KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
ATĖJIMO ŽENKLAI
Kalbėdamas apie Savo antrojo atėjimo laiką, Jėzus ragino stebėti ženklus. Kokie tie ženklai? Ką juose turime išskaityti? Kaip žinoti, kad tai būtent tie, kurie nurodo į Jo atėjimą?
Kalbėdamas su žmonėmis, Jėzus stebėjo jų mąstymą. Ir kada matydavo, jog žmonės pasiruošę apie tai kalbėtis, Jis imdavo aiškinti reikalą.
Pokalbiui apie Savo antrojo atėjimo laiką Jėzus taip pat pasirinko tinkamą laiką. Ir štai kada ir kaip tai vyko.
„Jam išeinant iš Šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: ‚Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!‘“ (Mk 13, 1) Šis šūksnis buvo ištartas ne todėl, kad Jėzus nebuvo to matęs. Jeruzalės Šventykla buvo Izraelio pasididžiavimo objektas. Jos puošnumas ir didybė kėlė pasigėrėjimą kiekvienam, pažvelgusiam į ją. Tai buvo nuostabus statinys, kuriame turėjo būti garbinamas didysis Dievas, visos Visatos Kūrėjas. Tačiau tuo metu Šventykla buvo išniekinta. Žmonės dažniausia ten rinkdavosi iš įpročio, visa Dievo nurodytoji tarnavimo sistema buvo virtusi tradicija. Kunigai savo sukurtais įstatymais nukreipė žmonių dėmesį nuo šventų dalykų prie žmogiškų. Net pačioje šventykloje vykdavo nešvarūs sandėriai ir buvo išnaudojami žmonės. Du kartus – Savo tarnavimo pradžioje ir pabaigoje – Jėzus atėjo į tą šventą vietą ir išvarė ten prekyba bei sukčiavimu užsiimančius žmones. „Artėjant žydų Velykoms (Paschai), Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje Jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, Jis išvijo visus juos iš Šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams Jis pasakė: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!‘ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‚Uolumas dėl Tavo Namų sugrauš Mane.‘“ (Jn 2, 13–17)
Tai Jis pakartojo praėjus trejiems metams. Ir dabar, kada buvo mėginama Jėzaus dėmesį atkreipti į pastatą, gražiai sudėliotus akmenis, Jėzus pasakė, kas laukia šito savo paskirtį praradusio statinio. Jėzus atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. (Mk 13, 2) Ne tik užklaususiam mokiniui, bet visiems staiga pasidarė įdomu. Ar galėtų taip būti, kad šitas nuostabus statinys bus visiškai sugriautas?
Likę vieni su Jėzumi, mokiniai paklausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3) Dabar mokinių protas tapo atviras Jėzaus mokymui, tad jų klausimai tiesiog pabiro. Jie paklausė iš karto tris klausimus: kada bus sugriauta Jeruzalė ir Šventykla, koks bus Jėzaus atėjimo ženklas ir, trečia, koks bus pasaulio pabaigos ženklas? Skaitant Jėzaus atsakymą, kartais labai sunku atskirti – į kurį iš trijų klausimų Jėzus atsako? O tai todėl, kad tarp visų trijų klausimų – atsakymų yra glaudus ryšys. Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimas yra pasaulio sunaikinimo pabaigos laikais simbolis. O Jėzaus antrasis atėjimas glaudžiai susijęs su pasaulio pabaiga. Tad skaitant Jėzaus atsakymą, reikia kiek plačiau mąstyti ir, kur reikia – išskirti, o kur reikia – susieti įvykius. Tai nėra lengva, nes jie būna persipynę. Tačiau bendrą principą galima atsekti.
Pamėginkime skaityti ir sudėlioti atsakymus taip, kad gautume bendrą vaizdą.
Pirmiausia trumpai palieskime Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimą. „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis! Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną“. (Mt 24, 15–20) Pranašo Danieliaus buvo nusakyta: „Ateinančio vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą“. (Dan 9, 26) Tai buvo ta „sunaikinimo pabaisa“ žydams, matant, kaip priešai naikina jų šventenybes. Bet Jėzus pasakė, kad tiems, kas įsiklauso į Jo žodžius, bus duotas trumputis laikas išsigelbėti iš žūties bėgant iš miesto. Kai romėnų kariai po ilgalaikės apgulties pasitraukė nuo Jeruzalės, krikščionys pasinaudojo ta proga ir pasitraukė iš miesto. Netrukus romėnai grįžo ir nusiaubė miestą, sudegino ir nugriovė Šventyklą, išžudė daugybę žmonių. Neliko akmens ant akmens.
Kalbant apie Jėzaus antrojo atėjimo ir pabaigos ženklus, pirmiausia Jėzus atskleidžia labiausiai pavojingą klastą – apgaulę dvasiniuose dalykuose. „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis prisidengę Mano vardu ir sakys: ‚Aš Mesijas!‘ – ir daugelį suklaidins.“ „Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios“. „Jei tada kas nors jums sakys: ‚Štai čia mesijas‘,– arba ‚Jis tenai!‘ – netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai jus apie tai iš anksto įspėjau! Tad jeigu jums sakytų: ‚Štai Jis tyruose!‘ – neikite: ‚Štai Jis namų gilumoje!‘ – netikėkite“. (Mt 24, 4–5.11.23–26)
Kam neteko susidurti su „pranašais“? Visais laikais buvo žmonių, kurie moka manipuliuoti kitais žmonėmis, pasinaudodami savo sugebėjimais, iškalba, įvykiais. Apaštalas Petras rašė: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą“. (2Pt 2, 1) Tokie asmenys nėra nuoširdūs, jie leidžia sau lįsti net į šventus dalykus, kad įgytų garbės ar pinigų. Jeigu tai būtų tik pinigai. Neteisingas išganymo tiesų suvokimas gali palikti žmogų be vilties. Todėl Jėzus pakartotinai perspėjo ir liepė neiti pas tokius ir nepriimti jų mokymo.
Kodėl šiandieną Jėzaus įkurta ir palikta viena krikščionybė suskilusi į daugybę įvairiausių krypčių ir atšakų? Ar gali būti jie visi teisūs? Ar svarbu, kokiai krypčiai aš pritariu? Žmonės dažnai net nesusimąsto tuo klausimu. „Visi keliai veda pas Dievą!“ Deja! Klaidingu keliu eidami mes niekada nepasieksime tikslo. Jėzus sakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų!“ Kalbėdamas apie netikrus pranašus ir apsišaukėlius „mesijus“, Jėzus rodė, kad kuo arčiau pabaigos laiko, tuo įžūliau jie veiks. Savo sukurtais galingais stebuklais jie mėgins suklaidinti net tvirtus krikščionis. Nemanykime, kad lengva atskirti melą nuo tiesos.
„Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę“. (Mt 24 6–7) Karai vyko vos ne visais laikais. Nuo pirmojo „karo“ tarp pirmųjų žmonijos brolių – Kaino ir Abelio – iki mūsų dienų „bedieviai neturės ramybės“ (Iz 48, 22). Tačiau iš Jėzaus žodžių galima suprasti, kad, artėjant pabaigai, karai taps visuotiniai. Ir tikrai, pastarieji du pasauliniai karai skyrėsi nuo anksčiau per visus amžius vykusių karų tuo, kad jie buvo ne tik užkariavimo ir gynimosi. Jie tapo naikinančiais. Sukurti masinio naikinimo ginklai. Jų šiuo metu yra daugiau, negu reikia sunaikinti visai žmonijai. Bet Jėzus sako, kad mes neturime pervertinti jų poveikio: „Bet tai dar ne galas“. Žmonija nieko nepasimokė iš karų beprasmiškumo. Šiuo metu daugelyje pasaulio vietų vyksta kariniai susirėmimai, konfliktai ar yra pavojus jiems kilti. Jėzus sako, kad tai tęsis iki pabaigos.
„Vietomis bus badmečių“. (Mt 24 7) Liūdna ir skaudu žiūrėti, kaip buldozeriais maisto produktai suverčiami į jūrą, kai tuo tarpu kas dieną daugybė planetos vaikų miršta iš bado. Tokį žmonių žiaurumą galima suprasti tik pabaigos įvykių kontekste.
„Bus… žemės drebėjimų“. (Mt 24, 7). Nuo neatmenamų laikų vyko žemės drebėjimai. Mokslininkai nubraižė net teritorijas, kur galima tikėtis jų. Bet tie patys mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jų dažnis ir galia žymiai viršija įprastinius. Nors tai vyks, bet, Jėzus sako, tai nėra esminis Jo atėjimo ženklas. Jis sako, kad „tai – tik kentėjimų pradžia“. (Mt 24, 8 )
Kas toliau? „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl Manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti“. (Mt 24, 9–10) Sunku patikėti, kad apskritai tokie dalykai galėtų vykti. Už tikėjimą Kristumi, už gyvenimą pagal Jo šventą pavyzdį žmonės bus persekiojami, kankinami ir žudomi. Jeigu tai nebūtų jau vykę, sunku būtų patikėti Jėzaus pranešimo teisingumu. Tačiau iš istorijos žinome, kad pirmiausia krikščionis persekioti ėmėsi judaizmo išpažinėjai – žydų dvasininkija. Kai krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje, Romos imperatoriai ne tik juos naikino, bet tai darė žiauriausiais būdais, kad kitus išgąsdintų. Krikščionys buvo metami žvėrims sudraskyti, o žiūrovai susirinkdavo stebėti tą kraupų reginį. Naktimis buvo pririšami prie parko medžių ir uždegami, kad kaip gyvi fakelai apšviestų kelią imperatoriui su žmonele ir palyda vaikštant po parką.
Tačiau krikščionybė neišnyko, o plėtėsi. Galiausiai ji tapo vyraujanti Romos pasaulyje. Tada – ar įmanoma patikėti!? – pati krikščionybė stojo į kovą su krikščionimis. Tam reikėjo aplinkybių. Paulius buvo nusakęs: „Nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu. Ar neprisimenate, jog tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų? Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis apsireikštų tik savo metu. Nedorybės slėpinys jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo; tada jau apsireikš Nedorėlis, o Viešpats Jėzus sunaikins jį Savo burnos kvėpimu ir sutriuškins Savo didingu atėjimu“. (2Tes 2, 2–8 ) „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“. (Apd 20, 29–30)
Tiek Jėzus, tiek apaštalai kalba apie tą patį: krikščionybė patirs tragediją. Iš jos pačios tarpo, po to, kai pasitrauks iš gyvenimo gyvieji liudytojai, kils asmenys, kurie ims „tobulinti“ Jėzaus paliktą mokymą. Tada Bažnyčioje įvyks skilimas: dalis dėl patogumo priims iškreiptą mokymą, dalis – nesutiks ir už tai patirs žiaurų persekiojimą. Jau trečias šimtmetis po Kristaus pasižymėjo ryškiais veiksmais, nukreiptais prieš gryną Kristaus mokymą. Tačiau lemtingiausias buvo šeštas šimtmetis. Prie Bažnyčios „vairo“ atsisėdo žmogus, kuris pasiskelbė „šventuoju tėvu“. Palaipsniui susikūrė nauja sistema. Dabar tradicijos ir žmogiška filosofija užėmė šventų tiesų vietą. Dešimtys milijonų tikrų tikinčiųjų padėjo galvas už Evangelijos tiesą. Ilgus šimtmečius „šventoji inkvizicija“ persekiojo, kankino ir žiauriausiais būdais žudė Dievo vaikus. Vien 1572 metų rugpjūčio 24 naktį, prieš šv. Baltramiejaus dieną, Prancūzijoje buvo išskersta nuo 10000 iki 50000 hugenotų (Kalvino pasekėjų), kurie buvo žymiai geresni krikščionys už savo žudikus. Popiežius Grigalius XIII, sužinojęs apie tai, atlaikė Padėkos mišias ir įsakė nukaldinti Baltramiejaus nakties skerdynių atminimo medalį. Apie tą laiką Jėzus buvo pasakęs: „Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus“. (Mt 24, 21) Atrodė, kad greitai tradicinė bažnyčia visiškai sunaikins Kristaus mokymą kartu su Jo pasekėjais. Jėzus taip ir nusakė: „Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos“. (Mt 24. 22)
„Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. (Mt 24, 12) Teisybė, teisingumas. Daug apie tai kalbama, bet per mažai daroma. Būdami neteisybės veikiami, žmonės žada įgyvendinti teisingumą visuomenėje, jeigu ši jais patikės. Bet visi pažadai užmirštami, kai tik jie išrenkami į tuos postus. Tai kartojasi iš kartos į kartą. Dar visai neseniai buvo atėjusi sistema, kuri deklaravo labai aukštus principus: „Partija – žmonijos sąžinė, garbė ir protas!“. Daugybė žmonių patikėjo, nes visi buvo pavargę nuo teisybės stokos. Tačiau pažadėtųjų dalykų taip ir neišvydo. Nebuvo ten nei sąžinės, nei garbės, nei proto. Eilinis nusivylimas.
Sudėtinga situacija visuomenėje susiformuos pačiais paskutiniais laikais. Paulius rašė: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai. Labiau linkę į malonumus negu į Dievą, (!) dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“ (2Tim 3, 1–5) Jei tai matome, galime bent nujausti, kokiomis dienomis gyvename. Daug žmonių susirenka į įvairiausias bažnyčias, bet kur jie dingsta, grįžę iš bažnyčių?
„Meilė atšals“. „Dievas yra Meilė“ – sako Raštas. (1Jn 4, 8 ) Bet kodėl meilė neišlaikė egzamino, kodėl ji nusivilia siautėjančia neteisybe ir pati „sudeda ginklus“? Nelengva mylėti pykčio ir neapykantos pilname pasaulyje. Šeimos yra (irsta), naujagimiai svaidosi šiukšlių konteineriuose, vaikai žudo tėvus, mokiniai iššaudo klasę ir dėstytojus… Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau faktas tikras – meilė atšalo. Nebėra jos šeimose, bažnyčiose, visuomenėje, tarp tautų.
Jėzus sako, kad Jo pasekėjams teks daug kartų nusivilti žmonėmis, bet jie niekada neturi nusivilti Jėzumi. „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 24, 13) Apibūdindamas visų laikų Bažnyčios likutį (ištikimuosius), Jėzus nurodė vieną jų savybę: „ištvermė šventųjų“. (Apr 14, 12) Iki pat žiauraus pasaulio pabaigos bus žmonių, kurie išlaikys pasitikėjimą Dievu ir bus kantrūs bei ištvermingi visuose sunkumuose.
Aišku, kad esant tokiai situacijai, žmonės nesijaus saugūs ir ramūs. Jėzus sakė: „Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“. (Lk 21, 26)
Be visuomeninių ženklų, Jėzus nurodė kai kuriuos antgamtinius ženklus, kurie turės įvykti iki Jo atėjimo. „Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos“. (Mt 24, 29) Suprantama, kad Jėzus kalbėjo ne apie eilinius, mums įprastus reiškinius. Jie dažnai kartojasi, nors kartais įvaro žmonėms baimės. Jėzus kalbėjo apie išskirtinius reiškinius, kurių mokslas iki šiol negali paaiškinti.
Saulės užtemimas. Išskirtinis, žmonijos atmintyje išlikęs saulės užtemimas įvyko 1780m. gegužės 19d. Tą rytą saulė patekėjo kaip įprasta. Netrukus ji ėmė temti ir po kurio laiko diena virto naktimi. Tokia ji išsilaikė iki vakaro. Jėzaus žodžius prisiminę žmonės galvojo, kad tai pasaulio pabaiga. Jėzus buvo pasakęs, kad tai įvyks po nelaimių (priespaudos) dienų.
Tą pačią naktį mėnulis taip pat buvo lyg prigesęs, tamsiai raudonos spalvos.
Neeilinis žvaigždžių kritimas buvo pastebėtas 1833m. lapkričio 12–13d. naktį. Liudytojai rašo, kad žvaigždės krito kaip stipriai sningant. Naktį buvo galima skaityti laikraštį.
Šitie ženklai jau išsipildė ir nebesikartos.
Minėdamas pabaigos laikų ženklus, Jėzus pasakydavo, kad „tai turi įvykti“, „tai – tik kentėjimų pradžia“. Reiškia, jie nėra esminiai. Tačiau po paminėjimo vieno ženklo, Jis pasakė: „Ir tada ateis galas“. Koks tas ženklas? Ar jis jau išsipildė? Jeigu pabaiga dar neįvyko, reiškia, jis dar neišsipildė. Tai gal pildosi šiuo metu? Štai Jėzaus žodžiai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“. (Mt 24, 14) Paliudyti, nereiškia, kad visi įtikės. Greičiau tai reiškia, kad visi bus su Evangelija supažindinti. Praėjo tamsiųjų Viduramžių laikai, kada už Šventojo Rašto skaitymą galėjai būti žiauriausiu būdu nukankintas. Tradicijomis besiremianti bažnyčia nebepajėgia suvaldyti žmonių troškimo skaityti ir gyventi pagal Evangelijos mokymą. Milijonai Biblijų ar jų dalių kasmet spausdinama visame pasaulyje. Biblija – Dievo Žodis, tapo prieinama kiekvienam žmogui. Vos ne kiekviename knygyne rasime ją. Į pagalbą skuba spartusis internetas. Sėdėdamas patogiai savo šiltame kambaryje gali vartyti Bibliją ir ją skaityti. Visos sąlygos pažinti Kristaus mokslą ir rinktis savo kelią. Dar niekada istorijos eigoje žmonija neturėjo tokių sąlygų.
Ar daug liko, kad išsipildytų Kristaus žodžiai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“? Sunku pamatuoti, bet tikrai nedaug. Kas po to? Galas! Koks jis, kaip jis palies kiekvieną žemės gyventoją, apie tai – artimiausiose temose.
Užbaigti noriu primindamas Jėzaus žodžius: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog Jis arti, prie slenksčio“. (Mt 24, 32–33)
Ar matome?