Rugsėjo 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 2, 5–11; Mt 4, 18–20; Apd 9, 3–6. 10–20; Jn 21, 15–19; 1 Jn 3, 16–18.
Įsimintina eilutė: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės.“ (Fil 2, 5–7)
Palikti dangaus šlovę, angelų garbinimą, bendrystę su Tėvu buvo neįsivaizduojama auka. Tačiau Jėzus atėjo į šį kančių ir mirties pasaulį norėdamas atskleisti mylintį Tėvo charakterį, susigrąžinti žmonijos meilę ir atpirkti visą žmoniją. „Mūsų atpirkimo kaina nebus suprasta tol, kol atpirktieji nestos kartu su Atpirkėju priešais Dievo sostą. Tik sužavėti amžinųjų namų šlovės, mes prisiminsime, kad Jėzus visa tai buvo palikęs dėl mūsų, kad Jis ne tik tapo tremtinys iš dangaus rūmų, bet dėl mūsų rizikavo pralaimėti ir žūti amžinai. Tuomet mes numesime savo vainikus Jam prie kojų ir užgiedosime: ‘Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti garbę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių.’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 110 p.)
Jėzaus auka mūsų išgelbėjimui yra neapsakoma. Kai mes priimame Jo vedimą, Jo įsakymą ir susivienijame su Juo, kad laimėtume pražuvusiuosius Jo karalystei, reikia aukotis. Nors mūsų aukos niekuomet negali būti lyginamos su Jo, sielas laiminti tarnystė mums taip pat yra tikėjimo žingsnis. Ji išveda mus iš mūsų patogios aplinkos į neištirtus vandenis. Kartais mūsų Viešpats ragina mus aukotis, tačiau Jo siūlomų džiaugsmų yra kur kas daugiau.
I. PASIAUKOJANTI JĖZAUS MEILĖ
Apaštalas Paulius ragina mus būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“. Tai priveda prie įdomių klausimų. Koks buvo Kristaus nusistatymas? Kas valdė Jo mintis? Kokia buvo Jo mąstymo esmė?
1. Perskaitykite Fil 2, 5–11. Kaip šios eilutės atskleidžia Kristaus mąstymo šerdį ir modelį, valdžiusį visą Jo gyvenimą?
Nuo amžinybės Jėzus buvo lygus su Dievu. Šią amžiną tiesą Paulius skelbia šiais žodžiais: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu.“ (Fil 2, 6) Žodis – „pavidalą“ yra graikų kalbos žodis morphē. Jis nusako pačią daikto esmę. Jis susieja du vienodos vertės dalykus. „The SDA Bible Commentary“ pateikiamas šis teiginys: „Tai suteikia Kristui lygybę su Tėvu ir iškelia Jį aukščiau visų kitų galių. Paulius pabrėžia tai norėdamas ryškiau pavaizduoti Kristaus savanoriško nusižeminimo gelmes“ (7 t., 154 p.). Kalbėdama apie Jo amžiną prigimtį, E. Vait priduria: „Kristuje yra gyvenimas – pirminis, neperimtas, neišvestinis.“ (Su meile iš Dangaus, 2011, 490 p.)
Jėzus, lygus su Dievu per visą amžinybę, „nesiekė būti reputacijos žmogumi“. Tai taip pat yra puikus graikų kalbos pasakymas. Pažodžiui jis gali būti verčiamas – „ištuštinti“. Jėzus savo noru „ištuštino“ savo privilegijas ir išimtines teises, kaip lygus Dievui, kad įgytų žmogaus pavidalą ir taptų nuolankiu žmonijos tarnu. Būdamas tarnu, Jis atskleidė dangaus meilės įstatymą visatai ir galiausiai atliko aukščiausią meilės aktą ant kryžiaus. Jis atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų mus amžiams.
Jėzaus nusistatymo esmė buvo pasiaukojanti meilė. Sekti Jėzų reiškia, kad mes mylime kaip Jis mylėjo, tarnaujame kaip Jis tarnavo. Leisti Jėzui per Šventąją Dvasią ištuštinti mūsų savanaudiškus užmojus kažką kainuos. Tačiau Šventasis Raštas sako apie Jėzų: „Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų.“ (Fil 2, 9)
Dangus bus vertas bet kokios žemiškos aukos. Pakeliui aukų bus, tačiau tarnystės džiaugsmai juos nusvers šiandien, o amžinas džiaugsmas gyventi su Kristumi visą amžinybę padarys bet kokią žemišką auką nereikšmingą.
Kada paskutinį kartą iš tikrųjų reikėjo numarinti savąjį „aš“ dėl Kristaus? Ką jūsų atsakymas sako apie jūsų krikščionišką gyvenimą?
II. KVIETIMAS PASIŠVENTIMUI
Įsivaizduokite, kad esate Petras ir Jonas. Gražų Galilėjos rytą patekėjo saulė, išvydama nakties vėsumą. Galvojate tik apie vieną – sugauti daug žuvų. Žvejoti pastaruoju metu sekėsi, ir jūs laukiate kitos puikios dienos. Tuomet ankstyvoje ryto šviesoje matote artėjantį Jėzų iš Nazareto. Dar nežinote, kad po kelių akimirkų pasikeis visas jūsų gyvenimas. Jūs nebebūsite toks, koks buvote anksčiau.
2. Perskaitykite Mt 4, 18–20. Kaip manote, kodėl Petras ir Jonas norėjo priimti tokį radikalų sprendimą sekti Kristumi? Kas tekste rodo, kad Jėzus kvietė juos siekti aukštesnio tikslo nei žvejoti?
Iš Jono evangelijos paaiškėja, kad šie vyrai daugiau nei metus kažką žinojo apie Jėzų, tačiau nebuvo visiškai Jam pasišventę. Vis dėlto Kristus turėjo būti kažkuo dieviškas, savo išvaizda, žodžiais ir elgesiu, kurie šiems Galilėjos žvejams rodė, kad Jis kviečia juos dangiškam pašaukimui. Priežastis, dėl kurios jie paliko savo valtis, veiklą ir pažįstamą aplinką, kad galėtų sekti Jį, buvo ta, kad jie jautė pašaukimą siekti aukštesnio tikslo. Šie paprasti žvejai suvokė, kad buvo pašaukti ypatingam tikslui. Galbūt Dievas šiandien nekviečia jūsų apleisti savo profesiją, bet Jis kviečia jus nepaprastam tikslui – dalytis Jo meile ir liudyti Jo tiesą Jo vardo šlovei.
3. Apmąstykite muitininko Mato pašaukimą (Mt 9, 9). Ką jūs matote šioje eilutėje, kas yra nuostabu?
Muitininkai Romos pasaulyje dažnai būdavo turto prievartautojai, naudodavęsi savo oficialia galia siekiant engti paprastus žmones. Jie buvo vieni labiausiai nekenčiamų ir niekinamų veikėjų visame Izraelyje. Kristaus kvietimas: „Sek paskui Mane“, – reiškia, kad Matas buvo girdėjęs apie Jėzų ir jo širdyje buvo ilgesys sekti Jį. Pasigirdus kvietimui, jis buvo pasirengęs. Jis buvo nustebęs, kad Kristus priima jį ir kviečia būti vienu iš Jo mokinių.
Giliai širdyje visi ilgisi kažko daugiau. Mes taip pat norime gyventi dėl to, kas prasminga, dėl didesnio, kilnesnio tikslo. Taigi Kristus kviečia mus, kaip Matą, sekti Juo.
Pagalvokite apie tai, ko žmonės turėjo atsisakyti, kad sektų Jėzumi. Galiausiai, kodėl visada bus verta tą daryti?
III. PAULIUS – RINKTINIS DIEVO ĮRANKIS
Kai Paulius priėmė Kristų, visas jo gyvenimas buvo iš esmės pakeistas. Kristus suteikė jam visiškai naują ateitį. Jis išvedė jį iš jam patogios aplinkos į išgyvenimus, kuriuos jis sunkiai galėjo įsivaizduoti. Vedant Šventajai Dvasiai apaštalas Paulius skelbė Dievo Žodį tūkstančiams visame Viduržemio jūros pasaulyje. Jo liudijimas pakeitė krikščionybės ir pasaulio istoriją.
4. Perskaitykite Apd 9, 3–6. 10–20. Kaip šios eilutės atskleidžia, kad Jėzus turėjo dieviškąjį tikslą Pauliaus gyvenimui?
Jėzus dažnai pasirenka labiausiai netikėtinus kandidatus Jo vardui liudyti. Pagalvokite apie demonų apsėstąjį, samarietę prie šulinio, prostitutę, muitininką, Galilėjos žvejus, o dabar ir nuožmų krikščionybės persekiotoją. Jie visi buvo pakeisti malonės dėka, o paskui jie buvo su džiaugsmu širdyje išsiųsti papasakoti istoriją, ką Kristus padarė jų gyvenime. Nė vienas iš jų niekada nepavargdavo pasakoti šios istorijos. Tai, ką Kristus padarė dėl jų, buvo taip nuostabu, kad jie turėjo tuo pasidalyti. Jie negalėjo tylėti.
5. Palyginkite Apd 28, 28–31 ir 2 Tim 4, 5–8. Kas šiose eilutėse rodo, kad Paulius niekada nesvyravo dėl pasišventimo visą savo gyvenimą pavesti Kristui, laimint sielas?
Gyvenimo pabaigoje, kai buvo suimtas Romoje, Paulius patvirtino, kad „šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonių tautoms, jos ir išgirs.“ (Apd 28, 28) Įrašas sako, kad jis priėmė visus, kurie jį aplankė, ir skelbė jiems žodį (Apd 28, 30). Gyvenimo pabaigoje jis paragino Timotiejų atlikti evangelisto darbą, o Paulius apie save galėjo pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.“ (2 Tim 4, 7)
Nors mūsų pašaukimas galbūt nebus toks dramatiškas kaip Pauliaus, Dievas kviečia kiekvieną iš mūsų kartu su Juo dalyvauti keičiant pasaulį. Akivaizdu, kad nepaisant visų sunkumų, su kuriais jam teko susidurti bėgant metams (žr. 2 Kor 11, 25–30), Paulius liko ištikimas savo pašaukimui Viešpatyje. Pasakojimas apie tai, kaip šis buvęs Jėzaus sekėjų persekiotojas tapo įtakingiausiu krikščioniškojo tikėjimo šalininku (išskyrus Jėzų), išlieka galingu liudijimu, ką Viešpats gali padaryti per žmogų, kuris savo gyvenimą pašvenčia Viešpaties darbui.
Ką Dievas pašaukė jus daryti? Ar jūs tai darote?
IV. MEILĖS POREIKIAI
Meilė visada pasireiškia veiksmais. Mūsų meilė Kristui verčia mus ką nors daryti dėl pražuvusios žmonijos. Paulius tai aiškiai pasakė Korinto bažnyčiai: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Pirmiausia, krikščionybė nėra blogų dalykų išsižadėjimas, kad būtume išgelbėti. Jėzus „neišsižadėjo“ blogų dalykų danguje, kad galėtų būti išgelbėtas. Jis atsisakė gerų dalykų, kad būtų galima išgelbėti kitus. Jėzus nekviečia mūsų tik skirti laiko, talentų ir turto Jo tikslui; Jis kviečia mus aukoti savo gyvenimą.
Rytiniame susitikime su mokiniais prie Galilėjos krantų Jėzus nuostabiai išdėstė dangaus meilės reikalavimus.
6. Perskaitykite Jn 21, 15–19. Ko Jėzus tris kartus klausė Petro, ir koks buvo Petro atsakymas? Kodėl Jėzus tris kartus klausė Petro to paties?
Petras tris kartus išsigynė savo Viešpaties, o Jėzus tris kartus išgavo iš Petro lūpų meilės atsiliepimą. Mokinių akivaizdoje Jėzus atstatė Petro pasitikėjimą, kad jam buvo atleista dieviška meile ir kad Jėzus vis dar turi jam darbo.
7. Dar kartą perskaitykite Jn 21, 15–19, šį kartą ypatingą dėmesį atkreipdami į Jėzaus atsakymą į Petro tvirtinimą apie jo meilę Kristui. Ką Jėzus jam atsakė?
Dangaus meilė yra aktyvi, o ne pasyvi. Tikra meilė yra daugiau nei šiltas jausmas, daugiau nei maloni idėja. Ji apima pasišventimą. Meilė verčia mus veikti. Ji skatina mus ištiesti ranką Dievo vaikams pražuvusiame pasaulyje, kuriems to labai reikia. Kai Jėzus pasakė Petrui: „Ganyk Mano avinėlius“, – tai buvo ir paliepimas, ir paguoda. Mokytojas kvietė reaguoti į meilę, Jis taip pat padrąsino Petrą, kad jam vis dar yra darbo, nepaisant Petro gėdingo elgesio, kai Jėzus buvo suimtas, o Petras ne tik išsigynė pažįstąs Jėzų, bet tai darė prisiekdamas, lygiai taip, kaip Kristus jam buvo sakęs, kad jis tai padarys.
Esmė? Galbūt jūs stipriai nuvylėte savo Viešpatį. Galbūt ne kartą išsigynėte Jo savo elgesiu. Gera žinia yra tai, kad malonė vis dar pasiekiama, o Dievas dar neatsuko jums nugaros. Jo darbe jums vis dar yra vietos, jei turite noro.
Kaip Petras, ar kada nors „išsigynėte“ Viešpaties? Jei taip, ką jums sako ne tik Petro išsigynimas, bet ir Kristaus žodžiai Petrui?
V. MEILĖS PASIŠVENTIMAS
Petro ir Jėzaus pokalbio pabaigoje matome du vyrus, einančius paplūdimiu. Bangoms dūžtant krante, Jėzus pasakoja Petrui apie mokinystės kainą. Jis nori, kad Petras aiškiai suprastų, su kuo jis susidurs, jei priims Jėzaus kvietimą ganyti Jo avinėlius.
8. Perskaitykite Jn 21, 18–19. Ką Jėzus pasakė Petrui apie mokinystės kainą? Kaip manote, kodėl Jėzus šiuo jo gyvenimo tarpsniu atskleidė Petrui šią stulbinančią kainą?
Šiais žodžiais Kristus išpranašavo kankinystę, kurią vieną dieną patirs Petras. Jo rankos vieną dieną bus ištiestos ant kryžiaus. Šiuo apreiškimu Kristus leido Petrui pasirinkti. Jis jam pasiūlė didžiausią gyvenimo džiaugsmą – pamatyti sielas, laimėtas Dievo karalystei. Sekminių dieną jis pamatys tūkstančius ateinančiųjų pas Kristų. Jis darys stebuklus Jėzaus vardu ir šlovins Jį daugybės tūkstančių akivaizdoje. Jis patirs amžiną bendrystės su Kristumi džiaugsmą Jo misijoje.
Bet ši garbė turės kainą. Ji pareikalaus aukos, didžiausios aukos. Petro buvo paprašyta pasišvęsti plačiai atmerktomis akimis. Nes Petras dabar žinojo, kad jokia auka nebus per didelė dėl galimybės prisijungti prie Jėzaus Jo misijoje pasauliui.
9. Perskaitykite 1 Jn 3, 16–18. Kokia yra Jono alternatyva tokiai meilei, kuri prilygsta tik miglotai abstrakcijai (modeliui)? Kaip Jonas apibūdina didžiausią meilės auką?
Amžinybėje joks mūsų darbas neatrodys kaip auka. Atrodys, kad už mūsų laiką ir pastangas, mūsų gyvenimo aukojimą yra gausiai atlyginta. Koks džiaugsmas meilę paversti veiksmu, ketinimus – pasišventimu. Kai į dieviškąją meilę reaguojame nieko nešykštėdami, kai einame tarnauti kitiems, būdami Kristaus pasiuntiniais, įgyvendiname savo gyvenimo tikslą ir patiriame didžiausią gyvenimo džiaugsmą. Kaip Jėzus sakė: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi.“ (Jn 13, 17) Didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir ilgalaikė laimė yra tada, kai įprasminame savo būtį, šlovindami Dievą savo gyvenamu ir dalydamiesi Jo meile ir tiesa su pasauliu.
Sunku suvokti amžinybės idėją, kai mums suprantamas vos mažas laiko tarpsnis. Tačiau kaip galite geriau įsivaizduokite amžinąjį gyvenimą, amžiną gerą gyvenimą – geresnį už viską, ką galime turėti čia – ir kodėl dėl nieko, ką galime turėti čia šį trumpą laikotarpį, neverta prarasti amžinojo gyvenimo pažado, kurį turime Jėzuje.
Tolesniam tyrinėjimui: „Tie, kuriems pavestas dvasinis vadovavimas bažnyčiai, turėtų surasti būdų ir priemonių, kuriais kiekvienam bažnyčios nariui galėtų būti suteikta galimybė atlikti tam tikrą Dievo darbo dalį. Anksčiau tai pernelyg dažnai nebuvo daroma. Nebuvo aiškiai išdėstyti ir visiškai įgyvendinti planai, pagal kuriuos visų talentai galėtų būti naudojami aktyvioje tarnystėje. Tik nedaugelis supranta, kiek dėl to prarasta. Vadovai Dievo tikslui, kaip išmintingi generolai, turi iš anksto planuoti. Planuodami jie turi išnagrinėti, ką nariai gali nuveikti savo draugų ir kaimynų labui. Dievo darbas šioje žemėje niekada nebus baigtas, kol vyrai ir moterys, sudarantys mūsų narystę bažnyčioje, nesusiburs darbui ir nesuvienys savo pastangų su bažnyčios tarnautojų pastangomis. Nusidėjėlių išgelbėjimas reikalauja uolaus, asmeninio darbo. Mes turime jiems nešti gyvenimo žodį, o nelaukti, kol jie ateis pas mus. O, kad galėčiau pasakyti vyrams ir moterims tokius žodžius, kurie paskatintų juos uoliai veikti! Dabar mums suteiktos vos kelios akimirkos. Mes stovime prie paties amžinojo pasaulio slenksčio. Negalime švaistyti laiko. Kiekviena akimirka yra aukso vertės ir yra pernelyg brangi, kad ją būtų galima skirti tik tarnavimui sau. Kas uoliai ieškos Dievo ir iš Jo semsis stiprybės bei malonės būti ištikimais Jo tarnautojais? Kiekvienoje bendruomenėje yra talentų, kurie, tinkamai darbuojantis, gali būti išugdyti ir tapti puikia pagalba šiame darbe. Dabar mūsų bažnyčių atstatymui reikia gero išmintingų darbininkų darbo įžvelgiant ir ugdant talentus bažnyčioje – talentus, kuriuos galima lavinti Mokytojo reikmėms.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 9 t., 116 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kokia yra pagrindinė E. Vait mintis? Kokią įtaką ji gali turėti jūsų asmeniniam liudijimui ir jūsų bažnyčios evangelizacijai?
2. Kaip visada pasireiškia tikra meilė? Kokios yra netikros meilės formos, mažai bendro turinčios su tikrąja meile?
3. Klasėje aptarkite, ką žmonės paaukojo dėl Viešpaties, įskaitant gyvybę. Ko galite pasimokyti iš šių pasakojimų?
4. Pagalvokite apie savo atsakymą į klausimą I dalies pabaigoje apie tai, ką paaukojote dėl Kristaus. Ką iš tikrųjų jūs paaukojote? Kodėl tai padarėte? Ar buvo verta tai padaryti? Kaip galėtumėte paaiškinti nekrikščioniui, ką ir kodėl jūs padarėte?