Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

MALDA. PASNINKAS

Malda. Kas yra malda? Kiek žodžių mažiausia turi būti maldoje? Kaip tie žodžiai turi būti sudėlioti maldoje? Į ką kreipiamasi maldoje? Ar bet kuris žmogus gali melstis Dievui?

Kam nėra kilę tokių ar panašių klausimų? Net tie, kas praktikuoja maldą, neretai abejoja, ar jų malda pasiekė tikslą. Kai kas ieško „vertesnių“ žmonių, kad už juos pasimelstų. Šioje temoje pamėginsime aptarti maldos klausimą.

Meldžiasi krikščionys, meldžiasi pagonys, meldžiasi žmonės, kurie apskritai netiki jokiu dievu. Paprastai malda vadinamas žmogaus išsakymas kažkokių reikmių už save aukštesnei esybei. Šventajame Rašte randame daug įvairiausių žmonių maldų. Vienos parodytos kaip tinkamos, kitos – abejotinos ar net apskritai nieko nevertos. Vienos ilgos ir įspūdingos, kitos – vos du trys žodžiai. Vienos būtinos ir reikšmingos – kitos nusikalstamos.

Jėzaus mokiniai dažnai matydavo besimeldžiantį Jėzų. Jo maldos buvo nuostabios, tad mokiniai prašė ir juos išmokyti melstis. Izraelitai nuo senovės laikų buvo pripratę melstis, bet, išgirdę besimeldžiantį Jėzų, jie ėmė abejoti savo maldų verte.

Jėzus juos pamokė melstis malda, kurią nuo to meto iki mūsų laikų kartoja milijonai tikinčiųjų. Jos tėvai moko savo vaikus nuo pat mažens. Nors jos žodžiai tokie paprasti ir suprantami, vis dėlto juose yra didžiulė prasmė, apie kurią turime mąstyti kiekvieną kartą melsdamiesi. Jėzaus duotas maldos pavyzdys nėra vienintelis ir nekeičiamas. Jėzus davė ne užbaigtą maldos tekstą, o principus, kuriais turime vadovautis melsdamiesi. Apie šitą maldos pavyzdį pakalbėsime vėliau, o dabar pakalbėkime apskritai apie maldos principus.

Dovydas rašo, kad malda yra tiesiog širdies išliejimas Dievui, Tam, kuris gali mums padėti. „Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja!“ (Ps 62, 9) Kaip dažnai po sunkios dienos darbų ir rūpesčių, džiaugsmų ir nusivylimų norisi kažkam išlieti savo širdį. Kažkam, kas išgirs, kam tai rūpi, kas gali suprasti, užjausti ir padėti. Toks yra Dievas. Į Jį bet kada gali kreiptis bet kuris žmogus. Gal kartais jaučiamės neverti kreiptis į šventą Dievą, gal manome, kad mūsų malda Jam gali pasirodyti per silpna, neverta Jo dėmesio. Netiesa! Dievui brangus kiekvienas žmogus ir kiekvienas turime teisę kreiptis į Jį ir išsakyti Jam viską, kas mus slegia. Dovydas sako: „Balsu šaukiuosi Viešpaties; Jis išklauso mane Savo šventajame kalne“. (Ps 3, 5) „Kai šaukiuosi, išklausyk mane, o mano teisusis Dieve! Kai buvau varge, Tu man padėjai. Būk man maloningas ir išklausyk mano maldą!“ (Ps 4, 2)

Ar Dovydas taip karštai melstųsi Dievui, jei nebūtų įsitikinęs, kad Dievas jį išklausys? Dievas gerai žino, kad niekas kitas negalės žmogui padėti, todėl Jis yra pasiruošęs visada išklausyti Jo karštai besimeldžiančio žmogaus. Jėzus patvirtino šią mintį: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“. (Mt 7, 7–8 )

Tačiau turime žinoti, kad mes negalime manipuliuoti Dievu. Jis nepasiruošęs pataikauti mūsų užgaidoms. Jis negali tenkinti mūsų savanaudiškų prašymų, taip pat ir nenuoširdžių, pikto kitam linkinčių dalykų. Todėl tema apie maldą yra tokia paprasta ir tokia išranki, kad verta skirti laiko jos patyrinėjimui.

Bet kuris žmogus ir bet kada gali kreiptis į Dievą malda. Tačiau, jei žmogus nori, kad Dievas palankiai atsakytų į jo maldą, reikia žinoti kai kurias aplinkybes. Daug ko apie maldą galime pasimokyti iš Jėzaus pavyzdžio, kai ko ir iš kitų asmenų pavyzdžio. Štai keletas maldos principų, kurių Jėzus mokė arba parodė Savo pavyzdžiu.

Pirmiausia Jėzus sako, kad žmogus turi tikėti Dievą, į kurį kreipiasi, ir tikėti, kad Dievas gali ir nori padėti. „Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“. (Mk 11, 24) Apaštalas Paulius atkartoja šią mintį: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“. (Hbr 11, 6) Jeigu žmogus abejoja Dievo egzistavimu, jei Jo nepažįsta ir nežino, ko galėtų iš Jo tikėtis, jam būtų sunku apskritai ko nors rimtai prašyti Dievo. Kita vertus, Dievo atsakymas gali visiškai jo netenkinti. Tad tokiam žmogui Jokūbas pirmiausia siūlo pašalinti abejones, o tada kreiptis į Dievą su savo prašymais. „Jeigu kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“. (Jok 1, 5–8 )

Toliau kalbama, kad besimeldžiantis žmogus turi siekti gyvenimą priderinti prie Dievo valios vykdymo. Dievas nebūtų teisus išklausydamas žmogų, jei pastarasis pamėgęs nuodėmingą gyvenimą. Tarp Dievo ir nuodėmės nėra nieko bendro. Tad ir norintis būti išklausytas, turi įsiklausyti į Dievo valią ir sekti Kristaus paklusnumo pavyzdžiu. Jėzus apie tai aiškiai pasakė: „Jei pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“. (Jn 15, 7) „Kai žmogus nusisuka nenorėdamas klausyti Įstatymo, net jo malda tampa pasibjaurėtina“. (Pat 28, 9)

Mes, žmonės, esame įpratę gyventi pagal principą „čia ir dabar“. Mes esame jautrūs savo problemoms, mums norisi skubių atsakymų. Tai neblogai. Tačiau Dievas viską mato plačiau, todėl Jo atsakymas į mūsų prašymą gali būti arba ne toks, kokio mes tikėjomės, arba, apskritai, nukeltas kažkur į ateitį. Ko tokiu atveju mums reikia? Paprasčiausiai, kaip Jėzus sakė, tikėti, kad Dievas išgirdo mano prašymą. Jis žino, kaip ir kada atsakyti. Aš privalau savo rūpesčius pavesti Jam ir pasitikėdamas laukti. Dovydas pasakė: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis tau padės“. (Ps 37, 5) Tačiau, prieš ko nors prašydami Dievą, pagalvokime, ar į tokius prašymus Jis atsižvelgs. Jeigu nesame įsitikinę, kad mūsų malda teisinga, bet jaučiame savo poreikį, mes galime pateikti jį Dievui, tačiau, Jėzaus pavyzdžiu, palikime Dievui spręsti apie atsakymą. Kai Jėzui reikėjo apsispręsti – mirti už nusidėjusią žmoniją ar ne – Jis, būdamas žmogaus kūne, nesiėmė pats spręsti šio klausimo. Štai kaip Jis pasielgė. „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo Manęs, tačiau tebūna ne Mano, bet Tavo valia!“ (Lk 22, 42) Tėvo valia buvo, kad Jėzus vienintelis Savo mirtimi gali išgelbėti žmoniją iš pražūties, todėl Jis neatėmė „taurės“, leido Jėzui ištverti mirties siaubą, tačiau Jis pasiuntė angelą, kuris pastiprino Jėzų ir padėjo Jam prisiimti žmonijos nuodėmių prakeikimą. Jėzaus pasekėjas Jonas ir mums sako, kad turime stengtis prašyti to, kas būtų Dievui priimtina ir mums naudinga. „Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso“. (1Jn 5, 14) Jeigu mokysimės taip išsakyti Dievui savo prašymus, mažiau teks nusivilti, kad nesulaukėme atsakymo.

Gali būti ir kita aplinkybė, neleidžianti gauti atsakymo į savo prašymą. Tai patyrė ir apaštalas Paulius. Kas jau kas, bet Paulius turėjo iš Dievo gautą gydymo dovaną. Kur Paulius apsilankydavo, daugybė žmonių patirdavo didžiulę Dievo dovaną – išgijimą iš savo ligų. Tačiau patį Paulių kamavo kažkokia negalia. Nors jis neatskleidžia, kas tai buvo, tai jis pavadina „šėtono dygliu kūne“, tačiau jis net tris kartus maldavo Dievą pašalintį tą „dyglį“. Įdomus Pauliaus patyrimas: „Bet man Jis atsakė: ‚Gana tau Mano malonės, nes Mano galybė tampa tobula silpnume‘“. Paulius neįsižeidė ant Dievo. Jis net nenuliūdo! Štai kaip jis apibūdina savo reakciją į tokį Dievo atsakymą: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“. (2 Kor 12, 7–9.)

Dažniausia mes kreipiamės į Dievą jausdami savo silpnumą ir nuodėmių naštą. Labai skausmingai tai patyrė Dovydas ir labai konkrečiai apibūdino kelią, kaip šią problemą išspręsti. „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. Laimingas žmogus, kurio Viešpats nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės.“ Laimingas jautėsi Dovydas tai išgyvenęs, laimingas jaučiasi kiekvienas, kas patiria savo nuodėmių atleidimą. Tačiau Dovydui tai ne iš karto atėjo. Ilgą laiką jis savyje nešiojosi kaltės jausmą. Jam buvo didžiulė gėda kreiptis į Dievą, žinant savo baisų pasielgimą. „Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė Tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių“. Manau, daug kam teko tai patirti. „Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‚Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“. Ryžtingas žingsnis. Kas po to? „Ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“. Iš karto išsisprendė dvi problemos: nuodėmė atleista; ir neliko kaltės jausmo. Tik tai patyręs žmogus gali patarti ir kitiems: „Užtat prireikus melsis Tau kiekvienas ištikimas žmogus“. (Ps 32, 1–6)

Žmogaus nuodėmė yra daug didesnis blogis, negu mūsų tarpusavio santykiai su kitais. Mes, net padarę sunkias nuodėmes, drįstame tikėtis Dievo atleidimo. Tačiau, kai kyla nesutarimų su kitais tokiais pat žmonėmis, mes esame labai „taupūs“. Mes neskubame atleisti jiems net nežymių prasižengimų. Jėzus sakė, kad toks mūsų neatlaidumas kitiems gali būti kliūtis Dievui atleisti mums nuodėmes. Mokydamas prašyti Dievo „Atleisk mums mūsų kaltes“, Jėzus įterpė mintį „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. (Mt 6, 12) Žinodamas mūsų jautrumą šiame dalyke, Jėzus papildomai paaiškino. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. (Mt 6, 14–15) Ir aišku, ir verta pamąstyti.

Raštas sako, kad blogus tikslus savo širdyje laikantis žmogus nesulauks Dievo pritarimo. Dievas yra Meilė, ir negalime Jam primesti savo sugedimo. Mokykimės linkėti kitiems gero. „Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje, Viešpats nebūtų klausęsis“. (Ps 66, 18 ) Net tokio žmogaus, kaip Dovydas, malda nepasiektų tikslo, jeigu jo prašymas nebūtų nuoširdus. Tą pačią mintį tęsia ir Jokūbas: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“. (Jok 4, 3)

Nors Jėzus nurodė melstis tiesiogiai dangiškajam Tėvui – „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, – tačiau kartais mes taip išsigąstame savo nedorumo ar menkumo, kad nebedrįstame kreiptis į šventąjį Dievą. Aš nekalbu apie pagonis, kurie meldžiasi savo stabams. Blogiau, kada krikščionys nepaiso Jėzaus pamokymo ir bando apeiti Jėzų. Dažnai pasirenkami kiti tarpininkai, gal būt „geresni“ už mus, ir per juos mėginama prieiti prie Dievo. Taip atrodo drąsiau. Bet ar tai Dievui priimtina? Jėzus mokė kreiptis tiesiai į Dievą Tėvą, tačiau Jis pasakė, kad mūsų, nuodėmingų žmonių, pagrindas ir teisė tai daryti duota tik dėka Jėzaus aukos. Jeigu Jėzus nebūtų miręs už mūsų nuodėmes, mes būtume taip ir likę amžiams atskirti nuo švento Dievo. Todėl Jėzus aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė: „Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“. (Jn 14, 13) „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25)

Kodėl būtent Jėzus? Kodėl Jis vienintelis? Raštas atsako į šį klausimą. Kas kitas mirė už mus? Kas atpirko mūsų nuodėmes ir pašalino mūsų kaltę? Kas yra mūsų Atpirkėjas ir Gelbėtojas? Kiekvienas pasakys, kad tai Jėzus. Jėzus pats pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“. (Jn 14, 6) Apaštalai mokė: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 12) Tęsdamas šią mintį, apaštalas Paulius teigia, kad atpirkęs žmoniją, Jėzus vienintelis turi teisę tarpininkauti už žmogų prieš Dievą. Jis vienintelis yra mūsų Atpirkėjas, Jis vienintelis – mūsų Tarpininkas, Užtarėjas, Vyriausiasis Kunigas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus“. (1Tim 2, 5–6) Jeigu tik Jėzus yra mūsų Tarpininkas, arba Vyriausiasis Kunigas, kaip Tėvas leistų apeiti šią grandį išganymo plane ir išklausyti žmogų per kitą asmenį, kuris nemirė žmogaus vietoje? Ar tai neatrodytų neatsakinga iš Dievo pusės? Tad nedarykime tokios klaidos, nepažeminkime Jėzaus, ieškodami geresnių už Jį.

Iš šitų iškeltų minčių gali pasirodyti, kad neįmanoma įtikti Dievui, tad neverta ir melstis. Taip, Dievas turi Savo požiūrį į mus ir mūsų maldas. Tačiau nuoširdus žmogus, net nežinodamas visų maldai keliamų reikalavimų, gali drąsiai kreiptis į Dievą ir būti Jo išklausytas. Dievas žiūri į žmogaus širdį. Žmogus gali suklysti ne tik gyvenime, bet ir maldoje, bet jei jo širdis tyra, jei jo malda nuoširdi, nereikia abejoti. Dievas geras ir supratingas.

Kalbant apie maldą, be taisyklių ir reikalavimų, yra dar kai kurių įdomių dalykų. Prieš pamokydamas apaštalus melstis, Jėzus pirma nurodė kai ką svarbaus. Jo mokiniai daug kartų buvo matę besimeldžiančius dvasinius Izraelio vadovus. Girdėjo jų išdidžius pareiškimus Dievui. Patys melsdamiesi, jie negalėjo Dievui pasiūlyti kažko ypatingo. Jėzaus maldose jie girdėjo visiškai kitą principą. Jėzus tiesiog kalbėjosi su Savo Tėvu. Kartais Jis ištisas naktis praleisdavo tokiose maldose. Juk mes taip pat kartais turime daug ką pasakyti savo artimiems žmonėms. Tad Jėzus pirmiausia perspėjo dėl veidmainystės. Jis pasakė, kad malda neturi būti skirta pasirodymui aplinkiniams. „Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi“. (Mt 6, 5) Jeigu jų maldos tikslas buvo – pasirodyti žmonėms, tai jie tą tikslą ir pasiekė. „Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį“. Žmonės juos pagyrė ir tai viskas, ko jie siekė. Jėzus pasakė, kad nuoširdžiausiai žmogus gali pasimelsti tik niekam nematant ir negirdint. Juk mes turime tokių problemų, kad tik Dievui galime jas atskleisti. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. (Mt 6, 6) Jokia pašalinė ausis neturi girdėti nuoširdžios sudužusios širdies aimanos.

Kitas Jėzaus perspėjimas irgi nesiderina su daugelio tikinčiųjų praktika. Žmonės mano, kad Dievui reikia mūsų ilgų, monotoniškų, išmoktų maldų. Kad nesusipainiotume, jas susiveriame ant siūlo ir pažymime skirtingo dydžio karoliukais. Kuo daugiau tokių maldų pasimelsime, tuo esame tikresni, kad būsime išklausyti. Tokia maldos praktika mus pasiekė iš Viduramžių laikų. Tačiau tai visiškai nesiderina su Jėzaus mokymu. „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“. (Mt 6, 7–8 )

Kuris nuo vaikystės nemokame „Tėve mūsų“ maldos? Jos išmokė pats Jėzus. Ar ji ilga? Kiek joje pasikartoja tų pačių prašymų? Kai melsitės ja, įsiklausykite į kiekvieną mintį. Šitoje maldoje randame principus, kurie turi būti maldoje.

Pirmiausia konkretus asmuo, kuriam malda skirta – „Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

Toliau – Dievo pašlovinimas – „Teesie šventas Tavo vardas“.

Tikėjimo ir vilties išpažinimas – „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“.

Parodymas priklausymo nuo Dievo – „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“.

Atsiprašymas dėl padarytų nuodėmių – „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Prašymas jėgos gundyme – „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“.

Pabaigoje – dar kartą pašlovinamas Dievas – „Nes Tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“. (Mt 6, 9–14)

Kad tai yra tik maldos principai, o ne vienintelė tinkama malda, matome tiek iš paties Jėzaus maldų, tiek ir iš Jo mokinių. Kartą Jėzus pasakė Petrui: „Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“. (Lk 22, 31) „Tėve mūsų“ maldoje tokių žodžių nerandame. Jėzaus malda Getsemanės sode: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė…“ (Mt 26, 39) Paskaitykite Jėzaus užtariamąją maldą prieš mirtį (Jn 17 sk.), ten daug klausimų pateikiama, bet nesikartoja standartinės „Tėve mūsų“ maldos žodžiai. Panašiai melsdavosi ir apaštalai. Jie iškeldavo konkrečius poreikius, bet nemėgdžiojo formalių žodžių.

Tenka girdėti tokį paraginimą: „Sukalbėkime Viešpaties maldą“. Kad malda tik „sukalbama“, atskleidžia meldėjo požiūrį į ją – tai tik forma, pareigos atlikimas. Pagalvokime, jei nuo vaikystės iki senatvės sąmoningo amžiaus metų bent du kartus per dieną kartotume tą nuostabią maldą, ar bepavyktų kiekvieną kartą permąstyti jos mintis. Ją tikrai tik „sukalbėtume“. Kol vaikai dar nesugeba suformuluoti savo prašymo Dievui savo žodžiais, tokia malda gali jiems padėti. Bet kai vaikas jau suvokia esmę, jis turi mokytis išsakyti Dievui Tėvui savo reikmes. Jeigu prieš pradėdamas savo dienos reikalus vaikas, o taip pat ir suaugęs žmogus, sąmoningai išsakys Dievui visas savo reikmes, jis ne tik juos paves Dievui, bet ir pats jaus savo asmenišką atsakomybę už savo veiksmus.

Kartą Jėzus atkreipė Savo klausytojų dėmesį į atkaklumą meldžiantis. „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‚Apgink mane nuo skriaudiko!‘ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‚Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų‘“. (Lk 18, 1–5) Taigi našlės prašymas buvo konkretus ir atkalus. Jėzus pabaigoje pasakė: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?“ (Lk 18, 7) Tuo Jėzus parodė, kad mes turime būti atkalūs melsdamiesi, tuo parodydami – pirmiausia sau, – kad mūsų poreikis rimtas.

Apaštalas Paulius tai pasakė labai lakoniškai: „Be paliovos melskitės!“ (1Tes 5, 17) Suprantama, tai nereiškia, kad mes turime dieną naktį trinti rožinį tarp pirštų. Paulius pataria nedaryti ilgų pauzių savo bendravime su Dievu. Kiekvieną dieną mes rasime ką pasakyti savo mylinčiam Dievui, jeigu mes Juo pasitikėsime ir žinosime, jog Jis ne tik sudomintas mūsų poreikiais, get ir gali mums padėti.

Būdamas karaliumi, Dovydas dieną pradėdavo malda, pavesdamas ne tik save, bet ir visą karalystę Dievo globai. „Viešpatie, auštant Tu girdi mano balsą, auštant kreipiuosi į Tave malda ir laukiu“. (Ps 5, 4) Ir tai ne viskas. „Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir Jis išgirs mano balsą“. (Ps 55, 18) Skirkime bendravimui su Dievu patį brangiausią dienos laiką, kada mūsų mintys ir protas dar nepaskendo kasdieniuose rūpesčiuose. Tik Dievas gali spręsti mūsų problemas, tik Jis žino išeitį ir gali mums padėti. Malda – tai neįkainojama brangenybė, kuri mums nieko nekainuoja.

Pasninkas. Kalbant apie bendravimą su Dievu malda, Rašte randame minimą ir pasninką. Kas tai yra? Kam jis reikalingas? Kaip reikia tinkamai pasninkauti? Trumpai aptarkime ir šį klausimą.

Nuo senovės laikų žmonės praktikavo pasninką. Štai vienas įdomus pasninko pavyzdys, kai pasninkavo pagonys, šaukdamiesi Dievo malonės. Asirijos sostinės Ninevės gyventojai peržengė bet kokias dorovės ribas. Dievas mylėjo ir šiuos stabmeldžius, tad norėjo jiems padėti. Jis pasiuntė pranašą Joną į tą nedorą miestą ir liepė paskelbti Dievo nuosprendį, kad po keturiasdešimties dienų Dievas sunaikins šį miestą. Kai ši žinia pasiekė karalių, šis suvokė pavojų ir paskelbė trijų dienų pasninką. „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu joks žmogus ar gyvulys nelies jokio maisto; raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria. Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutinėmis (atgailos ženklas) ir visu balsu tesišaukia Viešpaties. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis, gal sulaikys Savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“. (Jonos 3, 7–9) Pagonys asirai nepažinojo tikrojo Dievo, bet jie žinojo, kad elgiasi nedorai. Jie mėgina išprašyti Dievo pasigailėjimo. Bet ar Dievas išklausys pagonies maldą? Nebuvo tikri asirai. Nebuvo tuo tikras ir pats pranašas. „Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs“. (Jonos 3, 10)

Trys paros nevalgant ir net vandens negeriant! Tai didelė auka žmogui. Tai tikrai parodo nuoširdžią atgailą.

Pats Jėzus, prieš pradėdamas atpirkimo darbą, pirmiausia pasninkavo. Jis pasninkavo ne tris, o keturiasdešimt parų! Tiek laiko Jis nieko nevalgė ir net vandens negėrė. Ar Jėzus buvo toks nuodėmingas, kad Jam to reikėjo? Ne! Jis tai darė dėl mūsų. Jis atėjo prisiimti visą mūsų nedorumą, tad ir mūsų atsakomybę taip pat prisiėmė Jis. „Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo labai alkanas“. (Mt 4, 1–2)

Rašte randame ganėtinai daug pasninko pavyzdžių. Kai izraelitai dykumoje pasidarė aukso veršį ir garbino jį, Mozė buvo labai sukrėstas ir nuliūdęs. Štai kaip jis aprašo savo būklę. „Tada gulėjau kniūbsčias prieš Viešpatį keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas nedora Viešpaties akyse, ir Jį pykdydami“. (Įst 9, 18 )

Kitas atvejis, kai po ilgalaikės tremties žydai grįžo į savo kraštą, jų vadas Ezra liūdėjo dėl to, kad šie ir vėl kartojo ankstesnes nedorybes. „Tada Ezra pasitraukė iš vietos priešais Dievo Namus, nuėjo į Eljašibo sūnaus Johanano butą ir praleido ten naktį. Ten jis nei duonos valgė, nei vandens gėrė, nes raudojo dėl sugrįžusiųjų iš tremties nusižengimo“. (Ezr 10, 6)

Kaip matome, pasninkas yra žmogaus didelio susisielojimo, rūpesčio, atgailavimo išraiška. Pasninku mes atnešame save Dievui kaip auką. Pilnas pasninkas laikomas, kai žmogus tą pasiskirtą laiką nevalgo ir net vandens negeria. Todėl nepatartina pasiskirti sau ilgalaikius pasninkus. Dievui nereikia žmogaus kančių. Jis nori matyti mūsų širdį. Todėl Šventajame Rašte randame ir Dievui nepriimtinų pasninko pavyzdžių. Vienas – iš Senojo Testamento laikų. „Parodyk Mano tautai jos nedorybę, – sako Dievas. – Jie ieško Manęs diena po dienos, trokšta pažinti Mano kelius, lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako. Jie prašo iš Manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų. ‚Kodėl mes pasninkaujame, o Tu nematai? Kodėl mes darome atgailą, o Tu nepastebi?‘ Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų, O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! Argi Man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tai tu vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena? Štai pasninkas, kokio Aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos“. (Iz 58, 2–8 ) Iš šito aprašymo galime suprasti, kad Dievui nereikia mūsų demonstravimo savo maldingumo, o doro, teisingo gyvenimo.

Jėzus taip pat nesakė, kad pasninkas nereikšmingas. Jis mokė, kaip savo auką nepavertus nieko neverta forma ar tradicija. „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejum] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. (Mt 6, 16–18 )

Malda – tai sielos kvėpavimas. Kaip be oro joks žmogus neišgyventų, taip ir krikščionis be maldos negalėtų būti tvirtas ir saugus. Pasninkas lyg kad pastiprina žmogaus maldą. Tai mažutė žmogaus auka Dievui, kuri atskleidžia jo tikrą, nuoširdžią atgailą. Tačiau visų tų gerų dalykų nepaverskime nutrintu formalizmu, beverte tradicija. Tikro krikščionio gyvenime viskas turi būti tikra, gyva, natūralu.