JĖZUS KVIETĖ JUOS: „SEKITE PASKUI MANE“

Rugsėjo 3–9 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 10, 1–5. 16; Lk 9, 2; Apr 14, 6–7; Lk 19, 1–10; Apd 26, 11–27; Apr 3, 20.

Įsimintina eilutė: „Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“ (Jn 10, 5).

362 m. po Kristaus Romos imperatorius Julianas pradėjo kampaniją atgaivinti pagonybei. Romos imperijoje įsivyravo krikščionybė, tad jis su pagonių vadovais nerimavo. Juliano patarime pagonių kunigams yra išreikštas jo susirūpinimas, suteikiantis užuominų, kodėl krikščionybė sparčiai plito: „Aš manau, kad [pagonių] kunigams apleidus ir pamiršus vargšus, bedieviai galilėjiečiai [krikščionys] tai pastebėjo ir pasišventė geranoriškumui… [Jie] rūpinasi ne tik jų pačių, bet ir mūsų vargšais, ir visi mato, kad mūsų žmonėms trūksta mūsų pagalbos“. (Quoted in Rodney Stark, Cities of God (San Francisco: HarperCollins Publishers, 2006), 31 p.)

Romėnai tikėjosi, kad krikščionybė išnyks mirus Jėzui Kristui. Tačiau rekordinis Romos piliečių skaičius sekė Jėzų. Kaip jiems paaiškinti šią „problemą“? Jėzaus sekėjai parodė Jo meilę tenkindami esminius aplinkinių žmonių poreikius. Tai būdamas čia darė Jėzus, tad tą patį turi daryti ir Jo sekėjai.

Todėl nestebina, kad sulaukę pasiūlymo sekti Jėzų, daugelis tai padarė.

NES PAŽĮSTA JO BALSĄ

Perskaitykite Jn 10, 1–5. 16. Kaip šios eilutės parodo, kodėl mes, Jėzaus pasiuntiniai, turime užmegzti teigiamus ir mylinčius santykius su žmonėmis mūsų apylinkių bendruomenėse, vedant juos pas Jėzų? Kaip mes galime padėti jiems išmokti išgirsti Jo balsą?

Vedant žmones pas Jėzų draugo šnibždesys yra daug galingesnis nei svetimojo šauksmas. Mums susidraugavus su žmonėmis, kurie mokosi mumis pasitikėti, Gerasis Ganytojas (Jn 10, 11. 14) gali per mus veikti padėdamas šiems žmonėms išgirsti, pažinti ir sekti Jo balsą.

Žinoma, kad mes galėtume padėti kitiems pažinti Jo balsą, svarbu, jog pastarąjį pažinotume mes patys. Mums reikia Dievo suteikto įžvalgumo, kad atskirtume klastingą šėtono balsą nuo Jėzaus balso. Iš tiesų, niekada negalime pamiršti didžiosios kovos tikrovės ir kad yra slapta veikiantis priešas, užkertantis žmonėms kelią ateiti ir užmegzti gelbstinčius santykius su Jėzumi.

Nepaisant to, mes galime būti „laidininkai“, padedantys žmonėms pažinti Jėzaus balsą. Jis kalba per gamtą (nepaisant nuopuolio), apvaizdos, Šventosios Dvasios, pamaldžių žmonių ir Savo Žodžio įtaką. (žr. E. Vait, Kelias pas Kristų, 2010, 84–90 p.) Kai mes patys išmoksime pažinti ir laikytis Jo balso, galėsime vesti ir kitus. Mes tikrai nenorime būti tie, dėl kurių Jėzus kartą perspėjo, kad aklas veda aklą (žr. Mt 15, 14).

Kodėl Jėzus turėjo tokią įtikinamą galią patraukti žmones? Todėl, jog Jo nesavanaudiškumo pavyzdžiui buvo sunku atsispirti. Kai mes, Jo kūnas, atsisakysime savanaudiškumo ir prisiimsime tarno vietą, leisdami Jam gyventi mumyse, kiti bus patraukti Kristaus kvietimo mumyse.

Kaip Gerojo Ganytojo pasiuntiniai turime atspindėti Jo tarnystės savybes, kai kviečiame žmones sekti Jį. Žodžio autentiškumas ir nuoširdus tarnavimas, atspindintis pasiaukojančią Jėzaus meilę, atveria tų, kuriems mes tarnaujame, ausis ir panaikina kliūtis tarp apylinkės bendruomenės ir bažnyčios.

Kaip konkrečiai jūs galite padėti kitiems išgirsti Ganytojo balsą?

MES TURIME IEŠKOTI

Perskaitykite Lk 19, 10; Mk 1, 17; Lk 9, 2; Apr 14, 6–7. Kokia viena esminė mintis būdinga visoms šioms eilutėms? Tai yra, ką šiose eilutėse mums liepta daryti?

Daug metų Septintosios dienos adventistų bažnyčia meldė: „Viešpatie, prašome patraukti mūsų apylinkės bendruomenės žmonių dėmesį į mūsų bažnyčią ir į Save“, tarsi mūsų bažnyčia būtų milžiniškas magnetas, stebuklingai traukiantis žmones. Taip, kartais žmonės užeina į mūsų bažnyčias, ieškodami Dievo, be jokių akivaizdžių pastangų iš mūsų pusės.

Tačiau ką turėtų daryti jūsų bendruomenė, kai metams bėgant niekas iš apylinkės bendruomenės neatveria jūsų maldos namų durų? Jei dėmesys sutelkiamas tik į maldas, kad žmonės ateitų, tuomet nesilaikoma Jėzaus metodo sieloms laimėti. Jis buvo tarp žmonių, bendravo ir ieškojo, ką išgelbėti. „Mes neturime laukti, kad žmonės ateitų pas mus; mes turime ieškoti jų ten, kur jie yra. […] Yra daugybė žmonių, kuriuos Dievo Žodis gali pasiekti tik tiesiogiai bendraujant, jis turi būti atneštas jiems“. (E. Vait, Paslėpti lobiai, 200 p.)

Ši ieškojimo mintis yra iliustruota įvairiai:

  1. Ganytojas palieka 99 avis ir ieško tos paklydusios (žr. Mt 18, 10–14). Šį palyginimą Jėzus pasakė „mažutėlių“ ugdymo ir saugojimo kontekste, kad jie nenusidėtų. „Mažutėliai“ gali būti vaikai tiesiogine šio žodžio prasme arba – nesubrendę krikščionys. Jei jie nuklysta atgal į pasaulį, mes, kaip ir Jėzus, turime jų ieškoti ir su meile juos susigrąžinti.

Čia mintis yra panaši kaip ir ankstesnėse eilutėse: mes turime aktyviai ieškoti pražuvusiųjų. Turime pasistengti juos laimėti. Nors kartais atsitinka taip, kad kažkas praeidamas gatve pasako: „Pamokykite mane apie Dievą, apie išganymą, apie tiesą“, tačiau paprastai taip nebūna, ar ne?

  1. „Kristaus metodas“ laimėti pražuvusiuosius „negali būti, nebus bevaisis“. (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 144 p.) Tačiau ar mes dėmesį sutelkiame tik į „žemai kabančius vaisius“, t.y. žmones, kurie jau dalijasi savo krikščioniška pasaulėžiūra, pavyzdžiui, kitų denominacijų krikščionis? Ką mes darome dėl tų „sunkiai pasiekiamų vaisių“, t.y. pasauliečių, ateistų, musulmonų, žydų, induistų, budistų ir taip toliau? Istoriniu požiūriu, priimantiems krikščionišką pasaulėžiūrą žmonėms adventizmas yra aktualus, tačiau mes turime nuveikti daug daugiau dalijantis Jėzumi su tikėjimo grupėmis, kurių pasaulėžiūra yra kitokia

TILTAS

Rengdama paslaugų apylinkės bendruomenei programas, pavyzdžiui, sveikatos, šeimos, asmeninių finansų, konfliktų valdymo ir pan. srityse, bažnyčia kartais gali paklausti: kas nulemia, kad žmonės sektų Jėzų? Tačiau derėtų paklausti: „Kas yra tiltas? – Atsakymas: Jūs!“ „Stipriausias argumentas Evangelijos naudai yra mylintis ir mylimas krikščionis“. (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 470 p.) Bažnyčios, kurioms sekasi išlaikyti smalsius lankytojus užimtus nuo vienos programos iki kitos, yra palaimintos nariais, nuoširdžiai mylinčiais Dievą ir pasirengusiais išlaikyti ilgalaikę draugystę.

Kita vertus, bažnyčios nariai, nerūpestingai ar net mieguistai nusiteikę lankytojų atžvilgiu, gali turėti labai neigiamą poveikį evangelizacijai. „Viešpats šiuo metu nesidarbuoja atvesdamas daug sielų į tiesos kelią dėl bažnyčios narių, kurie niekada nebuvo atsivertę ir dėl tų, kurie kažkada buvo atsivertę, tačiau atsimetė. Kokią įtaką padarytų šie nepasišventusieji naujai atsivertusiems? Ar jie nepadarytų Dievo duotos žinios, kurią Jo tauta turi skelbti, neveiksnia?“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 371 p.)

Perskaitykite Lk 19, 1–10. Kodėl Zachiejui prireikė įlipti į šilkmedį, kad pamatytų Jėzų? Kokią dvasinę pamoką turėtume įžvelgti šiame pasakojime?

Įsivaizduokite, jei užstojusieji Jeriche priėjimą prie Jėzaus būtų kreipę dėmesį į Zachiejaus susidomėjimą pamatyti Jėzų ir būtų su meile pakvietę šį „nusidėjėlį“ prie Gelbėtojo kojų.

Tie iš mūsų, kurie yra dalis Jėzų supančios „minios“, turėtų būti taip „užsikrėtę“ Jo meile dėl vargstančios, nuodėmingos žmonijos, kad mes taptume „užkrečiančiais“ krikščionims. Jei mes giliai suvokiame Dievo meilę ir malonę dėl nusidėjėlių, tokių kaip mes, mes uoliai ieškosime tų, kurie yra minios išorėje, kurie dvasine prasme yra žemo ūgio, ir rūpestingai atvesime juos pas Kristų.

Koks yra jūsų požiūris į naujus žmones jūsų bažnyčioje? Ar jūs stengiatės su jais pasikalbėti? Gal jūs nekreipiate į šiuos žmones dėmesio, galvodami, kad jiems gali tarnauti kažkas kitas? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus ir ką derėtų pakeisti?

KVIETIMAS

Jėzus ir Jo mokiniai išgydydavo žmones ir tada kreipdavo jų mintis į amžinuosius dalykus. (žr. E. Vait, „The Ministry of Healing“, 20 p.) Markas Finlis (Mark Finley) primena mums, kad nepristatyti Dievo žmonėms yra dvasinis aplaidumas. Evangelizuodamas Jėzus paliesdavo esminius žmonių poreikius. Tai – medicinos misionieriaus darbas. Kristaus netenkino tik fizinis jų išgydymas. Tikslas – tai amžinasis gyvenimas per Jėzų. Medicinos misionieriaus darbas negali prasidėti kvietimu sekti Jėzų tiems, kuriuos mes pažįstame, tačiau galų gale prie to reiktų prieiti. Iš mūsų meilės žmonėms mes ilgainiui trokšime jiems pasiūlyti viską, ką siūlo Jėzus.

Tačiau jūs galite pasakyti: „Aš vykdysiu pirmąją Jėzaus metodo dalį, bet nekviesiu Jo sekti! Tam neturiu dovanos“. Jei vykdysite pirmąją dalį, galite nustebti, kad automatiškai dalysitės Jėzumi, ir tai bus labai natūralu, daug lengviau, nes būsite padėję pamatą žmonių širdyse.

Jums geriau susipažįstant su žmonėmis, kuriems tarnaujate, būkite budrūs dėl galimybės kalbėti apie tikėjimą ir apie tai, ką Viešpats reiškia jums. Ieškokite galimybės dvasinėms temoms. Pasiteiraukite naujų draugų apie jų šeimą, profesiją ir religiją, nes tai atveria galimybę pasidalyti savo asmeniniu liudijimu.

Tiesą sakant, asmeniniai liudijimai gali būti galingiausias liudijimo būdas, nes pastarieji gali būti mažiausiai grasinantys. Jūs atvirai nepamokslaujate; jūs tiesiog pasakojate, ir mes visi turėtume turėti savo asmeninį pasakojimą apie tai, ką Jėzus padarė mūsų gyvenime.

Perskaitykite Apd 26, 11–27, Pauliaus asmeninį liudijimą karaliui Agripai. Ko mes iš to galime pasimokyti, kaip kitiems liudyti apie Jėzų?

Atkreipkite dėmesį į įvairius etapus. Paulius papasakojo apie tai, kas jis buvo prieš pažindamas Viešpatį. Vėliau apaštalas papasakojo apie patį atsivertimo patyrimą. Tada jis papasakojo apie tai, ką Dievas padarė jo gyvenime nuo atsivertimo. Tada Paulius paragino.

Nors mūsų pasakojimai gali nebūti tokie dramatiški, kaip Pauliaus, koks yra jūsų su Jėzumi susijęs pasakojimas, ir kaip jūs pastaruoju galite išmokti pasidalyti su aplinkiniais, kai tam laikas yra tinkamas?

IEŠKOKITE IR RASITE

Perskaitykite Apr 3, 20; Mt 7, 7–8; Jn 1, 12. Kaip šios trys ištraukos susijusios, ir ką pastarosios sako mums apie tai, ką reiškia ieškoti ir rasti Viešpatį?

Šios eilutės moko, kad žmonės turi klausti, ieškoti, būti atviri ir priimti Jėzų. Tuo pačiu metu, Apr 3, 20 Jėzus pavaizduotas kaip stovintis prie durų ir beldžiantis, kad žmogus atvertų duris ir Jį įsileistų.

Šios mintys nėra prieštaringos. Per Šventosios Dvasios galią, Viešpats veikia žmonių širdyse, patraukdamas juos pas save, net jei žmonės nesuvokia, kad vyksta būtent tai. Jie dažnai ieško kažko, ko pats gyvenimas negali jiems pasiūlyti. Kokia garbė nukreipti juos teisinga linkme ir padėti jiems geriau suprasti, ko jie ieško.

Jėzus per jus gali belstis į jūsų apylinkės bendruomenės žmonių gyvenimo „duris“, ir kiekvienas, kas noriai „atvers duris“ ir priims Jį, sulauks palaiminimų, kuriuos Jis atsineša. (Apr 3, 20; Jn 1, 12) Be to, Jis kviečia savo sekėjus klausti, ieškoti, belstis į Jo duris ir gauti gerų Jo karalystės daiktų. (Mt 7, 7. 8. 11)

Kai Šventoji Dvasia įkvepia jus, kad kažkas yra pasirengęs Kristui „atidaryti duris“, pasiteiraukite: „Ar norėtumėte su manimi pasimelsti, priimti Jėzų Kristų ir tapti Jo šeimos nariu?“ Štai trumpos maldos pavyzdys:

„Brangus Viešpatie Jėzau, aš žinau, kad esu nusidėjėlis ir kad man reikia Tavo atleidimo. Tikiu, kad Tu mirei už mano nuodėmes. Noriu nusigręžti nuo savo nuodėmių. Aš dabar kviečiu Tave ateiti į mano širdį ir gyvenimą. Noriu pasitikėti Tavimi ir sekti Tave, kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Jėzaus vardu, amen“.

Mums yra būtinas dvasinis įžvalgumas, kad žinotume, kada yra tinkamas laikas paraginimui. Nors visada išlieka pavojus būti pernelyg agresyviu, visada yra galbūt didesnis pavojus būti nepakankamai veiksniu. Kartais žmonėms reikia tvirto ir meilės paraginimo pasirinkti Viešpatį. Kas žino, kas gali balansuoti ant krašto tarp dviejų sprendimų: amžinasis gyvenimas Kristuje ar amžina pražūtis?

Mums tikrai teko šventa atsakomybė.

Tolesniam tyrinėjimui: Ps 77, 21; Oz 11, 4; 2 Kor 5, 11–21; E. Vait, „The Ministry of Healing“, 139-146 p; 469, 470 p; Paslėpti lobiai, 156–169 p.; 199–209 p.

Vienas jaunuolis mylėjo Viešpatį ir norėjo papasakoti aplinkiniams apie Jėzų. Iškalbingas, charizmatiškas, jis buvo galingas liudytojas. Žmonės mėgo jo klausytis. Tačiau buvo viena nuolatinė problema: jis vis bijojo paraginti žmones pasišvęsti Jėzui. Tai nustebino bažnyčios narius, nes visais kitais atžvilgiais jis dėl Viešpaties atrodydavo drąsus, noriai atviraujantis apie savo tikėjimą. Galų gale, kai jo buvo dėl to pasiteirauta, jis argumentavo, kaip tyrinėjome ketvirtoje šios temos dalyje, kad tai buvo ne jo dovana. Jam patiko sėti sėklas; o pjūtį jis paliks kitiems. Tačiau po kurio laiko jis prisipažino, kad labiau už viską jis bijojo būti atstumtas. Jis visada jautėsi šiek tiek netinkamas kaip Viešpaties liudytojas (ir tai yra gerai), todėl bijojo, kad žmonės nepasišvęs Jėzui po jo paraginimo. Kiti bažnyčioje jam paaiškino, kad liudijime svarbiausia – ne mes, o Jėzus. Mes visada būsime netobuli liudytojai. Nors mes galime su malda ir meile nukreipti žmones į Jėzų, mes negalime atlikti Šventosios Dvasios vaidmens, vienintelės galinčios nulemti įtikėjimą ir atsivertimą. Tačiau mes turime būti žmogiškieji Kristaus meilės kitiems „laidininkai“.

Klausimai aptarimui:

Ką jūs pasakytumėte sakantiesiems, kad jis arba ji bijo paraginti aplinkinius pasišvęsti Jėzui?

Jn 1, 9 parašyta: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, kad Viešpats išgelbėjimui nori laimėti kiekvieną žmogų?

Ar jūsų bažnyčia draugiška lankytojams? Ką galėtumėte padaryti geriau dėl užeinančių nepažįstamųjų?

Kada paskutinį kartą kažkas iš gatvės tiesiog užėjo į jūsų bažnyčią? Kaip bažnyčia reagavo?

Klasėje pasikalbėkite apie savo atsivertimą. Kaip jūs pasinaudojate šiuo patyrimu arba kaip jūs galite tuo pasinaudoti liudydami aplinkiniams?