt 14, 13–21). Sk 12, 3 Mozė nusakytas kaip labai „kuklus“, o tai atkartoja Mt 11, 29. Žmonės, paliudiję, kaip pamaitinami 5000, stebisi: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14) – nuoroda į Įst 18, 15 ir Mozės kaip pranašo vaidmenį.
Jėzaus nuolankumas ir romumas aiškiai pakeičia Mozės. Juk Jis yra mūsų dangiškas Gelbėtojas. Nors Mozė pasisiūlė pasiaukoti, kad išgelbėtų tautą (Iš 32, 32), jo mirtis nieko nebūtų laimėjusi, nes Mozė pats buvo nusidėjėlis ir jam reikėjo Išganytojo, kuris prisiims kainą už jo nuodėmes. Nors galime pasimokyti iš Mozės ir jo gyvenimo, Mozėje nėra išganymo.
Vietoj to mums reikia Gelbėtojo, kuris galėtų stoti į mūsų vietą ne tik kaip užtarėjas, bet ir kaip mūsų pavaduotojas. Užtarimas yra svarbus, tačiau tik Dievas, kabantis ant kryžiaus, kaip mūsų nuodėmių prisėmėjęs, kaip tas, kuriam teko bausmė už mūsų nuodėmes, gali išgelbėti mus iš tų Įstatymo padarinių, kurie mums teisėtai tenka dėl mūsų nuodėmių. Štai kodėl, kad ir koks puikus pavyzdys mums yra Jėzus, viskas būtų veltui be kryžiaus ir prisikėlimo.
IV. „MANO JUNGAS ŠVELNUS“
Jau minėjome, kad žodį „jungas“ Matas šiame skyriuje vartoja atkartodamas judaizmo sampratą ir kitus Naujojo Testamento tekstus, nurodančius į neteisingą Įstatymo supratimą.
5. Graikų kalboje žodis „švelnus“ Mt 11, 30 taip pat gali būti išverstas – „geras, malonus, naudingas ir palankus“. Daugelis aplinkinių mano, kad Dievo Įstatymas yra sunkus, sunkiai įvykdomas ir kartais nereikšmingas. Kaip galime padėti jiems atrasti Įstatymo grožį ir įkvėpti meilę Įstatymo Davėjui?
Tėvai visada prisimena tą akimirką, kai jų vaikas žengė pirmąjį žingsnį. Po svirduliuojančio pirmojo žingsnio seka bandomasis antras, paskui trečias, o tada greičiausiai vaikas suklumpa ir nugriūva. Gali būti šiek tiek ašarų ir galbūt net mėlynė, tačiau pajutęs judėjimo laisvę vaikas atsistos ir bandys dar kartą. Žingsnis, griuvimas, atsistojimas, žingsnis, griuvimas, atsistojimas. Tai kartojasi daug kartų, kol vaikas pradeda saugiai vaikščioti. Vis dėlto suklupimo ir griuvimo metu išdidus veidelis pergalingai pareiškia: Tėti, mama, aš galiu vaikščioti!
Ėjimas su Jėzumi ne visada yra lengvas, bet jis visada geras ir teisingas. Mes galime suklupti; mes netgi galime pulti; ir vis tiek galime atsistoti ir toliau eiti su Juo mūsų pusėje.
6. Gal 5, 1 Paulius rašė: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ Ką tai reiškia? Kaip Kristus mus išvadavo? Kuo skiriasi Kristaus jungas nuo vergystės jungo, dėl kurio Paulius mus įspėja?
Mes galime būti tikri, kad ir ką Paulius tiksliai norėjo pasakyti rašydamas apie vergystės jungą, jis neturėjo omenyje paklusnumo Dievo Įstatymui, dešimčiai įsakymų. Priešingai, per paklusnumą, tikėjimą, supratimą, kad išganymas mums yra užtikrintas, pagrįstas ne Įstatymu, o mus apgaubiančiu Kristaus teisumu, mes galime patirti tikrą atgaivą ir laisvę.
Kodėl gyvenimas paklusnumu Dievo Įstatymui užtikrina didesnę atgaivą nei gyvenimas nepaklūstant šiam Įstatymui?
V. „MANO NAŠTA LENGVA“
Paskutiniuose Jėzaus žodžiuose Mt 11, 30 pavartoti naštos simboliai: „Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“.
7. Mozė džiaugėsi pamatęs uošvį Jetrą, kai Izraelis išėjo iš Egipto ir perėjo jūrą. Perskaitykite Iš 18, 13–22. Kaip šiame pasakojime atrodo kito žmogaus naštos nešimas?
Iš 18, 13 mums pasakojama, kad žmonės ėjo pas Mozę sprendimų nuo ryto ligi vakaro. Tai pamatęs, Mozės uošvis nuoširdžiai prašė žento sukurti tvarką, kuri leistų jam sutelkti dėmesį į didelius dalykus, o kasdienius patikint kitų rūpesčiui. Šventajame Rašte sakoma, kad Mozė paklausė Jetro ir įgyvendino šiuos gyvenimą teikiančius pokyčius.
Kai Jėzus mums pasakė, kad Jo našta yra lengva, Jis norėjo mums priminti, jog galime pasikliauti Juo, galutiniu naštos nešėju. Kaip ir Mozė, turime suprasti, kad mums reikia kitų, kurie pasidalytų mūsų našta. 1 Kor 12, 12–26 Pauliaus simboliai, susiję su Kristaus kūnu, gerai parodo, kaip gali atrodyti bendra našta. Mums reikia veikiančio kūno, kad apskritai galėtume nešti naštą. Mums reikia kojų, rankų, pečių, raumenų ir sausgyslių, kad apskritai galėtume ką nors nešti.
8. Perskaitykite Gal 6, 2. Kaip vienas kito naštos nešimas padeda mums įvykdyti Kristaus Įstatymą?
Tiesioginis šios ištraukos kontekstas gali padėti. Gal 6, 1 Paulius teigia, kad jei brolis ar sesuo patenka į pagundą, turime atkurti tą asmenį švelnumo dvasia (prisiminkime Jėzaus teiginį Mt 11, 29, kad Jis nuolankus). Naštos nešimas reiškia iš kelio išklydusio asmens sugrąžinimą, padedant jam pamatyti dangaus malonę. Bet tai taip pat reiškia pagalbą vienas kitam, kai mes arba kiti patiriame sunkumus. Graikiškas terminas „našta“ gali nusakyti didelį svorį arba akmenį. Tai priminimas, kad mums visiems tenka naštų ir kad mums visiems reikia tų, kurie galėtų mums padėti jas nešti. Dalijimasis našta yra dangaus nustatyta bažnyčios veikla, reikalaujanti švelnumo, kurio rezultatas yra atjauta.
Pagalvokite apie paskutinį kartą, kai kažkas padėjo jums nešti naštą, su kuria kovojote. Kodėl tai jums daug reiškė? Kieno naštą galite padėti nešti dabar?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kai darbas jums atrodo sudėtingas, kai skundžiatės sunkumais ir išbandymais, sakydami, kad neturite jėgų atsilaikyti prieš pagundą, kad negalite nugalėti nekantrumo ir kad krikščioniškas gyvenimas yra darbas įkalnėn, būkite tikri, kad nešate ne Kristaus jungą; jūs nešate kito šeimininko jungą.“ (E. Vait, „Child Guidance“, p. 267)
„Būtinas nuolatinis budėjimas ir nuoširdus pasišventimas iš meilės, tačiau taip bus savaime, kai sielą išlaikys Dievo galia tikėjimu. Mes visiškai nieko negalime padaryti, kad sulauktume dangaus palankumo. Mes negalime pasikliauti savimi ar savo gerais darbais; bet kai ateiname pas Kristų kaip klystantys, nuodėmingi, galime atsigaivinti Jo meilėje. Dievas priims kiekvieną, kuris ateina pas Jį visiškai pasitikėdamas nukryžiuoto Išganytojo nuopelnais. Meilė veržiasi iš širdies. Galime nejausti ekstazės, tačiau yra nuolatinis, ramus pasitikėjimas. Kiekviena našta yra lengva; nes Kristaus jungas yra lengvas. Pareiga tampa džiaugsmu, o auka – malonumu. Kelias, kuris anksčiau atrodė apgaubtas tamsos, pasidaro šviesus nuo Teisumo saulės spindulių. Tai yra vaikščiojimas šviesoje, kaip Kristus yra šviesoje.“ (E. Vait, „Faith and Works“, p. 38)
Klausimai aptarimui:
1. Ar prisimenate tą akimirką ėjime su Jėzumi, kai pagaliau atsidavėte Jam? Pasidalykite šia akimirka klasėje ir ypatingą dėmesį skirkite tam, kodėl atsidavėte.
2. Ištirkite Jėzaus maldą Mt 11, 25–27 ir aptarkite klasėje, kaip mes susipažįstame su malone. Kodėl Dievas slepia nuo išminčių ir gudriųjų išganymo planą („tai“), bet apreiškia mažutėliams?
3. Kaip praktiškai galime padėti aplinkiniams, kovojantiems su našta, ateiti pas Jėzų ir atrasti atgaivą?
4. Nuodugniau apmąstykite mintį būti „romiu ir nuolankios širdies“. Ar tai nėra blogai žmogaus savigarbai? Ar neturėtume jaustis gerai dėl savęs, ypač dėl to, kad vis tiek kovojame su asmeninėmis abejonėmis? Kaip kryžius ir ką jis reiškia turėtų padėti mums suprasti, ką Jėzui reiškia būti „romiu ir nuolankios širdies?“ Tai yra, kryžiaus akivaizdoje, kodėl nuolankumas ir romumas yra vienintelis deramas nusistatymas?