Liepos 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 10, 34–39; Lk 12, 13–21; Fil 2, 5–8; Lk 22, 14–30; Mt 23, 1–13.
Įsimintina eilutė: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai.“ (Jok 3, 16)
Drebulės yra gražūs medžiai, siekiantys 15–30 metrų aukštį. Jie veši šaltame klimate su vėsiomis vasaromis. Jų mediena naudojama baldams, degtukams ir popieriui gaminti. Elniai ir kiti gyvūnai atšiauriomis žiemomis dažnai minta jaunomis drebulėmis, nes jų žievėje yra daug maistinių medžiagų. Drebulėms reikia daug saulės, jos auga nuolat – net žiemą, todėl yra svarbus ėdesio šaltinis skirtingiems gyvūnams žiemą.
Tačiau drebulės labiausiai garsėja tuo, kad jų šaknų sistema viena didžiausių augalų pasaulyje. Šaknys kerojasi po žeme ir sudaro koloniją, kuri gali išplisti gana greitai, apimdama didelius plotus. Pavienės drebulės gali žaliuoti iki 150 metų, tačiau didesnis po žeme esantis organizmas gali gyvuoti tūkstančius metų.
Tyrinėdami šią savaitę norime atrasti mūsų neramumo šaknis. Daug dalykų gali trukdyti rasti tikrą atgaivą Jėzuje. Kai kurie iš jų yra akivaizdūs ir nereikalauja daug dėmesio. Kiti gali būti mums mažiau akivaizdūs ir, kaip didelės po žeme nematomos drebulių šaknys, mes ne visada galime suvokti nusistatymą ir elgesį, kurie skiria mus nuo mūsų Gelbėtojo.
I. JĖZUS ATNEŠA NESUTARIMĄ
Mažai žmonių mėgsta konfliktus. Mes trokštame darnos ir ramybės. Mes net rengiame ramybės užtikrinimo ir konfliktų sprendimo seminarus bažnyčiose ir mūsų įstaigose.
1. Perskaitykite Mt 10, 34–39. Ką Jėzus turėjo omeny sakydamas, kad Jis atėjo nešti ne ramybės, o kalavijo? Ką tai reiškia, turint omenyje, kad Jėzus yra „Ramybės Kunigaikštis“? (Iz 9, 5)
Jėzaus teiginys Mt 10, 34–39 yra šokiruojančiai prieštaringas. Išganytojas, atėjęs kaip bejėgis kūdikis, o ne galingas karalius, apsuptas elitinių asmens sargybinių, kuris mokė meilės ir artimui, ir priešui, dabar savo sekėjams sako, kad Jis atneša susiskaldymą ir kovą. Jo mokiniai ir auditorija galėjo pagalvoti, kaip ir mes: Kaip taip gali būti?
Mt 10, 35–39 iš tikrųjų kalba apie ištikimybę. Cituodamas Mch 7, 6, Jėzus ragina klausytojus rinktis amžinybę. Sūnus turėtų mylėti ir gerbti savo tėvus. Toks yra Įstatymo reikalavimas, kurį Mozė gavo ant kalno. Tai buvo Dievo reikalaujama; ir vis dėlto, jei ši meilė pakenktų klausytojo pasišventimui Jėzui, reikėtų griežto sprendimo. Tėvas ir motina turėtų mylėti ir rūpintis savo vaikais. Vis dėlto, jei ši meilė viršytų tėvų pasišventimą Jėzui, prireiktų sunkaus sprendimo. Jėzus čia primena mums, kad svarbiausi dalykai yra svarbiausi.
Jėzus išreiškia šį apsisprendimą trimis sakiniais, kiekvieną kartą vartodamas terminą – nevertas. Vertumas nėra pagrįstas aukštu moralės matu ar net pergale prieš nuodėmę. Vertumas pagrįstas santykiais su Jėzumi. Esame verti, kai Jį pasirenkame vietoje viso kito – įskaitant motiną, tėvą ar vaikus. Mes pasirenkame kryžiaus kančią ir sekame Jėzų.
„Labiausiai trokštu pamatyti, kad mūsų jaunimas būtų persmelktas tos tyros religijos dvasios, kuri paskatins juos imti kryžių ir sekti Jėzumi. Pirmyn, jauni Kristaus mokiniai, valdomi principo, apsivilkę tyrumu ir teisumu. Jūsų Išganytojas nukreips jus ten, kur jūsų talentai dera geriausiai ir kur galite būti naudingiausi.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., p. 87)
Kartais esame priversti nešti ne mūsų pasirinktą kryžių, o kartais kryžių nešame savo noru. Bet kuriuo atveju, kas yra ištikimo kryžiaus nešimo esmė?
II. SAVANAUDIŠKUMAS
Kaip ir drebulių bei jų požeminės šaknų sistemos atveju, savanaudiškumas yra didžiulės požeminės sistemos, vadinamos „nuodėme“, dalis, kuri neleidžia rasti tikros atgaivos Jėzuje. Atrodo, kad iš visų nuodėmės išraiškų mūsų gyvenime lengviausiai atsiskleidžia savanaudiškumas, ar ne? Daugumai iš mūsų egoizmas yra toks pat natūralus kaip kvėpavimas.
2. Perskaitykite Lk 12, 13–21. Apibūdinkite klausimą, išryškintą Jėzaus palyginime. Ar ateities planavimas yra savanaudiškumas ir Dievo karalystės nepaisymas? Jei ne ar bent jau nebūtinai, tada dėl ko Jėzus mus perspėja?
Šis palyginimas užrašytas tik Luko evangelijoje ir yra atsakymas į anoniminį auditorijos klausimą. Paklaustas apie paveldėjimą, Jėzus atsako atsisakydamas teisėjo vaidmens tarp brolių. Vietoj to, Jis nurodo į didesnę esminę problemą, būtent – egoizmą. Jis gilinasi, kad parodytų šaknis po individualiu mūsų elgesiu.
3. Pagalvokite apie savanaudiškumo išraiškas savo gyvenime. Kaip egoizmas veikia mūsų santykius su Dievu, su sutuoktiniu ir šeima, su mūsų bažnyčios šeima, su kaimynais ir kolegomis darbe? Koks atsakymas randamas Fil 2, 5–8?
Sutelkdamas dėmesį tik į savo poreikius ir ambicijas, anonimas, turtuolis iš Jėzaus palyginimo, pamiršo atsižvelgti į neregimą dangaus tikrovę. Daugiau ir geriau nėra pagrindiniai Dievo karalystės principai. Paulius siūlo mums pažvelgti į tai, kas skatino Jėzų, kai Jis nusprendė tapti mūsų pavaduotoju.
Fil 2, 5–8 aprašytas nesavanaudiškumo, nuolankumo ir meilės pagrindas. Jei meilė Dievui ir kitiems nelemia mūsų sprendimų ir prioritetų, mes ir toliau čia statysime sau didesnius klojimus ir sukrausime mažiau lobio danguje (Mt 6, 20).
Kodėl itin lengva pasiduoti turto ir medžiaginės nuosavybės troškimui? Nors mums visiems reikia tam tikros pinigų sumos, kad išgyventume, kodėl atrodo, kad nesvarbu, kiek jų turime, visada norime daugiau?
III. AMBICIJOS
Paskutinės Jėzaus tarnystės žemėje savaitės prieš Jo nukryžiavimą tyrinėjimas visada yra padrąsinimo ir įkvėpimo šaltinis. Jis taip pat moko, kaip neramumas ir ambicijos skatina žmones daryti ir sakyti neapgalvotus dalykus.
4. Perskaitykite Lk 22, 14–30 ir pagalvokite apie Jėzaus jausmus, kai šios iškilmingos vakarienės metu Jis girdi savo mokinius ginčijantis, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu (Lk 22, 24). Kodėl mokinių dėmesys nukrypo nuo šios svarbios šventės ir susitelkė į žmogišką didybę?
Mes retai diskutuojame su kitais, kas yra didžiausias mūsų bažnyčioje, šeimoje ar darbovietėje. Mes galime apie tai daug galvoti, bet kas iš tikrųjų atvirai apie tai kalba?
Tai nebuvo pirmas kartas, kai šis klausimas iškilo tarp Jėzaus sekėjų. Mt 18, 1 parašyta, kad mokiniai pateikė klausimą Jėzui, bet suformulavo jį abstrakčiau: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Jėzaus atsakymas pateikiamas su vaizdine pamoka. Pasišaukęs vaikutį, Jis pastatė jį grupės centre. Akys plačiai atmerktos; antakiai pakelti. Jėzaus elgesys reikalauja paaiškinimo, ir Mokytojas jį pateikia Mt 18, 3: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“.
Atsivertimas yra pagrindas norint rasti tikrą atgaivą Jėzuje. Mes pripažįstame, kad mums reikia pagalbos iš išorės. Staiga suprantame, kad negalime priklausyti nuo savęs, bet turime pasikliauti Jėzumi. Patiriame savo vertybių ir ambicijų virsmą. Jėzus savo mokiniams sako: pasitikėkite Manimi ir pasikliaukite Manimi kaip šis vaikas. Tikroji didybė yra jūsų teisių atsisakymas ir karalystės vertybių priėmimas.
Deja, atrodo, kad mokiniai to dar nebuvo supratę, kol Jėzus su jais vakarieniavo paskutinį kartą. Jų ginčai ir nesutarimai sugadino tobulos bendrystės akimirką, kurios nebebuvo galima pakartoti.
Visa tai net ir po daugelio metų buvimo su Jėzumi, tarnavimo kartu su Jėzumi ir klausymo bei mokymosi prie Jo kojų? Koks liūdnas pavyzdys, kokia sugedusi yra žmogaus širdis! Tačiau vertinant iš teigiamos pusės, pagalvokite apie nuolatinę Viešpaties malonės tikrovę, kad, nepaisant šios apgailėtinos diskusijos tarp Jo sekėjų, Jėzus jų neatsisakė.
Kodėl dėmesio sutelkimas į Jėzų ant kryžiaus turėtų būti galingas vaistas nuo savęs išaukštinimo troškimo, kurio, kaip puolę žmonės, aukos esame visi?
IV. VEIDMAINYSTĖ
Veidmainis yra toks asmuo, kuris apsimeta, nori pasirodyti kažkuo, kuo jis nėra. Šis žodis Mato 23 skyriuje vartojamas septynis kartus, kada Jėzus viešai gėdina Rašto aiškintojus ir fariziejus – pačius žydų religijos vadovus (Mt 23, 13–15. 23. 25. 27. 29). Evangelijos moko, kad Jėzus siūlė malonę ir atleidimą svetimautojams, muitininkams, paleistuvėms ir net žudikams, tačiau Jis mažai gailisi veidmainių (žr. daugybę papildomų nuorodų Mt 6, 2. 5. 16; Mt 7, 5; Mt 15, 7–9; Mt 22, 18).
5. Perskaitykite Mt 23, 1–13 ir išvardykite keturias pagrindines Jėzaus paminėto veidmainio savybes.
Jėzus su Rašto aiškintojais ir fariziejais sieja keturias savybes. Pirmojo šimtmečio judaizme fariziejai atstovavo konservatyviai religinei dešinei. Juos domino rašytinis ir žodinis Įstatymas ir jie pabrėžė apeiginį tyrumą. Kitoje pusėje buvo sadukiejai, daugiausia turtingų lyderių grupė, dažnai siejama su kunigų elito klase. Jie kalbėjo graikiškai, graikų filosofija jiems buvo sava, jie netikėjo teismu ar pomirtiniu gyvenimu. Mes apibūdintume juos kaip liberalus. Abi grupės buvo kaltos dėl veidmainystės.
Pasak Jėzaus, esame veidmainiai, jei nedarome to, ką sakome, kai kitiems religiją darome sunkią, bet netaikome to paties mato sau, kai norime, kad kiti plotų mūsų religiniam uolumui ir kai reikalaujame garbės bei pripažinimo, kuris priklauso tik mūsų dangiškam Tėvui.
Nesvarbu, kokie aštrūs ir taiklūs Jo žodžiai, Jėzaus pokalbis su tais, kuriuos Jis vadino veidmainiais, vis dėlto buvo kupinas meilės ir rūpesčio.
„Dieviško gailesčio buvo kupinas Dievo Sūnaus veidas, kai Jis ilgesingai pažvelgė į šventyklą, paskui į savo klausytojus. Gilaus sielvarto pilnu balsu ir karčioms ašaroms gniaužiant gerklę Jis sušuko: ‘Jeruzale, Jeruzale, tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 572)
Kodėl neprivalu būti religiniu vadovu, kad būtum kaltas dėl veidmainystės, kurią Jėzus čia taip griežtai smerkia? Kaip mes galime išmokti įžvelgti tokią veidmainystę savyje, jei ji yra, ir kaip jos atsikratyti?
V. NERAMUMO IŠROVIMAS
6. Perskaitykite Jn 14, 1–6. Ką mes galime daryti ištikti nerimo, kad mūsų širdis neišsigąstų? Kas padeda įveikti susiskaldymą, savanaudiškumą, ambicijas, veidmainystę ir atrasti tikrą atgaivą?
Pergalė prieš neramumą visada prasideda Jėzumi. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis žino teisingą kryptį, kai mes be tikslo klaidžiojame žiniasklaidos prisotinto pasaulio tyruose; kadangi Jis pats yra Įstatymo davėjas, Jis yra ir įasmeninta tiesa, ir Jo Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13). Kai esame įskaudinti, pavargę, išsekę, sergame ir netekę drąsos, Jis yra gyvenimas – ne bet koks gyvenimas. Tiesą sakant, Jis pažadėjo mums gyvenimo apsčiai (Jn 10, 10). Tai apima mūsų amžinus namus ir amžinąjį gyvenimą, tačiau tai reiškia ir kitokią gyvenimo kokybę čia. Kūrėjas, be abejo, net ir dabar gali duoti daug, nepamatuojamai daug.
„Tegul neišsigąsta jūsų širdis“ yra kvietimas gyventi laukiant. Kai jaučiamės nusiminę, Jis sugeba mus pakelti į aukštesnę plotmę. Kai kovojame su tamsa ir nuodėme, Jis yra tas, kuris ne tik pradėjo šį gerą darbą mumyse, bet ir jį užbaigs (Fil 1, 6).
Kad ir kaip blogai viskas klostytųsi čia (taigi, gali būti blogai) žvelkite į Jėzuje mums duotą pažadą. Jis ruošia mums „vietą“, kur mūsų skausmas, neramumas ir kančia pranyks amžinai. Tai viltis, kurią mums suteikė Kristus Jėzus, ir ji siūloma mums visiems, nesvarbu, kokie esame, nesvarbu, kokia mūsų praeitis, kad ir koks niekingas mūsų gyvenimas buvo ar yra dabar.
Vis dėlto svarbiausia, kad vis tiek ateitume pas Dievą su silpnybėmis, įskaudinimu, palūžimu ir apskritai puolusia būsena, žinodami, kad nepaisant šių dalykų, Jis mus priima. Malonės esmė yra būtent tai ir todėl turime tikėti, kad ji mums buvo suteikta, jei jos ieškome tikėdami.
7. Perskaitykite Jer 3, 22. Ką Dievas mums sako daryti, ir ką Jis padarys atsakydamas?
Pagalvokite apie Jėzaus žodžius: „Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jn 14, 3). Ką tai turėtų mums pasakyti apie Antrojo atėjimo pažadą? Kodėl mums, adventistams (kaip mes suprantame mirtį), Antrojo atėjimo pažadas yra itin brangus?
Tolesniam tyrinėjimui: „Jeigu žmogus koncentruojasi tik savyje, jo gyvenimas nebus nei vaisingas, nei tobulas. Jei priėmėte Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, jūs turite užmiršti save ir stengtis padėti kitiems. Kalbėkite apie Kristaus meilę, pasakokite apie Jo gerumą. Pasinaudokite kiekviena pasitaikančia proga. Neškite žmonių naštą savo širdyje, ir visomis priemonėmis, kurios yra jūsų galioje, stenkitės išgelbėti žūstančius. Jeigu jūs gavote Kristaus Dvasią – nesavanaudiškos meilės ir pasiaukojimo kitiems dvasią – jūs augsite ir brandinsite vaisius. Dvasios dovanos bręs jūsų charakteryje. Jūsų tikėjimas didės, jūsų įsitikinimai gilės, jūsų meilė bus tobula. Jūs vis labiau atspindėsite Kristaus panašumą tuo, kas tyra, kilnu ir meilinga.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 51)
Sprendžiant bažnyčios narių tarpusavio klausimus, „suinteresuotų šalių pakalbis užsitęsė kelias valandas, ir buvo gaištamas ne tik jų laikas, bet ir Dievo tarnai buvo priversti jų klausytis, kai abiejų pusių širdys nebuvo pajungtos malonės. Jei puikybė ir savanaudiškumas būtų pastumti į šalį, dauguma sunkumų būtų išsisprendę per penkias minutes.“ (E. Vait, „Early Writings“, p. 119)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje pagalvokite apie praktinius savanaudiškumo įveikimo būdus. Kaip galite vienas kitą laikyti atskaitingu, kad šios idėjos galėtų tapti tikrove?
2. Ambicijos iš esmės nėra blogai. Vis dėlto, kaip galime numatyti ir įsivaizduoti didelius dalykus iš Dievo, nepasiduodami ambicijų spąstams?
3. Daugelis iš mūsų neparodo ambicijų, veidmainystės, savanaudiškumo ar pavydo išoriškai. Mes sugebame parodyti gerą išorę. Kaip ir didžiulė drebulės šaknų sistema, visos šios neigiamos savybės slypi po paviršiumi. Kaip praktiškai atrodo Dvasios vedamas charakterio pasikeitimas? Kaip galime išrauti neramumo šaknis ir rasti tikrą atgaivą Jėzuje? 4. Plačiau apsvarstykite savo atsakymą į paskutinį V dalies klausimą apie Antrojo atėjimo svarbą. Juk be jo, kokią viltį mes turime? Be jo, kuo gi būtų naudingas Kristaus pirmasis atėjimas, žinant, kad mirusieji miega iki prisikėlimo, kuris įvyks tik per Antrąjį atėjimą?