Kelionė Šventojo Rašto puslapiais - DIDŽIOJI PRANAŠYSTĖ

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

DIDŽIOJI PRANAŠYSTĖ

Kalbėdami apie krikščionybę ištikusią didžiąją problemą, praeitoje temoje matėme, kad Kristaus įkurtoji Bažnyčia pradžioje buvo tyra, kaip skaisti moteriškė, Kristaus Nuotaka. „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“. (Apr 12, 1) Gražiau nepavaizduosi Kristui ištikimos Bažnyčios, kaip skaisčia moterimi. Tačiau Apreiškimo 17 skyriuje randame, kad kita moteris, kuri pretenduoja į Kristaus sužadėtines, pavadinta „Didžiąja ištvirkėle, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“ (Apr 17 skyrius). Dar ji pavadinama „Didžiąja Babele“. (Apr 17, 5)

Šitoje temoje apžvelgsime visą istorijos kelią, kokį nuėjo Dievo Bažnyčia, kas pastarąją padarė tokių vardų verta.

Šeštoje temoje tyrinėjome pranašo Danieliaus antrąjį skyrių. Ten matėme karaliaus Nebukadnecaro sapne matytą didžiulę statulą, vaizduojančią keturias didžiausias pasaulines imperijas. Tos statulos aukso galva simbolizavo Babiloną, sidabro krūtinė – Medo Persiją, žalvario liemuo – Graikiją, o geležies kojos – Romos imperiją. Pranašystės pabaigoje pavaizduotas tų visų imperijų žlugimas tada, kada Romos imperija žlugo ir jos vietą užėmė susikūrusios Europos valstybės. Suskilusi Europa pavaizduota kojų pėdomis – geležies ir molio mišiniu. Tokios Europos pabaigą nulemia Kristaus antrasis atėjimas ir Jo karalystės įkūrimas.

Danieliaus septintame skyriuje skaitome paties Danieliaus regėjimą, kuriame kai kurios detalės pasikartoja, tik kitais vaizdiniais, iš antrojo skyriaus. Svarbiausia šios pranašystės dalis – jos pabaiga. Todėl daug laiko negaišdami jau žinomos istorijos apžvalgai, ypatingą dėmesį sutelksime į mums reikšmingą pranašystės dalį.

„Aš, Danielius, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą. Keturi galingi žvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros. Pirmasis buvo kaip liūtas, bet su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis. Žiūriu, išniro kitas žvėris, antrasis panašus į mešką, stovinčią ant užpakalinių kojų su trim iltimis nasruose. Jam buvo pasakyta: ‚Pakilk! Suryk daug kūnų!‘ Po to, man stebint, štai išniro dar vienas, panašus į leopardą. Žvėris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia. Paskui nakties regėjimuose išvydau ketvirtą žvėrį, keliantį siaubą, baisų, be galo stiprų, geležies dantimis. Jis visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, trypė kojomis. Jis skyrėsi nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų. Man besistebint tais ragais, žiūriu, išdygo tarp jų dar vienas, mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad šiam užtektų vietos. Šis ragas turėjo akis, panašias į žmogaus akis, ir įžūliai kalbančią burną“. (Dan 7, 1–8 )

Net žinant Danieliaus antrojo skyriaus pranašystę, nelengva atsekti tų karalysčių apibūdinimą naujais, keistais vaizdiniais. Todėl pirmiausia reikia susipažinti su šio regėjimo simboliais. Jūra Rašte dažnai simbolizuoja tautas, žmonių minias. Raštas pats tai atskleidžia: „Angelas toliau man sako: ‚Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi ištvirkėlė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos“. (Apr 17, 15) „Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus. ‚Nedorėliai neras ramybės!‘ – sako mano Dievas“. (Iz 57, 20–21) Vėjai simbolizuoja karus, perversmus tautose. „Visus žemės gyventojus ligi pačių jos pakraščių apima sąmyšis, nes Viešpats kaltina tautas, teisia visą žmoniją; nedorėliai bus atiduoti kalavijui‘,– tai Viešpaties žodis. Taip kalba Galybių Viešpats: ‚Žiūrėkite! Nelaimė sėlina iš tautos į tautą, galinga audra kyla nuo žemės pakraščių‘“. (Jer 25, 31–32) Na, o žvėrys – angelas pasako Danieliui, kad tai karalystės: „Šie keturi galingi žvėrys – tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje“. (Dan 7, 17)

Žinant simbolius, galima pereiti prie pranašystės tyrinėjimo. Prisimindami statula pavaizduotas keturias imperijas, nesunkiai atpažinsime jas keturiuose žvėryse. Kaip statulos dalys buvo iš skirtingos vertės metalų ir apėmė skirtingas statulos dalis, taip ir šie keturi žvėrys skirtingi. Klausimas kyla, jeigu tai tos pačios imperijos, kurias jau apžvelgėme, kam Dievas Danieliui tai pakartojo kitais simboliais? Atsakymas aiškus. Karaliui Nebukadnecarui šios karalystės buvo parodytos tik politiniu požiūriu. Jo, kaip pagonies valdovo, daugiau niekas nedomino. Tačiau Danieliui parodyta ne tik politinė situacija, bet ir religinė. Visos šios keturios imperijos gyvavo ir veikė pradžioje Izraelio, kaip Dievo tautos, aplinkoje, o Romos imperijos laikais Kristus atėjo ir įkūrė Savo Bažnyčią. Romos imperijos laikais buvo nukryžiuotas Jėzus, tais pačiais laikais pagoniškos Romos buvo kankinami ir žudomi krikščionys. Bet, kas blogiausia, virtusi religine – popiežiška,  Bažnyčia perėmė imperatorių metodus ir tęsė Dievo vaikų persekiojimus.

Kalbant apie politinę situaciją, kad būtų lengviau, sugretinkime tas dvi pranašystes.

Babilonas simbolizuojamas auksu, galva, liūtu, ereliu. Liūtu Babilonas vaizduojamas ir kitose pranašystėse. „Izraelis – išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, galop Babilono karalius Nebukadnecaras graužė jo kaulus“. (Jer 50, 17) „Mus persekiojantieji buvo greitesni už padangių erelius“. (Rd 4, 19) Matome, kad liūtas ir erelis simbolizuoja būtent Babiloną. „Jam buvo duota žmogaus širdis“ – kalba apie Nebukadnecaro atsivertimą į gyvąjį Dievą. Apie tai skaitykite Danieliaus 4 skyriuje.

Jungtinė Medo Persija simbolizuojama sidabru, krūtine, meška. Trys iltys simbolizuoja tris šios imperijos sritis – Babelė, Lydija, Egiptas. „Suryk daug kūnų“ – simbolizuoja didelius užkariavimus, daugybę žudynių. „Jūs ėdate Mano tautos kūną…“ (Mch 3, 3 )

Graikija simbolizuojama žalvariu, liemeniu, leopardu. Keturi paukščio sparnai vaizduoja Aleksandro Makedoniečio užkariavimų tempą, didelį greitį. Keturios galvos – keturi Aleksandro generolai, kurie pasidalijo Aleksandro užkariautus kraštus po jo mirties – Ptolemėjas, Seleukas, Lisamakas, Kasandras. Pastarieji valdė keturias sritis – Trakija, Makedonija, Sirija, Egiptas.

Roma – geležis, baisusis žvėris. Aiškindamas Danieliui pranašystę, ketvirtąjį žvėrį angelas apibūdino išskirtinai. „Ketvirtasis žvėris reiškia, kad bus ketvirtoji karalystė žemėje, besiskirianti nuo visų kitų karalysčių; ji praris visą žemę, sutryps ją ir sudaužys į šipulius“. (Dan 7, 23) Kuo Romos imperija skyrėsi nuo iki jos buvusiųjų. Būtent Romos imperija, pradžioje buvusi pagoniška, vėliau tapo krikščioniška.

Jeigu statulos kojomis pavaizduota Romos imperija turėjo dešimt kojų pirštų, tai žvėris pavaizduotas su dešimčia ragų. Statula pavaizduotoje pranašystėje matėme, kad tie dešimt kojos pirštų simbolizavo valstybes, kurios susiformavo žlugus Romos imperijai. Dešimt to keistojo žvėries ragų simbolizuoja tą patį. Ragas Biblijoje – galios, jėgos simbolis.

Gentims iš Azijos braunantis į Romos imperijos teritoriją, pražudė pastąrają. Tas gentis istorikai vadina kiek skirtingai, bet iš esmės tai buvo alemanai, ostgotai, vestgotai,  frankai, vandalai, sveviai, burgundai, heruliai, saksai, lombardai. Pranašystėje tai buvo pavaizduota dešimčia ragų. Angelas Danieliui paaiškino: „O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių“. (Dan 7, 24)

Statula pavaizduotoje pranašystėje po šių įvykių parodomas Kristaus karalystės įsikūrimas ir žemės užvaldymas. Danieliui duotame regėjime žinia tęsiasi. Danielius pamato tarp dešimties ragų išdygstantį „mažąjį ragą“.

Angelas aiškino: „…o po jų (dešimties) ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius“. (Dan 7, 24) Danielių šis mažasis ragas labai sudomino ir jis panoro gauti daugiau informacijos apie tą galią.

„Tada aš norėjau išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tas ketvirtasis žvėris, besiskiriantis nuo visų kitų ir keliantis siaubą, geležies dantimis ir žalvario nagais, kuris visa rijo ir trypė kojomis, kas buvo likę; ką reiškia tie dešimt ragų ant jo galvos ir ką reiškia tas dar vienas išdygęs ragas, kuriam užleisdami vietą kiti trys iškrito, tas ragas, kuris turėjo akis bei įžūliai kalbančią burną ir atrodė didesnis už kitus. Man stebint, šis ragas kariavo su šventaisiais ir ėmė viršų, kol neatėjo Ilgaamžis. Tuomet Aukščiausiojo šventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis, nes buvo atėjęs metas, ir šventieji paveldėjo karalystę“. (Dan 7, 19–22)

„O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių, o po jų ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius. Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“. (Dan 24–25)

Angelas paaiškina, kad „mažasis ragas“ išdygs tarp dešimties ragų. Pradžioje mažas, vėliau jis išauga ir „atrodė didesnis už kitus“. Praeitoje temoje kalbėjome, kad ketvirtame šimtmetyje Romos imperijoje pradėjo formuotis popiežija. Pradžioje ji buvo nereikšminga. Bet kai 380 metais bažnyčia susijungė su valstybe, šis „mažasis ragas“ staiga tampa didesniu už kitus. Sostą įsikūręs imperijos centre – Romoje, popiežius ėmė reikalauti, kad kiti vyskupai besąlygiškai jo klausytų. Popiežių palaikė imperatorius – „moteris ištvirkėlė jojo ant žvėries“ (Apr 17, 3 ), t. y. naudojasi jos galia ir įtaka.

„Sumuš tris karalius“ – popiežius tiesiogine prasme sunaikino tris iš dešimties karalysčių, kurios nesutiko su popiežijos išsikėlimu: herulius – 493m.,  vandalus – 534m., ostgotus – 538m.

Šitie 538 metai laikomi galutine popiežiaus pergale Europoje ir nuo to laiko popiežija užima visą religinę valdžią krikščioniškame pasaulyje. Nebeturėdama tiesioginių priešų, popiežija žingsnis po žingsnio ėmė vesti krikščionybę į atpuolimą nuo Kristaus kelio.

„Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį“. (Dan 7, 25) Kas Rašte vadinama Dievo įžeidimu, piktžodžiavimu, arba šventvagyste? Norėdami apkaltinti Jėzų ir nuteikti prieš Jį tautą, žydų kunigai apkaltino Jėzų piktžodžiavimu. Ir štai kas yra piktžodžiavimas: „Žydai Jam atsakė: ‚Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. (Jn 10, 33 ) Jėzaus teismo metu Jo pareiškimas, kad Jis yra Dievo Sūnus, buvo palaikytas pakankamu pagrindu Jo nuteisimui mirti. „Tuomet vyriausiasis kunigas vėl Jį klausė: ‚Ar Tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?‘ Jėzus jam atsakė: ‚Taip, Aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse‘. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: ‚Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?‘ Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties“. (Mk 14, 61–64) Taigi piktžodžiavimas Dievui turėjo būti baudžiamas griežčiausia bausme. Jeigu Jėzus nebūtų buvęs Dievo Sūnus, Jo pasmerkimas būtų buvęs teisėtas.

O kaip su „mažuoju ragu“, kuris piktžodžiauja Dievui? Apaštalas Paulius rašo: „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu. Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu… Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai“. (2Tes 2, 3–4.9) Ar gali būti didesnis piktžodžiavimas, arba Dievo įžeidimas, kai žmogus skelbiasi esąs „jo šventenybė“, „šventasis tėvas“?  Tai pirmas Dievo nurodytas kaltinimas „mažajam ragui“. Dievas taip pat įžeidžiamas, arba pažeminamas, kada žmogus prisiima tik Dievui priskiriamas teises. Popiežius ir jo žemesnieji tarnautojai atleidinėja tikinčiųjų nuodėmes, skiria bausmes už jas, ima mokesčius už maldas, kad kenčiantiems „skaistykloje“ būtų sumažintos kančios. Priima tik Dievui priklausančią pagarbą ir daugybė panašių dalykų.

Kita angelo paminėta „mažojo rago“ veikla – „neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems“. Sunkius persekiojimus Kristaus Bažnyčia patyrė iš žydų, vėliau – iš pagoniškos Romos. Bet visi jie kartu sudėti negali prilygti tiems baisumams, kokius ištikimieji Kristui tikintieji patyrė nuo savo brolių – katalikų. Apie tuos sunkius laikus Jėzus buvo perspėjęs Savo pasekėjus: „Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei Manęs nepažįsta. Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs“. (Jn 16, 1–4) Dešimtys, gal net šimtai milijonų nuoširdžių krikščionių buvo nukankinta pačiais žiauriausiais būdais, kokių nė pats šėtonas nebūtų sugalvojęs. Tačiau „šventasis tėvas“ tai darė. Ir dar – Dievo vardu. Pasmerkdamas tą baisiąją sistemą, Dievas pasakė: „Tavyje rastas sutekėjęs pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“. (Apr 18, 24)

Trečias „mažojo rago nuopelnas“ – „užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“. Apie šventos dienos – Viešpaties sabatos – pakeitimą pirmąja savaitės diena jau kalbėjome. Ar popiežija ką nors daugiau darė su Dievo Įstatymu? Taip. Pagonybėje vienas iš pagrindinių garbinimo atributų yra paveikslai, statulos ir atvaizdai. Krikščionybei plintant pagoniškame pasaulyje, katalikybė ėmė praktikuoti mirusių šventųjų, jų relikvijų ir atvaizdų garbinimą. Tam kliudė antrasis iš dešimties Dievo įsakymų. Jis skelbė: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie Mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi Mano įsakymų“. (Iš 20, 4–6) Beliko jį panaikinti. Taip ir buvo padaryta. Pasitikrinkite savo katekizme ir įsitikinsite, kad tokio įsakymo ten nėra. Bet iš kur vėl dešimt? Daryti tai daryti. Jeigu jau tiek padaryta, ar būtų sunku dešimtąjį įsakymą perskelti ir iš jo padaryti du įsakymus? Dvigubas laimėjimas – vėl dešimt įsakymų ir be sąžinės graužimo galima garbinti stabus paveikslų, statulų, relikvijų, šventųjų ir angelų pavidalu. Tuo pažeidimu buvo ne tik pašalintas ir sulaužytas antrasis įsakymas, bet pažeistas ir pirmasis. Garbinant šventuosius ir angelus, sulaužomas ir pirmasis įsakymas, kuris teigia: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane“. Nusižeminimas ir meldimasis bet kam, išskyrus Dievą, laikomas stabmeldyste. Kai angelas parodė apaštalui Jonui paskutinių mūsų planetos įvykių vaizdą, šis buvo taip sukrėstas, jog nebesiorientuodamas nusižemino prie tai rodžiusį angelą. „Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: ‚Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!‘“ (Apr 22, 8–9)

Ir dar, ketvirtas angelo paaiškinimas apima „mažojo rago“ veiklos laiką. Šitas laikas mums, kurie naudojamės šiuolaikiniu kalendoriumi, kelia neaiškumų. „Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“. (Dan 24–25) Kad „jie“ reiškia persekiojamus tikinčiuosius, aišku. Bet kiek laiko tai tęsis? Kiek laiko bus leista „mažajam ragui“ siautėti ir kankinti Dievo vaikus? Danieliaus laikais laikotarpiu buvo vadinami kalendoriniai metai, kuriuos sudarė 12 mėnesių po 30 dienų. Tai žinant, viskas nebesunkiai suprantama. 1 laikotarpis – 1 metai, arba 12 mėnesų po 30 dienų. 2 laikotarpiai – 2 metai, arba 24 mėnesiai, puse laikotarpio, – puse metų, arba šeši mėnesiai. Viso 42 mėnesiai po 30 dienų sudaro 1260 dienų. Mes jau pripratome prie pranašiško laiko skaičiavimo principo – pranašiška diena reiškia tiesioginius metus. (žr. Ez 4, 6)

Pradine data imant 538 metus, kada popiežija pašalino visus jai prieštaraujančiuo-sius ir įgijo nekontroliuojamą galią veikti, pridėjus minėtus 1260 metų, gauname 1798 metus. Kuo tie metai pasižymėjo, kad pranašystėje jais parodytas popiežijos siautėjimo galas. Būtent 1798 metais revoliucinė Prancūzija pasiuntė savo generolą Bertje į Romą. Pastarasis suėmė ir išvedė į tremtį popiežių, kur jis ir mirė. Tuo buvo nutrauktos represijos prieš tikinčiuosius ir išsipildė Danieliui duota pranašystė apie „mažąjį ragą“.

Susumuojant popiežijos, „mažojo rago“ veiklą, gauname tokį vaizdą.

1. Pasisavinimas tik Dievui priklausančios garbės ir veiklos.

2. Pasikėsinimas į Dievo Įstatymą ir ypatingai ketvirtąjį įsakymą, kuris nurodo Dievo kūrybinę galią.

3. Ištikimųjų Dievo vaikų persekiojimas ir žudymas.

4. Ilgas jo siautėjimo laikas – 1260 metų.

Apreiškimo knygoje duotas dar vienas tos bedieviškos galios apibūdinimas. „Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“. (Apr 13, 18)

Principai tokie:

1. „Tai žmogaus skaičius“. Reiškia jo reikia ieškoti žmoguje.

2. „Teapskaičiuoja“. Jis neužrašytas tiesiogiai.

3. „666“. Dievo pilnatvės skaičius Biblijoje dažnai sutinkamas kaip septyni.

Tačiau šioje pranašystėje kalbama apie tą pačią, popiežiškąją sistemą. Ir čia pasakyta, kad ji turi savo skaičių. Jos skaičius – 666. Kur galime atsekti tą skaičių popiežijos sitemoje? Raštas sako: „Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių“. Jis nėra tiesiogiai užrašytas. Jį reikia apskaičiuoti. Jau ankstyvaisiais reformacijos laikais buvo atkreiptas dėmesys į popiežiaus savęs titulavimą – „Dievo Sūnaus vietininkas“ “Vicarivs Filii Dei“. Ką galime iš to apskaičiuoti? Žinoma, kad kai kurios lotyniškos raidės turi skaitmeninius atitikmenis. Taigi, pasinaudodami šiuo principu, iš lotyniško termino “Vicarivs Filii Dei“ gauname nurodytą skaičių – 666.

V = 5               F = 0                D = 500

I = 1                 I = 1                 E = 0

C = 100           L = 50              I = 1

A = 0               I = 1                       501

R = 0               I = 1

I = 1                       53

V = 5

S = 0

112             Viso : 112+53+501= 666

Šitoks užrašas kurį laiką puošė popiežių galvas. Jis buvo įrašytas tiaroje – brangakmeniais išpuoštoje popiežiaus karūnoje.

Šventasis Raštas sako, kad Jėzaus Vietininkas yra Šventoji Dvasia. Dievas nepaliko Savo Bažnyčios globoti mirtingam žmogui, ir nė vienas apaštalas nesivadino popiežiumi. Apaštalas Petras irgi niekada nesiskelbė popiežiumi. Jėzus Savo Vietininku, arba Įpėdiniu paliko Sau lygų asmenį – trečiąją Dieviškosios Trejybės Asmenį – Šventąją Dvasią. „Nepaliksiu jūsų našlaičiais,– sako Jėzus. – Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“. (Jn 14, 18.16) „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu“. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“. (Jn 16, 7.13)

Popiežija ėmė kurtis tik ketvirtame šimtmetyje, kada nebebuvo apaštalo Petro. Todėl remtis tokiomis teorijomis neteisinga ir nepagrįsta. Pasisavinimas Jėzaus Vietininko titulo – dar vienas piktžodžiavimas Dievui.

Grįžkime prie Danieliaus knygos septintojo skyriaus. „Tuomet teismas sės posėdžiauti, ir jo valdžia bus atimta, sunaikinta ir visiškai panaikinta“. (Dan 7, 26) Jeigu ta galia būtų buvusi iš Dievo, Dievas niekada jos nebūtų sunaikinęs ir panaikinęs. Tačiau, prieš perduodant karalystę Dievo ištikimiesiems žmonėms, šita sugedusi, Dievą žeminusi sistema turi būti sunaikinta ir panaikinta.

Nors išgyvenusi sunkius laikus, Kristaus Bažnyčia, kaip ištikima Sužadėtinė, atlaikė visus persekiojimus ir pasiruošusi laukia savo Jaunikio – Kristaus sugrįžimo. Dievas pažadėjo per pranašą: „Karalystė, valdžia ir didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė“. (Dan 7, 27) Apaštalas Jonas matė tą džiaugsmingą Kristaus susitikimą su Savo atpirktaisiais. Tai pavaizduota džiaugsmingomis jungtuvėmis. „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“. (Apr 19, 7–8 )

Ar priklausome tai ištikimųjų Bažnyčiai? O gal tikimės sulaukti Kristaus pritarimo, būdami sugedusioje organizacijoje?