ILGĖJIMASIS KAŽKO DAUGIAU

Rugsėjo 4–10 d.

Šio savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 10, 1–11; Kun 4, 32–35; Jn 1, 29; Hbr 4, 1–11; Ps 95, 8–11.

Įsimintina eilutė: „Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.“ (1 Kor 10, 6)

Karalienės meno muziejuje Niujorke, JAV yra didžiausias pasaulyje architektūrinis miesto modelis, vaizduojantis visus Niujorko pastatus. Masteliu 1: 1 200 (2,5 cm atitinkant 33 metrus) jis užima beveik 870 kvadratinių metrų plotą. Jį 1964 m. baigė 100 meistrų, dirbusių daugiau nei trejus metus. Jis buvo atnaujintas 1990 m. ir neatspindi 2021 m. miesto vaizdo. Tai nuostabiai sudėtinga ir išsami originalo kopija.

Galų gale tai vis tiek tėra kopija, modelis, atvaizdavimas kažko didingo, didesnio, gilesnio ir daug sudėtingesnio už patį modelį.

Iš tikrųjų tokie yra visi modeliai. Jie nėra originalai, o tik pastarųjų simboliai. Modelis padeda suvokti originalo esmę, tačiau niekada negali jo pakeisti. Veikiau modelis yra skirtas padėti žmonėms geriau suprasti originalą.

Šventasis Raštas yra kupinas miniatiūrinių veiklos ir nuostatų modelių, kurie visi nurodo į didesnę, dangišką tikrovę. Hebrajams 4 padeda mums atrasti vieną iš šių tikrovių, susijusių su bibliniu poilsio klausimu.

I. PAKRIKŠTYTI SU MOZE

1. Perskaitykite 1 Kor 10, 1–11. Ką Paulius norėjo pasakyti savo skaitytojams Korinte, pateikdamas pavyzdį?

Graikiškas terminas, pavartotas 1 Kor 10, 6 (ir 1 Kor 10, 11), daugumoje vertimų yra – „pavyzdys“ (typos). Anglų kalboje žodis tipas yra pagrįstas šiuo graikų kalbos daiktavardžiu. Tipas (ar pavyzdys) niekada nėra originalas, bet tam tikras simbolis ar originalo atvaizdas. Tai yra kažko kito pavyzdys.

Hbr 8, 5 yra geras pavyzdys tokio pobūdžio santykiui: „Tie žmonės [Senojo Testamento šventykloje tarnavę kunigai] tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: Žiūrėk, – sakyta jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno“.

Ši eilutė hebrajų kalboje pabrėžia tiesioginį ryšį tarp dangiškosios ir žemiškosios tikrovės, o tada joje cituojama Iš 25, 9, kur Dievas liepė Mozei pastatyti padangtę (pagal tą pavyzdį), kurį jis matė ant kalno. Esmė ta, kad žemiškoji šventykla su visomis apeigomis ir tvarkomis buvo pavyzdys, simbolis to, kas vyksta danguje, kur Jėzus yra mūsų Vyriausiasis Kunigas dangiškoje šventykloje.

Turėdami tai omenyje, galime geriau suprasti, apie ką Paulius rašė 1 Korintiečiams 10. Šiose eilutėse Paulius apžvelgė kai kuriuos pagrindinius Dievo tautos patyrimus dykumoje pakeliui į Pažadėtąjį kraštą. „Mūsų protėviai“ reiškia jų protėvius žydus, kurie išėjo iš Egipto, laikėsi po debesiu, perėjo jūrą ir visi buvo pakrikštyti naujam gyvenimui, laisvam nuo vergijos.

Paulius šiuos svarbius stabtelėjimus dykumos kelionėje laiko asmeninio krikšto pavyzdžiu ar tipu. Laikantis Pauliaus supratimo, nuoroda į dvasinį maistą turi reikšti maną (palyginkite su Iš 16, 31–35). Izraelis gėrė iš uolos, kurią Paulius įvardija Kristumi (1 Kor 10, 4). Pagalvokime, pavyzdžiui, apie Jėzų kaip apie gyvybės duoną (Jn 6, 48) ir kaip apie gyvąjį vandenį (Jn 4, 10), ir visa tai suprantama. Taigi Paulius čia naudoja Senojo Testamento istoriją kaip pavyzdį dvasinėms tiesoms atskleisti, kurį šiandien galima pritaikyti atskiriems krikščionims.

Pagalvokite apie izraelitų išėjimo patyrimą. Kokių dvasinių pamokų galime įžvelgti jų pavyzdyje – ir gerame, ir blogame, kurį jie mums paliko?

II. APEIGOS IR ATNAŠOS

Senojo Testamento apeigų ir atnašų sistema, aprašyta Kunigų knygoje, pateikia daugiau pavyzdžių to, ką mes tyrinėjome ankstesnėje dalyje – Senojo Testamento simbolius, nurodančius į Naujojo Testamento tiesas. Nors šiuolaikiniai Rašto tyrinėtojai dažnai paviršutiniškai skaito apie šias apeigas, jose yra daug svarbių dvasinių tiesų, kurios gali itin pasitarnauti jas tyrinėjantiems.

2. Perskaitykite Kun 4, 32–35 atnašos už nuodėmę nurodymus eiliniam izraelitui. Ko galime pasimokyti iš šios apeigos, nors neturime nei padangtės, nei šventyklos su aukuru, kur galėtume atnašauti aukas už savo nuodėmes? Susiekite šią apeigą su Jn 1, 29 ir 1 Pt 1, 18–21.

Apeiga yra puiki svarbių vertybių ir informacijos perdavėja, todėl ją reikia suprasti jos pačios kontekste. Paprastai tam reikia konkretaus laiko, tam tikros vietos ir iš anksto nustatytos veiksmų sekos, kad apeiga būtų veiksminga. Iš tiesų, skaitant Senajame Testamente pateiktus su atnašavimu susijusius įsakus, paaiškėja, kad Dievas pateikė labai konkrečią informaciją apie tai, ką, kada ir kur galima atnašauti, kokios apeigos ir procedūros būtina laikytis.

Daugeliui apeigų, be abejo, svarbiausia buvo kraujas, kraujo liejimas ir šlakstymams. Tai nėra gražu, ir tai neturėjo būti gražu, nes tai susiję su bjauriausiu dalyku visatoje, tai yra nuodėme.

Kokį būtent vaidmenį atliko kraujas ir kodėl juo reikėjo patepti aukuro ragus? Nors dauguma su šventykla susijusių apeigų užrašytos įsako forma (t.y. jos nurodo, kaip apeigas atlikti), jos ne visada apima visus paaiškinimus. Galbūt todėl, kad tauta jau suprato, ką visa tai reiškia. Galų gale žmonės Izraelyje suprato kraujo reikšmę (Kun 17, 11).

Tačiau pavyzdys, paimtas iš Kun 4, 32–35, pateikia svarbų paaiškinimą Kun 4, 35: „Taip kunigas paaukos permaldavimo auką jo labui už nuodėmę, kurią anas padarė, ir jam bus atleista“. Taigi kraujas buvo esminis visam atpirkimo procesui, priemonei, kuria mes, nusidėjėliai, galime būti sutaikyti su Šventuoju Dievu. Šios aukos yra Kristaus mirties ir tarnystės vardan mūsų pavyzdys.

Pagalvokite, kokia pikta iš tikrųjų turi būti nuodėmė, kad jai išpirkti prireikė vieno Dievybės nario – Jėzaus – aukos, pasiaukojimo. Ko tai turėtų mus išmokyti apie būtinybę mums pasikliauti tik malone ir niekada nepasikliauti darbais? Galų gale, ką galėtume pridėti prie to, ką Kristus jau padarė dėl mūsų?

III. ATILSIO „PAVYZDYS“

Be pavyzdžių, kuriuos jau tyrinėjome, ši tipų ir simbolių idėja gali būti taikoma ir biblinei poilsio sampratai. Norint tai pamatyti, reikia tyrinėti Laišką hebrajams.

3. Perskaitykite Hbr 4, 1–11. Ką reiškia likęs pažadas įžengti į Jo atilsį? Kaip Izraelio patyrimas Išėjimo laikotarpiu ir klajonės po dykumą suteikia papildomų įžvalgų, susijusių su idėja įžengti į Dievo atilsį?

Čia labai svarbi ištvermės ir ištikimybės tema. Nors, kalbant apie septintąją dieną – sabatą, pagrindinis šių eilučių (ir ankstesnių; žr. Hbr 3, 7–19) dėmesys iš tikrųjų yra kvietimas Dievo tautai išlikti ištvermingai tikėjimu; tai yra, išlikti ištikimai Viešpačiui ir Evangelijai.

Šios eilutės primena skaitytojui rimtai paistyti pamokų, susijusių su tuo, kaip Dievas vedė praeityje, „kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“ (Hbr 4, 11). Atkreipkite dėmesį, čia slypi proga! Izraelis girdėjo Evangeliją, tačiau šis žodis neišėjo jiems į naudą. Užuot stiprinę tikėjimą pasikliovimu ir paklusnumu, izraelitai pasirinko maištą (plg. su Hbr 3, 7–15), taigi niekada nepatyrė atilsio, kurio Dievas jiems troško.

Hbr 4, 3 nurodo į glaudų tikėjimo ir atilsio santykį. Į jo atilsį galime įžengti tik tada, kai tikime ir pasikliaujame tuo, kuris žadėjo atilsį ir kuris gali įvykdyti šį pažadą, aišku, Jėzumi Kristumi.

4. Dar kartą perskaitykite Hbr 4, 3. Kokia buvo pagrindinė minėtų žmonių problema? Kokią pamoką čia galime įžvelgti mes, kaip ir jie „gavę gerąją naujieną“ (Hbr 4, 2)?

Ankstyvoji krikščionių bendruomenė priėmė ankstesnį Dievo apreiškimą (kurį mes vadiname „Senuoju Testamentu“) ir tikėjo, kad Jėzus Kristus yra Dievo Avinėlis, auka už jų nuodėmes. Tikėdami auka, jie galėjo patirti išganymą Jėzuje ir visa kita, kas mums pasiūlyta Jame.

Kaip supratimas, ką reiškia būti išgelbėtam Jėzaus krauju, gali padėti mums įžengti į tokį atilsį, kurį galime turėti Jėzuje, žinant, kad mes išgelbėti malone, o ne darbais?

IV. NEUŽKIETINKITE SAVO ŠIRDŽIŲ

5. Perskaitykite Hbr 4, 4–7 ir Ps 95, 8–11. Koks perspėjamas čia užrašytas, tiek psalmėse, tiek Laiške hebrajams, ir ką jis turėtų mums sakyti šiandien?

Hbr 4, 4–7 cituojamas ir pasaulio sukūrimo aprašymas, ir Ps 95,11, minint izraelitų neištikimybę ir dėl jos jų nesugebėjimą įžengti į poilsį, kurio Dievas jiems troško.

Iš tiesų, Ps 95, 8–11 sieja Izraelio patyrimą dykumoje su Dievo poilsiu ir mini dangaus priesaiką, kad netikintis Izraelis neįžengs į Jo poilsio kraštą, kuris iš pradžių buvo siejamas su Pažadėtu kraštu.

Žinoma, Izraelis tikrai įžengė į Pažadėtąjį kraštą. Nauja karta tai padarė ir, padedama Dievo, užėmė krašto tvirtoves ir ten apsigyveno.

Tačiau izraelitai neįžengė į Dievo atilsį ta prasme, kad daugelis nepatyrė išganymo Jėzuje tikrovės, nes jų tikėjimo stoka pasireiškė akivaizdžiu nepaklusnumu. Nors poilsis buvo susijęs su kraštu, jis apėmė ne tik žmonių gyvenamą vietą.

6. Hbr 4, 6 moko, kad girdėjusieji dangaus tikro poilsio pažadą, neįžengė dėl nepaklusnumo. Koks yra ryšys tarp nepaklusnumo ir neįžengimo į Dievo poilsį?

„Šiandien“ reiškia skubumą. „Šiandien“ reiškia, kad nebėra laiko blaškytis. „Šiandien“ reikalauja atsako ir sprendimo dabar.

Paulius pabrėžia žodį sēmeron – „šiandien“ ir iš tikrųjų pažymi, koks jis buvo svarbus poilsio kontekstui. Tuo tarpu Ps 95, 7–8 yra perspėjimas ir prašymas Dievo tautai nekartoti protėvių klaidų, kad galėtų įžengti į poilsį, kuris randamas tik mums Dievo siūlomame išgelbėjime.

Ką mums dabar turėtų reikšti žodžiai: „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“? Kuo svarbus žodis šiandien? Juk psalmininkas jį pavartojo prieš tūkstančius metų. Nepaisant to, kodėl jis vis tiek turėtų būti toks pat svarbus mūsų šiandienai, kaip ir tiems, kurie jį girdėjo prieš tūkstančius metų?

V. DANGAUS MIESTO UŽKARIAVIMAS

Pagrindinės Hebrajų 4 mintys tampa ypač akivaizdžios skaitant Hbr 4, 8–11. Jozuė neįvedė Izraelio į atilsį. Taigi, kadangi Dievas nėra melagis, turi būti dar vienas „atilsis“ Dievo tautai. Ši grupė nesudaryta tik iš tikinčiųjų žydų. Ją sudaro visi priėmusieji Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją.

7. Perskaitykite Gal 3, 26–29 ir atkreipkite dėmesį į Dievo Sandoros tautos savybes po kryžiaus. Ką Pauliaus žodžių kontekste reiškia tai, kad nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvo, nei vyro, nei moters?

Kartais Hebrajams 4 buvo naudojamas pabrėžiant septintos dienos – sabatos laikymąsi, o kiti šį skyrių naudojo ginčydami sabatos poilsio pagrįstumą, atsižvelgiant į tai, kad yra dar vienas (baigmės meto) poilsis. Nei viena, nei kita pozicija gerai neatspindi Rašto. Vietoj to, tekstas sako, kad baigmės meto dėmesys ypatingam Dievo poilsiui buvo nuo pat pasaulio sukūrimo ir kad sabatos šventimas leidžia patirti nedidelį, savaitinį to baigmės meto poilsio skonį. Iš tiesų, žydams sabata suprantama kaip nedidelis „olam haba“ („ateisiančio pasaulio“) pirmtakas.

Sabatos poilsis, skirtas Dievo tautai, primenantis Dievo poilsį pirmąją sabatą žemės istorijoje, reiškia, kad mes galime liautis atlikinėti savo darbus ir pasikliauti, kad Jis įvykdys išganymo pažadą mums.

Priešingai nei teigia kai kurie aiškintojai, kontekstas nepatvirtina teiginio, kad sabatos įsakymas buvo įvykdytas išganyme, kurį atnešė Kristus, todėl krikščionims nereikia jo vykdyti. Galutinis poilsis, mums pažadėtas per tai, ką Kristus atliko dėl mūsų, nepakeičia biblinės septintos dienos – sabatos; priešingai, jis sabatą įtvirtina.

Pasaulyje, kuriame aukštinami sunkiu darbu daug pasiekę žmonės, ilsėtis Jėzuje ir pasikliauti, kad Jo malonės pakanka mus išgelbėti ir pakeisti, tikrai yra prieštaravimas kultūrai.

Kaip galite padėti rasti atilsį Jėzuje manantiems, jog jų nuodėmės yra per didelės, kad jų širdies negalima pakeisti ir kad jų atvejai yra tikrai beviltiški? Kokia Rašto vieta su jais pasidalytumėte?

Tolesniam tyrinėjimui: „Mes ne visada norime ateiti pas Jėzų su savo išbandymais ir sunkumais. Kartais mes išliejame savo bėdas žmogaus ausims ir pasakojame apie savo kančias negalintiems mums padėti, ir nepatikime visko Jėzui, kuris sugeba sielvartingą kelią pakeisti džiaugsmo ir ramybės keliais. Savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas suteikia kryžiui šlovę ir pergalę. Dievo pažadai yra labai brangūs. Turime tyrinėti Jo Žodį, jei norime sužinoti Jo valią. Įkvėpimo žodžiai, juos kruopščiai ištyrus ir jų laikantis praktiškai, ves mus aiškiu keliu, kur mes galime vaikščioti nesuklupdami. O, kad visi tarnautojai ir žmonės atneštų savo naštą ir sumišimą Jėzui, kuris pasiruošęs juos priimti ir suteikti jiems ramybę bei atgaivą! Jis niekada neišsižadės tų, kurie Juo pasitiki.“ (E. Vait, „The Signs of the Times“, 1887 m. kovo 17 d., p. 161)

„Ar gali, brangus jaunime, su džiaugsminga viltimi laukti to meto, kai Viešpats, tavo teisusis Teisėjas, išpažins tavo vardą Tėvo ir šventųjų angelų akivaizdoje? Geriausias pasiruošimas Kristaus antram atėjimui yra tvirtas tikėjimas didžiu išganymu, kurį mums atnešė Jo pirmasis atėjimas. Privalote tikėti Kristumi kaip asmeniniu Gelbėtoju.“ (E. Vait, „Our High Calling“, p. 368)

Klausimai aptarimui:  

1. Kuo ypatinga septintoji diena – sabata, kad ji nurodo Jo tautai į dangišką poilsį? Tai yra, kaip sabatos poilsis mums yra amžinybės pavyzdys?

2. Permaldavimas reiškia sutaikymą ir nurodo kelią atgal pas Dievą. Pagalvokite apie šį svarbų teiginį Rom 5, 11: „Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikė“. Jei kas nors jūsų paklaustų: „Ką reiškia susitaikyti su Dievu ir kokį skirtumą jūsų gyvenime nulėmė šis sutaikymas“, ką atsakytumėte?

3. Kaip krikščionims išvengti dėmesio sutelkimo į mažmožius? Kas skatina mus sutelkti dėmesį į bendrą Dievo Žodžio vaizdą? 4. Dar kartą pagalvokite apie visas klaidas ir tikėjimo stoką, kurias Izraelio vaikai parodė dykumoje. Nors jiems tekę iššūkiai skiriasi nuo mūsiškių (mes neklaidžiojame po didžiulę dykumą), kokie yra bendri principai? Tai yra, kaip savo pačių krikščioniškame gyvenime galime susidurti su tais pačiais iššūkiais, kurie teko jiems, ir kaip mes galime pasimokyti iš jų klaidų?