Liepos 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Sam 11, 1–27; 2 Sam 12, 1–23; Pr 3, 1–8; 1 Jn 1, 9.
Įsimintina eilutė: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.“ (Ps 51, 12)
Atrodo, kad daugelis žmonių labai ieško šiokios tokios ramybės ir tylos. Jie taip pat pasirengę už tai mokėti. Daugelyje didžiųjų miestų yra kambariai be interneto, kuriuos galima išsinuomoti. Taisyklės yra griežtos – jokio triukšmo, jokių lankytojų. Žmonės yra pasirengę mokėti, kad galėtų ramiai pasėdėti, tiesiog pamąstyti ar pasnausti. Oro uostuose yra miego dėžių, kurias galima išsinuomoti, arba triukšmą mažinančios ausinės yra populiarios. Pertraukai darbo vietoje galima nusipirkti drobinius gobtuvus, per kuriuos prakišama galva, arba sulankstomus privatumo skydus.
Tikras poilsis taip pat turi kainą. Nors žiniasklaidos atstovai nori priversti mus patikėti, kad galime patys nuspręsti savo likimą, o poilsis yra tik apsisprendimo ir planavimo klausimas, vis dėlto, bent jau svarstant sąžiningai, suprantame, kad nesugebame užtikrinti mūsų širdžiai tikro poilsio. Ketvirtojo amžiaus bažnyčios tėvas Augustinas savo garsiuosiuose „Išpažinimuose“ (1 tome) glaustai išdėstė apmąstymus apie Dievo malonę: „Tu sukūrėte mus sau, o mūsų širdis nerami, kol neranda atgaivos Tavyje“.
Šią savaitę mes trumpai tyrinėsime vyro pagal paties Dievo širdį gyvenimą, kad sužinotume, kaip jis suprato tikrąją atgaivos Dieve kainą.
I. IŠSEKĘ IR NUVARGĘ
Malonų pavasario vakarą neramus karalius Dovydas vaikštinėjo ant savo rūmų stogo. Jis turėjo būti su savo kariuomene kitoje Jordano pusėje. Jis turėjo vesti Dievo tautą, kad ji nugalėtų amonitus ir galiausiai užtikrintų karalystei taiką.
1. Nebuvimas ten, kur Dovydas privalėjo būti, atvėrė jam pagundų duris. Perskaitykite 2 Sam 11, 1–5. Kas nutiko ir kokią didelę nuodėmę padarė Dovydas?
Dovydas pamatė besimaudančią labai gražią moterį ant jos stogo. Tą vakarą jo nuodėmingi impulsai nugalėjo ir jis permiegojo su patikimo karininko žmona Batšeba. Kaip ir visi senovės karaliai, Dovydas turėjo absoliučią galią. Kaip karalius jis neprivalėjo laikytis taisyklių, kurioms turėjo paklusti visi kiti. Ir vis dėlto skaudus pasakojimas apie Dovydo šeimą po šių įvykių – aplinkybes pakeitusi akimirka mums primena tai, kad net būdamas karalius, jis nebuvo aukščiau Dievo Įstatymo.
Tiesą sakant, Įstatymas yra kaip apsauga, saugiklis, o kai net karalius išėjo už jo ribų, jam teko siaubingi padariniai. Kai tik Dovydas peržengė Dievo Įstatymo ribas, jis ėmė jausti jo poveikį visoms savo gyvenimo pusėms. Dovydas manė, kad jo aistringas meilės romanas liks nepastebėtas; vis dėlto Batšeba pastojo, o jos vyras toli.
2. Perskaitykite 2 Sam 11, 6–27. Kaip Dovydas bandė nuslėpti savo nuodėmę?
Žlugo net patys įmantriausi Dovydo sumanymai, kad Urija būtų namuose su žmona Batšeba. Urija buvo puikios reputacijos žmogus, atsakęs į subtilias Dovydo užuominas: „Skrynia ir Izraelis bei Judas būna palapinėse. Mano viešpats Joabas ir mano valdovo tarnai yra stovykloje atvirame lauke. Nejau aš eisiu į savo namus valgyti, gerti ir sugulti su žmona?“ (2 Sam 11, 11) Galų gale Dovydas beviltiškai grįžo prie nužudymo „per atstumą“, kad paslėptų savo nuodėmę.
Sunku patikėti, kad Dovydas, kuriam Dievas davė itin daug, galėjo taip žemai pulti. Nesvarbu, kas mes esame, kokį įspėjimą visi turėtume įžvelgti šiame pasakojime?
II. PAŽADINIMAS
Vienu tamsiausių Dovydo gyvenimo laikotarpiu yra gera žinia – Dievas siunčia savo pranašą. Natanas ir Dovydas gerai pažinojo vienas kitą. Anksčiau Natanas patarė Dovydui planuojant šventyklos statymo darbus (2 Samuelio 7). Vis dėlto dabar pranašas turi kitą užduotį savo karaliui.
3. Jūsų nuomone, kodėl Natanas nusprendė papasakoti Dovydui nutikimą, užuot iškart sugėdinęs Dovydą? Perskaitykite 2 Sam 12, 1–14.
Natanas žinojo ką pasakyti, ir pasakė tai taip, kad Dovydas galėtų suprasti. Jis papasakojo nutikimą, kurį buvęs piemuo galėjo suprasti. Jis žinojo, kad Dovydo teisingumo ir sąžiningumo samprata labai aukšto mato. Taigi tam tikra prasme galima sakyti, kad Natanas paspendė spąstus, o Dovydas įžengė tiesiai į juos.
Kai Dovydas nesąmoningai paskelbė sau mirties nuosprendį, Natanas jam atsakė: „Tu esi tas žmogus!“ (2 Sam 12, 7) Galima įvairiai pasakyti – „Tu esi tas žmogus“. Šiuos žodžius galima sušukti, galima jais apkaltinti ir rodyti pirštu tiesiai į kitą žmogų arba išreikšti susirūpinimą. Natano žodžiai turėjo būti kupini malonės. Tuo metu Dovydas turėjo pajusti skausmą, kurį turi jausti Dievas, kai vienas iš Jo sūnų ar dukterų sąmoningai žengia už Jo valios ribų. Kažkas spragtelėjo Dovydo mintyse. Kažkas draskė jam širdį.
4. Kodėl Dovydas atsakė: „Nusidėjau Viešpačiui!“, užuot sakęs: Nusidėjau Batšebai arba „Aš esu žudikas“ (2 Sam 12, 13; taip pat žr. Ps 51, 6)?
Dovydas pripažino, kad nuodėmė, dėl kurios mūsų širdis nerimsta, pirmiausia yra nusižengimai Dievui, Kūrėjui ir Atpirkėjui. Nuskriaudžiame save; paveikiame aplinkinius. Užtraukiame gėdą savo šeimai ar bažnyčiai. Tačiau galiausiai įskaudiname Dievą ir įkalame dar vieną vinį į dangun nukreiptą šiurkštų stulpą Golgotoje.
„Pranašo priekaištas giliai sujaudino Dovydą. Pabudus sąžinei jis suvokė visą savo kaltės didumą. Jo siela atgailaudama nusižemino prieš Dievą. Drebančiomis lūpomis jis ištarė: ‘Nusidėjau Viešpačiui!’ Visos kitiems padarytos skriaudos nuo nuskriaustųjų ateina iki Dievo. Dovydas sunkiai nusidėjo Urijai ir Batšebai, ir jis tai giliai išgyveno. Tačiau neapsakomai daugiau jis nusikalto Dievui.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 590)
III. ATLEISTA IR UŽMIRŠTA?
Po to, kai Dovydas nesąmoningai paskelbė sau nuosprendį (2 Sam 12, 5–6), Natanas išdėstė jam, kokia didelė tai nuodėmė. Dovydo širdis palaužta ir jis išpažįsta savo nuodėmę. Natanas iš karto patikina: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę“ (2 Sam 12, 13). Atleidimui iš Dievo nėra laukimo laikotarpio. Prieš suteikiant atleidimą, Dovydui nereikėjo įrodyti, kad jis tikrai nuoširdžiai gailisi.
Tačiau Natanas, kuris jau numatė Dovydo nuodėmės padarinius 2 Sam 12, 10–12, teigia, kad gimsiantis vaikas mirs.
5. Ką reiškia, kad Dievas atleido Dovydo nuodėmę? Ar Jis tiesiog viską nuvalė? Ar visi tiesiog apie tai pamiršo? Svarstydami šiuos klausimus, perskaitykite 2 Sam 12, 10–23.
Dovydas taip pat turėjo apmąstyti šiuos klausimus, matydamas, kaip griūva jo pasaulis – miręs kūdikis, sumišimas jo šeimoje (pasakojimas apie Amnoną ir Abšalomą yra du geri realių šeimos bėdų pavyzdžiai), neaiški jo ateitis. Nepaisant jo nuodėmės padarinių, paveikusių nekaltus žmones, pavyzdžiui, Uriją ir ką tik gimusį kūdikį, Dovydas taip pat pradeda suprasti, jog Dievo malonė tuo pasirūpins ir kad kada nors bus panaikinti visi nuodėmės padariniai. Tuo tarpu jis gali rasti atgaivą savo neramiai sąžinei Dievo malonėje.
6. Ką Dovydas jautė, ko jam iš tikrųjų reikia? Ko jis ilgėjosi? Perskaitykite Ps 51, 2–7.
Su 51 psalme Dovydas eina į viešumą, atverdamas širdį ir išpažindamas savo nuodėmes. Dovydo šauksmas nukreiptas į begalinę Dievo meilę ir didžiulę Jo atjautą. Jis trokšta atnaujinimo.
Įvertinę atgaivos Jėzuje kainą, pirmiausia turime pripažinti, kad mums reikalinga pagalba iš išorės; mes esame nusidėjėliai ir mums reikia Išganytojo; mes pripažįstame savo nuodėmes ir šaukiamės vienintelio, kuris mus gali nuplauti, apvalyti ir atnaujinti. Tai darydami galime būti drąsūs – štai svetimautojas, manipuliatorius, žudikas ir tas, kuris pažeidė bent penkis iš dešimties įsakymų, meldžia pagalbos ir laikosi Dievo pažado atleisti.
Jei Dievas atleido Dovydui už tai, ką jis padarė, kokią viltį tuomet turite jūs?
IV. KAŽKAS NAUJO
7. Dovydui išpažinus savo nuodėmę, nebandant jos pateisinti ar užglostyti, jis kreipiasi į Dievą. Ko jis prašo Dievą? Perskaitykite Ps 51, 9–14.
Dovydo paminėtas apvalymas yzopu žinomas visiems izraelitams, kurie lankėsi šventykloje. Kalbėdamas apie apeiginį apsivalymą, aprašytą Mozės Įstatyme (Kun 14, 4), jis pripažino Aukos galią, kuri ateityje sunaikins pasaulio nuodėmę.
Dovydas taip pat prašo išgirsti „džiaugsmo“ ir „linksmybės“ žinią. Atsižvelgiant į jo milžinišką nuodėmę, ar tai nėra šiek tiek įžūlu?
Galbūt bus naudinga perskaityti šią perifrazę: „Pasakyk man, kad man atleista, jog vėl galėčiau įžengti į šventyklą, kur galiu išgirsti Tave garbinančiųjų džiaugsmą ir linksmybę“.
8. Nusidėjus Adomui ir Ievai, pora pasislėpė nuo Dievo Artumo (Pr 3, 8). Jūsų manymu, kodėl Dovydo prašymas net ir po jo nuodėmės itin skiriasi? Perskaitykite Ps 51, 13–14.
Dovydas nenori prarasti gyvenimo Dievo Artume. Jis supranta, kad be Šventosios Dvasios jis yra bejėgis. Jis žino, kaip lengvai pasidavė nuodėmei su Batšeba, ir kad vėl gali suklupti. Jo pasitikėjimas savimi yra sužlugdytas.
Dovydas supranta, kad ateities pergalės bus ne iš jo; jos ateis tik iš Dievo, nes jis visiškai priklauso nuo Dievo.
Pergalingo krikščioniško gyvenimo esmė nėra susijusi su mumis. Esmė yra Jėzus. Mes trokštame Jo Artumo; mes trokštame Jo Dvasios; norime Jo išganymo džiaugsmo. Mes pripažįstame poreikį būti atnaujinti ir atkurti. Mums reikia Jo atgaivos – atkūrimo iš dangaus. Pasaulio sukūrimo poilsis nėra itin nutolęs nuo atleidimo. „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Ps 51, 12) – vartojama pasaulio kūrimo terminologija. Senajame Testamente tik Dievas gali „kurti“ (bara), o kai mes būsime sukurti iš naujo, galėsime rasti atgaivą.
Jei nepatyrėte išsivadavimo iš kaltos sąžinės džiaugsmo ir linksmybės, kas jus stabdo? Jei jus stabdo kaltė, ko galite pasimokyti iš šio pasakojimo, kas jums padėtų?
V. DIEVO ŠVIESOS ATŠVAITAI
Turbūt mums pats natūraliausias dalykas, po gėdingos nesėkmės patiriant atleidimą, yra mėginimas pamiršti, kad kažkas apskritai įvyko. Prisiminimai dėl nesėkmės gali būti skausmingi.
9. Ką Dovydas norėjo padaryti dėl savo skaudaus patyrimo? Perskaitykite Ps 51, 15–21.
Kai brangi vaza nukrenta ir sudūžta į šipulius, mes paprastai atsidūstame ir išmetame nereikalingas šukes. Japonijoje yra tradicinis menas, vadinamas kintsugi, kurio siekis – atkurti sudaužytą keramiką. Taurusis metalas, pavyzdžiui, skystas auksas ar sidabras, naudojamas šukėms suklijuoti, duženą paverčiant grožiu ir vertybe.
Kiekvieną kartą, kai Dievas atleidžia mūsų nusižengimus ir vėl iš naujo mus sukuria, kažkas pasikeičia. Brangus Dievo atleidimas suklijuoja mūsų palūžimą, o matomi įtrūkimai gali atkreipti dėmesį į Jo malonę. Mes galime tapti Dievo garsiakalbiais. „Mano liežuvis mėgausis Tavo teisumu“ (Ps 51, 16). Nesistengiame savarankiškai taisyti ar automatiškai tobulėti (net palaipsniui). Mūsų palūžusios dvasios, atgailaujančios širdies pakanka Dievo šlovinimui – ir tai yra šviesos spinduliai, kuriuos pasaulis gali pamatyti spinduliuojant. Mums suteikto atleidimo patyrimas vilioja kitus atleidimo ieškančius asmenis.
10. Koks ryšys yra tarp Psalmės 51 ir 1 Jn 1, 9?
1 Jn 1, 9 yra Psalmės 51 santrauka. Dovydas žinojo, kad Dievas nepaniekins „susigraudinusios ir atgailaujančios širdies“ (Ps 51, 19), o Jonas mus patikina: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9). Mes galime pasikliauti Dievu ir Jo Žodžiu.
Vėlgi, Dovydas negalėjo atitaisyti milžiniškos žalos dėl savo elgesio ir pavyzdžio savo šeimai. Jis patyrė savo sprendimų ir elgesio padarinius. Ir vis dėlto Dovydas žinojo, kad jam atleista. Jis žinojo, jog jam reikia pasikliauti tikėjimu, kad vieną dieną ateis tikrasis Dievo Avinėlis ir stos į jo vietą.
Kaip dabar galite išmokti pritaikyti 1 Jn 1, 9 pažadus savo gyvenimui? Kaip turėtumėte jaustis tą padarę ir žinodami, kad pažadas skirtas ir jums?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dovydo atgaila buvo nuoširdi ir gili. Jis nesistengė sušvelninti savo nusikaltimo. Ir ne noras išvengti gresiančios bausmės įkvėpė jo maldą. […] suprato, kokia užteršta jo siela, bjaurėjosi savo nuodėme. Dovydas nepasidavė nevilčiai. Turėdamas galvoje Dievo pažadus atgailaujantiems nusidėjėliams, jis tikėjo, kad sulauks atleidimo ir būsiąs priimtas. ‘Tikra auka Dievui – susigraudinusi dvasia; Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios’ (Ps 51, 19). Nors Dovydas parpuolė, Viešpats jį pakėlė. […] Tačiau Dovydas nusižemino ir išpažino savo nuodėmę, o Saulius paniekino priekaištą ir neatgailaudamas užkietino savo širdį. Šis Dovydo istorijos epizodas yra […] vienas iš įspūdingiausių mums duotų pavyzdžių apie žmonijos kovas ir pagundas, apie nuoširdžią atgailą […] Per visus amžius […] tūkstančiai Dievo vaikų, įvilioti į nuodėmę […] prisimena […] kaip nuoširdi Dovydo atgaila ir išpažintis buvo Dievo priimti […] Tada ir jie taip pat įsidrąsina atgailauti ir vėl stengiasi nenukrypti nuo Dievo įsakymų. Jei kiekvienas […] išpažins savo kaltę ir atgailaus nusižeminęs dvasioje, kaip padarė Dovydas, tikrai gali turėti viltį. […] Viešpats niekuomet neatstums nuoširdžiai atgailaujančios sielos.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 594–595)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip galime rasti pusiausvyrą tarp būdingo nuodėmingumo ir atleidimo poreikio, tuo pat metu gyvenant kaip Visatos Karaliaus sūnums ir dukroms, kuriems atleista?
2. Kodėl kiekviena nuodėmė yra nusidėjimas Dievui? Ką reiškia nusidėti Dievui?
3. Ką galime pasakyti netikinčiam asmeniui, sielvartaujančiam dėl nekaltų žmonių kančių, pavyzdžiui, Urijos ar Dovydo ir Batšebos naujagimio? Kaip paaiškinti Dievo meilę ir teisingumą tokioje situacijoje? Kuo čia naudinga didžiosios kovos samprata?
4. Kodėl Rašte reikėjo dviejų skyrių liūdnam pasakojimui apie Dovydą ir Batšebą? Kokiam tikslui pasitarnauja šio pasakojimo perpasakojimas? 5. Apmąstykite tai, kad nuodėmė atskiria mus nuo Dievo, kaip moko Ps 51, 12–13. Koks buvo jūsų pačių patyrimas, kaip tai vyksta? Kaip jautėtės? Kaip paaiškintumėte, ką jaučiate per šį atskyrimą ir kodėl tai nemalonu? Kodėl malonės pažadas yra vienintelė išeitis?