Rugsėjo 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 18, 1–28; Iš 2, 23–25; Mt 13, 3–9. 18–23; Jn 15, 12–13; 2 Pt 3, 9.
Įsimintina eilutė: „Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė“ (Jer 29, 7).
Trijų angelų žinia kviečia paskelbti amžinąją Evangeliją „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“. (Apr 14, 6) Tad žinia turi būti atnešta ten, kur žmonės gyvena. Ir todėl, kad daugelis dabar gyvena miestuose, mes turime eiti į miestus.
Tiesą sakant, tarnavimas miestuose tapo dar aktualesnis 2007 metais, kai Jungtinių Tautų statistikos ekspertai pareiškė, kad pirmą kartą istorijoje dauguma pasaulio gyventojų yra apsistoję didmiesčiuose. Šiandien tarnavimas miestuose tapo pagrindiniu Septintosios dienos adventistų misijos strategijos klausimu.
Daugelyje tautų adventistų evangelizacija nuveikdavo daugiau mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, užmiesčių regionuose, o ne didmiesčiuose. Tyrimai parodė, kad kai kuriuose didmiesčių kompleksuose dauguma žmonių niekada negirdėjo apie septintosios dienos adventistus, todėl nieko nežino apie „trijų angelų žinią“.
Tad akivaizdu, kad laimėtume pasaulį, mes privalome laimėti miestus.
MIESTŲ PRIGIMTIS
Miestai pritraukia daugybę skirtingų kultūrų, etninių grupių, kalbų ir religijų. Tradiciškai kiekviena grupė gyvena savo „kvartale“ ar apylinkėje. Vis daugiau žmonių apsigyvena kaimynystėje visuose didmiesčiuose. Tokia daugiakultūrė tikrovė lemia painiavos riziką, tačiau tokia aplinka taip pat užtikrina puikias galimybes Evangelijai. Daugiakultūrėje aplinkoje vyrauja didesnė tolerancija naujoms idėjoms, didesnis noras susipažinti su naujomis religijomis, priešingai labiau tradicinei kultūrinei aplinkai, būdingai priemiesčiams. Mieste pasiekiami daugybė žmonių, kurie kitu atveju gali niekada nesusipažinti su septintosios dienos adventistų žinia.
Perskaitykite Apd 18, 1–28, vieną iš pavyzdžių, kaip Paulius stengėsi įkurti bažnyčias miestuose. Ko galime pasimokyti iš to, ką apaštalas ten darė?
Šiuose urbanistiniuose centruose vyravo daugybės kalbų, kultūrų ir etninių grupių mozaika, kaip šiandien. Paulius atrasdavo tokius žmones, su kuriais jis užmegzdavo ryšį. Jis atrasdavo žmones su bendrais saitais žydų tikėjimui, Romos pilietybei ir palapinių amatui, kurio jis buvo išmokytas. Jis naudojosi šiais įgūdžiais, kad save išlaikytų. Jis gyveno poros namuose, kurie patys įtikėjo ir tapo evangelistais. Jis mokė sinagogose, kol buvo pašalintas, o tada apaštalas įkūrė namų bažnyčią vieno tikinčiojo namuose. Jis išmokė pakankamai naujų tikinčiųjų, kad pačiam iškeliavus, paskirtas asmuo galėtų vadovauti grupei.
Akivaizdu, kad Paulius suprato ir jautėsi patogiai dirbdamas daugiakultūrėje, daugiakonfesinėje miesto aplinkoje (taip pat žr. 1 Kor 9, 20–23.). Jis žinojo, kaip prisitaikyti prie jį supusios aplinkos, ir jis mokėjo tiesą pristatyti taip, kad būtų geriausiai patenkinti tų, kuriuos jis stengsi laimėti, poreikiai.
Kaip mes asmeniškai ir kaip vietinė bendruomenė bendrai galime geriau pasirengti būti tarp žmonių mūsų apylinkės bendruomenėse, kad galėtume juos laimėti?
IŠGIRSTI DEJONES
Kristui keliaujant per Jeruzalę, Kafarnaumą ir kitus Jo laikmečio miestus, Jį, Gydytoją, supo ligoniai, neįgalieji ir vargšai. Jis atjautė kenčiančią žmoniją.
Mieste visko yra daugiau – žmonių, pastatų, didesnis eismas ir daugiau problemų. Tai – tikras iššūkis bažnyčioms. Tie, kurie dalijasi Evangelija, negali tiesiog nepaisyti masinių juos supančių žmonių poreikių ir dėmesį sutelkti vien į žinios skelbimą, nes taip griaunamas pasitikėjimas žinia. Jei mūsų elgesys neparodo atjautos, malonės ir vilties, apie kurią mes kalbame, tada tai, apie ką mes kalbame, neturės jokios galios. Tuomet mūsų skelbimas bus tik dar vienas balsas, konkuruojantis dėl masių ausų.
Perskaitykite Iš 2, 23–25; 6, 5; Ps 12, 6; Rom 8, 22; Job 24, 12. Kokia žinia mums užrašyta šiose eilutėse?
Mūsų pasaulis yra skausmą sukelianti vieta. Pats pasaulis dejuoja nuo kančių ir nuodėmės naštos. Nė vienas iš mūsų, kad ir kas mes esame, negalime išvengti šios tikrovės.
Šis skausmas taip pat suteikia mums galingas galimybes liudyti. Tačiau čia reikia būti ir atsargiems. Kalbant apie tai, kaip Bažnyčią suvokia nenariai, atsižvelgiant į bažnyčios kaimynystę, svarbu suprasti skirtumą tarp visuomeninių renginių ir nuolatinių paslaugų, kurios iš tikrųjų atitinka ir tenkina poreikius. Apylinkės bendruomenės akyse, bažnyčia, kartą per metus šventiniu laikotarpiu šeimoms dalijanti maistą, skiriasi nuo tokios bažnyčios, kaip viena konkreti adventistų bendruomenė dideliame mieste.
Ką ši bendruomenė daro? Ji susirenka kasdien veikiančiame apylinkės bendruomenės centre. Pastarajame žmonės gali kiekvieną rytą gauti karštus pusryčius! Ir ši bendruomenė nedidelė. Ją sudaro apie septyniasdešimt penki nariai, tačiau jie yra visiškai pasišventę pasirūpinti savo kaimynų poreikiais šiame mieste. Tai puikus darbas, tačiau reikalaujantis pasišventimo padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Įsivaizduokite, kokia būtų mūsų bendruomenių įtaka, jei visos mūsų bendruomenės darytų kažką, kas padėtų atsiliepti į bendruomenių apylinkėse tikrai girdimas dejones.
SĖJIMAS IR PJŪTIS MIESTUOSE
Perskaitykite Mt 13, 3–9. 18–23. Nors tai žinomas pasakojimas, kaip mes galime geriau pritaikyti tai, ko jis moko, kad geriau suprastume, kaip tarnauti ir liudyti mūsų apylinkės bendruomenėms, įskaitant miestus?
Nors įvykiai čia klostėsi ne mieste, šis palyginimas iš tikrųjų yra daug svarbesnis tarnystei miestuose nei mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, nes miestuose yra didesnė „dirvų“ įvairovė. Tai paaiškina, kodėl sunkiau rengti evangelizaciją miestuose nei kaimo vietovėse.
Skirtingos dirvos sudaro skirtingas sąlygas įvairiems rezultatams, o tai reiškia, kad prieš investuojant į evangelizacinę veiklą būtina ištirti dirvą. Jei, ištyrusi jūsų apylinkės bendruomenės „dirvą“, jūsų bendruomenė supranta, kad apylinkėje yra nepakankamai „geros dirvos“, reikia planuoti pagerinti dirvą, suminkštinti kelius, pašalinti akmenis ir išrauti erškėčius. Kad evangelizacija būtų sėkminga, bažnyčia turi dirbti iš anksto ruošdama dirvą. Tai evangelizaciją gali padaryti daug efektyvesnę.
1 Kor 12, Rom 12 ir Ef 4, Šventasis Raštas moko apie dvasines dovanas. Parašyta, kad yra daug įvairių dovanų, tačiau – tik viena misija. Palyginimas apie dirvas ir sėjamą sėklą aiškiai rodo, kad laimint miestus reikia daug įvairių dovanų. Dideliuose miestuose „reikia žmonių su įvairiomis dovanomis, – rašė E. Vait. –Turi būti įdiegti nauji metodai. Dievo tauta turi pabusti ir suvokti laikmetį, kuriuo gyvena, ir esamus poreikius“. (E. Vait, „Evangelism“, 70 p.) Per dieviškosios įžvalgos dovaną ji pamatė, kas būtina veiksmingai tarnystei miestuose. Šiandien dar labiau reikia platesnio požiūrio ir dovanų darbuojantis per įvairią, daugialypę strategiją. Ilgalaikėje perspektyvoje vienkartine kampanija ar vienu dideliu projektu daug nepasieksime. Miesto mastas ir sudėtinga struktūra tiesiog praryja tokias programas, ir po kelių savaičių nebelieka poveikio pėdsakų. Būtina daugiau padaryti iš anksto.
Pagalvokite apie tuos, kuriems bandote liudyti. Kokia jie yra „dirva“? Ką jūs galite padaryti, kad parengtumėte dirvą?
VISKĄ SUASMENINKITE
Perskaitykite Jn 15, 12–13; Jok 1, 27; Gal 6, 2. Ką šios eilutės bendrai sako mums, koks rimtas reikalas yra evangelizacija?
Dėl milžiniško miestų gyventojų skaičiaus lengva pamiršti tai, kad tikėjimas yra asmeninis dalykas. Miestų laimėjime esmė, kaip ir bet kurioje kitoje vietoje, – tai žmonių asmeniniai santykiai su Kristumi. Tyrimai parodė, kad didžioji dauguma atsivertusių ir prisijungusių prie Septintosios dienos adventistų bažnyčios sako tai padarę dėl santykių ir pažinčių su adventistais. Dažnai ir dėl draugysčių, ypač evangelizacijos atveju, įskaitant mirtį sau ir norą dirbti vardan aplinkinių gerovės.
Dirvos paruošimas, sėklos sėjimas, daigų priežiūra pjūčiai ir pjūties išsaugojimas, visi šie dalykai yra efektyviausi, jei yra stiprus santykių elementas. Mums reikia išmokti būti draugais su žmonėmis; turime išmokti juos išklausyti; turime išmokti juos mylėti. Jei tai yra esminiai elementai evangelizacijai, juo labiau tarnystei miestuose, kuriuose žmonės kartais gali jaustis pasimetę ir gyventojų minioje niekam nerūpėti.
Gyvybiškai svarbus mažų grupių tarnysčių miestuose elementas gali pasireikšti „namų bažnyčios“ forma, kaip Naujojo Testamento laikais (Apd 2, 46), arba gali tiesiog būti mažos grupės didelėje bažnyčioje. Miesto apylinkėje ar priemiestyje, kur nėra vietinės bendruomenės, bet yra trys ar daugiau septintosios dienos adventistai, reikia suburti nedidelę grupę ir pradėti veikti konkrečioje apylinkėje. (žr. E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 7 t., 21 p.)
Šis metodas yra labai svarbus tarnystei miestuose dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl sudėtingos kultūrinės, etninės, kalbų, socialinių ir ekonominių grupių, kurias reikia laimėti net vidutinio dydžio miestų šimtuose bendruomenių ir subkultūrų, mozaikos. Nesant mažų grupių, dėmesį sutelkusių būtent į minėtus segmentus, Kristaus misija nebus baigta.
Mažų grupių tarnystės taip pat yra reikalingos dėl to, kad tikintiesiems sekti Jėzų mieste yra sudėtinga. Esama įvairaus didelio spaudimo, pagundų ir pažinčių su alternatyviais tikėjimais ir ideologijomis. Kai kurie tikintieji tiesiog pasiduoda spaudimui ir atsimeta, o kiti suformuoja kietą kiautą savo jausmams apsaugoti ir tampa nejautrūs aplinkiniams, kuriems reikia mylinčių Jėzaus sekėjų.
MIESTŲ LAIMĖJIMAS
Niekas nesako, kad evangelizuoti ir tarnauti yra lengva. Taip nėra. Žmonės yra puolę, sugedę, o ne natūraliai dvasingi. Kaip Paulius sako apie save: „Mes žinome, kad Įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion“. (Rom 7, 14) Jei taip rašė Paulius, ką galima pasakyti apie tuos, kurie nepažįsta Viešpaties arba kurie niekada neturėjo gyvenimą keičiančio patyrimo su Jėzumi?
Tarsi nepakaktų mūsų puolusios prigimties, miestai visada buvo žinomi dėl savo akivaizdžios blogos įtakos žmonėms. Žmonės susiduria su tiek daug pagundų, kad sielų priešas tuo pasinaudoja ir įvilioja juos bei laiko juos sukaustytus nuodėmėje ir pasaulyje. Tad nestebina tai, kad evangelizacija miestuose yra ypač sudėtingas uždavinys; tačiau tai turi būti atlikta, o mes, kaip mūsų pašaukimui ištikima bažnyčia, turime tai atlikti.
Ką šios eilutės mums pasako apie evangelizacijos svarbą apskritai? (2 Pt 3, 9 1 Tim 2, 4)
Pasak Šventojo Rašto, Kristaus mirtis buvo visuotinė: apimanti visą žmoniją, nuo Adomo ir Ievos iki visų sekėjų. Tai, žinoma, apima begalines mases gyvenančiųjų milžiniškuose pasaulio didmiesčiuose. Jie taip pat turi išgirsti didžias tiesas, kurios yra itin brangios mums.
„Anksčiau Dievo siųstos žinios nėra kitokios. Darbas miestuose yra labai svarbus ir šiuo metu. Kai miestuose bus darbuojamasi taip, kaip to nori Dievas, rezultatas bus toks galingas judėjimas, kokio mes dar neregėjome“. (E. Vait „Medical Ministry“, 304 p.)
Pašaukimas laimėti miestus yra asmeninis. Tai mums pašaukimas gilesniam patyrimui su Kristumi ir raginimas uoliai imtis užtarimo, išsamaus planavimo ir įgyvendinimo. Šis pašaukimas yra pastatytas ant atgimimo ir reformos pamato, ir jis bus atliktas tik Šventosios Dvasios galia.
Perskaitykite Rom 10, 14–15. Kas čia parašyta, kas iš esmės taikytina visiems mums, laikantiems save Kristaus sekėjais? Kaip mes visi galime aktyviau evangelizuoti ir tarnauti, nepaisant, kur mes gyvename?
Tolesniam tyrinėjimui: „Ministry to the Cities“, (Hagerstown, Md.: Review and Herald® Publishing Association, 2012). Tai rinkinys iš daugumos E. Vait užrašų, susijusių su tarnavimu miestuose.
Septintosios dienos adventistų ekspertas ištyrė E. Vait raštus, ką ji patarė apie atsikraustymą į miestus arba išsikraustymą iš miestų. Iš 107 straipsnių, 24-iuose buvo nurodymų išsikraustyti iš miestų arba steigti įstaigas ne miestuose. Tačiau 75-iuose straipsniuose konkrečiai nurodyta keltis į miestus ir juos laimėti. Dar kiti aštuoni straipsniai buvo neutralūs. Bažnyčios istorikas apibendrino E. Vait patarimus dėl darbo miestuose, parodydamas, kad įstaigoms ji patarė darbuotis iš užmiesčių centrų, o atliekant vietinės bendruomenės darbą ji patarė dirbti miesto ribose.
Kokie yra jūsų bendruomenės planai dėl miestų laimėjimo? Kur yra išsidėsčiusi jūsų vietinė bendruomenė, santykyje su artimiausiu didmiesčiu? Jokia bendruomenė neturėtų galvoti, kad jos nariams miestų laimėjimas yra bereikšmis. Kiekviena adventistų bendruomenė turi šiek tiek prisidėti prie šio svarbaus misionieriško tikslo. Miestų nepaisymas ir dėmesio sutelkimas tik į apylinkes už didmiesčių nėra ištikima reakcija į Jėzaus mums pavestą misiją.
„Kodėl šeimos, žinančios šių laikų tiesą, neįsikuria šiuose miestuose?.. Bus eilinių narių, kurie kraustysis į… miestus.., kad jiems Dievo suteikta šviesa šviestų kitiems“. (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, rugsėjo 29, 1891)
Klausimai aptarimui:
Pagalvokite apie mums suteiktą nuostabią žinią. Pagalvokite apie mūsų turimą viltį, pažadą dėl geresnio gyvenimo dabar ir didžią amžinybės viltį. Kurios jūsų mėgstamiausių eilučių ypatingai apreiškia viltį, kurią mes turime Jėzuje? Kodėl šios eilutės jums yra itin prasmingos? Pasidalykite jomis klasėje.
Pamėginkite įsivaizduoti, ką reiškia neturėti jokios vilties, ką reiškia tik galvoti, kad turime tik šį gyvenimą, su visais jo sunkumais, vargais ir skausmu, o tada tiesiog mirštame ir supūvame kape. Taip tiki daugelis, ypač miestuose gyvenančios masės. Kaip tada mes galime išmokti itin mylėti sielas ir trokšti laimėti jas, kad ir kur jos gyventų?