KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
ŠVENTASIS RAŠTAS
„Tavo Žodis, Viešpatie, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje“. (Ps 119, 89)
Daugelis žmonių, ieškodami Dievo, susiduria su klausimu: kur yra tiesa? Pasaulyje yra daugybė religijų. Kiekviena siūlo savąją tiesą. Kurią pasirinkti, kuriai patikėti savo likimą? Kiekviena religija kažkuo žavi, traukia žmogaus dėmesį. O gal nesvarbu, kurią iš jų pasirinksiu? Gal visos jos geros?
Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad renkantis tikėjimo kelią, svarbu pasirinkti ne tik patrauklią ar intriguojančią religiją. Daug svarbiau, ką ši ar kita religija išpažįsta, kur nukreipia mūsų tauriausius jausmus ir lūkesčius, kaip sprendžia gyvenimo (O gal ir amžinojo gyvenimo) klausimą. Vos ne kiekvienos religijos įkūrėjas yra žmogus. Gal jis kiek giliau nei kiti suvokė gyvenimo kelią, gal jis labiau įžvelgė žmonijos problemas nei kiti. Gal būt. Tačiau, norint įkurti religiją, neužtenka „daugiau žinoti“. Reikia sureikšminti save, kad žmonės tave laikytų ne eiliniu mirtinguoju, o kažkokia dangiška, dieviška esybe.
Viena blogai, kad visi tie veikėjai seniai seniai mirę. Liko tik jų idėjos.
Ar krikščionybė yra kuo nors pranašesnė už tokias religijas? Šituo klausimu diskutuoti negalima nesusipažinus konkrečiai su krikščionybės Autoriumi, neįsiklausius širdimi, ne vien protu, į Jo teiginius ir siūlymus. Tad siūlau mielam skaitytojui be išankstinių nuostatų pažvelgti į tą amžinąją knygą ir apsvarstyti jos Autoriaus pasiūlymus bei pažadus. Šią knygų knygą tyrinėdami jūs galėsite pažvelgti į amžinybės užkulisius, į dalykus, kurių mirtingo žmogaus akis negali pamatyti pati. Jeigu jums užteks ryžto ir noro atidžiai patyrinėti Šventąjį Raštą, iš esmės pasikeis jūsų požiūris į save ir jus supantį pasaulį. Jūs save pamatysite ne kaip gamtos padarytą klaidą, ne kažkokiu tobulesniu primatu, bet nuostabiu, nepakartojamu amžinojo Dievo vaiku. Jūs galėsite užmegzti tiesioginį ryšį su Visatos Kūrėju ir Valdovu. Jums to maža?
Krikščionybės Šventasis Raštas dar vadinamas Biblija. Šis tarptautiniu virtęs knygos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio biblia, reiškiančio knygos. Ir tai tikrai atspindi šios knygos sudėtį. Kanoninė Biblija sudaryta iš 66 dalių, arba knygų. Tai 39 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos. Senasis Testamentas, arba Senoji Sandora, apima įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki 4-jo amžiaus prieš Kristaus gimimą. Naujasis Testamentas, arba Naujoji Sandora, rašo apie Kristaus gimimą ir iki paskutinių mūsų planetos įvykių, užsibaigiančių visišku žemės atnaujinimu. Nors ši knyga buvo rašoma apie pusantro tūkstantmečio (Pirmosios dalys surašytos apie 1500 metų prieš Kristų, paskutinės – pirmojo amžiaus po Kristaus pabaigoje), nors ją surašė apie 40 skirtingų asmenų, tikrasis jos Autorius įvardijamas Dievas, Dievo Šventoji Dvasia. Nė vienas jos surašytojas netvirtino esąs jo rašomos žinios autoriumi. Visi jie pažymi, kad žinią gavo iš Dievo.
Kadangi šios knygos Autorius yra Dievas, nėra reikalo, kad žmogus imtų ją ginti. Ji pati, turėdama dievišką autoritetą, apgina savo teiginius. Tad ir aš nesistengsiu apginti Biblijos teiginių. Kiekvienas žmogus gali pats asmeniškai skaityti ją jam patinkamu būdu. Bibliją galima skaityti nuosekliai – nuo pirmojo puslapio iki paskutinio. Tam prireiks kiek daugiau laiko. Galima skaityti atsiskleidus bet kurią vietą ir nuoširdus skaitytojas ten ras sau žinią. Yra ir dar vienas skaitymo būdas – teminis. Tai kada skaitytojas skaito ne atsitiktinai atsiskleistą vietą ar nuosekliai, bet kada skaito pagal pasirinktą temą ar klausimą. Šitoks skaitymo būdas padeda sutaupyti laiką ir lengviau susieti po visą didžiulę knygą išbarstytus dieviškos išminties perlus. Ši knyga skirta būtent tokiam skaitytojui. Čia jūs rasite atskiromis temomis suskirstytą Biblijos medžiagą ir tai bus jums Dievo atsakymas į jūsų širdies poreikius. Tačiau tai nereiškia, kad jums nebereikės skaityti ištisai ir nuosekliai. Norint sužinoti tiek, kiek ši knyga suteikia informacijos, reikia ją skaityti dažnai ir rimtai apmąstant.
Taigi siūlau žengti tvirtą žingsnį į šios knygos labirintus, ir Dievas apdovanos jus Savo žiniomis bei išmintimi. Ir dar kai kuo, ko nepasiūlys jokia kita religija – amžinuoju gyvenimu atnaujintame pasaulyje.
I. Autorystė ir reikšmė
Kaip jau minėjau, Biblijos surašymo laikas apima virš pusantro tūkstančio metų. Pagalvokime, kiek per tą laiką pasikeitė politinių sistemų, kaip keitėsi žmonių mąstysena, kokie skirtingi buvo žmonės, kuriems Dievas patikėjo Savąją žinią. Karaliai ir kunigai, žemdirbiai ir kerdžiai, didikai ir eiliniai žmonės – visi jie buvo pašaukti pranešti žmonijai Dievo sumanymus ir tikslus žmogui. Tad neretai skaitytojui kyla klausimas: ar Biblija išlaikė laiko išbandymą? Ar galime ja tikėti dabar, kada mokslas atveria vis naujas pažinimo duris? Gal Biblijos teiginiai ir buvo kada nors aktualūs, bet kaip šiandien? Leiskime kalbėti pačiai Biblijai. Verskime jos lapus ir patys patirkime jos dievišką įkvėpimą.
(Biblijos knygų pavadinimus ir skyrių bei eilučių išdėstymą sekite pagal Biblijos pradžioje duotus nurodymus, nes taupant vietą, jie rašomi sutrumpinti.)
1. Šventojo Rašto autorius. Pirmiausia paskaitykime kai kurių rašytojų pareiškimus dėl Biblijos autorystės. Vienos Naujojo Testamento knygos, apaštalo Pauliaus rašyto laiško bendradarbiui Timotiejui, autorius pareiškia: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ (2Tim 3, 16) Tai rimtos apaštalo Pauliaus pretenzijos. O ar Senajame Testamente tas pats Dievas kalbėjo per pranašus? „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, nuo dienų Egipto žemėje; Aš ir vėl tave apgyvendinsiu palapinėse, kaip Susitikimo dienomis. Kalbėjau pranašams, gausinau jų regėjimus, per pranašus sukelsiu ir pražūtį“ (Oz 12, 10–11).
2. Kokiu būdu duotas. „Prašau klausytis Mano žodžių! Jei tarp jūsų būtų pranašas, Aš apsireikščiau jam regėjime, Aš kalbėčiau jam sapne“ (Sk 12, 6). „Aš neperėmiau jos (Evangelijos žinios) iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.“ (Gal 1, 12) Aišku, kad Dievas per Savo žinios perteikėjus kalba dviem būdais – sapne, kada žmogus miega; ir regėjime, kada žmogus budrus, nors kartais ir sapne gauta žinia vadinama regėjimu.
3. Patikimumas. Ar Biblija apskritai patikima, tuo labiau, praėjus šimtmečiams po jos surašymo? „Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas! Jis skydas tų, kurie juo pasitiki. Nieko prie Jo žodžių nepridėk, kad Jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.“ (Pat 30, 5.6) „Dangus ir žemė praeis, o Mano žodžiai nepraeis.“ (Mt 24, 35) „Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena.“ (1Pt 1, 25) Jei tai tvirtina Dievas, ar turėtume ieškoti patikimesnių informacijos šaltinių?
4. Neklaidingumas. Ar galėtų suklysti Dievas? Ar Dievas leistų, kad Jo žinia žmonijai pasentų ir taptų nebepatikima? „Viešpaties akys apsaugo tiesą“. (Pat 22, 12) „Tiesa – Tavo žodžio šerdis, kiekvienas Tavo teisus sprendimas tveria amžinai“. (Ps 119, 160)
5. Kieno žodžius perdavė pranašai? „Štai paskutiniai Dovydo žodžiai: ‚Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė, ištarmė Dievo išaukštinto vyro, Jokūbo Dievo pateptojo, Izraelio tvirtovės numylėtinio. Per mane kalba Viešpaties Dvasia, ant mano liežuvio Jo žodis‘“. (2Sam 23, 1.2) „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“. (1Tes 2, 13) „Mane pasiekė Viešpaties žodis: ‚Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau. […] Kur tik tave siųsiu, ten eisi, ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi!‘“ (Jer 1, 4–8)
6. Ar jie reikšmingi mūsų laikams. Gal šiandieną, mūsų pažangiame pasaulyje, Dievo žinia mums nebeaktuali? Gal žmonija pati gali sukurti sau saugumą ir gerovę? „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams“. (Am 3, 7) „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“. (2Pt 1, 19) „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti“. „Štai Aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!“ (Apr 1, 3; 22, 7) Pasak cituotų tekstų, Dievas turi Savo planų ir tikslų net mūsajai kartai, tai yra gyvenantiems paskutiniais laikais.
7. Jėzaus nurodymas. Gyvendamas žemėje žmogaus kūne, Jėzus Šventąjį Raštą nurodė kaip vienintelį gyvenimo prasmės ir amžinojo gyvenimo pagrindo šaltinį. „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“. (Jn 5, 39)
8. Kaip tyrinėti. Ar galima Šventąjį Raštą aiškinti taip, kaip žmogui norėtųsi? Biblijos tyrinėjimas reikalauja atsakingo požiūrio. „Apie tai mes ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus“. (1Kor 2, 13) „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis (Jėzus) aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. (Lk 24, 27)
9. Mūsų požiūris į Šventąjį Raštą. „Jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų turtų, tai suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. Juk Viešpats duoda išminties, iš Jo lūpų ateina pažinimaas ir supratimas“ (Pat 2, 4–6) „Kam vadinate Mane: ‚Viešpatie, Viešpaties‘, o nedarote, ką sakau?! Kiekvienas, kuris ateina pas Mane, klausosi Mano žodžių ir juos vykdo; Aš jums parodysiu, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas. O kas klausosi Mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus.“ (Lk 6, 46–49) „Branginu širdyje Tavo Žodį, kad Tau nenusidėčiau. Mėgaujuosi Tavo įstatais, paisysiu Tavo Žodžio“. (Ps 119, 11. 16)
10. Kokiu tikslu duotas Šventasis Raštas. „Tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Įstatymo žodžių“. (Įst 29, 28) „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“. (2Tim 3, 16–17) „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų , kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“. (Jn 20, 30–31)
II. Tikėjimo pagrindas
1. Pagrindo reikšmė. Savo dievišką mokslą Jėzus Savo klausytojams perteikė jiems suprantamais, paprastais pavyzdžiais. Tai vadinama palyginimais. Tokių palyginimų galime rasti kiekviena Jėzaus kalbėta tema. Vieną tokį palyginimą Jėzus pasakė apie tikėjimo pagrindo reikšmę. Tai Jis parodė praktišku namo statymo pavyzdžiu. Kiekvienas Jėzaus klausytojas nesunkiai suprato, kad tikėjimo negalima grįsti nepatikimais pagrindais. Tam reikalingi tvirti pagrindai, kuriuos tikėjimo Autorius galėtų patvirtinti ir išpildyti Juo pasitikintiems žmonėms. „Kas klauso šitų Mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų Mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“. (Mt 7, 24–27)
2. Tikėjimo apibrėžimas. Gyvenime mes susiduriame su gausia informacija, kurią patikrinti ne visada galime. Patys sprendžiame – tikėti ja ar ne. Dažniausia ta informacija mums įtakos nedaro. Tikėjimo dalykuose mes beveik nieko negalime patikrinti. Mūsų krikščioniškas tikėjimas statomas ant mūsų susidarytos nuomonės apie Dievo Žodį. Jei tikime juo ir jo Autoriumi, mes taip ir vadinamės – tikintieji. Tokiu atveju mūsų gyvenimas derinamas prie sužinotos informacijos. Ir tai daro įtaką ne tik mūsų dabartiniam gyvenimui, bet, kas dar svarbiau, amžinajam mūsų likimui. Apaštalas Paulius pateikia krikščioniško tikėjimo apibrėžimą. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“. (Hbr 11, 1) Apaštalas teigia, kad mums nereikia siekti viską patikrinti, ką sako Biblija. Jeigu mes tikime ir pasitikime Dievu, Biblijos Autoriumi, tada mes pasitikėsime ir Jo Knyga.
3. Įvairūs tikėjimo pagrindai. Šiandieniname pasaulyje žmonės pasirinko pačius įvairiausius tikėjimui pagrindus. Vos prieš porą šimtmečių mokslas pradėjo atskleisti vieną po kitos mūsų gyvenimo ir aplinkos paslapčių. Mokslas žengia tik nedrąsius pirmuosius pažinimo žingsnius, bet su kiekvienu nauju atradimu teigia, kad jau viską žino tuo klausimu. Tiems, kurie skuba priimti kiekvieną informaciją kaip užbaigtą tiesą, netrukus tenka skaudžiai nusivilti, nes tas pats mokslas ima ir paneigia anksčiau paskelbtą žinią. Ir vis dėlto šiuo metu yra daugybė žmonių, kurie pasitiki mokslo žiniomis, net Dievo klausimu. Deja, mokslas kol kas šiuo klausimu ne daug ką gali pasakyti. Mokslas „apčiuopia“ tik matomus dalykus. Dievo nesurasime jokiais mikroskopais ar teleskopais.
Kai kam tikėjimo pagrindas yra ankstesnių kartų susikurtas Dievo suvokimas. Jie nesistengia patys surasti Dievą Jo šventame Žodyje, bet pasitenkina tėvų ar protėvių žiniomis ir tikėjimu. Toks tikėjimo pagrindas yra labai malonus. Išlaikomas ryšys tarp kartų, tradicijos, papročiai. Gal būt kažkada, kada žmonės neturėjo galimybės patys skaityti ir tyrinėti Bibliją, tai galėjo būti pateisinama. Tačiau dabar, kada Dievas leidžia mums laisvai skaityti Jo Žodį ir iš jo pažinti Dievą, neturėtume pasitenkinti ribotomis praeitų kartų žiniomis. Apaštalas Petras teigia: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos,.. bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“. (1Pt 1, 18–19)
Dar vienas tikėjimo pagrindas – kitų žmonių žinios apie Dievą. Taip lengviau, bet ar būtina remtis kitų žiniomis – jos gali būti ribotos arba netyri jų tikslai. „Taip kalba Viešpats: ‚Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties“. (Jer 17, 5)
Atrodo pagirtina, kada žmonės pasitiki dvasinius (teologinius) mokslus išėjusiais žmonėmis. Deja, ir čia istorija mus nuvilia. Tiek senovės amžiais, tiek mūsų dienomis matome, kad vien mokslų neužtenka pažinti Dievą. „Juk kunigo lūpos turi saugoti pažinimą, o žmonės turi ieškoti mokymo iš jo lūpų, nes jis – Galybių Viešpaties pasiuntinys. Bet jūs nuklydote nuo to kelio, daugelį suvedžiojote savo mokymu, sulaužėte Levio Sandorą, – sako Galybių Viešpats. – Todėl Aš Savo ruožtu paniekinsiu ir pažeminsiu jus visos tautos akyse dėl to, kad nesilaikėte Mano kelių ir buvote šališki mokydami“. (Mal 2, 7–8) „Kaip galite sakyti: ‚Mes išmintingi! Mes turime Viešpaties Įstatymą‘? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį (Įstatymą) melu! Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis“? (Jer 8, 8–9)
Tikėjimas nematomais dalykais. Kartais žmonės taip nusivilia visais, kad niekuo nebetiki. Jie nuoširdžiai sako „kol nepamatysiu – netikėsiu“. Tačiau Jėzus linki mums pasitikėti Juo, kada nebetikime niekuo. Jėzus sako, kad, duodamas mums Savo Žodį, Jis tikisi, kad mes juo taip pat pasitikėsime, kaip ir Juo pačiu. Štai kaip skaitome apie Jėzaus pasirodymą Savo pasekėjams po Jo prisikėlimo. Kai Jėzus jiems pasirodė, vieno jų, Tomo, nebuvo su jais. Kai vėliau šiam buvo pranešta, jog jie matė prisikėlusį Jėzų, pastarasis negalėjo patikėti. Jis pareiškė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į Jo šoną, netikėsiu“. (Jn 20, 25) Po kelių dienų Jėzus vėl pasirodė mokiniams ir pasiūlė Tomui įsitikinti pagal jo paties nusistatytus reikalavimus. Tomo abejonės bemat išsisklaidė. Tačiau Jėzus matymo pagrindu susikurto tikėjimo nepagyrė. Štai Jo žodžiai: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (29 eilutė) Skaitydami Raštą, mes turime jį priimti be abejojimų. Dievas nenumatė galimybės visiems gauti visus regimus pagrindus, kad susikurtume tikėjimą. Tam Jis paliko Šventąjį Raštą, ir to mums turi užtekti, nes Raštas turi Dievo autoritetą.
Net mus supančioje, deja, nuodėmės labai paveiktoje, gamtoje mes galime įžvelgti pakankamai Dievą įrodančių požymių. Gamta, Visatos platybės, galiausiai, pats žmogus… Kas ta „gamta“, kuri taip mokslo giriama už tuos didžiulius nuopelnus? Gamtą mes žinome tik kaip jau esančiame pasaulyje vykstančius reiškinius. Bet patys reiškiniai nieko negalėjo nuveikti ten, kur dar nieko nebuvo, nes ir jų pačių nebuvo. Tam buvo reikalinga pradinė priežastis – galingas ir išmintingas Kūrėjas. „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė. Jo neregimosiso ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami“. (Rom 1, 20)
Taigi, bent kiek įsigilinus į esminius Bibliją patvirtinančius liudijimus, tenka pripažinti, kad Dievas ir Jo Žodis yra patikimas ir pakankamas mūsų krikščioniško tikėjimo pagrindas. Ilgas jo surašymo laikas, daug skirtingų rašytojų, ilgas iki mūsų dienų užsitesęs išbandymų laikas, daug perrašinėjimų ir vertimų nepakenkė jo tikrumui ir patikimumui. Dievas pradžioje Savo žinią patikėjo konservatyviai žydų tautai, kurie perrašinėdami išsaugojo net menkiausias detales. „Koks tada pranašumas būti žydu?.. Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai“. (Rom 3, 1–2)
Ir tai ne viskas. Nors pasaulinė literatūra negailestingai sensta, Biblija išlaikė laiko išbandymą ir mus pasiekė tokia, kokią ją davė Dievas.
Biblijoje randame daugybę pranašysčių, kurių didžioji dalis jau išsipildžiusi. Tai galima patikrinti istoriniais šaltiniais. Likę tik nedaug pranašysčių, kurios dar neišsipildė, bet ar verta abejoti jų tikrumu, jei kitos, ir jų daug kartų daugiau, sėkmingai išsipildžiusios?
Kai viduramžiais žmones, atskleidusius gravitacijos dėsnius, degino ant laužo, kaltinti reikia ne Bibliją, o žmonių tamsuoliškumą. Dar Jobo laikais, o tai labai gilioje senovėje, tuometiniais žmonių vartojamais terminais buvo atskleistas gravitacijos dėsnis. „Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina žemę ant nieko“. (Job 26, 7)
Patys didžiausi meno šedevrai sukurti Biblijos tematika.
Ir dar. Nė viena knyga nesutiko tiek neapykantos, kiek Biblija. Ją mėgino sunaikinti ateistinė Prancūzija. Ypač Volteras. Ilgus amžius prieš ją kovojo ir naikino popiežija. Dar visai neseniai didžiulį pyktį jai rodė komunistinė santvarka.
Ar Biblija buvo sunaikinta? Ar nekyla klausimas: Kas ją saugojo ir saugo? Atsakymas aiškus: Tas, kuris yra jos Autorius. Ir šiandieną Jis kviečia kiekvieną žmogų skaityti Jo Knygą ir iš jos pažinti Jį taip, kad galėtume Juo pasitikėti ir Jam paklusti.
Noriu pacituoti lenkų rašytojo, mokslininko archeologo, ateisto Zenono Kosidovskio pasakytas mintis apie Bibliją jo knygoje „Biblijos sakmės“, 9 puslapyje (1966 m.): „Po visų šių atradimų į Bibliją pradėjome žiūrėti kitokiomis akimis ir nustebę pamatėme, kad ji yra vienas didžiausių pasaulinės literatūros šedevrų, nepaprastai realistiškas kūrinys, kuriame pulsuoja ir verda tikras gyvenimas. Tiesiog sunku patikėti, kad tasai toks reljefiškas, judrus ir spalvingas pasakojimų kaleidoskopas, o taip pat tie sakytum gyvi žmonės galėjo atsirasti tokioje tolimoje praeityje ir pasiekti mūsų laikus“.
Toliau, kitose temose, mes pažvelgsime į kitus klausimus, kuriuos atskleidžia ši nuostabi Dievo Knyga. Linkiu jums nuoširdaus tyrinėjimo ir Dievo artumo.