Rugpjūčio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 42, 7–20; Mt 25, 41–46; Pr 42, 21–24; Pr 45, 1–15; Lk 23, 34; Pr 50, 15–21.
Įsimintina eilutė: „O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad čia mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį.“ (Pr 45, 5)
Vyras buvo apkaltintas moters išprievartavimu. Ji atpažino jį policijoje. Nors jo kaltei patvirtinti stigo įrodymų, moteris buvo įsitikinusi, kad „Džonis“ yra kaltas.
Taigi Džonis buvo įkalintas 14 metų už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tik po to, kai jis buvo išteisintas dėka DNR tyrimo, „Džoana“ suprato savo baisią klaidą.
Ji norėjo susitikti su Džoniu, kai jis buvo paleistas. Ką darytų šis tiek metų kentėjęs vyras, susitikęs su moterimi, kuri sugriovė jo gyvenimą?
Ji buvo kambaryje ir laukė, kol jis ateis. Jam atėjus, ir jiems pažvelgus vienas kitam į akis, Džoana pratrūko ašaromis.
„Džonis tiesiog pasilenkė, paėmė mano rankas ir pažvelgęs į mane pasakė: ‘Aš tau atleidžiu’. Aš negalėjau tuo patikėti. Štai žmogus, kurio nekenčiau ir kuriam troškau mirties. O dabar jis čia, sako man, padariusiai jam tiek daug blogo, kad jis man atleidžia? Tik tada pradėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra malonė. Ir tik tada pradėjau išgyti ir atradau atgaivą“.
Šią savaitę tyrinėsime atleidimą ir tai, ką jis gali padaryti neramių žmonių širdžiai.
I. AKISTATA SU PRAEITIMI
Galų gale Juozapui viskas susiklostė tinkamai. Jis ne tik išėjo iš kalėjimo, bet ir tapo Egipto ministru pirmininku, paaiškinęs faraono sapnus (Pr 41). Jis vedė ir susilaukė dviejų vaikų (Pr 41, 50–52). Egipto sandėliai buvo pilni, o numatytas badas prasidėjo. Tada vieną dieną Juozapo broliai pasirodė Egipte.
1. Perskaitykite pirmąjį Juozapo ir jo brolių susitikimą Pradžios 42, 7–20. Kam tas įmantrus planas? Ką Juozapas bandė padaryti per šį pirmąjį susitikimą? ___________
Juozapas turėjo galią ir galėjo atkeršyti savo broliams, nereikalaudamas pateisinimo. Tačiau Juozapui rūpėjo ne kerštas, o jo šeimos nariai namuose. Jis jaudinosi dėl tėvo. Ar jis vis dar gyvas, ar sutrikusi šeima neteko patriarcho? O kas nutiko jo broliui Benjaminu? Kaip tėvo džiaugsmas, Benjaminas dabar buvo toje pačioje padėtyje, kaip ir Juozapas. Ar pavojingas brolių pavydas persidavė Benjaminui? Juozapas dabar galėjo sutelkti dėmesį į šiuos pažeidžiamus šeimos narius ir tai darė.
Biblinių principų pritaikymas santykiams nereiškia, kad mes privalome susitaikyti su piktnaudžiavimu. Kiekvienas iš mūsų esame brangus Dievui. Jėzus už kiekvieną iš mūsų sumokėjo didžiausią kainą ant kryžiaus.
2. Kodėl Jėzus taip asmeniškai priima prievartą ar nepriežiūrą kitų atžvilgiu? Perskaitykite Mt 25, 41–46. _________________________________
Mes visi buvome nupirkti Jėzaus krauju, ir teisiškai mes visi esame Jo. Engėjas užsipuola Jėzaus nuosavybę.
Seksualinė prievarta ir emocinis ar fizinis smurtas niekada neturi būti šeimos santykių dalimi. Tai nėra tik šeimos reikalas, kurį reikia išspręsti viduje. Tam reikia pagalbos iš išorės ir intervencijos. Jei jūs ar kas nors iš jūsų šeimos yra skriaudžiamas, kreipkitės pagalbos į patikimą specialistą.
Kokius biblinius principus turite pritaikyti dabartiniams šeimos santykiams, kad ir kokie jie sudėtingi?
II. SUMANYMAS
Juozapas atleido savo broliams. Mes tiksliai nežinome, kada jis tai padarė, bet akivaizdu, kad ilgai prieš jiems pasirodant. Juozapui tikriausiai niekada nebūtų sekęsi Egipte, jei jis nebūtų atleidęs, nes greičiausiai pyktis ir kartėlis būtų sugraužę jo sielą ir pakenkę jo santykiams su Viešpačiu.
Keletas tyrimų, susijusių su išgyvenusiais tragediją, pabrėžė tai, kad baisiausių kančių aukoms atleidimas yra esminis veiksnys norint rasti išgydymą ir susitvarkyti savo gyvenimą. Be atleidimo mes liekame aukomis. Atleidimas labiau susijęs su mumis pačiais, o ne su žmogumi ar asmenimis, kurie mums pakenkė.
Nors Juozapas atleido savo broliams, jis nenorėjo, kad šeimos santykiai tęstųsi ta akimirka, kur jie nutrūko; tai yra prie duobės Dotane. Jis turėjo sužinoti, ar kas nors pasikeitė.
3. Ką Juozapas nugirdo? Perskaitykite Pr 42, 21–24. Ką jis sužinojo apie savo brolius?
Visas bendravimas vyko per vertėją, todėl Juozapo broliai nežinojo, kad jis gali juos suprasti. Juozapas išgirdo savo brolių išpažintį. Broliai manė, kad atsikračius Juozapo jis nebepranešinės apie juos tėvui. Jie manė, kad jiems nereikės taikstytis su jo sapnais ar tuo, kaip jis mėgavosi tėvo numylėtinio vaidmeniu. Tačiau, užuot radę atgaivą, visus šiuos metus juos kankino sąžinė. Jų poelgis sukėlė nerimą ir paralyžiuojančią baimę dėl Dievo atpildo. Juozapas iš tikrųjų gailėjo brolių dėl jų kančių. Jis dėl jų verkė.
Juozapas žinojo, kad badas tęsis dar kelerius metus, todėl jis reikalavo, kad kitą kartą atėję pirkti grūdų jie atvestų Benjaminą (Pr 42, 20). Jis taip pat pasiliko Simeoną įkaitu (Pr 42, 24).
Pamatęs, kad Benjaminas vis dar gyvas, jis surengė puotą, kurioje akivaizdžiai parodė palankumą Benjaminui (Pr 43, 34), norėdamas įsitikinti, ar tebėra seno pavydo. Broliai nerodo jokių pavydo ženklų, tačiau Juozapas žino, kokie gudrūs jie gali būti. Juk jie apgavo visą miestą (Pr 34, 13), ir jis tikrai suprato, kad jie melavo savo tėvui apie jo likimą (Pr 37, 31–34). Taigi, jis sugalvojo dar vieną svarbų išmėginimą (žr. Pr 44.).
Perskaitykite Pr 45, 1–15. Ko šios eilutės mus moko apie Juozapo jausmus savo broliams ir apie jiems parodytą atleidimą? Kokias pamokas turėtume įžvelgti šiame pasakojime?
III. ATLEISTI IR PAMIRŠTI?
Atleidimas buvo apibrėžtas kaip noras atsisakyti savo teisės į pasipiktinimą, smerkimą ir kerštą prasižengusiojo ar grupės, kuri elgiasi nederamai, atžvilgiu. Daktarė Merilin Armor (Marilyn Armour), šeimos terapeutė, dirbusi su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis, norėdama sužinoti, ką šie išgyvenę žmonės padarė, kad suprastų, kas jiems nutiko, rašo: „Visa atleidimo idėja yra sąmoningas aukos elgesys. Atleidimas neįvyksta tiesiog“.
Atleidimas nereiškia, kad nebus jokių padarinių. Atleidimas nereiškia, kad skriaudėjui leidžiama toliau piktnaudžiauti. Atleidimas reiškia, kad apmaudą ir keršto troškimą perduodame Dievui. Priešingu atveju pyktis, kartėlis, apmaudas ir neapykanta dar labiau pablogins tai, ką prasižengęs asmuo ar asmenys mums padarė.
4. Ką atleidimas suteikia mums? Perskaitykite Mt 18, 21–35. _______________
Be abejo, viena iš esminių pusių mokantis atleisti, tai supratimas, kas mums atleista Kristuje. Mes visi nusidėjome ne tik kitiems žmonėms, bet ir Dievui.
Kiekviena nuodėmė iš tikrųjų yra nuodėmė mūsų Viešpačiui ir Kūrėjui; ir vis dėlto Jėzuje mes galime tikėtis visiško atleidimo už visas tas nuodėmes ne todėl, kad to nusipelnėme – ne, o tik dėl Dievo malonės mums. Suvokę šią šventą tiesą, priėmę šį atleidimą asmeniškai, patys patyrę Dievo atleidimo tikrovę, galime pradėti atleisti kitiems. Mes atleidžiame ne todėl, kad kiti to nusipelnė, bet todėl, kad sulaukėme atleidimo iš Dievo ir mums patiems to reikia. Be to, kaip dažnai mes nusipelnome atleidimo?
Tyrinėjome, Juozapas suteikė antrą galimybę santykiams su šeima. Čia nėra pagiežos; nebesugrįžtama prie praeities įvykių.
Nauja pradžia šeimoje beveik neįmanoma, kai kiekvienas tampa žinovais, mokančiais geriausiai pakenkti vienas kitam. Juozapas reagavo ne taip. Panašu, kad jis norėjo palikti praeitį ir žengti į priekį su meile ir priėmimu. Jei Juozapo nusistatymas būtų kitoks, šio pasakojimo pabaiga būtų kitokia, ne tokia laiminga.
„Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos; palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“ (Rom 4, 7–8) Ką Paulius mums sako apie tai, kas mums suteikta Jėzuje, ir kaip šis nuostabus pažadas turėtų paveikti mūsų santykius su tais, kurie mums pakenkė?
IV. PRAKTIŠKAI
Norint atleisti, būtina pripažinti, kad mane įskaudino. Tai gali būti sunku, nes mes kartais labiau linkę bandyti palaidoti savo jausmus, o ne juos suprasti. Dievo akivaizdoje pripažinti nekrikščionišką apmaudo ir net pykčio jausmą yra deramas dalykas. Matome, kad jis dažnai išreiškiamas Psalmėse. Galima drąsiai sakyti Dievui, kad man nepatiko tai, kas nutiko ar kaip su manimi elgėsi, ir kad tai mane liūdina, pykdo arba ir liūdina, ir pykdo.
Pasakojime apie Juozapą matome jį verkiantį, kai jis vėl pamato savo brolius ir patiria kai kuriuos jausmus iš savo praeities.
5. Ką Jėzaus žodžiai ant kryžiaus mums sako apie atleidimo laiką? Perskaitykite Lk 23, 34.
Jėzus nelaukė, kol mes pirmi paprašysime atleidimo. Ir mums nedera laukti, kol nusižengęs mums asmuo paprašys atleidimo. Mes galime atleisti kitiems, neversdami jų priimti mūsų atleidimo.
6. Ko Lk 6, 28 ir Mt 5, 44 moko apie mūsų santykius su tais, kurie mums pakenkė?
Atleidimas, kaip ir meilė, prasideda nuo apsisprendimo, o ne nuo jausmo. Mes galime nuspręsti atleisti, net jei mūsų jausmai gali nesutikti su šiuo sprendimu. Dievas žino, kad mūsų pačių jėgomis šis sprendimas yra neįmanomas, tačiau „Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 27). Štai kodėl mums liepta melstis už tuos, kurie mums pakenkė. Kai kuriais atvejais toks asmuo jau gali būti miręs, tačiau mes vis tiek galime melsti sugebėjimo jam atleisti.
Be abejo, atleisti ne visada lengva. Skausmas ir mums padaryta žala gali būti žlugdantys, mus sužeidžiantys, suluošinantys, palaužiantys. Išgydymas ateis, jei leisime jam ateiti, bet laikydamiesi kartėlio, pykčio ir apmaudo išgysime sunkiau, jei apskritai išgysime.
Kryžius yra geriausias pavyzdys to, kiek Dievui kainavo atleidimas. Jei Viešpats gali tai patirti dėl mūsų, nors Jis žinojo, kad vis dėlto daug žmonių Jį atstums, tada ir mes galime išmokti atleisti.
Kodėl reikia atleisti – jei ne dėl kito žmogaus, tai dėl savęs?
V. ATGAIVA PO ATLEIDIMO
Juozapo šeima pagaliau atvyksta į Egiptą. Šeimoje nebėra tamsių paslapčių. Jo broliams teko prisipažinti pardavus Juozapą, kai paaiškino savo tėvui, kad, jo manymu, žuvęs sūnus dabar yra Egipto ministras pirmininkas.
Nors ne visada įmanoma ar išmintinga atkurti santykius, tai nereiškia, kad negalime atleisti. Galbūt negalėsime apsikabinti ir raudoti su savo skriaudėju, tačiau galbūt norėsime išreikšti savo atleidimą balsu ar laišku. O tada metas kuo labiau pamiršti skausmą. Galbūt tam tikras skausmas visada išliks, bet bent jau mes galime žengti išgijimo keliu.
7. Perskaitykite Pr 50, 15–21. Dėl ko jaudinosi Juozapo broliai ir kodėl jiems derėjo dėl to jaudintis? Ką apie juos pasako ši baimė?
Juozapo broliai jau septyniolika metų gyveno Egipte (Pr 47, 28), tačiau, mirus Jokūbui, jie bijojo, kad Juozapas atkeršys. Jie suvokė, kaip jie įskaudino Juozapą. Jis vėl patikino juos dėl atleidimo, dabar po tėvo mirties. Tai tikriausiai buvo naudinga Juozapui, taip pat ir jo broliams.
Jei žaizda gili, greičiausiai teks atleisti daug kartų. Kai sugrįš prisiminimai dėl skriaudos, mums reikės nedelsiant kreiptis į Dievą malda ir vėl apsispręsti atleisti.
8. Perskaitykite Pr 50, 20. Kaip ši eilutė bent iš dalies padeda paaiškinti Juozapo troškimą atleisti brolių nuodėmę jam?
Juozapas tvirtai tikėjo, kad jo gyvenimas buvo didžiojo Dievo plano dalis, padedant išgelbėti anuomet žinomą pasaulį nuo bado, o tada padėti jo šeimai įvykdyti Dievo pažadą padaryti juos didele tauta. Žinojimas, kad Dievas viršijo piktus brolių kėslus ir įgyvendino gėrį, padėjo Juozapui atleisti.
Pasakojimas apie Juozapą baigėsi laimingai. Kaip mes reaguojame, kai pasakojimo pabaiga nėra tokia laiminga? Ar galima teigti (ilguoju laikotarpiu), kad kai nuodėmė bus sunaikinta ir baigsis didžioji kova, kai visi klausimai bus išspręsti – ar tai bus laiminga pabaiga? Kaip ši viltis gali padėti susitaikyti su neidealiomis pabaigomis?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kaip Juozapą stabmeldžiams pardavė jo paties broliai, taip Kristų Jo aršiausiems priešams pardavė vienas Jo mokinių. Juozapas buvo neteisingai apkaltintas nedorumu ir įmestas į kalėjimą; taip pat ir Kristus buvo paniekintas ir atstumtas, kadangi Jo doras, nesavanaudiškas gyvenimas buvo priekaištas nuodėmei, ir nors niekuo neprasikaltęs, Jis buvo pasmerktas, remiantis melagingų liudininkų parodymais. Juozapo kantrybė ir romumas neteisybės ir priespaudos sąlygomis, nuoširdus jo atlaidumas ir kilnus geranoriškumas beširdžių brolių atžvilgiu simbolizuoja kantrybę, su kuria Išgelbėtojas pakėlė nedorų žmonių piktavališkumą ir įžeidinėjimus, ir atlaidumą ne vieno Jo žudikams, bet ir visiems, kurie ateina prie Jo, išpažindami savo nuodėmes ir trokšdami atleidimo.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 189)
„Niekas negali pateisinti neatlaidžios dvasios. Tas, kuris yra negailestingas kitiems, rodo, kad jis nėra Dievo malonės dalininkas. Dievo atleidimas klystančiojo širdį pritraukia arčiau didžiosios, gailestingos širdies. Dieviškos užuojautos antplūdis užlieja nusidėjėlio sielą ir iš jos pereina į kitų sielas. Švelnumą ir gailestingumą, kurį Kristus atskleidė savo gyvenimu, rodys tie, kurie tapo Jo malonės dalininkai.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 217)
Klausimai aptarimui:
1. Kažkas kartą pasakė: „Neatleidimas yra kaip nuodų gėrimas, tikintis, kad mirs kitas žmogus“. Ką reiškia šis teiginys?
2. Koks buvo viso plano, kurį Juozapas įgyvendino prieš atskleisdamas savo tapatybę, tikslas? Kaip tai pasitarnavo jam ir jo broliams?
3. Juozapo prievaizdas turėjo būti su Juozapo broliais susijusio plano dalimi (pvz., Pr 44, 1–12). Kaip atleidimo patyrimas veikia tuos, kurie yra tik stebėtojai?
4. „Dievas niekada neveda savo vaikų kitaip nei jie patys pasirinktų būti vedami, jeigu jie nuo pat pradžių matytų pabaigą ir įžvelgtų to tikslo, kurį jie įgyvendina kaip Dievo bendradarbiai, šlovę“. (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 2011, 201 p.) Pagalvokite apie savo gyvenimą, kai apmąstysite šį teiginį. Kaip pastarojo supratimas gali padėti mums daugybėje išbandymų ir kovų?