4 diena AR TEISINGAI SKAITOTE BIBLIJĄ?
Ką Jėzus sakė reikšdamas rūpestį dėl pranašiškojo žodžio aiškinimo?
Pats Kristus pabrėžė Biblijos viršenybę prieš tradicija, o kiti autoriai patvirtino faktą, kad Šventasis Raštas yra viršesnis lyginant su žmogaus filosofija.
Jėzuje galime rasti išskirtinai įdomų reiškinį. Jame žinia ir pranašai susilieja. Jis buvo ir „didžiausias Tėvo apsireiškimas“ (Jono 14, 9), ir „didis pranašas“ (Hebrajams 1, 2), „pripažįstamas amžininkų“ (Jono 6, 14; Luko 7, 16–17). „Aš matau, Viešpatie“, net samarietė sakė, „jog esi pranašas.“ (Jono 4, 19).
Kristus buvo ne tik apreiškimas ir apreiškėjas, žinia ir žinios nešėjas, bet ir didis Šventojo Rašto aiškintojas. Kaip pranašas, Jis perdavė tiesioginę žinią iš dangaus, o tradiciniu pranašų mokyklos pavyzdžiu, Jis buvo puikus Toros žinovas ir aiškintojas. Net savo ankstyvoje jaunystėje Jis Įstatymo mokytojus paliko be žado: „visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais.“ (Luko 2, 47). Jo, kaip Šventojo Rašto atstovo, autoritetas buvo pripažintas ir Izraelio (žr. Morkaus 1, 22), ir Jeruzalės religinių vadovų, kurie pavadino Jį Dievo siųstu Mokytoju (žr. Jono 3, 2).
Kristus atėjo ne panaikinti apreiškimo šaltinio (Įstatymo), bet jį įvykdyti (Mato 5, 17), Jo užduotis buvo atverti tikrąją Šventojo Rašto prasmę žmonėms, kurie nuklydo nuo teisingų aiškinimo metodų ir nuo teisingo tyro tikėjimo. Todėl Jėzus nuolatos priešinosi šiuolaikinio interpretavimo metodams – primindamas tai, kas „buvo pasakyta“ (Mato 5, 27). Kalbėdamas apie teisingą pranašysčių interpretavimą pagal tai, kaip jie suprato ir kas buvo pasakyta – tardavo: „O Aš jums sakau.“ (Mato 5, 28).
Kristus buvo ne tik didis mokytojas ir pranašas, bet taip pat ir visapusis pavyzdys mums, darantiems gerus darbus, sekantiems Jo Biblijos aiškinimo principais savarankiškų studijų metu.
Ar jis pabrėžė Biblijos aiškinimo principus nors viename savo pamokyme ar kalboje? Epizodas, prieš Jam grįžtant pas savo dangaus Tėvą, gali padėti mums pamatyti daugybę tų aiškinimo principų. Prisijunkime prie Jėzaus duoto kelio, kuris mus veda į tikrosios pranašysčių prasmės atradimą. Eikime kartu su Juo į Emauso miestą ir leiskime Jam parodyti mums Biblijos aiškinimo taisykles, kurios nušvies mūsų protus ir uždegs širdis.
Jėzaus hermeneutika arba religinių tekstų aiškinimas
Luko 24 skyriuje, kreipdamasis į tuos du nusivylusius mokinius, kurie buvo pakeliui į Emauso miestą, Jėzus jiems praktiškai ir schematiškai pristatė kelis Biblijos aiškinimo principus, kuriuos Jis jau buvo pateikęs savo mokiniams ir sekėjams savo tarnystės metu.
Tekstas sako mums, kad tie du mokiniai ėjo liūdėdami dėl neseniai mirusio Jėzaus, nes su Jo mirtimi visi jų išgelbėjimo lūkesčiai subliuško. Tada Jėzus prisijungė prie jų, nors jie Jo neatpažino. Išgirdęs jų liūdesio priežastis, Jis atsakė, „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.“ (Luko 24, 25–27).
Jėzaus atsakyme mes matome kelis pranašysčių aiškinimo principus:
1. Kanoniniai principai. Kristus, nekreipdamas dėmesio į tuometinę kultūrą, nepristatė savęs, kaip Išgelbėtojo, misijos teisingumo pirmojo amžiaus šviesoje arba atsižvelgdamas į žydų tradicinį ar graikiškąjį aiškinimo metodus. Priešingai, kalbėdamas, Jis sakė tai “kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“ (Luko 24, 27). Tai reiškia, Jis naudojo Šventojo Rašto tekstus, išaiškindamas Biblijoje esančią informaciją, nurodydamas į Jo paties, kaip Mesijo, vaidmenį. Be to, informaciją, kurios reikia, kad galėtume aiškinti Bibliją, galime rasti pačiame Šventajame Rašte. Šventasis Raštas paaiškina pats save.
Pats Kristus pabrėžė Biblijos viršenybę prieš tradicijas (žr. Mato 15, 3–6), o kiti autoriai patvirtino faktą, kad Šventasis Raštas yra viršesnis lyginant su žmogaus filosofija (žr. Kolosiečiams 2, 8), žmogaus pasirinktu keliu (žr. Patarlių 14, 12) ir taip vadinamas žinias apie pasaulį, dalis kurių gali būti interpretuojamos kaip mokslas (žr. 1 Timotiejui 6, 20).
Pagrindinis mokslinių studijų pagrindas, kad mūsų hermeneutinės prielaidos atsirastų iš to, ką mes siekiame suprasti. Pasitikėjimas filosofija nustatant teologines hermeneutines prielaidas leidžia vadovautis nuomone, kad kanoniniai principai prieštarauja joms. Norėdami suprasti biblinę informaciją, prieš pastatydami filosofines prielaidas į pirmą vietą, atkreipkime dėmesį į tai, kad Biblijos aiškinimo principai turi kilti iš paties Šventojo Rašto.
2. Šventojo Rašto tekstų nuoseklumas. Pirmoje pamokoje išmokome, kad, nors Biblija buvo parašyta daugelio rašytojų per ilgus amžius, visi Šventojo Rašto tekstai yra įkvėpti tos pačios Dvasios ir visus kartu paėmus – tai yra Dievo Žodis. Tokiu supratimu tarp šių dalių egzistuoja lemianti vienybė ir harmonija (žr. Mato 5, 17; 2 Timotiejaus 3, 16).
Kristus pabrėžia ši principą tiems dviem mokiniams pakeliui į Emauso miestą, kai „ pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.“ (Luko 24, 27). Kalbėdamas apie Mozę (Penkiaknygę) ir „visus pranašus“, Jėzus savo aiškinime naudojo visą tuo metu žinomą Bibliją, hebrajišką Bibliją, pabrėždamas Šventojo Rašto nuoseklumą.
3. Kristologinis principas. Viena iš priežasčių, kodėl Jėzus naudojo visą hebrajišką Bibliją, tai nukreipimas nuo Raštų tyrinėjimo „Jūs tyrinėjate Raštus“ į tai, kad „Tie Raštai ir liudija apie Mane.“ (Jono 5, 39). Naujasis Testamentas tai patvirtino, nurodydamas į Kristų, kaip išpildymo ir užbaigimo faktą „kad patvirtintų protėviams suteiktus pažadus“ (Romiečiams 15, 8), nes „apie Jį visi pranašai liudija“ (Apaštalų darbai 10, 43), „kad mes Jame taptume Dievo teisumu.“ (2 Korintiečiams 5, 21).
4. Išganymo tikslo principas. Šventasis Raštas nebuvo parašytas su tikslu patenkinti intelektualinį smalsumą. Taigi mes turėtume jį nagrinėti ne todėl, kad laimėtume debatus ar parodytume, jog skelbiame teisingas doktrinas. Nurodydamas į save, kaip Šventojo Rašto pažadų išpildytoją, Kristus nurodė save kaip Dievo Avinėlį, kuris gali išgelbėti. Jo išgelbėjimo apreiškimas yra pagrindinis Šventojo Rašto tikslas ir pamatinė Rašto aiškinimo mintis, kurią mes ir tyrinėjame.
Naudodamas teisingus pranašysčių aiškinimo principus, Jėzus norėjo, kad tie du vyrai pakeliui į Emauso miestą įveiktų savo dvasinį nusivylimą ir keliautų toliau džiaugdamiesi gera žinia apie prisikėlusį Kristų, kuris nugalėjo mirtį ir atnešė amžiną gyvenimą. Jis pasiekė savo tikslą, nes, po Biblijos studijų, jie pripažino: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24, 32)
Sekdami šiais Kristaus nustatytais principais, mes visi ne tik suprasime biblines tiesas, bet taip pat leisime Jam įdėti į mūsų širdis išgelbėjimo žinią, kurią patvirtina Šventasis Raštas. Jis atėjo į žemę, kad galėtų mums apreikšti šią žinią.
Pasiūlymai maldai
- Pradėdami Biblijos studijas pagal Jėzaus Biblijos skaitymo principus, melskime, kad Šventoji Dvasia atskleistų ryšį tarp Šventojo Rašto tekstų ir suteiktų dieviška supratimą;
- Melskime, kad gilėtų mūsų išgelbėjimo supratimas, kad jo reikšmė augtų mūsų santykiuose su Jėzumi;
- Prašykime Šventosios Dvasios, kad gautume Šventojo Rašto vertės liudijimą savo gyvenime, kuriuo galėtume pasidalinti su kitais.