Du reikalavimai dangui
Pirmas dalykas, su kuriuo susiduriame, pradėję studijuoti Kristaus mokymą, yra Jo Paties nurodytos įėjimo į Jo karalystę sąlygos. “Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (NT, Evangelija pagal Joną 3, 5). Tai turbūt tiksliausias ir kategoriškiausias iš visų Kristaus teiginių. Jo žodžiai pernelyg aiškūs, kad būtų suprasti neteisingai – norintiems patekti į dangų egzistuoja du absoliutūs reikalavimai. Kad būtume išgelbėti, kiekvienas iš mūsų turime išgyventi šias dvi patirtis.
Bet ką gi Jėzus turėjo galvoje, tai sakydamas Nikodemui? Ką reiškia gimti iš Dvasios? O ką reiškia gimti iš vandens? Šio pokalbio su turtingu fariziejum kontekstas nepalieka abejonių dėl to, ką norėjo pasakyti Mokytojas. 3 eilutėje dvasinį gimimą Jis apibūdino labai paprastai: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės”. Taigi atgimimas “iš Dvasios” aiškiai siejamas su atsivertimu. Toliau, 7 ir 8 eilutėse Jėzus paaiškino tą tylų Dvasios darbą, atliekant žmogaus pakeitimo misiją.
Dabar įrodysime, jog gimti iš vandens reiškia pasikrikštyti. Šventajame Rašte šie du dalykai yra glaudžiai susiję. Atsivertimas yra galingas vidinis pasikeitimas, o krikštas – išorinis, fizinis ženklas, kad tas pasikeitimas įvyko. Atkreipkite dėmesį, kaip Kristus pakartojo šias dvi išgelbėjimo sąlygas kitoje vietoje: “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (NT, Evangelija pagal Morkų 16, 16).
Šis tikėjimas išgelbėjimu prilygsta gimimui iš Dvasios, ir greta jo eina krikštas – lygiai taip pat, kaip Jėzus kalbėjo Nikodemui. Tikėjimas kryžiaus gebėjimu išgelbėti sukelia stebuklingą pasikeitimą, kurį simbolizuoja krikštas vandeniu.
Čia kas nors galėtų paprieštarauti, jog krikštas negali būti viena iš griežtų mūsų Viešpaties iškeltų išgelbėjimo sąlygų. Argi Jėzus nepažadėjo šalia Jo ant kryžiaus kabančiam nusikaltėliui vietos danguje? O juk jis tikrai buvo nekrikštytas!
Iš tikrųjų, niekur neparašyta, kad tas vagis buvo krikštytas, nes priėmęs Jėzų kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją jis tikrai neturėjo galimybės to padaryti. Juk negalėjo nužengti nuo kryžiaus, ant kurio jį pasmerkė mirti Romos valdžia. Priešingu atveju, jis būtų padaręs dar daugelį dalykų. Būtų pasižadėjęs nebenusikalsti, grąžinęs viską, ką pavogė, ir gyvenęs pagal tą tiesą, kurią dabar suprato. Tačiau kadangi viso to padaryti fiziškai buvo neįmanoma, paklusnus Jėzui gyvenimas jam buvo įskaitytas. Štai kodėl Dievas galėjo jį priimti, o Jėzus – taip šlovingai užtikrinti išgelbėjimą. Jam buvo suteiktas Jėzaus krikštas – tai veiksmas, kurį vagis būtų turėjęs atlikti, jeigu tik būtų galėjęs.
Beje, susiklosčius panašioms aplinkybėms, tas pats įvyktų ir šiandien. Sakykime, pas mane ateina žmogus ir prašosi kuo skubiau pakrikštijamas. Mes sėdame į automobilį ir važiuojame prie artimiausio ežero, kur galėčiau tai atlikti. Tačiau pakeliui įvyksta siaubinga avarija. Mano keleivis žūsta. Argi jo siela bus prarasta dėl to, kad jis nepaniro į vandenį su savo Viešpačiu? Aišku, ne. Jis priėmė sprendimą ir, kai žuvo, paklusnus Viešpačiui gyvenimas jau buvo prasidėjęs. Dievas niekada nereikalauja neįmanomų dalykų. Tačiau pagal tai, ką sužinojome iš Jėzaus lūpų, galima drąsiai daryti išvadą, kad, jeigu žmogus turi galimybę pasikrikštyti ir atsisako tai padaryti, jis negalės įeiti į dangaus karalystę.
Kiek yra krikšto būdų?
Ar egzistuoja daug būdų, kaip galima būti pakrikštytam? Pagal apaštalą Paulių, ne. Jis rašė: “Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas” (NT, Laiškas efeziečiams 4, 5). Nors netikrų tikėjimų, dievų ir krikštų yra daugybė, teisingas tėra vienas. Kaip tarp daugelio šiuolaikinių teologų pretenzijų mums nustatyti, kuris gi tikrasis?
Atsakymas slypi Dievo Žodyje ir paties šio veiksmo simbolikoje. Kitaip tariant, krikšto būdą padiktuoja krikšto prasmė. Atidžiai perskaitykite, kaip Paulius aprašo šią gražią apeigą ir tai, ką ji reiškia: “Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. […] Mes žinosime, jog mūsų senasis “aš” yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei” (NT, Laiškas romiečiams 6, 4-6).
Ar suprantate, kokie svarbūs Pauliaus žodžiai? Senasis nuodėmingas gyvenimas, vadinamas “senuoju žmogumi”, numarinamas. Dabar šiuo nuodėmės kūnu reikia atsikratyti, ir, Paulius sako, jog krikštas “palaidoja” tą nukryžiuotą prigimtį. Kaip teigia apaštalas, brisdami į vandenį, kad atliktume dvasines laidotuves ir švęstume naująjį gyvenimą, kurį gavome per Šventąją Dvasią, mes kartu paminime Paties Jėzaus mirtį, laidotuves ir prisikėlimą. Koks svarbus vaidmuo tenka ką tik įtikėjusiems! Jie viešai paliudija jų gyvenime įvykusį vidinį pasikeitimą ir simboliškai žengia į naujojo paklusnaus bei pergalingo gyvenimo džiaugsmus.
Norėčiau jūsų kai ko paklausti. Kas galėtų idealiai simbolizuoti šį mirties nuodėmei, palaidojimo su Jėzumi ir prisikėlimo naujam gyvenimui patyrimą? Pagalvokite minutėlę. Nėra geresnio būdo atkartoti visas šias pakopas, kaip užmerktomis akimis, sulaikius kvapą, sudėjus rankas būti atsargiai panardinamam po vandeniu.
Be to, argi tai nepaaiškina, kodėl taip detaliai apibūdinamas Jėzus krikštas? Nors Jis buvo kupinas Dvasios dar motinos įsčiose, vis tiek ragino Joną Jį pakrikštyti. Jėzus sakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti viską, kas reikalinga teisumui” (NT, Evangelija pagal Matą 3, 15).
Atkreipkite dėmesį, kaip Jordano upėje buvo atlikta ši ceremonija: “Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas Jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo” (NT, Evangelija pagal Morkų 1, 9-10).
Priešingai neteisingai Holivudo filmo versijai, veiksmas vyko ne Jordano pakrantėje, o pačioje upėje. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka tam tikri žodžiai. Morkus teigia, kad pakrikštytas Jėzus “išbrido iš vandens”. Jėzus buvo visiškai panardintas vandenyje, kad “išsipildytų teisumas” ir visų laikų Viešpaties pasekėjams būtų parodytas tobulas pavyzdys.
Ar Kristaus mokiniai ir toliau naudojo šį dangaus nurodytą krikšto būdą po to, kai Jėzus grįžo į dangų? Apaštalų darbų knygos 8 skyriuje skaitome, kaip ištikimasis Pilypas pasielgė dykumoje su etiopu eunuchu. Angelas liepė Pilypui keliauti į pietus, į Gazos dykumą, kur vežime sėdėjo garsusis valdžios vyras. Ten Dvasia liepė Pilypui prisigretinti prie etiopo iždininko, kuris tuo metu skaitė pranašą Izaiją. Kai etiopas prisipažino nesuprantąs, ką skaito, Pilypas pradėjo pamokslauti jam apie Jėzų, kuris išpildė mesijinę pranašystę apie Avinėlį.
Po to Lukas aprašė įdomų pokalbį. “Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. “Štai vanduo, – tarė eunuchas, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?” Pilypas tarė: “Jei tiki iš visos širdies, tai galima”. Tas atsakė: “Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus”. Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais” (NT, Apaštalų darbai 8, 36-39).
Atrodo, kad Dievo Dvasia numatė, jog dėl krikštijimosi būdo gali kilti neaiškumų, todėl įkvėpė Luką paaiškinti: “jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį”. Tai akivaizdus įrodymas, jog ankstyvojoje bažnyčioje buvo praktikuojamas visiškas panardinimas į vandenį, kurį aiškiai pademonstravo Jonas ir Jėzus. Visuose įkvėptuosiuose pasakojimuose apie apaštalų rengtas evangelizacijas ir bažnyčios veiklą, niekur neužsimenama, kad būta nukrypimų nuo šios dviejų pusbrolių prie Jordano upės įtvirtintos praktikos.
Kartais dėl vandens trūkumo tame sausame regione Jonui Krikštytojui atlikti savo ypatingą tarnavimą būdavo sunku. Biblijoje sakoma, kad “Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens, ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis” (NT, Evangelija pagal Joną 3, 23). Taigi Šventajame Rašte vėlgi įtraukta ši įdomi įkvėptos informacijos detalė, rodanti, kad buvo vienintelis tinkamas būdas nuplauti nuodėmes ir įeiti į Kristaus kūną. Jonas negalėjo paimti ąsotį vandens ir šlakstydamas ar pildamas atlikti jam paskirtą tarnystę. Jis turėjo lankytis miestuose palei Jordaną, kur buvo pakankamai vandens visiškam panardinimui. Žmonės ėjo pas jį, kad krikšto vandenyse “palaidotų” savo nuodėmingą gyvenimą.
O dabar panagrinėkime stipriausią Kristaus pozicijos įrodymą šiuo klausimu. Visais atvejais, kalbėdamas apie krikštą, Jėzus vartojo žodį “baptizo”. Mokslininkai ir kalbininkai atsekė dviejų tūkstančių metų šio žodžio vartojimo istoriją. Jie išsiaiškino, kad jis buvo vartojamas įvairiausiose švietimo bei komunikacijų srityse ir niekada neprarado savo pradinės palaidojimo arba visiško uždengimo prasmės.
Apibendrindamas nuodugnius tyrimus, dr. Conantas apie žodį “baptizo” pasakė: “Šis žodis išsaugojo savo pagrindinę reikšmę iš esmės nepakitusią. Nuo pat pirmųjų graikų literatūros amžių iki jos saulėlydžio, per beveik 2000 metų, nerasta nė vieno pavyzdžio, rodančio šio žodžio pavartojimą kita prasme. Nė vienu atveju jis nereiškė dalinio apšlakstymo ar apipylimo vandeniu apvalymo tikslais – tik visišką panardinimą”.
Tai, kad mūsų Viešpats, kalbėdamas apie krikštą, vartojo žodį “baptizo”, be galo svarbu. Buvo ir kitų graikų kalbos žodžių, kurie reiškia apšlakstymą ar panardinimą, tačiau Kristus, apibūdindamas krikštą, jų niekada neminėjo. Jis visada vartojo vienintelį žodį, atspindintį visą tos ypatingos apeigos simboliką – mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą.
Kas tinka būti pakrikštytas?
Turint galvoje visą šią informaciją, gal dabar jau galime pasakyti, kas yra tinkamas kandidatas krikščioniškam krikštui? Biblijoje nurodytos trys išankstinės sąlygos kiekvienam, ketinančiam žengti šį žingsnį. Jėzus pasakė: “Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (NT, Evangelija pagal Matą 28, 19-20).
Kadangi krikštas yra išorinis atsivertimo ženklas, savaime suprantama, kodėl Jėzus įsakė iš pradžių mokytis, o tik paskui atlikti šį šventą ritualą. Nesuprasdamas išgelbėjimo plano, niekas negali dalyvauti jo gausiuose pasirengimuose. Kristus nurodė, kad kiekvienas kandidatas, prieš įžengdamas į krikšto vandenį, būtų supažindintas su pagrindinėmis Jo doktrinomis. Žmonės turi gerai suprasti, ką jie daro.
Jėzus akcentavo šio parengiamojo darbo svarbą: “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas” (NT, Evangelija pagal Morkų 16, 16). Be kandidato asmeninio įtikėjimo, jokios nuodėmės negali būti atleistos ir atsivertimas negali įvykti. Taigi ir fizinis krikšto veiksmas būtų tuščias bei mechaniškas ritualas. Pritardamas Jėzaus žodžiams, įkvėptas Petras Sekminių dieną išsakė ir trečiąją sąlygą krikštui: “Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės” (NT, Apaštalų darbai 2, 38).
Dabar visas vaizdas įgauna stiprų akcentą. Visi Jėzaus priėmimo ir atgimimo iš aukštybių elementai turi būti dar prieš tai, kai žmogus bus dvasiškai parengtas krikštui. Mokymas, įtikėjimas, atgaila ir tikras atsivertimas visada eis pirmiau viešo senojo gyvenimo nuodėmės vergijoje atsižadėjimo.
Čia pat galime atkreipti dėmesį, jog kūdikiai šiai unikaliai ceremonijai netinka. Naujagimis negali įvykdyti Šventajame Rašte nurodytų sąlygų. Jo neįmanoma mokyti, jis per mažas, kad suprastų, kas yra nuodėmė, ar atgailautų. Taigi išvada viena: bet koks ritualinis klykiančių kūdikių apšlakstymas vandeniu neturi nieko bendra su bibliniu krikštu. Mes galime paskirti naujagimius Dievui ir melstis už juos bei jų tėvus, tačiau biblinio krikšto tai niekada nepakeis.
Daugelis nežino, kad iki dešimtojo ar vienuoliktojo amžiaus net katalikų bažnyčioje buvo krikštijama pilnu panardinimu. Senovinėse Rytų katedrose man teko matyti didžiules vonias, kuriose vienu metu tilpdavo keletas žmonių. Deja, ilgainiui jos tapo nebenaudojamos, nes į bažnyčios bendruomenę buvo pradėti priiminėti visi šeimos nariai. Kadangi mažus kūdikius pavojinga visiškai panardinti po vandeniu, iš pradžių jie buvo panardinami, kiek leidžia saugumas, paskui gausiai apliejami, po to tik apšlakstomi ir galiausiai pradėta tenkintis tarpuakyje padėtu vandens lašeliu. Kaip ir daugelis kitų Dievo nurodymų, šis taip pat nukentėjo ir iš lėto buvo numarintas nuolatinių kultūrinių kompromisų bei patogumo siekių. Pagoniškas paprotys šlakstyti vandeniu įsiskverbė ne tik į katalikiškas ir ortodoksiškas tradicijas, bet pagaliau ir į įvairias protestantų bendruomenes.
Prieš keletą metų aš gyvenau Bangalore, Indijoje. Vieną ankstų rytą mane prižadino garsus bei atkaklus beldimas į duris. Tas žmogus nustebino mane, bet jo nekantravimas sudomino, todėl paskubėjau apsirengti. Jam desperatiškai reikėjo dvasininko, o aš buvau vienintelis, kurį jis galėjo rasti. Jis buvo indas krikščionis. Tą naktį jo kaimynų namuose mirė kūdikis. “Gretimos bažnyčios pastorius nenorės priimti tos šeimos ir palaidoti kūdikio, nes jie kažkodėl nespėjo jo pakrikštyti, – aiškino jis man pakeliui. – Norėčiau, kad aplankytumėte juos, paguostumėte ir padrąsintumėte.”
Tuos žmones radau kone paklaikusius iš sielvarto. Tėvas iš netašytų lentų mėgino sukalti karstelį. Motina, apsikabinusi negyvą kūdikį, raudojo. Aš padėjau tėvui daryti karstą, o jis per tą laiką papasakojo, ką jam pasakė vietinis pastorius. Kadangi jie nenunešė savo vaiko oficialiai pakrikštyti, dabar jo esą laukia siaubinga bausmė pragare, ir jis, pastorius, nedalyvaus laidotuvėse bei nešventins žemės kapinėse.
Kai paguldėme kūnelį į karstą, aš sukviečiau visą šeimą ir atlikau pačias neįprasčiausias laidotuvių apeigas savo gyvenime. Paguodęs juos, užtikrinau, jog tie keli vandens lašai ant kūdikio neturi nieko bendra su išgelbėjimu. Įširdęs ant vietinio pastoriaus, aš pasakiau, kad šis kūdikis turi daug daugiau šansų būti išgelbėtas, negu dvasininkas, kuris atsisakė dalyvauti laidotuvėse.
Paskui mes nunešėme karstelį į mano automobilį ir nuvažiavę palaidojome kūdikį “nešventoje žemėje”. Koks pagoniškas tai supratimas, kad žmogus gali pašventinti žemę, kurią Dievas dėl nuodėmės prakeikė dar pačioje pradžioje! Štai kokie kraštutinumai, į kuriuos žmones nubloškia tuščios tradicijos.
Ar Dievas konkrečiai nurodė krikšto būdą?
Šiandieniniame pasaulyje yra daug tokių, kurie nuoširdžiai mano, jog nesvarbu, ar krikštijamas žmogus turi būti apšlakstomas, apliejamas ar panardinamas. “Koks skirtumas? Vis tiek tai tik simbolis, – sako jie. – Dievas konkrečiai nenurodė, kaip tai daryti.”
Taigi mes turime kruopščiai panagrinėti klausimą, ar konkrečiai kalba Dievas. Biblijoje yra daugybė dramatiškų istorijų, įrodančių, kad Dievas labai konkrečiai suformuluoja Savo įsakymus. Pavyzdžiui, prisiminkite, kiek iš 600 000 žydų, kurie išėjo iš Egipto, iš tikrųjų įžengė į pažadėtąją žemę. O gal geriau paminėkime, kiek nepasiekė savo kelionės tikslo. Biblijoje nurodyta, kad prieš perplaukiant upę, už kurios plytėjo pažadėtoji žemė, mirė 599 998 žmonės. Kalebas ir Jozuė buvo vieninteliai ištvėrę kelionę dykuma nuo pat Egipto iki Kanaano, ir Šventasis Raštas sako, jog tik dėl to, kad “jie ištikimai sekė paskui Viešpatį”.
Pasvarstykime, ar dėl simbolinės šios praktikos prigimties krikšto būdas tampa nesvarbus. Niekas neabejoja, kad kiekvienas fizinio panardinimo po vandeniu etapas turi gilią dvasinę prasmę. Bet argi dvasinės tiesos panašiai neatspindi ir dalijimasis duona bei vynu? Juk ši apeiga simbolizuoja tuos pačius Jėzaus gyvenimo įvykius, kaip ir krikštas. O juk daug kas palaikytų šventvagyste, sužinoję, kad šiuolaikinėje pogrindinėje jaunimo bažnyčioje vietoj produktų, kuriuos Jėzus pasiūlė Savo mokiniams tą ketvirtadienio naktį, naudojama koka-kola ir mėsainiai. Nesvarbu, kad tai tik kažką simbolizuoja; mes tikime, jog gyvybiškai būtina naudoti tuos pačius simbolius, kuriuos pasirinko ir mūsų Viešpats, įkurdamas vieną ar kitą tarnavimą. Tad kodėl gi mes nejaučiame pareigos išsaugoti tą pačią simbolinę formą, kurią kadaise panaudojo Jėzus, prie Jordano upės įvesdamas krikštą?
Yra dar viena Biblijos vieta, galingai paremianti visą eilę jau pateiktų įrodymų. Paulius rašė: “Su Juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris Jį prikėlė iš numirusių” (NT, Laiškas Kolosiečiams 2, 12). Naujajame Testamente kalbant apie krikštą, žodis “palaidotas” vartojamas stulbinamai dažnai. Kad reprezentuotų įvairius aspektus to, ką Jėzus dėl mūsų padarė, krikštas turi apimti mirties, palaidojimo ir prisikėlimo simbolį. Tai pagrindiniai su atpirkimu susiję įvykiai, ir joks kitas krikšto būdas, išskyrus panardinimą, net nepriartėja prie reikalingų simbolinių elementų.
Tad kodėl mes atmetame vienintelę krikšto formą, apimančią visas išgelbėjimo plano charakteristikas, kai ją kaip tobulą pavyzdį mums pademonstravo Pats Jėzus?
Turiu dar kartą pabrėžti, kad krikšto metu neįvyksta jokio magiško ar stebuklingo pasikeitimo žmogaus gyvenime. Senojo nuodėmingo žmogaus mirtis turi eiti prieš laidotuvių apeigas ir palaidojimą. Net tinkama krikšto apeigų forma neužtikrina nė menkiausio pasikeitimo kandidato gyvenime. Tas pasikeitimas turi įvykti dar prieš tai, kai jis gali būti teisingai paliudytas. Didžiausias nusidėjėlis gali būti krikštijant panardinamas kad ir 50 kartų, bet rezultato nebus. Į vandenį įbris sausas nusidėjėlis, o išbris – šlapias nusidėjėlis. Deja, daugelį žmonių religiniai lyderiai ir pastoriai palaidojo gyvus dar gerokai prieš tai, kai šie išpildė reikalavimą numirti nuodėmei.
Kartais žmonės klausia, ar panardinimas į vandenį krikšto metu apsaugos juos ateity nuo šėtono antpuolių ir padarys kasdieninį gyvenimą malonesnį bei patogesnį. O kad galėčiau užtikrinti, jog tai pašalins kliūtis ir išspręs visas problemas! Tačiau Biblija to nesako. Vos pakrikštytas Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kur Jo laukė siaubingas susitikimas su šėtonu. Labai gali būti, jog kiekvienas ką tik pakrikštytas krikščionis turės iškęsti panašias kovas su tamsos jėgomis. Velnią tiesiog siutina visiškas atsidavimas tų, kurie nusprendžia pasikrikštyti.
Ar ne baugu sužinoti, kad šios grėsmingos atakos gali padažnėti būtent tų žmonių, kurie ištikimiausiai seka paskui Jėzų, gyvenime? Tačiau tokia perspektyva neturėtų gąsdinti, nes kiekvienam, priėmusiam krikšto sandorą, atsiveria ypatingi dvasiniai ištekliai. Kiekvienas kandidatas išbrenda iš vandens, sustiprintas naujojo ryšio, kuris užtikrina apsaugą nuo visų priešo atakų. Į šių jaunų krikščionių kasdienybę pradeda plūsti jėga, lig tol egzistavusi tik pažaduose. Paulius rašė: “Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti” (NT, Pirmas laiškas korintiečiams 10, 13).
Kokią stulbinančią garantiją suteikia šis pažadas! Joks Dievo vaikas nebus paliktas kovoti vienas. Prieš mus gali būti sutelkti visi šėtono pulkai, bet jie nesuregs plano, kuris atskirtų mus nuo angelų legionų, pasiųstų mus ginti. Dievas prisiima atsakomybę sukurti išeitį iš klastingiausių šėtono spąstų.
Ar teisinga krikštytis antrą kartą?
Egzistuoja dar vienas šios temos aspektas, kurį turėtume panagrinėti. Tai krikštijimasis antrą kartą. Jeigu žmogus apsisprendžia žengti į krikšto vandenis antrą, o gal ir daugiau kartų, ar tai paneigia jo pradinį atsidavimą? Ar yra tokia priežastis, dėl kurios būtų svarbu ar net būtina krikštytis dar kartą? Ar Biblija pateikia atsakymą į šiuos klausimus? Taip. Matyt, tokie pat klausimai kilo ir ankstyvojoje apaštalų bažnyčioje, tad Apaštalų darbų knygoje 19, 1-5 aiškinama, kaip Paulius juos sprendė Efeze. “Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: “Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?” Jie atsakė: “Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”. Jis klausė toliau: “Tad kokį krikštą jūs esate priėmę?” Jie atsakė: “Jono krikštą”. Tada Paulius paaiškino: “Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų”. Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan”.
Atkreipkite dėmesį, kad tie Efezo krikščionys buvo Jono jau pakrikštyti. Tai buvo ne tik teisėtas krikštas – jie priėmė Kristų kaip Mesiją, rūpestingai apmokyti paties Jono Krikštytojo. Tačiau, Pauliui paklausinėjus, paaiškėjo, kad jiems trūksta supratimo apie Šventąją Dvasią. Pauliaus paaiškinimas šiuo klausimu jiems pasirodė toks reikšmingas, kad jie nusprendė, jog reikia krikštytis iš naujo.
Turėdami prieš akis šį Biblijos pavyzdį, apsvarstykime priežastis, dėl kurių šiuolaikiniai Kristaus mokiniai gali nuspręsti krikštytis dar kartą. Žinoma, supratus, kad pirmasis krikštas neatitiko Jėzaus pavyzdžio, žmogus turėtų pasikrikštyti tinkamai, kad išsipildytų “visas teisumas”. Pavyzdžiui, apšlakstymas, nors ir atliekamas kaip krikštas, niekada negali būti reikalingas mirties ir palaidojimo simbolis. Tai reiškia, kad kūdikiai, nepaisant jų tėvų ir krikštatėvių nuoširdumo, turi būti laikomi nekrikštytais, kol jie patys nežengs šio žingsnio po savo dvasinio prabudimo atitinkamame amžiuje. Kartais apšlakstytiesiems suaugusiems sunku suprasti, kad jie niekada taip ir nebuvo pakrikštyti ir turėtų kuo skubiau susiorganizuoti tikrą krikštą su pilnu panardinimu į vandenį.
Kartą vieno žmogaus paklausiau, ar jis krikštytas. Jis atsakė: “Nežinau, bet paklausiu mamos ir jums pranešiu”. Kad ir ką pasakytų jo mama, nekyla abejonių, kad tokiam žmogui reikia krikštytis dar kartą.
Kartais žmonės man sako, kad buvo pakrikštyti ankstyvoje vaikystėje, dar nepatyrę atgimimo iš aukštybių. Vadinasi, tai buvo tik formalus ritualas šeimos nariams ar draugams palinksminti. Tokie žmonės po tikro atsivertimo turėtų atlikti prasmingą krikštą-palaidojimą, simbolizuojantį nuodėmės mirtį jų gyvenime.
O kaip yra su krikščionimi, kuris atkrenta nuo tikėjimo ir grįžta į ankstesnį nuodėmingą gyvenimą? Nekyla nė klausimo, kad po viešo atsimetimo, kurį lydėjo atviras nepaklusnumas Dievo Įstatymui, šio paklydimo dera lygiai taip pat atvirai atsižadėti, iš naujo pasikrikštijant. Asmeninis paliudijimas apie gyvenimo būdo pasikeitimą yra vienas iš svarbių krikšto aspektų.
Kita priežastis, dėl kurios žmogui gali atrodyti, jog reikia krikštytis dar kartą, susijusi su Efezo tikinčiųjų patirtimi. Matyt, jie pamanė, jog Pauliaus jiems atskleista didesnė tiesos šviesa taip pakeis gyvenimą, kad nusprendė krikštytis dar kartą. Išgirdę naują biblinį mokymą, kuris pakeičia tikėjimą ir Dievo garbinimo būdą, panašiai gali pasijusti ir daugelis šiuolaikinių žmonių. Kai kas iš tikrųjų suvokia, kad jų ankstesnis krikščioniškas gyvenimas, nors ir nuoširdus, iš tikrųjų pažeidė kokius nors labai svarbius Šventojo Rašto principus. Apsisprendę nuplauti savo praeitį atnaujindami krikšto patyrimą, niekas neturi krimstis, kad galbūt paneigia ankstesnius krikščioniškus įsipareigojimus.
Esant tokiems tvirtiems argumentams, skatinantiems priimti sprendimą krikštytis ir tapti bažnyčios nariais, darosi keista, kodėl taip daug žmonių susilaiko ir atidėlioja šį žingsnį. Aš jau daug metų klausau pasiteisinimų, kodėl tas ar kitas žmogus neina Jėzaus nurodytų keliu ir ypač kodėl neatiduoda Jam savo gyvenimo krikštydamasis. Vienas iš dažniausių yra toks: “Bijau, kad tai bus ne mano jėgoms, o išdavikas būti nenoriu”. Žinoma, tai nėra svarus argumentas, jei žmogus jau įvykdė išankstines sąlygas – įtikėjo, atgailavo ir atsivertė. Toks tikintysis gerai žino, koks silpnas yra kūnas, ir kaip neįmanoma atitikti Dievo standartų žmogaus jėgomis. Viskas priklauso nuo maldos ir nuolatinio, artimo ryšio su Jėzumi.
Ar gali būti, kad maldos ir tikėjimo gyvenimas susilpnėtų ir mes sužlugtume? Žinoma, bet kuriuos savo gyvenimo momentu mes galime pradėti apleisti šią dvasinę praktiką. Tačiau ar dėl tos galimybės turėtume bijoti pašvęsti savo gyvenimą per krikštą? Jokiu būdu. Bijoti duoti šiuos rimtus amžinos ištikimybės įžadus krikšto metu mes turėtume tik tuo atveju, jei ketiname gyventi tik sau. Tačiau iš tikrųjų atsivertęs žmogus tikėjimu įžengia į šį viešą įsipareigojimą, visiškai pasitikėdamas, kad Dievo jėga jį palaikys. Kasdien tvirtėdamas jis pripažįsta galimybę suklupti, bet žino, kad mylintis Jėzus bus čia pat – pakels, atleis, padrąsins suklydus. Tie, kurie pernelyg neryžtingi ir stokoja tikėjimo pradėti krikščioniškąją kelionę, paprasčiausiai patvirtina savo dvasinį nepasirengimą krikšto praktikai. Tokiu atveju reikėtų palaukti, kol jie pradės labiau pasitikėti Jėzumi negu savimi.
Tad kas gi rodo, kad esate pasirengę krikštui? Gal reikia laukti, kol jausitės visiškai tikri, jog niekada nesuklysite? Anaiptol. Jausmai neturi nieko bendra su pasirengimu. Užtenka sielos gelmėse žinoti, kad Kristus atliko atgimdymo stebuklą jūsų gyvenime, ir gebėti nesidrovint įrašyti savo vardą į gražų mesijinį pažadą Izaijo pranašystėje, 53 skyriuje. Kiekvienas krikštui tinkamas kandidatas 5 eilutę turėtų skaityti taip: Bet Jis buvo sužalotas dėl mano nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mano kaltes. Bausmė ant Jo krito mano išganymui, ir aš buvau išgydytas Jo žaizdomis.
Tiesiog dabar pat šiuos žodžius gali skaityti žmonės, kurie jau ilgai nesiryžta apsispręsti sekti paskui Jėzų į krikšto vandens kapą. Gal jūs bijote nuvilti savo Gelbėtoją kokiu nors klaidingu žingsniu ar nesėkme? Tučtuojau atsisakykite tokių nepagrįstų ekscentriškų nuogąstavimų. Jūsų gyvenimas su Jėzumi nepriklauso nuo jūsų gebėjimo įveikti pagundas bei žmogišką silpnumą. Jeigu galvosite, ką galite padaryti, galite taip ir likti neryžtingumo prieblandoje. Visas savo mintis jūs turite nukreipti į galybę To, kuris kviečia jus būti Jo draugu amžinai. Jo tvirti pažadai gali suteikti jums tobulą pasitikėjimą, gyvenant krikščionišką gyvenimą.
Net filipietis kalėjimo prižiūrėtojas buvo taip sujaudintas įsitikinimo bei tikėjimo Dievu, kad vidury nakties pasiprašė pakrikštijamas su visa savo šeima. Paulius, pats būdamas belaisvis, apkrikštijo uoliuosius atsivertėlius.
Lygiai taip pat nenustygo ir Ananijas, kreipdamasis į ką tik atsivertusį Saulių. Jis patarė: “Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Jo vardo!” (NT, Apaštalų darbai 22, 16).
Ar jaučiate, kaip šią pat minutę į jūsų širdį kreipiasi Šventoji Dvasia? Jūs mylite Viešpatį ir pripažįstate, kad Jis numirė už jūsų nuodėmes. Tikėjimu jūs priėmėte atperkančią Jo mirtį. Viską pakeičianti Jėzaus malonė pirmą kartą į jūsų gyvenimą atnešė ramybę bei užtikrintumą. Jeigu visa tai tiesa, turite priimti svarbiausią sprendimą savo gyvenime. Šventasis Raštas klausia: “Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą”.
Joe Crews