NUO SKAITYMO IKI SUPRATIMO

Gruodžio 28 – sausio 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 24, 25–27; 2 Pt 3, 11–13; Jon 3, 3–10; Sk 14, 34; Dan 9, 23; 10, 11–12.

Įsimintina eilutė: „Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: ‘Ar ir supranti, ką skaitąs?‘“ (Apd 8, 30)

Mūsų bažnyčia gimė iš Danieliaus knygos puslapių, kuriuos tyrinėjame šį ketvirtį. Pradėdami turėtume prisiminti šiuos dalykus, padedančius mums tyrinėjant.

Pirmiausia, mes visada turime prisiminti, kad Danieliaus knygos centras yra Kristus, kaip ir viso Rašto.

Antra, Danieliaus knyga sudaryta taip, kad parodytų literatūrinį grožį ir padėtų suprasti pagrindinį jos dėmesio centrą.

Trečia, turime suprasti skirtumą tarp klasikinės ir apokaliptinės pranašystės. Tai padės mums atskirti Danieliaus ir kitų, pavyzdžiui, Izaijo, Amoso ir Jeremijo pranašystes.

Ketvirta, tyrinėdami Danieliaus knygos pranašystes turėtume suprasti, kad Danieliaus knygos pranašiškas kontūras apima ilgą laiką ir yra matuojamas atsižvelgiant į metų ir dienos principą.

Penkta, pabrėšime, kad Danieliaus knyga ne tik perduoda pranašišką informaciją, bet yra svarbi ir mūsų asmeniniam gyvenimui šiandien.

I. KRISTUS – DANIELIAUS KNYGOS CENTRAS

1. Perskaitykite Lk 24, 25–27; Jn 5, 39; ir 2 Kor 1, 19–20. Kaip Kristus yra Raštų centras?

Neabejotina, kad Rašte Jėzus yra svarbiausias, įskaitant Danieliaus knygą. Pavyzdžiui, 1 skyrius, nors ribotai ir netobulai, parodo, kad Danieliaus patyrimas yra panašus į Kristaus, palikusio dangų, kad apsigyventų šiame nuodėmingame pasaulyje ir įveiktų tamsos jėgas. Be to, Danielius ir jo draugai yra apdovanoti Kristaus išmintimi iš aukštybių, kad įveiktų Babilono kultūros iššūkius. Antrame skyriuje aprašomas baigmės meto (eschatologinis) akmuo, rodantis, kad Kristaus karalystė galiausiai pakeis visas pasaulio karalystes. 3 skyriuje apreiškiamas Kristus, vaikščiojantis su savo ištikimais tarnais ugnimi plieskiančioje krosnyje. 4 skyriuje parodoma, kad Dievas pašalino Nebukadnecarą iš jo karalystės konkrečiam laikui, jog karalius galėtų suprasti, kad viskas pavaldu dangui (Dan 4, 26). Tai primena mums, kad Kristus, Žmogaus Sūnus (Dan 7, 13), gauna valdžią ir karalystę, kaip apreikšta Danieliaus 7. Penktas skyrius parodo karaliaus Belšacaro baigtį ir Babilono kritimą prieš persus puotavimo ir ištvirkavimo naktį. Tai simbolizuoja šėtono pralaimėjimą Kristui ir Jo angelams bei paskutiniųjų laikų Babilono sunaikinimą. 6 skyriuje parodytas sąmokslas prieš Danielių, panašiai kaip aukštųjų kunigų melagingi kaltinimai prieš Jėzų. Be to, kaip karalius Darijus nesėkmingai bandė apsaugoti Danielių, Pilotas nesėkmingai bandė apsaugoti Jėzų (Mt 27, 17–24). 7 skyriuje Kristus pavaizduotas kaip Žmogaus Sūnus, gaunantis karalystę ir valdantis savo tautą. 8 skyrius parodo Kristų kaip dangiškosios šventyklos kunigą. 9 skyrius vaizduoja Kristų kaip auką, kurios mirtis dar kartą patvirtina Dievo ir Jo tautos Sandorą. 10–12 skyriuose Kristus pristatomas kaip Mykolas, vyriausiasis vadas, kovojantis su blogio jėgomis ir pergalingai išgelbėjantis Dievo tautą, net iš mirties galios.

Taigi atminkite, kad Danieliaus knygoje Kristus yra svarbiausias. Kiekviename knygos skyriuje yra tam tikras patyrimas ar mintis, kurie nurodo į Kristų.

Kaip mes galime išmokti išlaikyti Kristų mūsų gyvenimo centru sunkumuose, išmėginimuose ar netgi laimėje ir klestėdami? Kodėl mums itin svarbu tai daryti?

II. DANIELIAUS KNYGOS STRUKTŪRA

Danieliaus knygos aramėjiškos dalies išdėstymas, 2–7 skyriai (vienos Danieliaus knygos dalys buvo parašytos hebrajų, o kitos dalys aramėjų kalba) atskleidžia tokią struktūrą, kuri padeda sustiprinti pagrindinę šio skyriaus ir knygos žinią:

A. Nebukadnecaro keturių karalysčių regėjimas (Danieliaus 2)

B. Dievas išgelbėja Danieliaus bendražygius iš ugnimi plieskiančios krosnies (Danieliaus 3)

C. Nebukadnecaro teismas (Danieliaus 4)

C′. Belšacaro teismas (Danieliaus 5)

B′. Dievas išgelbėja Danielių iš liūtų duobės (Danieliaus 6)

A′. Danieliaus keturių karalysčių regėjimas (Danieliaus 7)

Tokia literatūrinė struktūra padeda pabrėžti pagrindinę mintį, kai ji yra struktūros centre, kuri šiuo atveju susideda iš C ir C′ (Danieliaus 4 ir 5): Dievas atima (laikinai) karalystę iš Nebukadnecaro ir iš Belšacaro (visam laikui). Todėl 2–7 skyriuose pabrėžiama aukščiausia Dievo valdžia virš žemės karalių, kai Jis juos pastato ir nuverčia.

Vienas iš veiksmingiausių būdų perteikti žinią ir padaryti klausimą aiškų yra kartojimas. Pavyzdžiui, Dievas duoda faraonui du sapnus, susijusius su artima Egipto ateitimi (Pr 41, 1–7). Pirmame sapne septynios liesos karvės suėda septynias riebias karves. Antrame sapne septynios sveikos javų varpos praryjamos septynių tuščių ir nualintų varpų. Abiejuose šiuose sapnuose pabrėžiama ta pati mintis – po septynerių gerovės metų ateis septyneri bado metai.

Danieliaus knygoje Dievas taip pat naudoja kartojimą. Yra keturi pranašiški ciklai, bendrai pakartojantys pagrindinę struktūrą. Galų gale ši struktūra parodo mums aukščiausią Dievo valdžią. Nors kiekviena pranašiško plano dalis perteikia skirtingą požiūrį, kartu jos apima tą patį istorinį laikotarpį, besitęsiantį nuo pranašo laikų iki galo, kaip nurodyta šioje lentelėje:

Kokią didelę viltį, susijusią su mūsų ilgalaikėmis perspektyvomis, nusako šios eilutės? Dan 2, 44; Ps 9, 8–13; 2 Pt 3, 11–13.

III. APOKALIPTINĖS PRANAŠYSTĖS DANIELIAUS KNYGOJE

Danieliaus knygoje užrašyti pranašiški regėjimai yra kitokio pobūdžio nei daugelis kitų pranašiškų žinių, pateikiamų kitų Senojo Testamento pranašų. Danieliaus pranašystės priklauso apokaliptinės pranašystės kategorijai, o dauguma kitų Senojo Testamento pranašysčių priklauso klasikinės pranašystės kategorijai. Norint teisingai suprasti biblinę pranašystę, svarbu išsiaiškinti esminį skirtumą tarp šių pranašysčių kategorijų.

Apokaliptinėms pranašystėms būdingos tam tikros savybės, skiriančios jas nuo vadinamųjų klasikinių pranašysčių:

Regėjimai ir sapnai. Apokaliptinėje pranašystėje Dievas daugiausia naudoja sapnus ir regėjimus, perduodamas savo žinią pranašui. Klasikinėje pranašystėje pranašas sulaukia „Viešpaties žodžio“, kuris gali apimti regėjimus – pasakymas, klasikinėse pranašystėse besikartojantis su nežymiais skirtumais apie 1600 kartų.

Mišrūs simboliai. Klasikinėje pranašystėje simboliai yra riboti, daugiausia būdingi tikram gyvenimui; apokaliptinėje pranašystėje Dievas rodo simbolius ir vaizdinius, nebūdingus žmogiškosios tikrovės pasauliui, pavyzdžiui, įvairiarūšius gyvūnus ar sparnuotas ir raguotas pabaisas.

Aukščiausia Dievo valdžia ir besąlygiškumas. Priešingai klasikinėms pranašystėms, kurių išsipildymas dažnai priklauso nuo žmogiškos reakcijos Dievo Sandoros su Izraeliu kontekste, apokaliptinės pranašystės yra besąlyginės. Apokaliptinėje pranašystėje Dievas apreiškia pasaulio imperijų atsiradimą ir žlugimą nuo Danieliaus dienų iki paskutiniųjų laikų. Tokia pranašystė pagrįsta Dievo žiniomis ir aukščiausia valdžia ir ji išsipildys nepaisant žmogiškojo pasirinkimo.

2. Perskaitykite Jonos 3, 3–10. Ar tai klasikinė, ar apokaliptinė pranašystė? Pagrįskite savo atsakymą. O Dan 7, 6?

Plačių pranašysčių kategorijų žinojimas, kaip klasikinė ir apokaliptinė pranašystė, gali būti labai naudingas. Pirma, šios kategorijos rodo, kad Dievas pranašišką tiesą perduoda įvairiais būdais (Hbr 1, 1). Antra, toks žinojimas padeda mums geriau įvertinti Rašto grožį ir sudėtingumą. Trečia, šis žinojimas taip pat padeda mums aiškinti biblines pranašystes atsižvelgiant į visą Rašto liudijimą ir be iškraipymų skelbti „tiesos žodį“ (2 Tim 2, 15).

Remdamiesi tokiomis ištraukomis kaip Oz 3, 4–5, Am 8, 11 ir Zch 9, 1, kai kurie krikščionys šiandien tiki, kad paskutinieji pasaulio istorijos įvykiai rutuliosis Artimuosiuose Rytuose. Kodėl toks aiškinimas yra klaidingas? Kaip skirtumo tarp apokaliptinės ir klasikinės pranašystės suvokimas padeda mums išspręsti šį klausimą?

IV. DIEVO LAIKAS

Kita svarbi samprata, į kurią turime atsižvelgti tyrinėdami Danieliaus knygą, yra istorinis požiūris į apokaliptines pranašystes. Šis požiūris, kuris taip pat žinomas kaip istorizmas, geriau suprantamas jį lyginant su priešingais požiūriais – preterizmu, futurizmu ir idealizmu.

Preterizmas linkęs matyti Danieliaus pranašystės įvykius praeityje. Futurizmas teigia, kad tos pačios pranašystės vis dar išsipildys ateityje. Idealizmas savo ruožtu teigia, kad apokaliptinės pranašystės yra bendrųjų dvasinių tikrovių simboliai be jokių konkrečių istorinių patvirtinimų.

Istorizmas, priešingai, teigia, kad apokaliptine pranašyste Dievas apreiškia nepertraukiamą istorijos tėkmę nuo pranašo laikų iki paskutiniųjų laikų. Tyrinėdami Danieliaus knygą matysime, kad kiekvienas esminis knygos regėjimas (Dan 2; 7; 8; 11) pakartoja šią istorinę schemą iš įvairių pusių su naujomis detalėmis. Adventizmo pionieriai, įskaitant E. Vait, Rašto pranašystes Danieliaus knygoje ir Apreiškimo knygoje suprato istoriniu požiūriu.

3. Perskaitykite Sk 14, 34 ir Ez 4, 5–6. Pranašystės kalba, ką reiškia „diena“?

Tyrinėjant Danieliaus knygą būtina nepamiršti, kad pranašystės laikas matuojamas atsižvelgiant į metų-dienos principą. Tai yra, diena pranašystėje paprastai lygi vieneriems metams tikrojo istorinio laiko. Todėl, pavyzdžiui, 2300 vakarų ir rytmečių pranašystė turėtų būti suprantama kaip nuoroda į 2300 metų (Dan 8, 14). Taip pat 70 savaičių (septynetų) pranašystė turėtų būti suprantama kaip 490 metų (Dan 9, 24–27).

Ši laiko skalė atrodo teisinga dėl tam tikrų akivaizdžių priežasčių: (1) Kadangi regėjimai yra simboliniai, nurodomas laikas taip pat turi būti simbolinis. (2) Kadangi regėjime nusakyti įvykiai tam tikrais atvejais išsirutulioja per ilgą laikotarpį, net iki „baigmės meto“, su šiomis pranašystėmis susiję laiko intervalai turėtų būti aiškinami atitinkamai. (3) Danieliaus knyga patvirtina metų-dienos principą. Aiškus pavyzdys yra 70 savaičių pranašystė, kuri apima laikotarpį nuo karaliaus Artakserkso dienų iki Jėzaus kaip Mesijo atėjimo. Tad akivaizdžiausias ir teisingiausias būdas suprasti Danieliaus knygoje pateiktus pranašiškus laikotarpius ir juos aiškinti yra atsižvelgiant į metų-dienos principą.

Kai kurios iš šių pranašysčių apima šimtus, net tūkstančius metų. Ko tai turėtų išmokyti mus apie kantrybę?

V. DANIELIAUS KNYGOS SVARBA ŠIANDIEN

Nors parašyta daugiau nei prieš 2500 metų, Danieliaus knyga išlieka labai svarbi Dievo tautai XXI amžiuje. Mes atkreipsime dėmesį į tris sritis, kuriomis Danieliaus knyga gali būti svarbi mums.

Mūsų gyvenimas pavaldus aukščiausiai Dievo valdžiai. Net nesėkmės ir žmogiškųjų užgaidų atveju Dievas yra visavaldis ir geriausiai pasirūpina savo vaikais. Danieliaus patyrimas Babilone primena Juozapo Egipte ir Esteros Persijoje patyrimą. Šie trys jauni asmenys buvo belaisviai svetimame krašte, pavaldūs didžiulei pagoniškų tautų jėgai. Atsitiktiniam stebėtojui jie galėjo atrodyti silpni ir Dievo užmiršti. Tačiau Viešpats juos stiprino ir galingai naudojo. Susidūrę su išmėginimais, kančiomis ir priešprieša, mes galime žvelgti į tai, ką Dievas padarė dėl Danieliaus, Juozapo ir Esteros. Mes galime būti tikri, kad Viešpats išlieka mūsų Viešpačiu, kad Jis nepaliko mūsų netgi išmėginimuose ir gundymuose.

Istorijos eiga pavaldi Dievui. Kartais mes nerimaujame dėl nesuprantamo ir beprasmiško pasaulio, kupino nuodėmės ir smurto. Tačiau Danieliaus žinia yra ta, kad Dievas viešpatauja. Kiekviename Danieliaus knygos skyriuje yra aiški žinia, kad istorija pavaldi Dievui. Kaip rašė E. Vait: „Skaitant žmonių istorijos analus, atrodo, kad tautų augimą, imperijų iškilimą ir griūtį lėmė žmogaus valia ir narsa. Regis, kad įvykių tėkmė labai priklauso nuo jo galių, ambicijų ir užgaidų. Tačiau Dievo Žodis šią uždangą atitraukia, ir mes visame žmonių interesų, galių bei aistrų verpete, anapus jų bei viršum jų išvystame Gailestingojo veikimą, tylius, kantrius Jo valios patarimus“ (Ugdymas, 202 p.).

Dievas suteikia pavyzdį savo tautai paskutiniaisiais laikais. Danielius ir jo draugai yra pavyzdys gyvenimui visuomenėje, turinčioje dažnai su Raštu nesuderinamą pasaulėžiūrą. Spaudžiami eiti į kompromisą su tikėjimu ir nuolaidžiauti Babilono sistemai tose srityse, kurios paneigtų pasišventimą Viešpačiui, jie lieka ištikimi Dievo Žodžiui. Jų ištikimybė ir visiškas pasišventimas Viešpačiui padrąsina mus, kai mes susiduriame su priešprieša ir netgi persekiojimu dėl Evangelijos. Tuo pačiu metu Danielius parodo, kad galima pasitarnauti valstybei ir visuomenei ir likti pasišventusiam Viešpačiui.

Perskaitykite Dan 9, 23; Dan 10, 11–12; ir Mt 10, 29–31. Ką šios eilutės sako apie Dievo susirūpinimą mūsų asmeninėmis kovomis?

Tolesniam tyrinėjimui: „Biblija skirta tam, kad ja vadovautųsi visi, kurie trokšta pažinti Kūrėjo valią. Dievas davė žmonėms tvirčiausią pranašų žodį. Angelai ir pats Kristus supažindino pranašą Danielių ir apaštalą Joną su tuo, kas turi greitai įvykti. Šie svarbūs dalykai, susiję su mūsų išgelbėjimu, neliko apgaubti paslapties. Jie nebuvo atskleisti taip, kad suglumintų ir suklaidintų nuoširdų tiesos ieškotoją. Viešpats per pranašą Habakuką sako: ‘Užrašyk regėjimą […] kad ir bėgikas jį perskaitytų.‘ (Hab 2, 2) Dievo Žodis suprantamas visiems, kurie tyrinėja jį su malda širdyje. Kiekviena tikrai nuoširdi siela atranda tiesą. „Šviesa teka teisiajam“ (Ps 97, 11). Ir nė viena bendruomenė negalės siekti šventumo, jeigu jos nariai neieškos tiesos taip atkakliai kaip paslėpto lobio“ (E. Vait. Didžioji kova, 2017, 452 p.).

„Tyrinėkite Danieliaus ir jo bičiulių pasakojimą. Nors jie gyveno ten, kur kiekvienoje pusėje jų laukė pagunda pataikauti sau, jie kasdien garbino ir šlovino Dievą. Jie nusprendė vengti pikta. Jie atsisakė žengti ant priešo kelio. Ir Dievas apdovanojo jų tvirtą ištikimybę gausiais palaiminimais“ (Manuscript Releases [No. 224], vol. 4 (Ellen G. White Estate, 1990), 169 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Mums tyrinėjant Danieliaus knygą išryškės viena galinga mintis. Dievas turi aukščiausią valdžią ne tik visoms tautoms, Jis glaudžiai susipažinęs su kiekvienu iš mūsų, netgi giliausiu lygiu. Pavyzdžiui, kaip matysime Danieliaus 2, Jis galėjo suteikti pagonių karaliui sapną. Sugebėjimas įsiskverbti į miegančio žmogus protą ir suteikti jam sapną atskleidžia artumą, kurio mes net negalime pradėti suvokti. Taip pat pamatysime, kad sapno pobūdis atskleidžia, jog Dievui galiausiai pavaldžios net didžios pasaulio imperijos ir Jis žino, kaip viskas baigsis. Kokią paguodą ir viltį galime įžvelgti tokiame tikrovės vaizdavime? Tuo pat metu, kaip jūs jaučiatės žinodami, kad Viešpats yra taip arti, jog žino jūsų mintis? Šiame kontekste, kodėl Kryžiaus pažadas tampa toks svarbus?

2. Klasėje aptarkite skirtumą tarp klasikinės ir apokaliptinės pranašystės. Kokių kitų šių pranašysčių pavyzdžių galite rasti Rašte?