Liepos 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 8, 22–26; Jn 4, 3–34; Jn 1, 40–41; Mk 12, 28–34; Lk 23, 39–43; Apd 8, 26–38.
Įsimintina eilutė: „Jis tarė: ‘Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.ʼ“ (Mt 4, 19)
Jėzus yra geriausias sielų laimėtojų Mokytojas. Stebėdami, kaip Jėzus darbavosi su žmonėmis, mes išmokstame, kaip kitus nukreipti išganymo pažinimui per Jėzų Kristų. Keliaudami su Juo perpildytomis Jeruzalės gatvėmis, dulkėtais Judėjos keliais ir žolėtomis Galilėjos kalvomis, mes sužinome, kaip Jis atskleidė Karalystės principus ieškančioms sieloms.
Jėzus visus vyrus ir moteris laikė laimėtinais savo Karalystei. Jis kiekvieną matė dangiškos užuojautos akimis. Jis Petrą matė ne kaip grubų, rėksnį žvejį, bet kaip galingą Evangelijos skelbėją. Jokūbą ir Joną Jis matė ne kaip nesivaldančius, ūmius radikalus, bet kaip entuziastingus Jo malonės skelbėjus. Marijos Magdalenos, samarietės, ir kraujoplūdžiu sirgusios moters širdyje Jis matė tikros meilės ir priėmimo troškimą. Tomą Jis matė ne kaip cinišką skeptiką, bet kaip nuoširdų klausinėtoją. Nesvarbu, žydas ar pagonis, vyras ar moteris, ar plėšikas ant kryžiaus, ar šimtininkas, ar demonų apsėstasis, Jėzus įžvelgė juose Dievo jiems suteiktą pajėgumą ir žiūrėjo į juos išganymo akimis.
I. ANTRASIS PRISILIETIMAS
Visame Rašte randamas tik vienas stebuklas, kurį Jėzus atliko dviem etapais. Tai neregio išgydymas Betsaidoje. Šis pasakojimas yra nesenstanti pamoka Kristaus bažnyčiai šiandien. Jis iliustruoja Dievo planą panaudoti kiekvieną tikintįjį, kad patrauktų kitą asmenį prie Jėzaus. Šventasis Raštas skelbia: „Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti.“ (Mk 8, 22) Čia svarbiausi du žodžiai – „atveda“ ir „prašo“. Neregys neatėjo pats. Draugai pamatė jo poreikį ir atvedė. Galbūt jo tikėjimas nebuvo didelis, bet jie tai padarė. Jie tikėjo, kad Jėzus išgydys šio žmogaus aklumą.
Naujajame Testamente užrašyti maždaug 25 Jėzaus padaryti išgydymo stebuklai. Daugiau nei pusėje atvejų Jėzaus išgydymo prašo giminaitis arba draugas. Daugelis žmonių niekada neateis pas Jėzų, nebent juos atves turintis tikėjimą. Mūsų vaidmuo – supažindinti ir patraukti žmones prie Jėzaus.
Antrasis Mk 8, 22 žodis, kurį verta apsvarstyti, – „prašo“. Jis gali reikšti „maldauti“ ar „raginti“. Jis nusako švelnesnį, malonesnį, mandagesnį kreipimąsi nei garsų, triukšmingą reikalavimą. Šio žmogaus draugai maloniai kreipėsi į Jėzų, tikėdami, kad Jis turėjo ir noro, ir galios padėti šiam žmogui. Pastarasis galbūt neturėjo tikėjimo, kad Jėzus gali jį išgydyti, bet jo draugai tuo tikėjo. Kartais mes turime nešti kitus pas Jėzų ant mūsų tikėjimo sparnų.
1. Perskaitykite Mk 8, 22–26. Jūsų manymu, kodėl Jis išgydė neregį dviem etapais? Ko šis pasakojimas moko mus šiandien, kaip Jėzaus liudytojus?
Ar įmanoma, kad ir mes neaiškiai matome žmones? Gal kartais mes matome juos labiau neaiškiais šešėliais kaip „vaikščiojančius medžius“, o ne kaip kandidatus Dievo karalystei? Jūsų manymu, kodėl mes kartais galime neaiškiai matyti žmones?
Be akivaizdžios pamokos, kaip Dievas naudoja mus laimint žmones, ko dar galime išmokti iš šio pasakojimo? Pavyzdžiui, ko jis gali mus mokyti apie tai, kaip gydymas ir dvasingumas gali atlikti savą vaidmenį tarnaujant paklydusiems?
II. PRIĖMIMO PAMOKA
Rodydamas savo mokiniams pavyzdį, ką reiškia naujai matyti kiekvieną žmogų, Jėzus mokė, kaip matyti žmones dangaus akimis. Jo nusistatymas žmonių atžvilgiu buvo radikalus. Jis matė juos ne tokius, kokie jie buvo, bet tokius, kokie jie gali būti. Su žmonėmis Jis visada elgėsi oriai ir pagarbiai. Dažnai Jis stebino savo mokinius tuo, kaip elgėsi su žmonėmis. Tai ypač pasakytina apie Jo bendravimą su samariete.
Archeologinių tyrinėjimų Biblijos vertime pateikiamas šis įdomus pastebėjimas, susijęs su žydų ir samariečių santykiais: „Atskirtis tarp samariečių ir judėjų atsirado ankstyvuoju laikotarpiu. Pasak 2 Karalių 17, samariečiai buvo Mesopotamijos tautų palikuonys, priverstinai apgyvendinti Šiaurės Izraelio žemėse Asirijos karaliaus po 722 metų tremties. Jie sumaišė Jehovos garbinimą su stabmeldiškais papročiais.“ (The Archaeological Study Bible (Zondervan Publishing, 2005), 1727 p.) Be šių stabmeldiškų papročių, ant Garizimo kalno jie įsteigė priešingą kunigystę ir šventyklą. Atsižvelgiant į tokius teologinius skirtumus su samariečiais, mokiniai turėjo būti suglumę, kai Jėzus pasirinko samariečių kelią į Galilėją. Jie nustebo, kad Jėzus nesileido į religines diskusijas. Jis taikėsi tiesiai į samarietės ilgesį, kad ją priimtų, mylėtų ir atleistų.
2. Perskaitykite Jn 4, 3–34. Kaip Jėzus kreipėsi į samarietę? Kaip moteris reagavo į Kristaus pokalbį su ja? Kaip mokiniai reagavo į šį patyrimą ir kaip Jėzus praplėtė jų mąstymą?
Amžinoji pamoka, kurios Jėzus troško išmokyti savo mokinius ir kiekvieną iš mūsų, yra ši: „Turintieji Kristaus Dvasią visus žmones matys atjaučiančiomis dangaus akimis.“ (E. Vait, „The Signs of the Times“, 1892 m. birželio 20 d.)
Į kokius žmones, dėl jūsų kultūros ir visuomenės įtakos, žiūrite paniekinamai ar nepagarbiai? Kodėl turite pakeisti savo nusistatymą ir kaip tai gali įvykti?
III. PRADĖKITE TEN, KUR ESATE
Kažkas taikliai pasakė: „Gyvenime vienintelė vieta pradėti yra ten, kur esate, nes nėra kitos vietos, kur būtų galima pradėti.“ Jėzus šį principą pabrėžė Apd 1, 8: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.“
Jėzaus žinia mokiniams buvo pernelyg nesuprantama – pradėkite ten, kur esate. Liudyti ten, kur Dievas jus atvedė. Užuot svajoję apie geresnes galimybes, pradėkite nuo aplinkinių. Dangaus akimis pamatykite jums artimiausias galimybes!
Nereikia būti labiausiai išsilavinusiu žmogumi pasaulyje, iškalbingiausiu, gabiausiu. Kad ir kokios būtų naudingos kai kurios iš šių dovanų, jei naudojamos tinkamai, galų gale viskas, ko reikia, tai jūsų pačių meilės Dievui ir sieloms. Norint liudyti, Dievas suteiks progą tai padaryti.
3. Perskaitykite Jn 1, 40–41; Jn 6, 5–11 ir Jn 12, 20–26. Ką šie tekstai sako tiek apie Andriejaus dvasinį matymą, tiek apie jo nusistatymą liudijimo atžvilgiu?
Andriejaus patyrimas mums daug pasako. Jis pradėjo savo šeimoje. Pirmiausia jis pasidalijo Kristumi su savo broliu Petru. Jis užmezgė nuoširdų ryšį su mažu berniuku, kuris vėliau pateikė Jėzui medžiagos stebuklui, ir Andriejus žinojo, ką daryti su graikais. Užuot diskutavęs apie teologiją, jis pajuto jų poreikį ir supažindino juos su Jėzumi.
Veiksnus sielų laimėjimo menas yra teigiamų ir rūpestingų santykių kūrimo menas. Pagalvokite apie artimiausius žmones, kurie galbūt nepažįsta Jėzaus. Ar jie jūsų gyvenime jaučia žmogų, kuris yra užjaučiantis ir rūpestingas? Ar jie mato jumyse ramybę ir tikslą, kurio trokšta? Ar jūsų gyvenimas yra Evangelijos skelbimas? Mes bičiuliuojamės dėl Dievo, dalydamiesi Jėzumi. Žmonės tampa krikščionimis draugais ir, galų gale, kai mes iš Rašto dalijamės Dievo žinia, susijusia su paskutiniais laikais, jie taip pat gali tapti krikščionimis septintosios dienos adventistais.
Kodėl kartais gali būti itin sunku vesti mūsų šeimos narius ir artimuosius pas Kristų? Ar jums pasisekė pasidalyti Jėzumi su šeimos nariais ar artimais draugais? Pasidalykite principais, kurie gali praversti klasei.
IV. SUDĖTINGŲ ŽMONIŲ KLAUSIMAS
Jėzus meistriškai sprendė sudėtingų žmonių klausimą. Savo žodžiais ir veiksmais Jis parodydavo priėmimą. Jis jautriai išklausydavo jų rūpesčius, kėlė klausimus ir pamažu atskleisdavo dangaus tiesas. Jis atpažino vidinį ilgesį labiausiai užkietėjusioje širdyje ir matė potencialą didžiausiuose nusidėjėliuose. Jėzui visi buvo pasiekiami Evangelijos. Jėzus neabejotinai tikėjo, kad „niekas nėra nupuolęs taip žemai ar taip nusidėjęs, kad nerastų išlaisvinimo Kristuje.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 229 p.) Jėzus į žmones žiūrėjo kitaip, nei mes visi. Kiekviename žmoguje Jis pamatė pirminės Kūrybos šlovės atspindį. Jis iškeldavo jų mąstymą, kad jie suvoktų galimybę, kuo jie gali tapti, ir daugelis pakildavo patenkinti Jo lūkesčius jų gyvenime.
4. Perskaitykite Mt 4, 18–19; Mk 12, 28–34; Lk 23, 39–43. Ką panašaus pastebite Kristaus raginime Petrui, Jonui, neįvardytam klausinėjančiam Rašto aiškintojui ir plėšikui ant kryžiaus? Atidžiai ištirkite Kristaus būdą kiekvienam iš jų. Kas jums išryškėja?
Visur, kur Jėzus ėjo, Jis matė dvasines galimybes; neįtikėtiniausiomis aplinkybėmis Jis matė potencialius kandidatus Dievo karalystei. Šį sugebėjimą mes vadiname „bažnyčios augimo akimis“. Bažnyčios augimo akys yra ugdomas jautrumas matyti žmones, kaip juos matė Jėzus, kaip laimimus Dievo karalystei. Tai taip pat apima „bažnyčios augimo ausis“, susijusias su įsiklausymu į neišsakytus aplinkinių poreikius. Tai susiję su įsiklausymu į jų širdies ilgesį, į tai, ko jie neturi, net jei jie to atvirai neišreiškė.
Paprašykite Viešpaties, kad Jis padarytų jus jautrius Šventosios Dvasios tarnystei kitų gyvenime. Melskitės, kad Dievas suteiktų antrą prisilietimą ir atmerktų akis dvasinėms galimybėms, kurias Jis kiekvieną dieną teikia jums, kad galėtumėte pasidalyti savo tikėjimu su kitais. Prašykite Dievą matančios akies, klausančios jautrios širdies ir noro pasidalyti pažintu ir mylimu Kristumi su kitais ir pradėsite jaudinančią gyvenimo kelionę. Gyvenimas įgis visiškai naują prasmę. Jausite pasitenkinimą ir džiaugsitės taip, kaip dar niekada neteko. Tik tie, kurie darbuojasi dėl sielų, gali žinoti, kokį pasitenkinimą tai gali suteikti.
V. APVAIZDOS GALIMYBIŲ PASTEBĖJIMAS
Apaštalų darbų knygoje apstu pasakojimų apie tai, kaip mokiniai pasinaudojo apvaizdos galimybėmis skelbiant Dievo karalystę. Nuo šios knygos pradžios iki pabaigos galima skaityti įdomius pasakojimus apie ankstyvąją Bažnyčią ir jos augimą, nepaisant iššūkių, su kuriais ji susidūrė tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Pavyzdžiui, 2 Kor 2, 12–13 apaštalas Paulius pasakoja apie savo patyrimą Troadėje: „Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris, bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.“ Dievas stebuklingai atvėrė Pauliui duris skelbti Evangeliją Europos žemyne ir apaštalas žinojo, kad durys, kurias Dievas atidaro šiandien, gali būti uždarytos rytoj. Pasinaudojęs proga ir pamatęs galimybes, jis nedelsdamas išplaukė į Makedoniją.
Naujojo Testamento Dievas yra atveriantis duris Dievas, kuris teikia mums apvaizdos galimybes dalytis savo tikėjimu. Dievas darbuojasi visoje Apaštalų darbų knygoje. Atvirų durų yra miestuose, provincijose, šalyse, o visų pirmiausia – širdyse.
5. Perskaitykite Apd 8, 26–38. Ko šios eilutės moko apie Pilypo atvirumą Dievo vedimui ir jo reagavimą į dangaus galimybes?
„Angelas nuvedė Pilypą pas žmogų, kuris ieškojo šviesos ir skaitė norėdamas suprasti Evangeliją. Šiandien angelai lydės žingsnius tų darbininkų, kurie leis Šventajai Dvasiai apvalyti jų lūpas, nuskaistinti ir sutaurinti jų širdis. Pas Pilypą atsiųstas angelas pats galėjo patarnauti etiopui, tačiau Dievas veikia kitaip. Pagal Jo planą, žmonės turi darbuotis dėl kitų žmonių.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 82 p.)
Jei girdėsime ausimis ir regėsime akimis, ir mes būsime vedami nematomų angelų laimėti ieškančiuosius tiesos su karalystės žinia.
Atkreipkite dėmesį, kokį esminį vaidmenį šiame pasakojime atliko Raštas. Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip tuo metu buvo svarbu tiems, kurie buvo susipažinę su Šventuoju Raštu, jį paaiškinti. Kokias čia galima įžvelgti pamokas?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 78–84 p.
Visi žmonės ieško amžinybės dalykų. Jėzus itin taikliai pasakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ (Mt 9, 37) Problema nebuvo pjūtis. Dangaus pateptomis akimis Jėzus matė gausią pjūtį, o mokiniai matė tik priešpriešą. Koks buvo Kristaus problemos sprendimas? „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mt 9, 38) Sprendimas yra melstis, kad Dievas siųstų jus į pjūtį.
Kodėl nesimeldus taip: „Viešpatie, aš noriu būti panaudotas Tavo karalystės pažangai. Atverk akis, kad pamatyčiau apvaizdos galimybes, kurias kiekvieną dieną man parūpini. Išmokyk mane būti jautriu aplinkinių žmonių atžvilgiu. Padėk man tarti vilties ir padrąsinimo žodžius bei pasidalyti Tavo meile ir tiesa su tais, su kuriais kasdien bendrauju!“ Taip meldžiantis Dievas jūsų gyvenime padarys nepaprastų dalykų.
Klausimai aptarimui:
1. Jei darbavotės traukdami sielas pas Jėzų, žinote vieną dalyką – tai ne visada lengva, ar ne? Taip, žinoma, tik Dievas gali atversti širdį, bet savo išmintimi Jis pasirinko naudoti mus tam, kad būtume šio proceso dalimi. Darbavimuisi net dėl vienos sielos reikia laiko, pastangų, kantrybės ir meilės iš aukštybės. Kokius sprendimus galite padaryti, kad mirtų savasis aš, ko jums reikia, kad būtumėte veiksmingi Kristaus liudytojai?
2. Su kokiais žmonėmis susiduriate, kurie nepažįsta Viešpaties? Ką padarėte, darote ar turėtumėte daryti, kad jiems liudytumėte?
3. Pagalvokite apie Paulių iš Tarso. Štai asmuo, kuriam, atrodė, beveik neįmanoma atsiversti! Ir vis dėlto mes žinome, kas jam nutiko. Ką tai turėtų mums pasakyti apie pavojų, kai aplinkiniai pernelyg greitai nuteisiami dėl to, kokie jie atrodo?
4. Atsižvelgiant į pasakojimą apie Saulių, ką mes darome su šia eilute (Mt 7, 6): „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“?