Liepos 30 – rugpjūčio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 1, 22–23; Jn 1,14; Lk 15, 3–24; Mt 9, 10–13; Ps 51, 19; 1 Jn 2, 16; Fil 2, 13–15.
Įsimintina eilutė: „Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: ‘Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo‘“ (Lk 15, 1–2).
Vienas vietinės bendruomenės diakonas autobusiuku vežiodavo jaunimą į pagyvenusių žmonių namus, kuriuose kiekvieną mėnesį rengdavo pamaldas. Pirmąją savaitę, jaunimui vedant pamaldas, senas žmogus invalido vežimėlyje sugriebė diakono ranką ir ją laikė pamaldų metu. Taip nutikdavo mėnesis po mėnesio. Vieną dieną, atvykus jaunimo grupei, žmogaus vežimėlyje nebebuvo. Darbuotojai sakė, kad jis greičiausiai neišgyvens nakties. Diakonas nuėjo į jo kambarį, kur jis gulėjo be sąmonės. Paėmęs jo ranką, diakonas meldė, kad Viešpats šiam senam vyrui suteiktų amžinąjį gyvenimą. Atrodęs be sąmonės vyras tvirtai suspaudė diakono ranką, o jis suprato, kad jo malda buvo išklausyta. Su ašaromis akyse ir klupinėdamas jis išėjo iš kambario ir atsidūrė prieš moterį, kuri pasakė: „Aš esu jo dukra. Jis jūsų laukė. Mano tėvas sakė, kad kartą per mėnesį Jėzus ateina ir laiko jį už rankos. Ir aš nenoriu mirti, kol nepasinaudosiu galimybe dar bent kartą palaikyti Jėzų už rankos“. („Adapted from The Least of These, a video produced by Old Fashioned Pictures” (2004) Panaudota gavus leidimą).
Krikščionybės esmė – tai tapti kažkam „Jėzumi“. Artimiausiose temose dėmesį skirsime Jėzaus tarnavimo metodui ir kaip Jo bažnyčia gali įgyvendinti Jo tarnystę.
VIEN TIK KRISTAUS METODAS
Vait, dažnai cituojamoje pastraipoje, apibendrino tai, ką Jėzus padarė, kad laimėtų žmones išganymui. (taip pat žr. Mt 9, 35–36)
„Laimint žmones sėkmę lems vien tik Kristaus metodas. Išganytojas buvo tarp žmonių kaip Tas, kuris troško jiems gero. Jis juos atjautė, patarnavo jų reikmėms ir laimėjo jų pasitikėjimą. Tada Jis jiems sakydavo: ‘Sek paskui Mane’“. (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 143 p.)
Patyrinėkime tai:
- Jėzus buvo tarp žmonių, trokšdamas jiems gero (Jis užmegzdavo ryšius).
- Jėzus atjausdavo žmones (Jis suformuodavo santykius).
- Jėzus patarnavo jų poreikiams (dėl to taip pat susiformuodavo santykiai).
- Sujungęs pirmąją, antrąją ir trečiąją dalis, Jėzus laimėdavo žmonių pasitikėjimą.
- Tada Jis jiems sakydavo: „Sek paskui Mane“ (tapti mokiniais).
Čia mes matome visapusišką Evangelijos modelį. Šis tarnystės metodas padės mums geriau skelbti Evangeliją. Jėzus neatskyrė socialinių dalykų (1– 4 dalių) nuo kvietimo sekti Juo (5 dalies), tad to neturėtume daryti ir mes. Kartu visi žingsniai lems „tikrąją sėkmę“. Šioje temoje dėmesys bus sutelktas į pirmąjį Jėzaus metodo žingsnį. Temose 7–11 dėmesys bus skirtas kitiems žingsniams.
Kas šiose eilutėse pasakyta apie Dievo Sūnaus buvimą tarp mūsų? Mt 1, 22–23; Jn 1, 14.
Nuodėmė mums visiems giliai pakenkė ir mus sugadino. Bet viskuo, kas dėl nuodėmės pasaulyje pasidarė bloga, Dievas pasirūpino susitaikydamas su žmonija per Jėzaus visapusišką įsikūnijimo tarnystę. Jis buvo tarp žmonių ir troško gero visam asmeniui ir visos žmonijos labui, net tarnavo tiems, kurie anuometinėje kultūroje buvo laikomi „blogiausiais“.
Įsigilinkite į šią nuostabią tiesą, kad Jėzus, per kurį atsirado visa, kas tik yra atsiradę (žr. Jn 1, 3), tapo žmogumi ir buvo tarp žmonių, ir tarnavo puolusiai žmonijai, kaip Jis tai darė. Kaip ši nuostabi ir vilties kupina tiesa turėtų paveikti tai, kaip mes būname tarp žmonių ir jiems tarnaujame?
PAMESTA IR RASTA
Luko 15 užrašyti trys Jėzaus pasakyti palyginimai, tiesiogiai reaguojant į fariziejų ir Įstatymo mokytojų kaltinimus, kad Jėzus „priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ (Lk 15, 2)
Perskaitykite pateiktas ištraukas ir atkreipkite dėmesį į Jėzaus atsakymo į šiuos kaltinimus esmę. Lk 15, 3–7 Lk 15, 8–10 Lk 15, 11–24
Kiekvienas palyginimas prasideda kažkuo, kas buvo pražuvę ar kas buvo pamesta ir baigiasi džiūgavimu, kaip Dievo meilės išraiška mums ir Jo giliu susirūpinimu dėl mūsų išganymo.
Vienas pastorius domėjosi, kaip laikėsi pranašysčių seminarą lankiusi šeima ir išsiaiškino, kad visą šeimą domino Šventojo Rašto tyrinėjimas, išskyrus vieną šeimos narį. Motina, tėvas ir jaunesnė dukra priėmė Kristų ir norėjo, kad pastorius jų namuose lankytųsi nuolat, tačiau vyresnis sūnus maištavo prieš krikščionybę ir su pastarąja nenorėjo turėti nieko bendra. Pastoriui kas vakarą lankantis, jaunuolis išeidavo iš kambario ir nedalyvaudavo Rašto tyrinėjime. Po šešių savaičių nuoširdaus ir našaus Šventojo Rašto tyrinėjimo, jaunasis pastorius paragino tris šeimos narius pagalvoti apie krikštą. Visi šie turėjo savas priežastis, kodėl jiems derėtų palaukti keletą mėnesių, prieš priimant sprendimą. Netikėtai į valgomąjį, kur buvo tyrinėjamas Raštas, įžengė jaunuolis ir pareiškė norįs būti pakrikštytas kuo greičiau, kai pastoriui atrodys, kad jis bus tam pasiruošęs. Savo kambaryje jis tyrinėjo iš panaudotų knygų knygyno nusipirktą Šventąjį Raštą, kurį jis įsigijo po pirmosios Rašto tyrinėjimo klasės, ir jis visi labiau jautėsi užtikrintas, kad jam reikia viešai išpažinti savo tikėjimą. Po dviejų savaičių jaunuolis buvo pakrikštytas, o praėjus dar vienam mėnesiui, tokį pat sprendimą priėmė visa šeima. Atsižvelgiant į tai, ką mes tik ką perskaitėme palyginimuose, galime įsivaizduoti, kad dėl šių apsisprendimų danguje buvo itin džiaugiamasi.
Jėzus sąmoningai užmezgė ryšį su tokiais žmonėmis kaip, pavyzdžiui, samariete prie šulinio, šimtininku, „nusidėjėle“, išpylusia metų darbo užmokesčio vertės nardo tepalo Jam ant kojų ir daugybe neaprašytų asmenų, „nevertų“ tų, kurie save laikė pernelyg šventais, kad būtų tarp jų.
Ar jūs kada nors vengėte liudyti asmeniui, kuris tikriausiai nepritaptų jūsų bažnyčioje? Ko reikėtų, kad jūs ir jūsų bažnyčia atrastų pakankamai malonės, kad priimtų tuos „nusidėjėlius“?
VALGYTI SU NUSIDĖJĖLIAIS
Perskaitykite Mt 9, 10–13. Kokią svarbią žinią mes turėtume įžvelgti Jėzaus atsakyme Jo kritikams? Perskaitykite Oz 6, 6.
Jėzus sėdėjo prie stalo, bendravo ir valgė su tais, kuriuos ši visuomenė laikytų „nepageidaujamais“. Kokius žmones jūsų kultūra laiko „nepageidaujamais“?
Nutrauktas fariziejų klausimo dėl Jo tikslo būnant tarp tokių paniekintų žmonių, Jėzus metė jiems iššūkį suprasti gailestingumo prasmę, priešingai aukos reikšmei. „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. (Mt 9, 13) Liūdna, kad Jėzus liepė religiniams vadovams pasimokyti vienos iš svarbiausių jų tikėjimo tiesų.
Čia vėl matome tą pačią problemą, kaip Senojo Testamento laikais, kada religinės formos ir apeigos tampa svarbesnės nei tai, kaip elgiamasi su aplinkiniais. Įdomu, kad šiai minčiai pabrėžti Jėzus čia citavo Senąjį Testamentą. (Oz 6, 6)
„Tūkstančiai daro tą pačią klaidą, kaip fariziejai, kuriems Kristus papriekaištavo viešėdamas pas Matą. Užuot atsisakę kokios nors branginamos idėjos ar nuomonės stabo, daugelis nepriima tiesos, ateinančios tiesiai nuo šviesybių Tėvo. Jie pasikliauja savimi, nuosava išmintim ir nesupranta savo dvasinio skurdo. […] Pasninkas arba malda, pagrįsti noru išteisinti save, Dievui kelia pasibjaurėjimą“. (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 249 p.)
Lengva teisti aplinkinių poelgius laikant mūsų pačių sampratą standartu. Turime išmokti nuolankiai padėti savąjį „aš“ į šalį ir leisti Šventajai Dvasiai paversti gailestingumą patikinimu.
Kas Ps 51, 19 pasakyta mums visiems? Kaip žinios apie mūsų pačių nuodėmingumą turėtų padėti mums geriau suprasti šios eilutės reikšmę?
BŪTI TARP ŽMONIŲ IŠMINTINGAI
Vienas pranešėjas teiravosi grupės, kiek „ne adventistų draugų“ jie turėjo. Vienas žmogus atsistojo ir pergalingai paskelbė: „Aš didžiuojuosi, kad galiu pasakyti – nė vieno!“ Galbūt to žmogaus ketinimai buvo geri, bet jo žodžiai aiškiai pasakė, kokia šviesa pasauliui jis buvo.
Jau tyrinėjome, Mt 5, 13 parašyta, kad mes esame žemės druska, tačiau druska gali netekti sūrumo. Vienas Sidono prekybininkas sandėliukuose su paprasčiausiomis plūktomis grindimis sukaupė daug druskos. Kadangi pastaroji buvo tiesiog ant žemės, ji neteko sūrumo. Ši druska buvo išmesta ir panaudota kelių tiesimui. Panašiai ir mes, būdami tarp pasauliečių, turime būti atsargūs: ar mes leidžiame pasauliui atimti iš mūsų sūrumą? Ar mūsų vertybės tokios pat kaip pasaulio?
Ko galima pasimokyti iš šių pasakojimų apie tai, kaip nesusitapatinti su pasauliu? Pr 13, 5–13; 19, 12–26; Sk 25, 1–3; taip pat 1 Jn 2, 16.
Šie Šventojo Rašto pavyzdžiai moko būtinybės būti apdairiems, kai būname tarp žmonių, gyvenančių pagal 1 Jn 2, 16 išvardytas žemiškas vertybes. Apgaudinėjame save, jei manome, kad mums nereikia saugotis arba kad nėra pavojaus įklimpti puolusio pasaulio principuose. Tuo pačiu metu, kuo būsime naudingi kitiems, jei slėpsimės nuo kitų, kad mūsų nepaveiktų neigiama jų įtaka?
Atkreipkite dėmesį į šį išmintingą ir pusiausvyrą užtikrinantį patarimą: „Dabar, ar dera tikėjimą išpažįstantiems krikščionims atsisakyti bendrauti su neatsivertusiaisiais? Ne, krikščionys turi būti su jais, būti pasaulyje nebūnant iš pasaulio, neiti pasauliečių keliais, nesižavėti jais, neatverti širdies jų papročiams. Bendravimo su pasauliečiais tikslas turi būti jų patraukimas pas Kristų“. (E. Vait, Rinktiniai raštai, 3 t., 231 p.)
Kiek turite ne adventistų draugų? Kas būdinga šiems jūsų santykiams? Kas kam daro didesnę įtaką, jūs jiems ar jie jums?
TARP IŠKRYPUSIOS KARTOS
Neabejotina, pasauliui reikia to, kas mums buvo suteikta Kristuje. Juk tai, kas yra svarbu, nepriklauso mums. Greičiau, tik dėl to, ką mes gavome iš Kristaus, mums privalu laimėti kitus. Ir būtent dėl to, kad mums buvo suteikta itin daug, mes esame pašaukti laimėti tuos, kurie to neturi. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8)
Perskaitykite Fil 2, 13–15. Kas mums čia pasakyta, ir kaip tai dera su raginimu laimėti kitus, tuo pat metu neatsimetant patiems?
Mes turime būti atsargūs, kad siekdami apsisaugoti nuo pasaulio, niekada neužmegztume ryšio su pasaulyje esančiomis sielomis. Labai paprasta likti mums patogioje dvasinėje ir teologinėje aplinkoje ir tapti dvasiniais intravertais (intravertas – asmenybės tipas, kuris pirmiausiai gilinasi į save ir savo vidinį pasaulį). Tai gali virsti egocentriška religija. Kaip dažnai, pavyzdžiui, vietinės bendruomenės eikvoja daugiau jėgų kovodamos dėl pamaldų stiliaus ar doktrinos, nei dėl Evangelijos skelbimo mirštančiam pasauliui?
Robertas Lintikamas (Robert Linthicum) savo knygoje „Empowering the Poor” (21–30 p.) aprašė trijų rūšių bažnyčias. (1) Bažnyčia mieste (apylinkės bendruomenėje). Ši bažnyčia praktiškai beveik neturi nieko bendra su ją supančia bendruomene. Bažnyčios akcentas – tarnauti savo narių poreikiams. (2) Bažnyčia miestui (apylinkės bendruomenei). Ši bažnyčia žino, kad ji turi įsitraukti į tarnavimą ją supančiai bendruomenei. Tokia bažnyčia spėja, kokie yra apylinkės bendruomenės poreikiai nesiteiraudama pačios bendruomenės, kuriai tarnauja. Tada tokia bažnyčia pristato programas apylinkės bendruomenei. Tokios bažnyčios tarnystei gresia būti nereikalingai, nesulaukiant apylinkės bendruomenės atsako. (3) Bažnyčia su miestu (bendruomene). Ši bažnyčia daro demografinę analizę tam, kad suprastų tuos, kuriems ji tarnauja. Nariai būna su vadovais ir gyventojų bendruomene, teiraudamiesi, kokie yra jų tikrieji poreikiai. Tikėtina, kad jų tarnavimas bendruomenei bus kur kas tinkamesnis ir priimtinesnis, nes bendruomenė jau sureagavo ir pasitiki procesu. Ši bažnyčia prisijungia prie bendruomenės nusprendžiant, kokia apylinke jie nori būti, ir bendradarbiauja įgyvendinant šį tikslą. Tokia bažnyčia įsitraukia į apylinkės bendruomenės organizuojamą veiklą ir gali padėti ją supančiai bendruomenei prisidėti prie trūkstamų paslaugų, jei to reikia. Šiam bendradarbiavimui būdingas abipusis ryšys siekiant patenkinti realius poreikius.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „The Ministry of Healing”, 17-28 p.; Su meile iš Dangaus, 242–250 p.
Bažnyčios misija yra pasauliui, ne tik pačiai sau. Bažnyčia buvo įsteigta tarnauti kitiems. Prieš pat kito tikėjimo bendruomenės maldos namų išvažiavimo į gatvę yra ženklas, ant kurio parašyta: „Tarno įėjimas.“ Tai viską ir pasako, ar ne?
„Neįmanoma tapti artimais su pražuvusiaisiais, nebūnant tarp jų“. Jėzus buvo tarp žmonių ir E. Vait rašė, kad tą patį turi daryti Dievo bažnyčia šiandien. Nariai yra druska, kuri turi prasiskverbti į bendruomenę.
„Nėra pašaukimo žiemoti dykumoje ir skelbti Evangeliją triušiams. Čia yra nuostabus Viešpaties pranašės kvietimas būti tarp žmonių, kaip Jėzus, su atstumtaisiais, vargšais ir pražuvusiais. Jėzus buvo nusidėjėlių draugas. Jis būdavo jų puotose – susitikdavo su jais ten, kur jie buvo. Jėzus niekada nekompromitavo savo tikėjimo, bet Jis mėgo eiti ten, kur buvo nusidėjėliai. Patogiausia šalia Jėzaus buvo nusidėjėliams, o nepatogiausia – tiems vadinamiems šventiesiems. Bet Jėzus nekreipė į tai dėmesio, nes Jis turėjo aiškius prioritetus. Jis atėjo gelbėti nusidėjėlių. Tai buvo Jo misija, ir tai turėtų būti mūsų misija, net jei dėl to nuliūdinsime kai kuriuos šventuosius. […]
Adventistai per ilgai izoliavo save saugiame prieglobstyje ir getuose, tarsi pasaulis neegzistuotų. Tas laikas baigėsi. Mes negalime, mes nedrįstame toliau gyventi atsimetę. Metas įeiti į bendruomenę asmeniškai ir kaip bažnyčiai“. (Russell Burrill, How to Grow an Adventist Church (Fallbrook, Calif.: Hart Books, 2009), 50 p.)
Klausimai aptarimui:
Aptarkite anksčiau išreikštą mintį, kad izoliuodamiesi mes esame „atsimetę“. Ar jūs manote, kad čia per stipriai pasakyta, ar tai pagrįsta mintis? Jei taip, kokiu bibliniu pagrindu jūs galėtumėte pagrįsti savo atsakymą?
Nors tarnaudami mes turime būti tarp žmonių, kodėl bažnyčios parama ir atskaitomybė bažnyčiai yra svarbus veiksnys, kurio nedera nepaisyti? Kaip mes, kaip bažnyčia, galime vienas kitam padėti, mums siekiant tarnauti pasauliui, bet neįsitraukiant į pasaulį?
Aptarkite tai, kad bažnyčios išeikvoja daugiau jėgų rietenoms dėl vidaus klausimų nei evangelizuodamos. Kaip mes galime išvengti šių mirtinų spąstų?