Rugsėjo 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 1, 9–19; Mt 24, 4–8. 23–31; Apr 14, 6–12; Hbr 11, 13–16; Fil 4, 4–6.
Įsimintina eilutė: „Bet skelbiame, kaip parašyta: ʼKo akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.ʼ“ (1 Kor 2, 9)
Ar kada nors jautėte, kad atsidūrėte didžiojoje kovoje, savotiškoje kovoje tarp gėrio ir blogio? Daugelis, net ir pasauliečiai, nujaučia šią tikrovę. Ir mes taip jaučiamės, nes, tiesą sakant, tai tiesa. Mes esame didžiojoje kovoje tarp gėrio ir blogio, tarp Kristaus (gerojo) ir šėtono (piktojo).
Taigi gyvenimas iš tikrųjų rutuliojasi dviem lygmenimis. Didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono vyksta pasauliniu mastu, iš tikrųjų netgi kosminiu lygiu, nes ji prasidėjo danguje (Apr 12, 7). Tačiau dėl painių įvykių galime lengvai pamiršti bendrą vaizdą, Dievo planą šio pasaulio išgelbėjimui. Karai, politiniai neramumai ir stichinės nelaimės gali mus bejėgiškai sukaustyti baime. Tačiau pranašiškas Dievo vedimas gali padėti nepamiršti bendro vaizdo, kur einame ir kaip pasieksime tikslą.
Didžioji kova taip pat rutuliojasi daug asmeniškesniu lygmeniu. Visi mes kasdien susiduriame su tikėjimo iššūkiais, ir jei nebegyvensime Jėzaus antrojo atėjimo metu, taip pat susidursime su mirtimi. Šią savaitę tyrinėsime tai, kaip galime rasti atgaivą Jėzuje visuotinių neramumų ir nežinomos asmeninės ateities akivaizdoje, bent trumpuoju laikotarpiu. Ilgainiui viskas atrodo labai daug žadančiai!
I. PABAIGOS REGĖJIMAS
Seniausias ir ilgiausiai išgyvenęs Jėzaus mokinys, iš tikrųjų vaikščiojęs su Juo, buvo uolėtoje saloje kalėjime toli nuo visko, kas jam buvo brangu. Kas turėjo vykti Jono galvoje, kai jis įstrigo šioje negyvenamoje saloje? Kaip jis čia atsidūrė? Juk jis matė Jėzų užžengiantį ir matė du ten stovėjusius angelus, sakiusius: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11).
Tačiau tai buvo prieš daugelį metų, o Jėzus dar negrįžo. Tuo tarpu kiti tą dieną su juo buvę apaštalai jau buvo mirę, dauguma jų nukankinti dėl Jėzaus liudijimo. Jaunoji bažnyčia išgyveno kartų pasikeitimą ir dabar laukė siaubingo persekiojimo iš išorės ir keistų klaidamokslių iš vidaus. Jonas turėjo jaustis vienas, pavargęs ir neramus. Ir tada staiga jam buvo suteiktas regėjimas.
1. Jūsų manymu, kokią paguodą Jonui suteikė šis regėjimas? Perskaitykite Apr 1, 9–19.
Jėzus savo sekėjams buvo sakęs: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20), žodžius, kurie, be jokios abejonės, turėjo guosti Joną, vienišą tremtinį. Tikrai šis regėjimas, šis Jėzaus „apreiškimas“ turėjo būti didelė paguoda jam, žinant, kad Jėzus, „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis“, dabar ypatingai apsireiškė ištremtam apaštalui.
Iš šių eilučių kyla su šio pasaulio ateitimi susiję regėjimai. Jonui buvo parodyta nuostabi istorijos panorama, iš esmės tai, kas mums yra krikščionių bažnyčios istorija, jam buvo ateitis. Ir vis dėlto tarp būsimų išbandymų ir vargų Jonui buvo parodyta, kuo viskas baigsis. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 1–2).
Didis apokaliptinis regėjimas, kurį Jonas užfiksavo Apreiškimo knygoje, padėjo jam užtikrintai ilsėtis Dievo apvaizdoje ir pažaduose.
Šis gyvenimas gali būti sunkus, kartais net bauginantis. Vis dėlto, kaip supratimas, kad Dievas žino ateitį ir kad ateitis, ilgalaikiu požiūriu, yra gera, mus guodžia?
II. ATVIRKŠTINIS SKAIČIAVIMAS
Ant Alyvų kalno Jėzus bendrais bruožais nupiešė istoriją, atsakęs į mokinių klausimus: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3)
Gerai žinomas Jėzaus pamokslas, užrašytas Mato 24, apima nenutrūkstamą istorijos tėkmę nuo Jo dienų iki Antrojo atėjimo ir toliau.
Jėzus norėjo savo žmonėms visais amžiais pateikti apytikslį dangaus tvarkaraščio, susijusio su pabaigos meto pranašystėms, esmę, kad gyvenantieji paskutiniaisiais laikais galėtų būti pasirengę svarbiausiam įvykiui. Jis norėjo, kad galėtume užtikrintai ilsėtis Jo meilėje, net kai viskas aplinkui griūva.
Adventistai gerai žino Danieliaus knygoje apibūdintą metą „tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“ (Dan 12, 1). Jėzus nori, kad būtume pasirengę šiam įvykiui, kuris bus prieš Jo antrąjį atėjimą.
2. Koks bus Jo atėjimas? Kaip išvengti suklaidinimo? Perskaitykite Mt 24, 4–8. 23–31.
Jėzaus atėjimas bus tikras įvykis paskutiniaisiais laikais. Atsižvelgiant į tai, kiek pranašystėse numatyta vietos Jo sugrįžimui ir net Jėzaus pamoksluose, tai yra svarbus klausimas.
Paskutinį kartą visuotiniam kulminaciniam įvykiui buvo pasirengę vos aštuoni žmonės iš viso pasaulio. Antrojo atėjimo netikėtumą Jėzus lygina su šiuo įvykiu – tvanu (Mt 24, 37–39). Tačiau, nors niekas nežino Antrojo atėjimo dienos ar valandos (Mt 24, 36), Dievas davė mums pranašišką atvirkštinį skaičiavimą, kurį galime stebėti rutuliojantis mus supančiame pasaulyje.
3. Mums buvo skirtas vaidmuo šioje pranašiškoje dramoje. Koks jis? Atkreipkite dėmesį į Mt 24, 9–14.
Šioje kosminėje kovoje mes esame ne tik stebėtojai. Turime būti aktyvūs dalyviai skelbiant Evangeliją visam pasauliui, o tai reiškia, kad ir mes susidursime su persekiojimu.
Ką reiškia ištverti iki galo? Kaip mes tai darome? Kokius sprendimus turime priimti kiekvieną dieną, kad mūsų meilė neatšaltų, kaip daugeliui praeityje ir daugeliui ateityje?
III. ŽYGIO ĮSAKYMAS
Bendras pranašiškas istorijos paveikslas ne tik leidžia mums ramiai sėdėti ir nieko nedaryti rutuliojantis įvykiams, kurie tikrai mums nepavaldūs. Tad dažnai nusistatymas gali būti toks: „Paskutiniai įvykiai klostysis taip, kaip išpranašauta, tad ką mes galime padaryti, išskyrus paprasčiausiai žingsniuoti kartu su jais? Juk ką aš vienas galiu padaryti?“
Tačiau krikščionių nusistatymas juos supančio pasaulio ir ypač paskutiniųjų įvykių atžvilgiu turi būti kitoks. Apreiškimo 14 sako, kad mūsų tikslas šiuo istorijos laikotarpiu yra pasakyti kitiems apie Dievo teismą ir padėti jiems pasiruošti Jėzaus antrajam atėjimui.
4. Perskaitykite Apr 14, 6–12. Ko čia mokoma ir ką mes turime skelbti pasauliui? Kodėl ši žinia itin skubi?
Adventistai tiki, kad turima tiesa (2 Pt 1, 12) yra būtent šiose eilutėse, kurias mes vadiname „Trijų angelų žinia“. Čia mes randame mūsų pašaukimo šiuo metu žemės istorijoje esmę.
Atkreipkite dėmesį, kad žinia prasideda amžinąja Evangelija, nuostabia naujiena apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kuria vienintele remiasi mūsų išganymo viltis. Taip pat yra žinia, kad „atėjo Jo teismo valanda“ (Apr 14, 7) – galingas orientyras, nurodantis į laiko pabaigą. Tada taip pat yra raginimas garbinti tą, „kuris sukūrė dangų ir žemę“, priešingai nei bauginantis perspėjimas apie tuos, kurie, pasilikę Babilone, garbina „žvėrį ir jo atvaizdą“. Galiausiai yra Dievo tautos paskutiniaisiais laikais apibūdinimas: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“
5. Perskaitykite Apr 14, 11. Kas čia sakoma apie atilsio neturėjimą tiems, kurie garbina žvėrį ir jo atvaizdą?
Garbinantiems žvėrį ir jo atvaizdą jokio atilsio nei dieną, nei naktį? Nors yra įvairių minčių, ką tai reiškia, visi sutiks, kad šie žmonės nepatiria tokio atilsio, kokį Dievas siūlo Jo ištikimiesiems.
Jūsų manymu, kodėl pirmoji Trijų angelų žinios dalis yra amžinoji Evangelija? Kodėl skelbdami šią žinią pasauliui turime visada atminti šią nuostabią tiesą? Kuo Evangelijos suvokimas yra esminis atilsio sampratai?
IV. ILSĖTIS RAMYBĖJE
Jau ilgus šimtmečius krikščionys laukia Kristaus sugrįžimo. Tai tikrai visų mūsų vilčių kulminacija – ir ne tik mūsų, bet visų tikinčiųjų Dievą viltis per visą istoriją.
6. Perskaitykite Hbr 11, 13–16. Koks didelis pažadas čia užrašytas ne tik gyvenusiems senovėje, bet ir mums?
Daugeliu atžvilgių šios eilutės neturėtų prasmės, jei paplitęs tikėjimas, susijęs su mirtimi, būtų tiesa. Apie ką kalbama pateiktose eilutėse, kad šie žmonės negavo „pažadėtųjų dalykų“? Juk jei mirusieji dabar yra danguje su Jėzumi ir mėgaujasi dideliu atlygiu. Kai, pavyzdžiui, mirė Bilis Gremas (Billy Graham), mes ne kartą girdėjome, kad jis dabar, neva, yra danguje su Jėzumi.
Čia taip pat slypi ironija, nes dažnai mirties atveju mes girdime: „Tegul jis [ji] ilsisi ramybėje“. Bet kas čia vyksta? Ar šie žmonės ilsisi ramybėje, ar jie danguje daro viską, ką turėtų daryti (pavyzdžiui, stebi visas „linksmybes“ čia apačioje)?
7. Kaip Jėzus apibūdina mirtį? Perskaitykite Jn 11, 11.
Iš esmės, mintis apie jų ilsėjimąsi „ramybėje“, žinoma, yra tiesa apie tai, kas vyksta mirus, ar ne? Mirusieji, iš tikrųjų, ilsisi. „Tikinčiajam mirtis yra mažareikšmis dalykas. Kristus kalba apie ją kaip apie trumpą mirksnį. ‘Kas laikysis Mano žodžio, neragaus mirties per amžius’. Krikščioniui mirtis yra tik miegas, ramybės ir tamsos valandėlė. Su Kristumi Dieve slypi gyvybė, ir ‘kai apsireikš Kristus – jūsų gyvastis, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi.’“ (Jn 8, 51–52; Kol 3, 4) (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 730)
Jėzus žmogaus būklę po mirties ir iki prisikėlimo ryto lygina su nesąmoningu miegu (Jn 11, 11. 14), tačiau Jis taip pat pabrėžė, kad tiek išgelbėtieji, tiek pražuvusieji gaus atlygį po prisikėlimo (Jn 5, 28–29). Jis pabrėžė būtinybę būti pasirengusiam mirčiai, kai tik ji ateis.
Kaip guodžia žinojimas, kad mirę artimieji iš tiesų dabar ilsisi?
V. VISUOMET DŽIAUKITĖS VIEŠPATYJE
Viena iš dažniausiai naudojamų programų mūsų išmaniuosiuose telefonuose yra „Google Maps“. Daugelis iš mūsų neprisimename, ką darėme, kol mūsų telefonuose nebuvo GPS pagrindu sukurtų žemėlapių. Galbūt jaudinamės keliaudami į vietą, kur dar niekada nebuvome, tačiau naudodamiesi „Google Maps“ savo telefonuose galime užtikrintai leistis į kelią ir nepasiklysti bet kuriame užsienio mieste. Ar šis užtikrintumas galėtų iliustruoti, kokią atgaivą Dievas nori mums suteikti savo pranašišku tvarkaraščiu?
Tačiau kartais galime įvesti neteisingą adresą į programą arba tiesiog nuspręsti nesilaikyti nurodymų, nes manome, kad žinome trumpesnį kelią. Bet kuriuo atveju galime atsidurti kažkur, kur nenorėjome būti – ir dėl to tikrai nebūtume ramūs.
8. Perskaitykite Fil 4, 4–6. Ką čia mums sako Paulius apie būdą, kaip rasti atgaivą, tikrą ramybę net ir ramybės neduodančiame ir skaudinančiame pasaulyje?
Šiose eilutėse Paulius nesako visada džiaugtis visais išbandymais, su kuriais susiduriate. Jis sako: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“. Nesvarbu, kokios yra dabartinės mūsų aplinkybės, nesvarbu, su kokiais išbandymais susiduriame, jei mąstysime apie Dievą, Jo gerumą, Jo meilę ir Jo auką ant kryžiaus dėl mūsų, galėsime džiaugtis Jame ir mūsų pavargusi siela patirs ramybę.
Tiesiog pats eilučių tonas numano atgaivą, ramybę ir viską viršijančią viltį kažko anapus šio pasaulio.
Įsivaizduokite, kokią atgaivą patirtų mūsų siela, jei iš tikrųjų galėtume nieku per daug nesirūpinti. Vargu ar tai apskritai atrodo realu šiame pasaulyje (net Pauliui teko daug rūpesčių), bet vėlgi, žinojimas, kad mylinčiam Dievui galiausiai viskas pavaldu ir kad Jis išgelbės mus savo karalystei, tikrai gali padėti mums deramai žvelgti į tuos dalykus, dėl kurių nerimaujame.
„Viešpats yra arti“? Tai yra, Jis visada yra šalia mūsų ir kad vos mums užsimerkus ir užmigus mirties miegu, kita mums suvokiama akimirka yra Kristaus sugrįžimas.
Be abejo, gyvenimas kupinas įtampos, išbandymų ir kovų. Nė vienas jų neišvengiame; jų tikrai neišvengė ir apaštalas Paulius (žr. 2 Kor 11). Nepaisant to, jis norėjo pasakyti mums, kad net visuose dabartiniuose išgyvenimuose galime džiaugtis tuo, kas mums suteikta Kristuje, ir netgi dabar galime rasti sielai atgaivą.
Dar kartą perskaitykite Fil 4, 4–6. Kaip galite pritaikyti šiuos nuostabius žodžius šiuometiniam savo patyrimui bet kokiuose išbandymuose ir sunkumuose, su kuriais susiduriate?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mes visi trokštame neatidėliotinų ir tiesioginių atsakymų į maldas ir esame linkę nusiminti, kai atsakymas vėluoja ar ateina kitoks, nei tikėjomės. Tačiau Dievas yra per daug išmintingas ir geras, kad visada atsakytų į maldas mūsų norimu būdu. Jis padarys mums daugiau ir geriau, užuot patenkinęs visus mūsų norus. Kadangi galime pasitikėti Jo išmintimi ir meile, neturėtume prašyti Jo sutikti su mūsų valia, bet turėtume siekti Jo tikslo ir jo įgyvendinimo. Mūsų norai ir interesai turėtų išnykti Jo valioje.“ (E. Vait, „Gospel Workers“, p. 219)
„Praeis tik šiek tiek laiko ir Jėzus ateis išgelbėti savo vaikų bei suteikti jiems paskutinį nemirtingumo prisilietimą… Kapai atsivers, o mirusieji išeis pergalingi, šaukdami: ‘Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? Kurgi, kape, tavoji pergalė?’ Mūsų artimieji, miegantys Jėzuje, kelsis apsivilkę nemirtingumu.“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, p. 350)
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie didžiosios kovos tikrovę. Kaip jūs ją pastebite rutuliojantis pasaulyje? Kaip – savo asmeniniame gyvenime? Ji tikra, ar ne? Tiesą sakant, ji yra tikroviškesnė, nei daugelis žmonių galvoja, nes daugelis netiki tikru velniu. Kodėl su didžiąja kova susijęs supratimas yra itin svarbus ir padeda mums suvokti mūsų pasaulio būklę? Taip pat, kodėl mūsų supratimas, kaip baigsis ši didžioji kova, itin guodžia?
2. Pranašystės gali labai blaškyti, jei bandysime įžvelgti kažką daugiau nei tai, kas aiškiai apreikšta. Kaip dažnai bažnyčios nariai patekdavo į bėdą, prognozuodami nebūtus įvykius arba tikėdami kitų prognozėmis, kurios nepasiteisino? Kaip galime apsisaugoti nuo patekimo į tokius spąstus?
3. Klasėje peržvelkite Apr 14, 9–11 ir klausimą dėl tų, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir neturi atilsio. Ką tai gali reikšti? 4. Aktuali tema bažnyčioje yra susijusi su tuo, koks vaidmuo mums tenka ar netenka iki Kristaus sugrįžimo. Kad ir kokios pozicijos asmuo laikytųsi šiuo klausimu, kodėl vis dar labai svarbu aktyviai dalyvauti skelbiant žinią apie Jo sugrįžimą į pasaulį?