3 diena
Kaip atskirti tikrąjį pranašą?
Ta pati Dvasia atvėrė visas kanoninėje Biblijoje esančias pranašiškas žinias. Štai kodėl kiekviena nauja pranašystė privalo išlikti nuosekli jau išaiškintų pranašysčių atžvilgiu.
„Ką jūs manote apie moterį, kuri teigia esanti pranašė, kurios pranašysčių pilnas YouTube?“ – išbėrė persigandęs brolis, kai vieną sabatos rytą po pamaldų aš sveikinau bendruomenę.
„Tiesą sakant, pirmą kartą apie ją girdžiu“, – atsakiau. – „Leiskite pažiūrėti tą vaizdo įrašą, tuomet galėsiu komentuoti.“
Peržiūrėjęs vaizdo įrašą pamačiau, kad sunku būtų vadinti moterį tikrąją pranaše (You Tube praplėtė galimybes rasti daugiau medžiagos apie apsišaukėlius pranašus). Kas skatina žmogų tvirtinti, esą jis gavo pranašišką dovaną iš Dievo? Dar svarbiau, kokiu būdu bažnyčia gali įvertinti, ar tikrai kas nors gavo tokią dovaną iš Dievo. Ir jei jie gauna tokias žinias, ar tuojau pat tampa pranašais?
Tiesą sakant, mes turime atminti, kad Dievas vis dar nori kalbėtis su mumis per pranašus. Apaštalas Paulius pataria: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tesalonikiečiams 5, 19–22)
Mes darome didelę klaidą ignoruodami tikrą pranašišką žinią, ar ji būtų perduota Dievo per senovės pranašus, ar tai būtų žinia, kurią Dievas skelbia laikų pabaigos žmonėms.
Kita vertus, Jėzus perspėjo apie netikrų pranašų atsiradimą: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“ (Mato 7, 15). Akivaizdu, kad jie ateis su tikslu „mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius.“ (Mato 24, 24).
Štai, kodėl Jono patarimas tampa toks aktualus: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.“ (1 Jono 4, 1).
Kaip suprasti ar pranašas yra tikras
Kokie yra tikrojo Dievo pranašo išskirtiniai bruožai? Biblijoje galime matyti, kad netikrų pranašų atsiradimas būdingas ne tik dabartiniam laikui. Tai buvo aktualu ir Izraeliui pranašo Jeremijo laikais (žr. Jeremijo 14, 14). Jeremijo amžininkai turėjo užduotį sukurti išsipildžiusių pranašysčių filtrą, kurį naudojant būtų galima atskirti tikrą pranašą nuo apsišaukėlio: „Taigi pranašas, pranašaujantis taiką, gali būti pripažintas tikrai VIEŠPATIES siųstu pranašu tiktai tada, kai jo pranašystė išsipildo“ (Jeremijo 28, 9), „Jeigu pranašas kalba VIEŠPATIES vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo VIEŠPATS nėra ištaręs. Pranašas bus kalbėjęs, įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk.“ (Pakartoto Įstatymo 18, 22).
Turime žinoti, kad pranašo tarnystė yra daug daugiau, nei tik pranašysčių skelbimas ir tai, kad sąlyginės pranašystės principas numato, jog sąlygoms arba santykiams pasikeitus, gali keistis ir pati išpranašauta ateitis (žr. Jeremijo 18, 7–10), kaip tai nutiko Jonos atveju išpranašavus Ninevės sunaikinimą.
Kitas išbandytas būdas nurodo į visišką pranašystės nuoseklumą. Išaiškintų pranašysčių visuma sudaryta iš mažų tarpusavyje sujungtų žinių. Ta pati Dvasia atvėrė visas kanoninėje Biblijoje esančias pranašiškas žinias (žr. 2 Timotiejui 3, 16). Štai kodėl kiekviena nauja pranašystė privalo išlikti nuosekli jau išaiškintų pranašysčių atžvilgiu: „Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?“ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Izaijo 8, 20) Pats Kristus rėmėsi tuo, „kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“ (Luko 24, 27), norėdamas, kad Jo, kaip pranašo žinia ir Mesijo auka būtų teisingi ir pranašystės visiškai išsipildytų.
Žinoma, tiesa yra progresyvi (nauja tiesa išaiškėja laikui bėgant), o vėliau gyvenę pranašai papildo tiesą mintimis ir detalėmis, kurios buvo išaiškintos anksčiau gyvenusių pranašų. Bet kokiu atveju naujai pateiktos pranašystės negali prieštarauti anksčiau užrašytoms.
Nors svarbiausia yra pati siųsta žinia, o ne pasiuntinys, o pranašai tėra paprasti nuodėmingi ir silpni žmonės, Jėzus skatina mus įžvelgti tikrojo pranašo subrandintus vaisius, kai kalbama apie jų tikrumą: „Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mato 7, 16–20).
Ir nors kartais prireikia laiko, tačiau anksčiau ar vėliau plėšrų vilką išduos jo iltys, nors ir kaip gerai bebūtų užmaskuotos po švelniu avies kailiu.
Be abejo, kiekvieno pranašo orientyru privalo būti Kristus. Kiekvienas pranašas turi tyrinėti Kristaus dieviškąjį ir žmogiškąjį pradą ir šlovinti Jo didžią auką už nuodėmingą žmoniją: „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo.“ (1 Jono 4, 2–3).
Dar vienas tikrojo pranašo išskirtinumas, tai savalaikis žinios perdavimas (žr. 2 Karalių 6, 10–12); praktinė ir aiški žinios reikšmė (skirtingai nuo abstrakčių apibūdinimų); žinios sekėjų gyvenimo vaisius, taip pat žinios, gautas regėjimuose ir sapnuose (žr. Skaičių 12, 6). Vis dėlto derėtų atminti, kad vieno ar kelių testo punktų išlaikymas nepadaro ko nors tikru pranašu, kaip ir pranašiškas karaliaus Nebukadnecaro sapnas nepadarė jo pranašu tolesniame gyvenime.
Ką reiškia būti pranašu? Kokia to kaina?
Visus tuos metus tarnaujant Pietų Amerikos divizijos Ispanijos leidybiniame padalinyje, mes gavome daugiau nei 10 rankraščių, kuriuose buvo užrašytos Septintosios dienos adventistų bažnyčiai skirtos tariamos pranašiškos žinios. Kai kurias mums atsiuntė, kad mes įvertintume. Kitos buvo atsiųstos su tariamu dievišku įsakymu tuojau pat spausdinti. Atsisakius tai daryti, daug žmonių pasmerkė mus amžinam prakeiksmui už įsakymų nevykdymą.
Mes pastebėjome, kad daugelis šių tariamų pranašų turi kai ką bendro: beveik žūtbūtinį troškimą, kad juos paskelbtų pranašais. Kai mes tyrinėjome biblinių pranašų patirtį, matėme, kad viskas vyko kitaip: daugelis to laiko pranašų priešinosi savo misijai (žr. Jeremijo 1, 6; Izaijo 6, 5; Išėjimo 4, 10–15) arba prašė daugybės įrodymų, kad jie turi prisiimti šią tarnystę (žr. Teisėjų 6). Viso to priežastis ta, kad pranašas yra nepageidaujamas (žr. Jeremijo 20, 2; 1 Karalių 18). „Didžiausio“ iš visų pranašų galva buvo patiekta ant sidabrinio padėklo (žr. Mato 11, 11; Mato 14, 1–12). Ši patirtis išmokino mus „ištirti dvasias“ (žr. 1 Jono 4, 1), ypač tuomet, kai tariami pranašai reikalauja pripažinimo.
Kiekviena klastotė tik įrodo, kad egzistuoja kažkas tikro. Tikra tiesa, kad kuo išradingesnė klastotė, tuo daugiau įrodymų, kad originalas, kurį ši klastotė nori pakeisti, yra labai svarbus. Štai kodėl šėtonas stengiasi pakeisti tikruosius pranašus: jis suvokia tikrųjų Dievo siųstų žinių svarbą. Ištirkime dvasias, tačiau nežlugdykime Dievo Dvasios balso.
Pasiūlymai maldai
- Kai mes girdime žmones skelbiančius, kad per juos kalba Dievas, prašykime, kad Jis padėtų suprasti, apie ką iš tiesų yra kalbama;
- Melskime Dievo Dvasios vadovavimo ir vedimo, prieš prisijungdami prie žmonių, teigiančių, kad jie kalba Viešpaties vardu;
- Kreipkimės į Dievą malda, kai mus sudomins „nauja tiesa“. Tyrinėkime tai su ,malda, kad Šventoji Dvasia parodytų tos žinios kilmę. Neatmeskime, kad Jis nepatvirtins vienos ar kitos žinios.