Gruodžio 26 – sausio 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 1, 1–9; Iz 1, 10–17; Iz 1, 18; Iz 1, 19–31; Iz 5, 1–7.
Įsimintina eilutė: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet Aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna“ (Iz 1, 18).
Pasiklydę užmaršties krašte. Važiuojant Airijoje palei užmiesčio gyvatvores galima atsitrenkti į kelią pastojusią namo grįžtančių karvių kaimenę. Net jei su jomis nėra piemenų, jos vis tiek eis į jų šeimininko tvartą. Jos žino, kur jų vieta ir kam jos priklauso.
Jei mažas berniukas parduotuvėje atsiskiria nuo mamos ir šaukia: „Aš neberandu savo mamos!“, galbūt jis tiksliai nežino, kur esąs ar kur yra jo mama, bet tarp parduotuvėje esančių mamų jis atpažins vienintelę savo mamą.
Liūdna, tačiau skirtingai nei net tos karvės (nekalbant apie pasiklydusį berniuką) žydai pamiršo, kad priklauso Viešpačiui, savo dangiškajam Viešpačiui, ir taip neteko tikrosios savo kaip Sandoros žmonių tapatybės. „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš Mane! Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas – savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, Mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 2–3).
Šią savaitę tyrinėsime Dievo darbą susigrąžinant savo tautą.
I. KLAUSYKITĖS, DANGŪS! (Iz 1, 1–9)
Izaijo knyga trumpai pristatoma įvardijant autorių („Amoco sūnų“), žinios šaltinį („regėjimas“) ir temą (Judas ir jo sostinė Jeruzalė, valdant keturiems karaliams). Tema taip pat pristato Izaijo auditoriją, įvardijamą kaip jo krašto žmones tuo laikmečiu, kai jis gyveno. Pranašas kalbėjo su jais apie jų pačių būklę ir likimą.
Paminėdamas karalius, kurių valdymo laiku jis buvo aktyvus, Izaijas susiaurina auditoriją ir knygą sieja su tam tikro laikotarpio istoriniais, politiniais įvykiais. Šis laikotarpis nukreipia mus į 2 Karalių 15–20 ir 2 Metraščių 26–32.
1. Perskaitykite Iz 1, 2. Kokia šios žinios esmė? Ką sako Viešpats? Kaip ta pati mintis kartojasi per visą šventąją istoriją? Ar tą būtų galima pasakyti ir apie krikščionių bažnyčią šiandien? Paaiškinkite savo atsakymą.
Atkreipkite dėmesį, kaip Izaijo žinia prasideda: „Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme!“ (palyginkite su Įst 30, 19; Iš 31, 28). Viešpats nesako, kad pats dangus ir pati žemė gali girdėti ir suprasti. Jis taip kalba norėdamas šį tą pabrėžti.
Kai senovės Artimųjų Rytų karalius, pavyzdžiui, hetitų imperatorius, sudarė politinę sutartį su menkesniu valdovu, jis kreipėsi į savo dievus kaip liudytojus ir pabrėžė, kad bet koks susitarimo nesilaikymas tikrai bus pastebėtas ir susilauks bausmės. Tačiau, kai dangaus Karalius sudarė Sandorą su izraelitais Mozės dienomis, Jis neįvardijo kitų dievų kaip liudytojų. Kaip vienintelis gyvas Dievas, Jis pašaukė dangų ir žemę atlikti šį vaidmenį (taip pat žr. Įst 4, 26).
Atidžiai perskaitykite Iz 1, 1–9. Žemiau esančiose eilutėse apibendrinkite, kokios buvo Judo nuodėmės. Taip pat atkreipkite ypatingą dėmesį į tų nuodėmių rezultatus. Dėl ko buvo kaltas Judas, ir kas nutiko dėl jo kaltės? Tuo pačiu metu, kokia viltis suteikiama 9 eilutėje?
II. SUGEDĘ RITUALAI (Iz 1, 10–17)
2. Perskaitykite Iz 1, 10. Kaip manote, kodėl jis naudojo Sodomos ir Gomoros simboliką? Kokią mintį Viešpats norėjo perteikti?
3. Perskaitykite Iz 1, 11–15. Ką Viešpats sako žmonėms čia? Kodėl Viešpats atmetė Jo tautos teikiamą garbinimą?
Tos pačios rankos, atnašavusios aukas ir keltos maldoje, buvo „kruvinos“; tai yra kaltos dėl smurto ir kitokios priespaudos (Iz 1, 15; Iz 58, 3–4). Netinkamai elgdamiesi su kitais Sandoros bendruomenės nariais, jie demonstravo panieką visų izraelitų Gynėjui. Nuodėmės prieš kitus žmones buvo nuodėmės prieš Viešpatį.
Žinoma, pats Dievas sumanė apeigų ir garbinimo sistemą (Kunigų 1–16) bei tam tinkama vieta paskyrė Jeruzalės šventyklą (1 Kar 8, 10–11). Bet apeigos buvo skirtos veikti Sandoros, kurią Dievas sudarė su šiais žmonėmis, kontekste. Dievo Sandora su Izraeliu leido Jam gyventi tarp jų šventykloje. Taigi ten atliekamos apeigos ir maldos buvo deramos tik tuo atveju, jei tai išreiškė ištikimybę Jam ir Jo Sandorai. Žmonės, kurie aukojo atnašas neatgailaudami dėl neteisaus elgesio kitų Sandoros bendruomenės narų atžvilgiu, vykdė ritualinį melą. Taigi jų aukos buvo ne tik kad negaliojančios – jos buvo nuodėmės! Jų apeiginis elgesys sakė, kad jie buvo ištikimi, tačiau kasdienis jų elgesys įrodė, kad jie sulaužė Sandorą.
Perskaitykite Iz 1, 16–17. Ką Viešpats įsako savo tautai daryti? Kaip šios eilutės šiame kontekste sutampa su Jėzaus žodžiais Mt 23, 23–28? Kokią žinią šiandien galime rasti šiose eilutėse ir kontekste, kuriame jos pateiktos?
III. ATLEIDIMO ARGUMENTAS (Iz 1, 18)
4. Kelis kartus perskaitykite Iz 1, 18. Parašykite, ką, jūsų manymu, Viešpats sako čia (perskaitykite keletą gretimų eilučių, kad suprastumėte visą kontekstą).
Dievas pateikė svarių įrodymų, kad kaltinamas Judas yra kaltas dėl susitarimo nesilaikymo (Iz 1, 2–15), ir Jis paragino Judą reformai (Iz 1, 16–17). Šis kreipimasis rodo, kad yra vilties. Galų gale, kam raginti nusikaltėlį, nusipelniusį mirties bausmės, pasikeisti? Kaip mirties bausmei nuteistas kalinys galėtų padėti engiamajam, užstoti našlaitį, ginti našlės bylą? Bet kai Dievas sako: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime“ (Iz 1, 18), matome, kaip Viešpats vis dar bando kartu mąstyti su savo tauta ir vis stengiasi priversti ją atgailauti ir išsižadėti savo piktų kelių, kad ir kokia išsigimusi ji tapo.
Viešpats sako jai, kad jos raudonos nuodėmės taps baltos. Kodėl nuodėmės raudonos? Nes raudona yra „kraujo“ (kaltės dėl kraujo), sutepusio žmonių rankas, spalva (Iz 1, 15). Balta, atvirkščiai, yra tyrumo, kaltės nebuvimo spalva. Dievas siūlo juos pakeisti. Taip kalbėjo karalius Dovydas, melsdamas Dievo atleidimo už savo nuodėmę, kai pasinaudojo Batšeba ir pražudė jos vyrą (Ps 51, 7. 14). Iz 1, 18 Dievo argumentas yra pasiūlymas atleisti savo tautai!
5. Kaip Dievo pasiūlytas atleidimas yra argumentas Judui nusisukti nuo savo nedoro kelio? Palyginkite Iz 1, 18 su Iz 44, 22.
Dabar matome aštrių Dievo tautą įspėjančių žodžių tikslą. Jie turi ją ne atstumti, bet grąžinti pas Jį. Jo atleidimo pasiūlymas yra galingas argumentas, patvirtinantis Jo raginimą žmonėms apsivalyti morališkai (Iz 1, 16–17). Jo atleidimas suteikia galimybę pakeisti juos Jo galia. Čia matome Jer 31, 31–34 pranašautos „naujosios Sandoros“ sėklas, kai atleidimas yra naujos širdies santykio su Dievu pagrindas. Mes pradedame „raudona spalva“ dėl skolos, kurios negalime grąžinti. Nuolankiai pripažindami atleidimo poreikį, esame pasirengę priimti viską, ką Dievas gali suteikti.
IV. VALGYSITE ARBA BŪSITE SUVALGYTI – SUNAIKINTI (Iz 1, 19–31)
6. Perskaitykite Iz 1, 19–31. Kokia čia pasirodo tema, kuri kartojasi visame Rašte?
Atkreipkite dėmesį į Iz 1, 19–20 eilutėje pateiktą loginę struktūrą: jei tauta noriai paklus Dievui, jie valgys krašto gėrybes (Iz 1, 19). Jei ji atsisakys Jo atleidimo ir atkūrimo pasiūlymo ir maištaus prieš Jį, ji bus sudorota kalaviju (Iz 1, 20). Spręsti jai. Taigi šiose eilutėse yra sąlyginis palaiminimas ir prakeikimas.
Izaijo 1 pasikartoja Mozės žodžiai, užrašyti Įst 30, 19–20, kai buvo sudaryta Sandora su Izraelio tauta: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus.“
7. Perskaitykite šiuos Mozės žodžius. Atkreipkite dėmesį, kad nėra vidurio. Arba gyvenimas, arba mirtis, arba palaiminimai, ar prakeikimai. Jūsų manymu, kodėl mums tenka tik vienas iš dviejų pasirinkimų? Kodėl negali būti kažkokio kompromiso?
Šie Mozės žodžiai apibendrina įspėjimus, palaiminimus ir prakeiksmus, kuriais užbaigiama Sandora Pakartoto Įstatymo 27–30 skyriuose (palyginkite Kunigų 26). Šie Sandoros elementai apima: 1) pasakojimą, ką Dievas padarė dėl jų, (2) sąlygas / nuostatus (įsakymus), kurių būtina laikytis, jog būtų išlaikyta Sandora, (3) nuoroda į liudytojus ir (4) palaiminimus bei prakeikimus, siekiant įspėti žmones, kas nutiks, jei jie sulaužys Sandoros sąlygas.
Mokslininkai nustatė, kad šie elementai išdėstomi ta pačia tvarka politinėse sutartyse, kuriose dalyvauja ne izraelitų tautos, pavyzdžiui, hetitai. Taigi, sudarydamas Sandorą su izraelitais, Dievas panaudojo jiems suprantamą formą, kad kuo stipriau įdiegtų abipusiai įpareigojančių santykių, kuriuos jie pasirinko, pobūdį ir padarinius. Galima Sandoros nauda buvo stulbinanti, tačiau, jei Izraelis nesilaikytų susitarimo, jiems būtų dar blogiau nei kada nors anksčiau.
Kaip savo krikščioniškame gyvenime patyrėte palaiminimų ir prakeikimų principą, kaip išdėstyta aukščiau?
V. NELAIMĘ PRANAŠAUJANTI MEILĖS GIESMĖ (Iz 5, 1–7)
8. Perskaitykite meilės giesmę pateiktose eilutėse. Kokia šio palyginimo reikšmė?
Dievas šio palyginimo reikšmę paaiškina tik pabaigoje, 7 eilutėje. Naudodamas palyginimą, Jis padeda tautai objektyviai pažvelgti į save, kad būtų pripažinta tikroji jos būklė. Dievas veiksmingai pasinaudojo šiuo metodu karaliaus Dovydo atveju (žr. 2 Sam 12, 1–13). Vadindamas šį palyginimą meilės giesme, Dievas iš pradžių atskleidžia savo tikslą tautai. Jo santykiai su ja kyla iš Jo charakterio, kuris yra meilė (1 Jn 4, 8). Jis tikisi meilės mainais. Tačiau vietoj „vynuogių“ Jis gauna „rūgštuogių“, o hebrajų kalboje tai reiškia „dvokiančius dalykus“.
9. Ką Viešpats nori pasakyti Iz 5, 4: „Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau?“
Toliau Dievas sako: „Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. Taip! Paversiu jį dykviete“ (Iz 5, 5–6).
Mums nusidėjus, Dievas ne iš karto atstumia mus nuo savęs, pašalindamas savo apsaugą ir sunaikindamas mus. Jis kantriai suteikia mums galimybę sulaukti atleidimo (žr. 2 Pt 3, 9). Jis neatstumia nė vieno, kuris Jam atsiliepia. Jis kreipiasi tol, kol yra atsiliepimo viltis. Jis ne iš karto priima atsakymą – „ne“, nes žino, kad mes neišmanėliai ir esame suvilioti nuodėmės. Bet jei Jis su mumis nieko nepasiekia, galiausiai Jis priima mūsų apsisprendimą ir leidžia mums likti tokiais, kokiais mes nusprendėme būti (žr. Apr 22, 11).
Jei atkakliai atmesime Dievo raginimus per Jo Dvasią, galų gale galime atsidurti už kritinės ribos, kai bus nebeįmanoma sugrįžti (Mt 12, 31–32). Nusigręžimas nuo Kristaus yra pavojingas (Hbr 6, 4–6). Dievas gali padaryti tik tiek, kiek Jis atsižvelgia į mūsų laisvą valią ir apsisprendimą.
Perskaitykite Iz 5, 4 pateiktą sąvoką: „Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui“, ir atsižvelkite į ją Kryžiaus šviesoje, kada Dievas pasiaukojo už mūsų nuodėmes, savo kūnu sumokėdamas kainą už tai, kad sulaužėme Jo Įstatymą. Kas dar galėjo būti padaryta dėl mūsų? Kaip kryžiaus apmąstymas suteikia mums išgelbėjimo garantiją ir paskatina mus atgailauti ir pasukti iš nedoro mūsų kelio?
Tolesniam tyrinėjimui: Iz 1, 4 kontekste E. Vait rašė: „Dievą išpažįstanti tauta atsiskyrė nuo Dievo, prarado išmintį ir iškreipė savo supratimą. Ji neregėjo toli; nes ji pamiršo, kad buvo apvalyta nuo savo senų nuodėmių. Ji neramiai ir neapibrėžtai judėjo tamsoje, norėdama pamiršti su jų būkle susijusią buvusią laisvę, užtikrintumą ir laimę. Ji pasinėrė į visokias spėliones, beatodairiškas kvailystes, pasipriešino Dievo įžvalgoms ir pagilino jau tautai tenkančią kaltę. Ji klausė šėtono kaltinimų dangaus charakteriui ir Dievą rodė kaip negailestingą ir neatleidžiantį“ (The SDA Bible Commentary, 4 t., p. 1137).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip jūs galite „nusiplauti“? Ką reiškia ši frazė? (žr. Fil 2, 12–13)
2. Kaip Jėzus pritaikė ir išplėtė vynuogyno meilės giesmę? Mt 21, 33–45; Mk 12, 1–12; Lk 20, 9–19. Ko mus, septintosios dienos adventistus, moko anksčiau pateiktas pasakojimas?
3. Koks yra santykis tarp atleidimo, kurį Dievas siūlo, ir pasikeitimo, kurį Jis įvykdo mūsų gyvenime? Kas įvyksta pirmiau, pasikeitimas, o paskui atleidimas, ar atleidimas, o paskui pasikeitimas? Ir kodėl svarbu žinoti, kas įvyksta pirmiau?
4. Ankščiau pateiktoje ištraukoje E. Vait sako, kad tauta priešinosi „Dievo apvaizdai“. Ką tai reiškia?
Santrauka: Kai Dievo tauta pamiršta Jį ir priima Jo palaiminimus kaip savaime suprantamą dalyką, Jis primena jai, kad ji yra atskaitinga už Sandorą su Juo. Gailestingai Jis atkreipia dėmesį į tautos būklę, perspėja ją dėl griaunančių Jo apsaugos atsisakymo padarinių ir ragina leisti ją išgydyti ir apvalyti.