Lapkričio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimu skaitykite: Lk 10, 30–37; Mt 5, 14–16; Lk 4, 18–23; Jer 29, 13; Mt 7, 7; 1 Tes 2, 6–8.
Įsimintina eilutė: „Niekada nesivaikėme žmonių garbės nei tarp jūsų, nei kitur. Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.“ (1 Tes 2, 6–8)
Nuo seniausių laikų, kai tikintieji susirinkdavo garbinti Dievą – sinagogose, namuose ir bažnyčiose – Raštas atskleidžia žmones, kurie, tyrinėdami Šventąjį Raštą ir garbindami, trokšta pažinti Dievą ir suprasti Jo valią savo gyvenimui. Raštas taip pat ne kartą atskleidžia, kad bažnyčia yra ta vieta, kurioje turėtų vykti rimtos ir aktualios diskusijos ir kur pažinimas, susijęs su Dievu ir Jo valia žmonių gyvenimui, gali augti.
Kartais bijome klausti. Tačiau Rašte matome, jog klausimai yra dažnai naudojami, kad žmonės aiškiau suprastų Dievą. Panašiai visame Rašte naudojami pasakojimai, siekiant sudaryti žmonėms galimybę apmąstyti savo įsipareigojimus. Jėzus ypatingą dėmesį skyrė tokiam savo mokinių ir sekėjų mokymui.
Jei bažnyčia turi būti ugdymo vieta, ji turi parūpinti vietą nuoširdžiam dialogui. Kaip mums, kaip mokiniams mokykloje, ne kartą buvo pasakyta, kad nėra kvailų klausimų, mes turime bažnyčioje parūpinti saugią aplinką kiekvienam asmeniui, kad jis augtų malone ir suprastų Dievą bei Jo planą jų gyvenimui.
I. TIKRAS KRIKŠČIONIŠKAS UGDYMAS
Pasakojama apie rabiną, kuris, žvelgdamas į mieguistas vieno savo mokinio akis, paklausė: „Mokiniai, kaip žinoti, kada pasibaigė naktis ir prasidėjo diena?“
Keli mokiniai atsargiai pakėlė rankas. „Mokytojau, – klausė vienas, – ar tuomet, kai gali atskirti figmedį nuo alyvmedžio?“
– „Ne.“
Kitas mokinys pakėlė ranką: „Mokytojau, ar tuomet, kai gali atskirti avį nuo ožkos?“
Išklausęs daugybės atsakymų, rabinas pasakė: „Mokiniai, suprasti, kada pasibaigė naktis ir prasidėjo diena galite pažvelgę į anksčiau niekada nematyto žmogaus veidą ir atpažinti nepažįstamąjį kaip brolį ar seserį. Iki tol, kad ir kokia šviesi būtų diena, vis tiek dar naktis“.
1. Perskaitykite Lk 10, 30–37. Ką Jėzus norėjo pasakyti šiuo pasakojimu? Ir ką jis turėtų mums pasakyti apie tai, kas privalo būti bet kokio tikro krikščioniškojo ugdymo dalimi?
Mes, septintosios dienos adventistai, buvome gausiai palaiminti doktrinų šviesa ir tiesa (mirusiųjų būklė, sabata, 1844 m. ir teismas, didžioji kova, paminint vos keletą), kurių didžioji dalis krikščioniškojo pasaulio vis dar nesupranta. Nepaisant to, kad ir kokios esminės yra šios tiesos, kokia mums iš jų nauda, jei nesame malonūs žmonėms, jei demonstruojame išankstinį nusistatymą kitų atžvilgiu ir jei leidžiame kultūriniam ir socialiniam mūsų aplinkos šališkumui priversti mus elgtis su kitais kaip su antrarūšiais žmonėmis?
Juk ne kas kitas, tik tikras krikščioniškas ugdymas turi padėti mums pakilti virš šių žmogiškų silpnybių bei blogybių ir pamatyti kitus, kaip juos regi Kristus, kūrinius, už kuriuos Jis mirė, kurių nuodėmes Jis užnešė ant kryžiaus, kūrinius, už kuriuos Jis sumokėjo begalinę kainą. Jei išaukštinsime kryžių, kaip privalome tai daryti, tada pamatysime kiekvieno žmogaus vertę ir, idealiu atveju, elgsimės su juo taip, kaip jie išties nusipelno, atsižvelgdami į Dievo jiems suteiktą vertę. Krikščioniškasis ugdymas turi apimti šį mokymą, kitaip jis nevertas vadintis „krikščionišku“.
Kokių išankstinių nuostatų subtiliai ar net atvirai moko jūsų kultūra ir visuomenė, virš kurių jūs kaip krikščionys turite pakilti?
II. PAŠAUKTI BŪTI ŠVIESA
Visur, kur pažvelgsime, atrodo, kad mūsų planeta gręžiasi pati prieš save ir keičia šviesą tamsa. Tačiau ir mes susiduriame su tamsa kur kas arčiau namų, atsižvelgiant į mūsų patyrimą šiame sudėtingame pasaulyje. Mes taip pat suvokiame šio pasaulio siaubą gyvenime, kai kovojame su liga, kai susiduriame su artimųjų netektimi, stebėdami, kaip šeimos pasiduoda skyryboms, stengdamiesi suprasti daugelį blogybių mūsų visuomenėje ir kultūroje.
Nepaisant šio moralinio bankroto ir dvasinės tamsos, viso šio išorinio ir vidinio triukšmo metu girdime Jėzaus žodžius kiekvienam iš mūsų:
2. „Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5, 14–16) Ko šios eilutės mus moko, kaip turime gyventi ir kaip mūsų kaip krikščionių elgesys paveikia tai, kaip kiti mato Dievą?
Kaip Jėzaus klausytojai būtų supratę Jo žodžius tą karštą dieną prie Galilėjos ežero? Girdėjusieji Jo žodžius žinojo viską apie šviesą ir tamsą. Be abejo, jiems teko daug bijoti dėl didelės tamsos. Jie gyveno Romos okupacijos sąlygomis, sukarintoje visuomenėje, kuri, nors neturėjo telefonų, kompiuterių ir žiniatinklio, daugeliu atžvilgių buvo tokia pat efektyvi kaip mūsiškė, o kai kuriais atvejais net labiau bauginanti.
Romėnai buvo visur, primindami minioms ant kalvos šlaito, kad siekiantieji pridaryti bėdų bus greitai nukankinti ir prikalti mirti nuogi ant romėniško kryžiaus.
Ir vis dėlto Jėzus kvietė žmones būti šviesa. Būti gailestingais. Būti tyraširdžiais. Būti taikdariais. Tuomet krikščioniškasis ugdymas turi apimti mūsų mokymą būti šviesos šaltiniu pasaulyje, kad sugebėtume priimti tokius sprendimus, kurie kitiems atskleistų Dievo tikrovę ir gerumą.
Kaip iš tikrųjų galime parodyti kitiems Dievo tikrovę ir gerumą?
III. GYVENTI KAIP MOKINIAMS
Jei bažnyčia iš tiesų nori būti krikščioniškojo ugdymo jėga, ji būtinai turi pradėti Jėzumi. Jėzus pašaukė mokinius. Jis mokė juos vykdyti misiją vaikščiodamas su jais. Jėzus suteikė jiems galimybę tapti žmonių, kuriais jie turėjo rūpintis ir kuriuos turėjo mylėti, gyvenimo dalimi. Ir kasdien Jėzus mesdavo jiems iššūkį savo vizija, koks gali būti šis pasaulis, kai žmonės pradeda vienas su kitu elgtis kaip su broliu ir seserimi.
3. Perskaitykite Lk 4, 18–23. Kokia yra Kristaus žinia mums visiems, kaip Jo sekėjams?
Trejus metus mokiniai stebėjo, kaip jų mokytojas Jėzus įgyvendindavo Karalystės idealus, paskelbtus Jo pirmame pamoksle sinagogoje Nazarete. Atleidimas, malonė ir meilė žengė koja kojon su vienatve, pasišventimu ir kančia. Jei ir reikėjo kažką suprasti, tuomet tai, kad į mokinystę negalime žvelgti pro pirštus. Mokiniai esame visą gyvenimą, o ne vieną dieną.
„Išgelbėtojo užduotis mokiniams apima visus tikinčiuosius. Ji skirta visiems tikintiems Kristų iki laikų pabaigos. […] Visi, gavusieji Kristaus gyvybę, yra įšventinti savo artimųjų gelbėjimo darbui. Šiam darbui buvo įkurta Bažnyčia, todėl visi, prisiimantys jos šventuosius įžadus, yra įpareigoti būti Kristaus bendradarbiai.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 761)
Kaip Jėzaus mokiniai, mes šiandien turime užtikrinti, kad Jėzus visada yra tiek mūsų bendrystės, tiek garbinimo centras. Pravartu atsiminti, kad būtent Jėzus sumanė mokinystę. Nors rabinai Jo dienomis pritraukdavo sekėjų, būtent Jėzus kvietė vyrus ir moteris sekti Jį. Rabinai negalėjo net įsivaizduoti tokio radikalaus kvietimo, kad buvimas su Jėzumi yra svarbesnis už visus jų paliepimus.
Kaip Jėzaus mokiniai, mes turime ne tik gerbti visus žmones, bet ir stengtis parūpinti tokią vietą, kurioje visi žmonės galėtų augti ir tobulėti.
Taigi visas krikščioniškasis ugdymas turi apimti šią misiją ir tikslą, ne tik uždarbį pragyvenimui, bet ir asmeninėje srityje vykdymą to, ką Jėzus ragina mus atlikti – sekti Jo pėdomis tarnaujant tiems, kurie turi poreikių, ir dalintis su jais gerąja Evangelijos žinia.
IV. TIESOS IEŠKOJIMAS
Albertas Einšteinas, dažnai laikomas šiuolaikinės fizikos tėvu, rašė: „Svarbu nenustoti klausinėti. Smalsumas turi savo egzistavimo priežastį. Negalima atsiriboti nuo amžinybės, gyvenimo paslapčių ir nuostabios tikrovės struktūros. Pakanka, jei kasdien stengiamasi nors šiek tiek suvokti šią paslaptį. Niekada nepraraskite švento smalsumo“.
Mes gyvename paslapčių pasaulyje, ar ne? Šiuolaikinis mokslas parodė mums nepaprastą sudėtingumą, kuris egzistuoja beveik kiekviename lygyje. Ir jei tai pasakytina apie fizinius dalykus, kiek juo labiau apie dvasinius dalykus?
4. Ko šios eilutės moko apie tiesos, atsakymų paieškas? Jer 29, 13; Mt 7, 7; Apd 17, 26–27; Ps 25, 5; Jn 16, 13; Jn 17, 17.
Rašte gausu pasakojimų apie smalsius žmones, tokius kaip kiekvienas iš mūsų – vyrus ir moteris, turinčius klausimų, baimių, vilčių ir džiaugsmų, žmones, kurie savaip ieško tiesos, ieško atsakymų į sudėtingiausius gyvenimo klausimus.
„Visa, ką Jis daro, tinkama tam laikui. Be to, Jis įdiegė amžinybę į jų širdį, bet žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro.“ (Mok 3, 11) Ką Saliamonas čia turi omeny? Vieni hebrajų kalbos žodį „olam“ verčia – „amžinybę“, kiti – „praeities ir ateities jausmą“. Taigi pasak šios eilutės Dievas į žmogaus širdį ir protą įdiegė praeities ir ateities pojūtį, pačią amžinybę. T. y., žmonės gali galvoti apie vadinamuosius „didelius klausimus“ apie gyvenimą ir mūsų būtį apskritai.
Ir, be abejo, čia Raštas atlieka esminį vaidmenį. Kas mes esame? Kodėl mes čia? Kaip turėtume gyventi? Kas atsitinka mirus? Kodėl yra blogis ir kančia? Į šiuos klausimus tiesos ieškotojai atsakymų ieško nuo rašytinės istorijos pradžios. Kokia privilegija ir atsakomybė padėti šiems ieškotojams atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų dabar? Kas kita yra krikščioniškas ugdymas, jei ne atsakymų nurodymas žmonėms į šiuos atsakymus, kaip parašyta Dievo Žodyje?
Kodėl Šventasis Raštas turi atlikti pagrindinį vaidmenį atsakant į didelius gyvenimo klausimus?
V. DALYTIS MŪSŲ GYVENIMU
5. Perskaitykite 1 Tes 2, 6–8. Ką Paulius čia sako, ką galime ir turime atspindėti mūsų mokyklose ir bažnyčiose?
Susidūrę su bendruomenės susiskaidymu visuomenėje, mes gyvename tokiame amžiuje, kada biblinė bažnyčios samprata negali būti prasmingesnė. Kaip primena Mt 18, 20: „Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“. Naujojo Testamento vizija, kas yra bažnyčia ir bendruomenė, pirmiausia susiformavo tikinčiųjų namuose. Būtent čia bendruomenė susitiko mažomis grupėmis, melsdavosi, giedodavo, rengdavo Viešpaties Vakarienę, mokėsi ir dalijosi Jėzaus žodžiais vieni su kitais.
Šios garbinimo grupės taip pat tapo pirmomis bažnytinėmis mokyklomis, nes jos buvo vieta, kur nauji nariai susipažino su Raštu ir šiuo nauju gyvenimu Jėzuje. Pauliaus žodžiai: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą“ (Rom 12, 2), rodo, kad bažnyčia šio ugdymo darbo paisė rimtai.
Šie ankstyvieji tikintieji netrukus sužinojo, kad Evangelija gali būti geriausiai įgyvendinta būtent bendruomenėje. Bendruomenėje turime priežastį giedoti garsiau, melstis karščiau, būti rūpestingesni ir labiau užjaučiantys. Girdėdami kitus kalbant apie Dievo gerumą, pajuntame, koks geras Jis buvo mums; girdėdami apie vienas kito kovas ir nuoskaudas, pajuntame, kad Dievas atneša išgydymą į mūsų pačių gyvenimą, ir mes vėl patiriame troškimą būti Jo malonės ir išgydymo įrankiais.
Minėtoje eilutėje Paulius tvirtina, kad Dievo Evangelija yra viskas: kryžiaus galia, Viešpaties prisikėlimas, Jo sugrįžimo pažadas. Visame pasaulyje tiesiog nebuvo geresnės naujienos, ir Paulius paskyrė savo gyvenimą iššūkiui pirmiausia dalytis pasakojimu apie Jėzų su didžiausiu nuoširdumu ir atsidavimu.
Vis dėlto Paulius teigia, kad Evangelijos žinią galima geriausiai suprasti, geriausiai patirti dalijantis gyvenimu. Niekada nedera pamiršti, kad žmonės atidžiai stebi, ar mūsų gyvenimas atspindi Rašte randamą malonės žinią.
Apsvarstykite, kaip jūs gyvenate, ir paklauskite savęs: koks aš liudytojas aplinkiniams?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristus nuvylė šias išaukštinimo pasaulyje viltis. Kalno pamoksle Jis stengėsi sugriauti neteisingo švietimo atliktą darbą ir suformuoti savo klausytojams teisingą supratimą apie Jo karalystę ir Jo paties charakterį. Vis dėlto Jis tiesiogiai nepuolė žmonių klaidų. Jis matė, kaip pasaulis kenčią dėl nuodėmių, bet teismukai jiems neatskleidė jų nuopuolio. Jėzus kalbėjo jiems apie kažką nepalyginamai geresnio, nei jie žinojo. Nekovodamas su jų supratimais apie Dievo karalystę, Jis išdėstė įėjimo į ją sąlygas, palikdamas jiems patiems darytis išvadas apie jos prigimtį. Tiesos, kurias Jis aiškino, mums ne mažiau svarbios nei tai miniai, kuri sekė paskui Jėzų. Mes kaip ir jie turime žinoti pagrindinius Dievo karalystės principus.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 269)
Klausimai aptarimui:
1. Robertas Stivensonas (Robert Louis Stevenson) gimė 1850 m. Edinburge, Škotijoje. Jis pasakojo, kaip vieną naktį, kai auklė ruošė jį miegui, jis priėjo prie lango ir pamatė nuostabų vaizdą. Žibintų uždegėjas ėjo nuo vienos dujų lempos prie kitos. Vaikiškai džiaugdamasis jis pakvietė auklę ir pasakė: „Pažiūrėkite į tą vyrą! Jis praduria skyles tamsoje!“ Kokį vaidmenį jums pavedė Dievas atnešdamas šviesą ir meilę į jūsų bendruomenę? Jei nesate dėl to tikri, paprašykite kelių bažnyčios narių prisėsti su jumis ir aptarti, ką galėtumėte nuveikti kartu.
2. Jei bažnyčia turi bendradarbiauti su Dievu, siekdama laimėti pasaulį, turime priimti Jėzaus žodžius ir tarnystę. Pati įsikūnijimo tikrovė – Dievo atėjimas pas mus, gyvenimas mūsų pasaulyje, kova ir džiaugimasis bei verkimas kartu su mumis – primena, kad esame pašaukti rūpintis aplinkiniais. Kaip tai padaryti? Kaip galite paskatinti jaunimą jūsų bendruomenėje padėti atlikti šį darbą?
3. Pagalvokite apie mums, septintosios dienos adventistams, tenkančią atsakomybę išmokyti kitus nuostabių tiesų, kurios mums buvo suteiktos. Kaip vietinė bendruomenė gali ir turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį mokydama šių tiesų kitus? Tuo pačiu metu, kaip bendruomenė gali būti saugi vieta aptarti šias tiesas su tais, kurie pateikia sunkių klausimų? Ką galite padaryti, kad sukurtumėte aplinką, kurioje būtų galima spręsti rimtus klausimus? 4. Klasėje aptarkite visuomenės, kurioje gyvenate, kultūrinius šališkumus. Kokiais būdais jūsų bažnyčia gali mokyti kitus pakilti virš šių išankstinių nusistatymų ir vietoj jų laikytis Šventojo Rašto mokymo?