Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

PATIKĖTAS VALDYMAS

Sukūręs žmogų, Dievas pavedė jam prižiūrėti ir naudotis viskuo, kas žemėje yra. „Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“. (Pr 1, 28 ) Žmogus tapo visų žemės išteklių vartotojas ir prievaizdas.

Puolus į nuodėmę, nebeliko ankstesnio balanso tarp žmogaus ir aplinkos. Gamta ir visa kūrinija lyg kad atsigręžė prieš žmogų. „Erškėčius ir usnis ji (žemė) tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“. (Pr 1, 18–19)

Žmogui atiteko dalia gintis nuo bado, stichijos padarinių, ligų ir kitų blogybių. Laikui bėgant žmogus tapo neišmintingu ir neatsakingu vartotoju. Po tų šešių tūkstančių tokio beatodairiško prievaizdavimo metų žemę turime nualintą, praradusią pradinį grožį ir tvarką. Iškirsti miškai, jų vietą užėmė dykumos, formuojasi uraganai. Tirpsta amžius egzistavę ledynai ir kyla pavojus žemumų gyventojams. Atsiranda anksčiau negirdėtos ligos, kurios siaubia žmoniją.

Žmogus beveik nebesuvokia, kad jis nėra tikrasis visų šių išteklių savininkas. Jis – tik prievaizdas. Raštas sako, kad tikrasis visko Kūrėjas ir Savininkas yra Dievas. Štai kaip Dievas mums tai primena. „Viešpačiui, tavo Dievui, priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje“. (Įst 10, 14) „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra Mano, o jūs esate ateiviai, tapę Mano įnamiais“. (Kun 25, 23) „Juk Man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančių kalvų. Žinau visus laukinius paukščius; visa, kas juda laukuose, yra Mano. Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes Mano yra pasaulis ir visa, kas jame“. (Ps 50, 10–12) „Mano yra sidabras ir Mano yra auksas, – tai Galybių Viešpaties žodis“. (Ag 2, 8 )

Kodėl Dievas mums tai primena? Kas nuo to pasikeis, kai mes tai sužinosime? Kadangi žmogų Dievas pastatė Savo išteklių prievaizdu, Jis nori, kad žmogus ne tik atsakingai visu tuo naudotųsi, bet ir dalyvautų Dievo programoje – skleisti Jo malonės žinią aplinkiniams žmonėms. Dievas nori, kad visi žmonės galėtų susipažinti su Dievo gelbėjimo žinia. Tam reikalinga tam tikra veikla, žmonės, lėšos ir kitos priemonės.

Dievas į mūsų rankas padavė visas šias priemones ir išteklius ir laukia mūsų sąmoningo geranoriško atsiliepimo. Mums yra pažadėta visa Dievo pagalba ir palaima. Dar senovinio Izraelio tautos ištakose tautos vadas Jozuė patvirtino: „Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos Viešpats buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta“. (Joz 21, 45) Apaštalas Petras taip pat teigia: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“. (2Pt 3, 9)

Jėzus užtikrina: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“. (Mt 6, 33)

Jėzus moko mus teisingai suskirstyti savo prioritetus. Į pirmąją ir svarbiausiąją vietą Jis siūlo padėti amžinuosius dalykus – „Dievo karalystė ir Jo teisumas“. Mūsų poreikiai – tik po to. Ar tai teisinga? Daugeliui teko nusivilti ir suvokus pripažinti, kad negalima sukeisti vietomis tos tvarkos. Jeigu Dievas ir gyvenimas su Dievu nebus mūsų gyvenimo aukščiausias tikslas, jokios mūsų pastangos neužtikrins mums sėkmės. Tik tada, kada Dievas taps mūsų gyvenimo Šeimininku ir Vadovu, mes galėsime būti saugūs ir aprūpinti. Pasaulis iš daugelio savo gyvenimo sričių išstūmė Dievą, per tai susidūrė su begale problemų, o tada kaltina Dievą, kodėl Šis neįveda tvarkos jų sukeltame chaose.

Kad mūsų gyvenimas įgautų prasmę ir pasuktų teisinga linkme, mums reikia besąlygiškai grįžti pas Dievą ir įsilieti į Jo sukurtą sistemą. Mes turime suvokti, kad, jeigu jau esame Dievo išteklių prievaizdai, tai pirmiausia Dievas iš Savo prievaizdų laukia ištikimybės. „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais. O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi“. (1Kor 4, 1–2) „Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose. Tad jei jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami neteisingąją Mamoną (finansus), tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“ (Lk 16, 10–12)

Be abejo, šitą principą žinome kiekvienas – teisingumas ir ištikimybė smulkmenose parodo, kiek mes patikimi didesniuose dalykuose. Dievas padavė į mūsų rankas visas gėrybes, kas reikalinga mūsų išsilaikymui, bet iš mūsų Jis laukia ištikimo jų panaudojimo. Evangelija yra Dievo geroji žinia puolusiai žmonijai. Evangelija atskleidžia Dievo planus, sumanymus ir ketinimus žmogaus išgelbėjimui. Šitos žinios paskelbimą žmonijai Dievas pavedė Savo Bažnyčiai – Jo patikėtiniams šioje žemėje, žmonėms. Kiekvienas, kas patiki šia Dievo žinia, priima ją ir tuo pačiu įsipareigoja prisidėti prie jos paskleidimo savo aplinkoje. Tam žmogus yra kviečiamas skirti dalį savo laiko, patogumų ir lėšų. Senojo Testamento šešėliniame tarnavime tam buvo pastatyta šventykla, kurioje Dievo išganymo planą vaizduojančiais simboliais buvo skelbiama Dievo išganančioji Evangelija. Šitam tarnavimui buvo paskirti žmonės. Dievas tam buvo pasirinkęs vieną iš Jokūbo sūnų, Levio giminę. Tik iš Levio giminės asmenys galėjo atlikti tarnavimą žemiškoje laikinoje šventykloje. Tik iš šios giminės, Aarono šeimos buvo skiriami kunigai, kurie atlikdavo nuodėmių suderinimo tarnavimą. Šitą darbą Dievas laikė svarbiausiu. Todėl tiems žmonėms, kurie Jo paskyrimu turėjo atlikti tą šventą tarnystę, Dievas paskyrė atskirą išlaikymą. Kai izraelitams buvo paskirstoma paveldu Kanaano žemė, Levio giminei toks paveldas neatiteko. Visą jų ir jų šeimų išlaikymą Dievas paskyrė likusioms vienuolikai Izraelio giminių. Tuo tikslu Dievas nurodė, kad visos vienuolika Izraelio giminių skirtų tarnavimui šventykloje dešimtą savo pajamų dalį. Jos vadinamos dešimtine. „Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso Viešpačiui. Jos šventos Viešpačiui. Visos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės, kas dešimtas ir visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą, bus pašvęstas Viešpačiui“. (Kun 27, 30.32) Toliau Dievas nurodė, kur tos dešimtinės turi būti naudojamos. „Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo Palapinėje“. (Sk 18, 21) Šitos lėšos buvo skirtos šventyklos tarnautojų išlaikymui.

Kitos su tarnavimu susijusios išlaidos turėjo būti padengiamos laisvomis aukomis. Žmonės aukodavo gyvulius, javus, aliejų, vynuogių sultis ir pinigus.

Žmonių ištikimybę Jo darbe Dievas vertindavo pagal jų grąžinimą dešimtinės ir aukų aukojimą. Kai žmonės nebepasitikėdavo Dievu ir nebeatlikdavo savo pareigos dvasiniam tarnavimui, Dievas atitraukdavo Savo palaimas jiems. „Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo Mano įstatų ir nesilaikėte jų. Sugrįžkite pas Mane, ir Aš pas jus sugrįšiu, – sako Galybių Viešpats. – Bet jūs sakote: ‚Kaip mes grįšime?‘ Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau Mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‚Kaip mes Tave apsukame?‘ Savo dešimtinėmis ir atnašomis! Prakeikimą esate užsitraukę, nes Mane apsukate, visa jūsų gentis! Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto Mano Namuose, ir taip Mane išmėginkite, – sako galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima. Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, – sako Galybių Viešpats“. (Mal 3, 7–11)

Atrodo, kad Dievo apiplėšti tiesiog neįmanoma. Tačiau ne taip galvoja Dievas. Jis pareiškia, kad nesilaikydamas Jo nustatytos tvarkos dėl Jo darbo palaikymo, žmogus apiplėšia Jį. Tauta nesulaukė Dievo palaimos, dėl to kaltino Dievą, o nesuvokė, kad jų neištikimybė dešimtinės ir aukojimo klausime neleidžia Dievui laiminti juos. „Dabar taip kalba Galybių Viešpats: ‚Susmąstykite, kaip jums sekėsi! Jūs daug sėjote, bet mažai nuvalėte, jūs valgote, bet jums niekada negana, jūs geriate, bet jums niekada neužtenka, jūs rengiatės, bet nė vienam nėra šilta, ir kas šį tą užsidirba, tas deda į kiaurą maišą‘. (Ag 1, 5–6)

Dar daugiau, Dievas sako, kad mūsų paskyrimas savo pajamų dalies Dievo darbui paremti yra Dievo šlovinimo dalis. „Gerbk Viešpatį viskuo, ką turi, visomis savo derliaus pirmienomis; ir tavo svirnai bus pilni grūdų, o šviežias vynas liesis per statinių kraštus“. (Pat 3, 9–10) Jeigu visi tai suvoktų, gal tikrai su džiaugsmu grąžintų Dievui tai, kas Jam priklauso, ir tuo pašlovintų Jį.

Naujojo Testamento laikais tarnavime Dievui yra kai kas pasikeitę. Dabar nebėra šventyklos, Levio giminė taip pat nebetarnauja joje, taigi ir dešimtinės jiems nebepriklauso. Bet ar dėl to sustojo Dievo darbas? Ar dabar Dievo Evangelijos nebereikia skelbti žmonijai, kuriai taip trūksta Dievo pažinimo? Jėzus liepė eiti į visą pasaulį ir paskelbti Evangeliją visai kūrinijai (žr. Mt 28, 19–20; Mk 16, 15–16). O tai pareikalauja ypatingai daug žmonių, laiko ir, be abejo, pinigų. Ar šiais laikais Dievas turi sukūręs kokią sistemą, kurios pagalba tas Jėzaus įpareigojimas būtų įvykdytas?

Reikia paminėti, kad ta dešimtinių grąžinimo ir aukų aukojimo sistema atsirado ne Mozės laikais. Daug šimtmečių prieš Mozę Abraomas grąžino savo dešimtinę Dievo kunigui Melchizedekui. „O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas. Abraomas jam davė nuo visko dešimtinę“. (Pr 14, 18.20) Nors neparašyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis Dievas buvo tai nurodęs, bet, matome, žmonės tai žinojo ir to laikėsi. Tą pačią tvarką Dievas patvirtino ir Mozės laikais, kai įvedė tarnavimą šešėlinėje šventykloje. Įdomu, jog Jėzus nurodė, kad ir vėliau, Naujojo Testamento laikais, tebegalioja senoji sistema. „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mt 23, 23) Jėzus nesako, kad nuo dabar ta tvarka nebegalioja. Jis sako „reikia“.

Bet kur ir kaip tai daryti? Apaštalas Paulius aiškiai pasako, kad, nepaisant tarnavimo sistemos pasikeitimo, Dievo darbo finansavimas paliekamas tas pats. „Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų. Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“. (1Kor 9, 13–14) Kadangi dvasinio tarnavimo rėmimo klausimas nebuvo šešėlis į Jėzaus auką ir tarnavimą, tad, panaikinus šešėlinį tarnavimą, Evangelijos darbo rėmimas išlieka tas pats. Paulius, sakydamas „Viešpats yra patvarkęs“, parodo, jog Viešpats Jėzus jam asmeniškai davė tokį nurodymą. Taip būdavo ir kitais atvejais, nes Paulius nesekė Jėzumi tada, kada kiti mokiniai Jį sekė, todėl nežinojo visos Jėzaus įvestos tvarkos. „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums“ (1Kor 11, 23) – rašo Paulius dėl Viešpaties Vakarienės tarnavimo tvarkos. Tačiau, kadangi Paulius buvo pašauktas tapti Evangelijos skelbėju visame pasaulyje, Jėzus pasirūpino, kad visur būtų laikomasi Jo nustatytos tvarkos.

Tuo pačiu Paulius primena Senojo Testamento laikų dvasinio tarnavimo išlaikymo praktiką ir paskirtį – tai buvo Dievo pasirūpinimas tais žmonėmis, kurie dirbo Jo darbą. „Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas? Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal Jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių? Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų. Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“. (1Kor 9, 8–14) Ir tai rodo, kad dvasinis darbas yra pats svarbiausias žmogui. Žmogus Dievo iš prigimties negali pažinti. Jis negali žinoti ir visų Jo reikalavimų. Todėl Dievas paskyrė žmones, kuriuos tam paruošė, ir siunčia juos į tą šventą darbą, kad padėtų žmonėms sugrįžti pas Jį. Tie žmonės, kurie visą savo laiką ir jėgas atiduoda Evangelijos skelbimui, nebegali aprūpinti savęs ir savo šeimų. Dievas pasirūpino, kad tikintieji savo pajamų dešimtąja dalimi palaikytų juos, o savo laisvomis aukomis patenkitų visas kitas su tarnavimu susijusias reikmes.

Dievas tikisi įtikėjusių žmonių sąmoningumo ir dėkingumo Dievui už gautą išganymo žinią. Tada jie su džiaugsmu rems tos žinios skelbimą ir jų artimiesiems, kad šie neliktų be vilties. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo“. (2Kor 9, 7–8 )