1 diena VIEŠPATS ATSKLEIDŽIA SAVO PASLAPTIS SAVO TARNAMS
Ted N. C. Wilson
„Pranašai, kaip Viešpaties atstovai rodė žmonėms, jog Dievas taip vertina žmones, kad iš jų tarpo rinksis moteris ir vyrus, kurie praneš Jo valią.“
Įsivaizduokite, kad pirmas veidas, kurį jūs kada nors pamatėte, būtų Dievo veidas. Įsivaizduokite, kad pirmas balsas, kurį jūs kada nors išgirdote, būtų Dievo balsas. Taip nutiko Adomui ir Ievai. „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pradžios 2, 7).
„O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, Viešpats Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.“ (Pradžios 2, 22).
Kai Adomas ir Ieva atsimerkė, jie pamatė mielą Jėzaus Kristaus veidą, ir pirmieji žodžiai, kuriuos jie išgirdo, buvo ištarti Jo melodingu balsu. Viskas buvo tobula jų rojaus sode. Sukurti žmonės mėgavosi angelų, vienas kito ir paties Dievo draugyste. Štai kaip Elena Vait (Ellen White) apibūdina šią sceną: „Šventoji pora buvo ne vien vaikai, Dievo tėviškai globojami, bet ir mokiniai, tiesiogiai Kūrėjo mokomi. Jie buvo kupini energijos, kurią jiems teikė gyvybės medis, ir turėjo ne ką mažesnę už angelų proto galią. Galėjo perprasti Visatos paslaptis – „nuostabius darbus To, kuris turi tobulą pažinimą.“ (Jobo 37, 16)“ (E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 31 p.). Adomas ir Ieva bendravo su Dievu be jokios temdančios uždangos tarp jų.
Bet kai tik nuodėmė įėjo į šį pasaulį, reikalai pasisuko siaubinga kryptimi. Užuot džiaugęsi ir nekantriai laukę susitikimo su Dievu, mūsų pirmieji tėvai apimti siaubo bėgo slėptis. Bet nuo Dievo nepasislėpsi. Iš daugybės dalykų, kurių jie neteko tą dieną, viena iš skausmingiausių netekčių, buvo privilegija akis į akį susitikti ir kalbėtis su pačiu Dievu. „Iki nuopuolio Adomas buvo atviras savo Kūrėjui. Tačiau nuodėmė perskyrė žmogų ir Dievą, ir tik išpirkimas per Kristų galėjo sujungti tos bedugnės krantus ir padaryti įmanomą palaimos ar išgelbėjimo perdavimą iš Dangaus į Žemę“ (E. Vait. „Patriarchai ir Pranašai“, 46 p.).
Dievas mūsų neapleido
Kai ką nors mylime, mes norime su jais kalbėtis ir praleisti kartu laiką. Tėvai nori būti su savo vaikais: dalintis patirtimis, mokyti ir padrąsinti juos bei pasiūlyti pagalbą, kai jos reikia. Mes norime vaikams padovanoti buvimo ir bendravimo kartu dovaną. Jeigu mes, žmonės, turime tokį troškimą bendrauti su tais, kuriuos mylime, tai koks tuomet mūsų Tėvo danguje troškimas bendrauti su mumis? Jėzus pasakė: „Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie Jį prašo!“ (Mato 7, 11). Dievas neapleido savo žmonių, atiduodamas juos velnio įtakai. Kadangi Dievas dėl nuodėmės tamsumo nebegalėjo akis į akį kalbėtis su puolusia žmonija nei mokyti juos kaip anksčiau galėjo, Viešpats sukūrė kitokius būdus, kaip perduoti pasauliui svarbiausias, gyvenimą gelbstinčias instrukcijas. Biblija įvardija mažiausiai devynis būdus, kuriuos Dievas naudojo, bendraudamas su žmonėmis: (1) angelai; (2) kūrinija (gamta); (3) debesis/ugnies stulpas; (4) Urimai ir Tumimai; (5) sapnai; (6) balsas iš dangaus; (7) Šventosios Dvasios vedimas; (8) pats Kristus; ir (9) pranašai.
Nors Dievas naudojo šiuos bendravimo būdus, „pagrindiniai Dievo valios apreiškimai, bažnyčios pamokymui, visais amžiais buvo suteikiami per pranašus,“1 kur Jėzus buvo galingiausias iš pranašų (žr. Luko 24, 19; Mato 13, 57–58). Dievo pranašai yra tokie svarbūs ir Biblija mums tai patvirtina: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams.“ (Amoso 3, 7).
Kodėl Dievas siuntė pranašus?
Kodėl Dievas siuntė pranašus? Atsakymą mes randame Biblijoje: „nes gailėjosi savo žmonių.“ (2 Metraščių 36, 15). Šios ištraukos kontekstas yra įdomus. Judo karalystė buvo daug praradusi ir atsidūrusi per plauką nuo babiloniečių užkariavimo ir tremties. Sekdamas nedorų karalių pėdomis, paskutinis Judo karalius Zedekijas, ir „visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročiais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos Jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.“ (2 Metraščių 36, 14). Taip nutiko nepaisant to, kad Dievas gausiai siuntė pranašus, įskaitant Jeremiją, „VIEŠPATIES vardu kalbantį pranašą.“ (2 Metraščių 36, 12). Kaip sureagavo Dievo žmonės? „Jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami Jo žodžius ir tyčiodamiesi iš Jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities.“ (2 Metraščių 36, 16).
Niekinti Dievo siunčiamus įspėjimus per Jo pranašus yra rimtas pasirinkimas. Šiuo atveju tai lėmė jaunų ir senų, vyrų ir moterų, net ir tų, kurie slėpėsi Dievo šventykloje, mirtį. Likusieji šventyklos lobiai buvo išgrobstyti, o Dievo Namai sudeginti. Jeruzalės sienos buvo sugriautos, o miestas sunaikintas. Išgyvenusieji tapo Babilono belaisviais. Apie visa tai Viešpats juos įspėjo per savo pranašus, įskaitant ir Jeremiją, bet žmonės atsisakė klausytis (žr. 2 Metraščių 36, 15). Liūdna, tačiau Dievo pranašai ir žinios, kurias Jis siuntė per juos, dažnai atmetamos. Vis dėlto Dievas atkakliai globojo ir saugojo pranašišką bendravimo kanalą su savo žmonėm – „kaip savo akies vyzdį.“ (Pakartoto Įstatymo 32, 10; Zacharijo 2, 12).
Dievas veikia per pranašus
Bėgant amžiams, Dievas siuntė gyvybiškai svarbius pranešimus per savo pranašus. Pranašai yra paprasti žmonės, kuriuos Dievas išsirinko, kad šie atstovautų Jam, priimtų ir perduotų dieviškas žinutes Dievo žmonėms. Dievas kalbėjo savo pranašams suteikdamas vizijas ir pranašiškus sapnus, ir pranašai, vedami Šventosios Dvasios, savo kalba perteikdavo, ką matė ir ką girdėjo, „nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.“ (2 Petro 1, 21).
Pranašai per visą žmonijos istoriją atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį iliustruodami, kodėl Dievas palaimino savo žmones siųsdamas pranašus. Savo knygoje „Viešpaties pasiuntinys“ Herbertas Daglasas (Messenger of the Lord- Herbert Douglass) pateikia aštuonias priežastis, kodėl Dievas naudojo pranašus „o ne kažkokius dėmesį patraukiančius dramatiškus būdus, tokius, kaip rašymas debesyse ar kiekvieną rytą auštant išgriaudėti savo valią.“2
- Pranašai nurodė Kristaus pirmąjį atėjimą ir paruošė tam kelią;
- Pranašai, kaip Viešpaties atstovai, rodė žmonėms, jog Dievas taip vertina žmones, kad iš jų
tarpo rinksis moteris ir vyrus, kurie praneš Jo valią;
- Pranašai nuolat priminė, kad Dievo pamokymai yra pasiekiami ir labai artimi;
- Pats pranašų buvimas išbandė žmonių santykį su Dievu;
- Žinia, pateikta per pranašus, buvo lygiavertė tiesioginiam bendravimui su Kūrėju;
- Pranašai skelbė, kaip gali bendravimas su Dievu ir transformuojanti Šventosios Dvasios
malonė pakeisti žmonių gyvenimus;
- Pranašai padėjo atskleisti išgelbėjimo planą, nes Dievas nuolat suvienydavo žmogiškąjį ir
dieviškąjį derinį, kaip efektyviausią savo priemonę pasiekti paklydusią žmoniją;
- Išskirtinis Pranašų darbas – tai jų indėlis Parašytam Žodžiui.3
Pranašystė tai Dovana
Aiškiai matyti, kad pranašai tarnavo kaip pagrindinė tarpinė grandis tarp Dievo ir žmonių. Daugybė Dievo pranešimų, susijusių su nurodymais, paaiškinimais, įspėjimais, patvirtinimais, padrąsinimais, ir galutiniai planai yra mums išsaugoti per Dievo Parašytą Žodį, Bibliją. Biblija yra Dievo pranešimų rinkinys Jo žmonėms ir Jo darbų liudijimas, parašyta Dievo pranašų per beveik 1600 metų (nuo Mozės iki apaštalo Jono), kada juos įkvėpė Šventoji Dvasia. Pranašystės dovana yra viena iš Dvasios dovanų, kurios surašytos 1 Korintiečiams laiško 12 skyriuje. Jame Dievo Žodis nurodo, kad šios dovanos išliks iki laikų pabaigos. Norėdami nustatyti paskutiniųjų dienų Dievo likučio žmones, mes galime tai padaryti skaitydami: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.“ (Apreiškimo 12, 17). Susieję šią ištrauka ir matydami, kaip Dievas kalba per savo pranašus, mes skaitome angelo žodžius Jonui: „Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia.“ (Apreiškimo 19, 10). Septintosios dienos adventistai tiki, kad Dievas savo išmintimi ir gailestingumu pašaukė pranašą šioms paskutinėms dienoms. Nors dabar nėra būtina įvardyti visus pranašo išbandymus, bet yra vienas svarbus bruožas, kad tikro pranašo žodžiai niekuomet neprieštaraus per Dievo pranašus duotoms pranašystėms „Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios“ (1 Korintiečiams 4, 32) ir „Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais
dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo? – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros.“ (Izaijo 8, 20). Visuose savo raštuose, laiškuose, pamoksluose ir pranešimuose Elena Vait (Ellen White) iškelia Bibliją į pirmą vietą ir niekada neprieštarauja jos mokymui. Milijonai buvo atvesti pas Jėzų per jos pranašišką tarnystę; dar milijonai buvo palaiminti per Dievo patarimus, kuriuos Jis teikė per paprastą moterį. Įžvalgos dėl sveikos gyvensenos, išsilavinimo, tarnystės ir daugelio kitų temų išlieka kelrodžiais ženklais šiandienos Dievo žmonėms. Įspėjimai apie artėjančius įvykius ir nurodymai, kaip geriausiai jiems pasiruošti, padeda tiems, kurie tai rimtai priima. Šios Maldos savaitės metu kviečiu jus pamąstyti apie neįtikėtiną išminties ir užuojautos dovaną, kurią Dievas mums davė per savo pranašus, ir prisiminti palaimas, kurios buvo išlietos paklūstant Jo Žodžiui. „Pasitikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir būsite tvirti! Pasitikėkite Jo pranašais, ir sėkmė jus lydės!“ (2Metraščių 20, 20).
Ted N. C. Wilson, Septintosios dienos adventistų bažnyčios, Generalinės konferencijos prezidentas.
Pasiūlymai maldai
- Melskime gebėjimo, kurį suteikia Šventoji Dvasia, išgirsti, ką Dievas mums sako per savo
pranašus;
- Melskimės prisimindami palaimas kurias Dievas suteikė mūsų gyvenime per padrąsinantį
savo pranašišką žodį;
- Prašykite Dievo, kad jums suteiktų aiškų supratimą apie Eleną Vait (Ellen White), kaip
paskutiniųjų dienų pranašę.
Išnašos:
1 T. Housel Jemison, A Prophet Among You (Mountain View, Calif.: Pacific Press Pub. Assn., 1955), p. 23.
2Herbert E. Douglass, Messenger of the Lord: The Prophetic Ministry of Ellen G. White (Nampa, Idaho: Pacific Press Pub. Assn., 1998), p. 10.
3ten pat.