Rugsėjo 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 24, 35–25, 46; 2 Pt 3; Jok 2, 14–26; Jn 4, 35–38; 1 Kor 3, 6–8; Apr 21, 1–4.
Įsimintina eilutė: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 11–13).
Keletą metų prieš 1906 metų San Francisko žemės drebėjimą, Septintosios dienos adventistų bažnyčios San Franciske ir Oklande, Kalifornijoje, darbavosi. Nariai lankydavo ligonius ir vargšus. Jie atrasdavo namus našlaičiams ir darbo bedarbiams. Jie slaugė ligonius ir mokė Šventojo Rašto tai vienuose, tai kituose namuose. Nariai platino krikščionišką literatūrą ir mokė sveikos gyvensenos. Bažnyčios taip pat įsteigė mokyklą Laguna gatvės susirinkimų namų rūsyje. Buvo prižiūrimi darbininkų namai ir vykdoma medicinos misija. Buvo sveiko maisto parduotuvė su kavine vegetarams. Vietiniame uoste nariai pradėjo laivybos misijos darbą, o tarnautojai kartkartėmis surengdavo susitikimus didelėse miesto salėse.
Vait šias bažnyčias pavadino dviem „aviliais“ ir žavėjosi jų darbu. („Advent Review and Sabbath Herald“, liepos 5, 1900) Kokie galingi pavyzdžiai, ką mes turėtume ir galėtume daryti dabar, mums laukiant Kristaus antrojo atėjimo! Mūsų Viešpats grįžta; tai mums žinoma. Esminis klausimas mums yra šis: Ką mes darome Jo laukdami?
Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso sielų likimas.
KOL MES LAUKIAME JĖZAUS
Mokiniai žavėjosi, kaip saulės spinduliai atsispindėjo nuo šventyklos. Jėzus, norėdamas sutelkti jų dėmesį į krikščioniškosios bažnyčios realijas artimiausioje ateityje ir paskutiniaisiais laikais, paslaptingai jiems pateikė realybės dozę: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“ (Mt 24, 2) Nustebę dėl Jo komentaro, mokiniai paklausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3) Mato 24, 4–31 užrašyta, kad Jėzus pasakė jiems, ką tikėtis pamatyti atsiskleidžiant pasaulyje prieš Jo sugrįžimą.
Apreikšdamas ženklus, Jėzus įspėjo: „Bet tai dar ne galas“ (Mt 24, 7), o „tik kentėjimų pradžia“ (Mt 24, 8). Tiesioginis atsakymas į mokinių klausimą užrašytas 14 eilutėje. „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“. (Mt 24, 14)
Pirmosios Mt 24, 35 eilutės ragina mus rimtai paisyti ženklų, bet Jėzus taip pat sako mums, kaip mes turime laukti „pasaulio pabaigos ženklo“. (Mt 24, 3) Kitaip tariant, mums nedera tiesiog sėdėti ir laukti Jo sugrįžtant, kaip stotelėje lauktume autobuso. Ne, mums patikėta daug atlikti, kol mes laukiame Viešpaties antrojo atėjimo.
Perskaitykite Mt 24, 36–25, 46. Kiekviename iš šių palyginimų kalbama apie tai, ką Dievo tauta turėtų daryti, jai laukiant Jėzaus antrojo atėjimo. Apibendrinkite Viešpaties žodžių mums čia esmę. Tada mes turime savęs paklausti ir asmeniškai, ir kaip bažnyčia: Ar mes laikomės Viešpaties nurodymų mums kiekviename iš šių palyginimų?
Jėzus čia pradeda dėstyti savo mokiniams tai, kaip Jo tikrieji sekėjai lauks Jo ateinant antrą kartą. Per šį laikotarpį Jėzaus mokiniai visada bus pasiruošę. Laukdami jie rodys meilę, rūpestį ir pagarbą vieni kitiems; jie budės, rengsis iš anksto ir bus atsakingi už savo asmeninę dvasinę būklę. Jie daugins Dievo jiems patikėtus išteklius, investuos talentus ir pinigus į Dievo darbą, gerbs tikrąjį jų mylinčio Dievo charakterį ir rūpinsis „mažutėliais“.
ATGIMIMAS IR REFORMA, KOL MES LAUKIAME
Perskaitykite 2 Pt 3. Apibendrinkite šiame skyriuje užrašytus mokymus, susijusius su atgimimu ir reforma. Kaip šios eilutės dera su visą šį ketvirtį tyrinėta tema?
Dievas trokšta, kad kiekvienas atsiverstų (Mt 3, 9). Nors mes negalime atlikti Šventosios Dvasios darbo ir atversti žmones, esame pašaukti paskelbti jiems išgelbėjimo žinią, kuri, jei priimta, paskatins atsivertimą.
Mes, bažnyčios nariai, taip pat turime būti nusiteikę atsiversti. Atsivertimas yra atgimimo ir reformos proceso dalis. Atgimimas reiškia grįžimą į gyvenimą, atsinaujinimą, atstatymą. Reformacija reiškia pertvarkymą, būti reformuotu reiškia būti nauju kūriniu. (2 Kor 5, 17) „Iš tikrųjų pamaldumo atgimimas tarp mūsų yra didžiausias ir labiausiai neatidėliotinas iš visų mūsų poreikių. To siekti turėtų būti mūsų svarbiausias darbas“. (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 t., 121 p.)
Eilutės iš ankstesnio tyrinėjimo, „kaip turėtume laukti“, moko atgimimo ir reformos sąlygų ir rezultatų. Pavyzdžiui, visos 10 mergaičių turėjo būti atgaivintos, pažadintos iš miego (Mt 25, 1–13). Paikosioms reikėjo stengtis priimti Šventąją Dvasią į savo gyvenimą. Mums nusižeminus, numarinus savąjį „aš“, nesavanaudiškai meldžiantis, tyrinėjant Dievo Žodį ir su meile Juo dalijantis su kitais žodžiu ir darbais, mes padidiname tikimybę, kad Šventoji Dvasia mus pripildys vėlyvojo lietaus galia. Tačiau įmanoma valandų valandas tyrinėti Šventąjį Raštą ir vis tiek būti savanaudžiu. Mes galime melsti atgimimo ir vėlyvojo lietaus, tačiau pastarojo savanaudiškai trokšti tik sau. Atgimimas visada veda prie nesavanaudiško rūpinimosi kitais. Kai mes būsime kupini Šventosios Dvasios, mes tapsime užsidegusiais, į misiją ir tarnavimą orientuotais mokiniais.
Mums reikia atgimimo ir reformacijos mūsų maldose, Šventojo Rašto tyrinėjime ir mūsų dėmesio sutelkime į prašymus Šventosios Dvasios vėlyvojo lietaus gausoje. Tačiau kaip bažnyčiai mums taip pat reikia atgimimo ir reformacijos mūsų nusistatyme ir metoduose. Mums reikia atgimimo ir reformacijos mūsų nusistatyme ir elgesyje su „mažutėliais“. Visa tai buvo šio ketvirčio pamokų dėmesyje.
Kaip mes galime apsisaugoti nuo nusiraminimo dėl Jėzaus antrojo atėjimo? Tai yra, metams bėgant, kaip mes galime niekada nepamiršti greito Viešpaties sugrįžimo tikrovės?
BAŽNYČIOS MISIJA, KOL MES LAUKIAME
Perskaitykite Jok 2, 14–26. Kaip šios eilutės apibrėžia, kas mes esame ir kodėl čia esame?
Pirmoje dalyje tyrinėjome, mokiniai rodė į šventyklos pastatų grožį. Jėzus atkreipė jų dėmesį į bažnyčios vidinę būklę ir jos misiją pasauliui, kuris nėra amžinas. Bažnyčia yra todėl, kad yra misija, o ne atvirkščiai.
Septintosios dienos adventistų misija, kaip užrašyta Generalinės konferencijos darbo potvarkyje (A 05): „padaryti Jėzaus mokiniais visus žmones, skelbiant amžinąją Evangeliją [karalystės Evangeliją (Mt 24, 14)] Apreiškimo 14, 6–12 trijų angelų žinios kontekste, raginant priimti Jėzų kaip asmeninį Gelbėtoją ir susivienyti su Jo likučio bažnyčia, ugdant juos tarnauti Jam kaip Viešpačiui ir paruošti juos Jo greitam sugrįžimui“.
Skelbimas, mokymas ir gydymas yra rekomenduotini būdai šiai misijai atlikti. Skyriuje „Gydymas“ darbo potvarkyje parašyta: „Laikantis biblinių viso asmens gerovės principų, sveikatos išsaugojimas ir ligonių gydymas mums yra prioritetas, o per mūsų tarnystę vargšams ir engiamiems, bendradarbiaujame su Kūrėju Jo atnaujinimo darbe“.
Šį ketvirtį pradėjome samprata, kad Jėzus nori atnaujinti savo paveikslą žmonijoje ir suteikti mums, Jo sekėjams, galimybę būti įrankiais visapusiškam mūsų bendruomenių atnaujinimui. „Šiandien pasauliui reikia to, ko reikėjo prieš tūkstantį devynis šimtus metų – Kristaus apreiškimo. Svarbus reformos darbas yra būtinas, o fizinio, protinio ir dvasinio atnaujinimo darbas gali būti atliktas tik per Kristaus malonę“. (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 143 p.)
Išklausęs seminarą, kuriame Jėzaus tarnavimas buvo pateiktas kaip pavyzdys ir misija Jo paskutiniųjų laikų bažnyčiai, vienas bažnyčios narys pareiškė: „Mūsų krašte mes sunkiai priimame naujas idėjas ir naujus būdus darbams atlikti. Tai, ką šią savaitę girdėjome apie Jėzaus tarnystės metodo laikymąsi, iš tikrųjų nėra naujiena. Tai sena idėja. Mes tiesiog ją pamiršome“.
„Tikėjimas be darbų negyvas“. Kaip jūs supratote, kaip glaudžiai yra susiję tikėjimas ir darbai? Kaip darbai sustiprina jūsų tikėjimą?
PASIRUOŠIMAS GALUTINEI PJŪČIAI, KOL MES LAUKIAME
Kaip paminėta penktoje temoje, mokydamas apie Karalystę Jėzus vartojo žemdirbystės kalbą. Tyrinėjome, kad žemdirbystė nėra tik vienkartinis įvykis; tai – kantrybės reikalaujantis procesas! Tai nuolat pasikartojantis ciklas su skirtingais etapais ir skirtingais darbais skirtingiems žmonėms skirtingu metu. Turime leisti Šventajai Dvasiai mus vesti ir paisyti Dievo apvaizdų, kaip mes galime būti Viešpaties panaudoti ruošiant dirvą, sėjant ir pjaunant derlių.
Perskaitykite Jn 4, 35–38. Kokia čia panaudota simbolika, ir kokia čia yra žinia mums dėl to, kaip turėtume darbuotis dėl aplinkinių?
Mums nežinoma, kas yra žmonių širdyse. Mes nežinome, kaip Šventoji Dvasia darbuojasi jų gyvenime. Mes galime pažvelgti į įvairius žmones ir manyti, kad jiems dar reikia nueiti ilgą kelią, kol jie bus pasirengę pjūčiai, kai iš tikrųjų tereikia, kad kas nors juos paragintų pasišvęsti Jėzui. Vyksta kova dėl kiekvieno asmens širdies ir proto, ir Dievas kviečia mus padėti žmonėms Jį pasirinkti.
Perskaitykite 1 Kor 3, 6–8. Kokia čia mums yra žinia evangelizacinės veiklos kontekste?
Savaip, Paulius čia užrašė, ką Jėzus sakė ankstesniame pavyzdyje. Evangelizacinis darbas yra panašus į žemdirbio darbą. Galbūt ne visi mes atliksime tas pačias užduotis, bet šis darbas vis dar yra labai svarbi evangelizacijos ir sielų laimėjimo proceso dalis. Ir nors mes turime būti įvairiai Dievo panaudojami, galų gale tik Dievas gali nulemti sielos atsivertimą.
Kaip mes galime išmokti būti dėkingi ir nusižeminę, kad ir kokį vaidmenį Dievas mums davė tarnavimo aplinkiniams procese? Kodėl tai yra tikra privilegija?
LAUKIMO PABAIGA
Prieš daug metų anglų rašytojas Čarlzas Dikensas (Charles Dickens) parašė knygą „Pasakojimas apie du miestus“. Pastarieji – tai Londonas ir Paryžius. Tam tikra prasme galima būtų pasakyti, kad Šventasis Raštas taip pat yra pasakojimas apie du miestus – Babiloną ir Jeruzalę.
Apr 14, 8 ir Apr 18 apaštalas Jonas aprašė Babelę (Babiloną). Tai demonų buveinė, netyrų dvasių pastogė. Babilonas suviliojo visas tautas svetimauti dvasine prasme. Šiam miestui buvo paskelbtas prakeiksmas, buvo pranešta, kad Babelė „krito“. Šis miestas, kuris vieną dieną bus nugalėtas ir sunaikintas, – tai blogio, išdavystės ir maišto prieš Dievą simbolis.
Perskaitykite Apr 21, 1–4. Kokia yra Naujoji Jeruzalė, pastarąją priešpriešinant Babilonui?
Antrasis miestas – tai šventa, Naujoji Jeruzalė, aprašyta Apreiškimo 21 ir 22. Tai namai tiems, kurie pasirinko Jaunikį ir atmetė savanaudiškumą ir šėtono bei jo sekėjų dvasinę neištikimybę. Dievo malone, atpirktieji pakluso Jo įsakymams ir laikėsi Jėzaus tikėjimo. (Apr 14, 12) Jų kantrybė, ištvermė ir troškimas tarnauti kaip Jėzus padėjo pajausti dangaus karalystės skonį žemėje. Jie bus išgelbėti per tikėjimą Jėzumi; tik Jo teisumas padarė juos vertus dangaus. Jų rūpinimasis „mažiausiaisiais“ (Mt 25, 40) buvo išgelbėjančio tikėjimo apraiška.
Dėka Avinėlio kraujo (Apreiškimo 5) bažnyčios vaidmuo geranoriškame atnaujinime virto džiugesiu. (žr. Apr 5, 13–14) Tame laimingame ir šventame mieste „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“. (Apr 21, 4) Tikroji ramybė ir taika bus atstatyta. Įvyks visiškas proto, dvasios ir fizinio kūno atnaujinimas pagal Dievo paveikslą. Didžioji kova pasibaigs ir „nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė“. (E. Vait, Didžioji kova, 631 p.)
Perskaitykite Apr 22, 21. Kaip ši paskutinė Šventojo Rašto eilutė apibendrina viską, kuo mes tikime?
Tolesniam tyrinėjimui: Mt 5, 16; Kol 3, 17; Hbr 13, 15–16; E. Vait, Su meile iš Dangaus, 581–590p.; 591–596 p.
Jėzus pasakė mums, kokie bus pabaigos ženklai, kol Jis sugrįš, ir pastarieji nėra gražūs. Karai, karų gandai, nelaimės ir t.t. Jei atmesdami Dievą žmonės dažnai naudojasi blogiu kaip pasiteisinimu, tuomet dabar jiems tikrai netrūksta pasiteisinimų, ir pastarųjų jie turės dar daugiau artinantis pabaigai. Tad Dievo tautai, teigiančiai esančia Jo sekėjais, tampa dar svarbiau atspindėti Jo charakterį pasauliui ir padėti žmonėms susidaryti geresnį vaizdą apie tai, koks yra Dievas. „Jei mes nusižemintume Dievo akivaizdoje ir būtume malonūs, geranoriški ir gailestingi, tuomet vietoje vieno į tiesą atsiverstų šimtai“. (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 189 p.) Koks paprastas, bet galingas pareiškimas dėl evangelizacijos ir tarnavimo aplinkiniams. Mums laukiant Jėzaus antrojo atėjimo, Jis tikisi, kad Jo Bažnyčios nariai skelbs visą Evangeliją ir gyvens visa Evangelija; atsiduos ir paves savo išteklius Jo darbui; mylės, gerbs ir rūpinsis žmonėmis; ir atvers savo gyvenimą Šventajai Dvasiai ir Šventosios Dvasios pilnatvei. Tokio liudijimo nenuneigs visi argumentai pasaulyje.
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite, kuo skirtųsi gyvenimas „Babilone“ nuo gyvenimo „Jeruzalėje“. Kokie būtų pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų miestų? Tai yra, kur yra pagrindinis skirtumas: kaip miestai atrodo ar kas juose gyvena?
Svarbus klausimas krikščionims yra ne tai, „ar darbai atlieka vaidmenį krikščioniškame tikėjime?“ Aišku, kad darbai atlieka vaidmenį. Tačiau derėtų klausti: „Jeigu darbai negali mūsų išgelbėti, tuomet koks yra jų vaidmuo krikščionių tikėjimui?“ Kaip mums atsakyti į šį klausimą, visų pirma evangelizacijos ir tarnavimo aplinkiniams ir turintiesiems poreikių kontekste?
Kaip mes laukiame sugrįžtančio Jėzaus? Tai yra, ką mes darome mūsų gyvenime, kas pagrindžia mūsų tikėjimo Jo sugrįžimu tikrovę? Kodėl turėtume gyventi kitaip nei netikintieji Antruoju atėjimu?