Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

ŠEIMA. PAŠAUKIMAS. SANTYKIAI

I. Šeima

Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Šeimos institucija egzistuoja visose kultūrose. Dažniausia ji yra išskirtinai gerbiama ir jos sulaužymas būna žiauriai baudžiamas.

Šiuolaikiniuose „civilizuotuose“ kraštuose vis garsiau pasisakoma už šeimos institucijos netikslingumą. Jau nekalbant apie tai, kad ji daugelio visiškai ignoruojama. Sutuoktiniai išgyvena skyrybų tragediją, vaikai lieka be kurio nors iš tėvų, jie nebegauna visaverčio auklėjimo ar finansinio aprūpinimo.

Kas sugalvojo šeimą? Ar ji tikrai yra vienintelis tvirtas visuomenės pamatas?

Šventasis Raštas atskleidžia ir šitą įdomią tiesą. Pačiose visuomenės ištakose, kai Dievas tik formavo žemės sistemą, Jis sukūrė pirmuosius du žmones. Jie buvo skirtingi. Skyrėsi lytimi. Dievas jiems buvo numatęs labai svarbią paskirtį ir didžiulę atsakomybę. Jie turėjo sukurti būsimąją žemės žmonių visuomenę. Iš jų tarpusavio ryšio turėjo kilti nauji žmonės – jų vaikai. Šie turėjo būti individualūs, nors ir turėjo atspindėti tėvų ypatybes. Tuo reikalu Kūrėjas pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą – sujungė ypatingais įpareigojančiais ir bendrus interesus užtikrinančiais santykiais. Tai pavadinta „santuoka“. Pats Dievas yra šeimos ir santuokos Autorius. Tai Jis numatė ir paskyrė sutuoktiniams jų pašaukimą, pareigas, atsakomybę, santykius. Kad šitas sutuoktinių ryšys būtų tvirtas, Dievas juos palaimino, kitaip sakant, sutuokė. „Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildydami žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28 ) Nurodydamas tolimesnius visuomenės santuokų ryšius, Dievas juos pavaizdavo kaip du asmenis, sudarančius vieną kūną. „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. (Pr 2, 24) Tuo parodoma, kokie glaudūs turi būti sutuoktinių ryšiai, kaip jie turi rūpintis vienas kitu, kaip drauge spręsti visus iškilusius klausimus.

Toliau Kūrėjas pasakė, kad šita sandora – santuoka bus šventas aktas, kurio pažeisti niekas neturi teisės. Jėzus pasakė: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. (Mt 19, 6) Per pranašą Malachiją Dievas sako: „Aš nekenčiu skyrybų“. (Mal 2, 16) Neretai esame girdėję jungtuvių metu jaunųjų ištariamus priesaikos vienas kitam žodžius: „Tik mirtis mus išskirs“. Tačiau gyvenimas rodo, kad skyrybos dažnai aplenkia mirtį. Jauni žmonės ne visada būna tinkamai paruošiami šiai atsakingai misijai. Jie nėra pasiruošę prisiimti gyvenimo naštos, visų sutinkamų sunkumų. Jie nusimena, išsigąsta ir linkę pasitraukti iš kovos. Neretai šiam įsipareigojimui pakenkia trečias asmuo. O tai irgi dažniausia dėl to, kad jau iki vedybų tie asmenys buvo pripratę prie laisvų nesantuokinių santykių. Tad ir toliau jie nori gyventi be pasišventimo vienas kitam. Jie ieško „romantikos“ už santuokos ribų.

Dievas ir Savo Įstatyme paskyrė vietą santuokos šventumui. „Nesvetimausi“. (Iš 20, 14) Todėl Jis griežtai perspėja dėl šio įsakymo sulaužymo: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“. (Hbr 13, 4) Jėzus dėl jokių priežasčių nepateisina skyrybų. „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja“. (Mt 5, 31–32) Jėzus tuo pačiu pareiškia, kad, jeigu santuokos priesaika buvo sulaužyta, įvyko ištvirkavimo atvejis, santuoka pati jau nebeturi galios. Tokie jau išsiskyrė, nors, galbūt, tebegyvena drauge. Jokios kitos priežastys nesuteikia teisės sulaužyti Dievo akivaizdoje duotos priesaikos vienas kitam. „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“. (1Kor 7, 10–11) „Atsiskirti“ tai ne „išsiskirti“. Atsiskirti reiškia, kai gręsia pavojus antrojo gyvybei ar sveikatai, galima pasitraukti į saugią vietą. Tačiau visada reikia siekti suvienyti šeimą.

Labai geras Dievo nurodymas dėl santuokos tvirtumo buvo duotas jau Senojo Testamento laikais. Tuo metu Izraelis buvo ir religija, ir valstybė. Ją sudarė vienos tautos atstovai. Aplinkui gyveno stabmeldžiai. Kad apsaugotų Savo žmones nuo stabmeldystės, kuri turi gerą dirvą mišriose šeimose, Dievas uždraudė jungtuvėmis maišytis su svetimtaučiais pagonimis.

Krikščionybė nebeturi tautybės ar valstybės. Krikščionimis Dievas kviečia tapti bet kurios tautybės ar rasės žmogų. Tad ir jungtuvių principai kiek pasiketė. Šiandieną krikščionims nedraudžiama tuoktis su kitos tautybės tą patį tikėjimą išpažįstančiu asmeniu. Raštas sako: „Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje“. (1Kor 7, 39) „Viešpatyje“ reiškia nebe tautybę, o tikėjimo Viešpačiu tikrumą. Tokia šeima mažiau turės nesutarimų ir, būdami vieno tikėjimo, galės su Dievu spręsti iškylančius sunkumus. Dievą išpažįstančio žmogaus santuokiniai įsipareigojimai su netikinčiu ar kitaip Dievą suvokiančiu žmogumi vadinami „svetimu jungu“, tai yra įsikinkymu į mažai bendrų interesų turimą reikalą. Tarp jų būna daugiau skirtingų požiūrių negu bendrų. Be to, vaikai auga mokydamiesi veidmainiauti, nes jie myli tiek mamą, tiek tėtį ir negali vienodai paskirstyti savo santykių. „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi gretinti Kristų su Beliaru (šėtonu) arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla“. (2Kor 6, 14–16)

Gyvenimas „susidėjus“ taip pat nėra naujas reiškinys, nors pastaraisiais laikais jis gerokai padažnėjo. Dievas santuoka laiko tik teisėtą santuoką. Santuokos neįteisinę asmenys, net jeigu neblogai sutaria, nėra šeima. Tarp jų nėra įsipareigojimų, atsakomybės vienas prieš kitą ir vaikus. Mažiausias nesutarimas išskiria tokius asmenis ir sukelia daug skausmo tiek jiems, tiek jų bendriems vaikams. Kartą Jėzus kalbėjosi su moterimi, kurios gyvenimas turėjo daug neišspręstų problemų. Pokalbio metu Jėzus taktiškai paragino moterį pasikviesti savo vyrą. Ir tik tada moteris ėmė mąstyti ir suprato savo tikrąją būklę. Ji pasakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus tai patvirtino ir nurodė visas jos problemas. „Gerai pasakei: ‚Neturiu vyro‘, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis – ne tavo vyras”“. (Jn 4, 17–18 ) Nors tų vyrų buvo jau šeši, Jėzus nė vieno iš jų nepavadino jos teisėtu vyru. Jis aiškiai atskleidė jos imtyvaus gyvenimo spragas. Tuo Jis parodė Dievo nepasitenkinimą tokiu gyvenimu.

Šeima, pagal Dievo sumanymą, yra ne vienas ir net ne du žmonės. Šeima – tai vyras, žmona ir jų vaikai. Dievas jau pradžioje buvo pasakęs: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildydami žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28 ) Vaikai turėjo tapti šeimos dalimi. Tačiau, dovanodamas sutuoktiniams vaikus, Dievas iš tėvų reikalauja atsakomybės už juos. Tėvai atsakingi už savo vaikų išlaikymą, auklėjimą, religinį paruošimą. „Kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį; jis nenukryps nuo jo net kai pasens“. (Pat 22, 6) Tai rodo, kad tėvų rūpestingumas nuo pat vaikystės yra labai svarbus. Ką vaikai įgyja savo šeimoje dar kūdikystėje, tai tampo jų gyvenimo būdu.

Per Mozę Dievas buvo pasakęs: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“. (Įst 6, 5–9) Šitame tekste labai aiškiai, nors kai kas labai simboliškai, parodyta, kad vaikui turime skirti ypatingą dėmesį. Ne tiek, kiek šiuo metu skiria civilizuoti tėvai – vidutiniškai septynias minutes per parą. Pats svarbiausias ir brangiausias laikas, kurį turi tėvai, privalo būti paskirtas jų vaikų asmenybei formuoti. Nėra svarbesnio darbo. Tačiau tuo pačiu pasakyta, kad pirmiausia patys tėvai turi palaikyti tinkamus santykius su Dievu. Viskas jų namuose turi būti suderinta su šventais Dievo reikalavimais. Mes negalėsime savo vaikams duoti tai, ko patys neturime.

Vaikai taip pat turi būti mokomi savo pareigų vykdymo, paklusnumo, pagarbos Dievui, tėvams ir vyresniems žmonėms. Visuomenė taip įsijautė į vaikų teises, kad uždraudė tėvams ir auklėtojams reikalauti iš vaikų šių būtinų dalykų. Niekas neturi teisės sudrausminti nepaklusnių vaikų. Ir tik tada, kada šie įvykdo nusikaltimus, atsakomybės pareikalaujama iš tėvų. Labai jau „išmintinga“ sistema sukurta. To vaisiai per daug aiškiai jau matomi.

Dievas reikalauja paklusnumo iš vaikų. „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. ‚Gerbk savo tėvą ir motiną‘ – tai pirmasis įsakymas su pažadu: ‚Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje‘. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami Viešpaties vardu“. (Ef 6, 1–4) Šitame trumpame tekste telpa visa didžiulė šeimyninių santykių sistema. Pirmiausia matome, kad iš pačių tėvų reikalaujama būti „Viešpatyje“. Pirmiausia turi būti sukurti jų pačių derami santykiai su Dievu. Toliau kalbama apie vaikų auklėjimą ir drausminimą. Dievas neleidžia palikti vaikų auklėti „gatvei“. Jūs esate pirmiausia atsakingi prieš Dievą ir savo vaikus, kokiais žmonėmis jie taps. Ar visi tėvai didžiąją Teismo dieną galės su džiaugsmu ištarti: „Štai aš ir vaikai, kuriuos davė man Dievas!“? (Hbr 2, 13) Kokiai daugybei vaikų tėvai neleido pamatyti saulės šviesos! Koks bus jų susitikimas su savo pasmerktasiais vaikais Teismo dieną? Todėl, kreipdamasis į vaikus, Dievas sako: „Klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas“. Nebūtų teisinga paklusti neteisėtiems nedorų tėvų reikalavimams. Jeigu vaikai nebus išmokyti pagarbos ir savo pareigų vykdymo, Dievas sako, kad jų gyvenime nesimatys sėkmės ir jie nesulauks ilgo amžiaus. Viskas gyvenime yra dėsninga. „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ – tai amžinas ir neįveikiamas dėsnis.

II. Pašaukimas

Dievas mus pašaukė ypatingai Savo misijai. Mes turime būti Jo atstovais savo aplinkoje, šiame sudėtingame pasaulyje. Todėl labai svarbu pastebėti, jog Dievas nepasitenkina tik mūsų paviršutinišku krikščioniškumu, mūsų priklausymu kuriai nors krikščioniškai bažnyčiai, retkarčiais apsilankymu pamaldose ar net paaukojimu kažkiek pinigų. Dievas nori padaryti mus išskirtiniais žmonėmis. Tam Jėzus atėjo į žemę, kad parodytų tuos principus ir tą gyvenimo būdą, kokio mes turėtume siekti. Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“. (Jn 1, 18 )

Suprantama, mums nereikia grįžti prie Jėzaus laikų aprangos stiliaus ar rytietiškų papročių. Kur mes begyventume, kokioje visuomenėje ir kokiu istoriniu laiku, mes turime atspindėti pačius aukščiausius, tauriausius ir švenčiausius principus. Tokiais mes negimstame, tokiais netampame per vieną naktį. Net atsivertę į Dievą, mes iš krikšto vandens neišbrendame tobuli. Visas gyvenimas ir Dievo pagalba skirta tai svarbiai misijai. Paulius rašo: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“. (2Kor 3, 18 ) Paulius sako, kad tai ilgas procesas. Jis reikalauja pirmiausia pažinti Jėzų, kad turėtume į ką lygiuotis. Tada, Šventosios Dvasios veikimu, turi vykti mumyse keitimosi procesas. Mes vis labiau turime atspindėti Viešpaties šlovę.

Apaštalas Petras krikščionišką pašaukimą apibūdina labiausiai rinktiniais žodžiais. „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą“. (1Pt 2, 9)

Tad apžvelkime Petro išsakytas mintis. Petras pirmiausia parodo keturias mūsų pašaukimo sritis: išrinktoji tauta; karališkoji kunigystė; šventoji tauta; įsigytoji liaudis.

Pirmiausia, „išrinktoji tauta“ parodo, kad šitas pašaukimas nėra paveldimas, iš kartos į kartą perduodama tradicija. Dievas mus kiekvieną asmeniškai pašaukia. Jis mus myli ir išsirenka, žiūrėdamas į mūsų širdį. Savo pažinimą Dievo mes galime perduoti savo vaikams, bet negalime perduoti savo santykių su Dievu. Dievas neturi anūkų. Mes kiekvienas – tiek mūsų tėvai, tiek mes, tiek mūsų vaikai – turime tapti Dievo vaikais.

Toliau eina „karališkoji kunigystė“. Jėzus yra ir Karalius, ir Vyriausiasis Kunigas. Jeigu mes esame Jo sekėjai, tai šitas titulas pereina ir mums. Paulius rašo Laiške efeziečiams: „Per Jį (Jėzų) …galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“. (Ef 2, 18–19) Ar mes jaučiamės esą princai? Ar mes savo gyvenimu nedarome gėdos savo Karaliui? Ar suvokiame, kad su pasitikėjimu mes įsipareigojame. Tad turime labai rimtai stebėti ir kontroliuoti savo elgesį, kad nebūtų paniekintas Tas, kuris mus pašaukė tapti dieviškos šeimos nariais.

Senojo Testamento laikais visa Levio giminė buvo kunigų giminė. Vyriausiasis kunigas būdavo renkamas tik iš šios giminės. Jėzus yra vienintelis Naujojo Testamento Vyriausiasis Kunigas. Priklausydami Jam, mes taip pat tampame kunigiškos giminės nariais. Nors mes negalime atlikti tik Jėzui priklausančių pareigų, tačiau, skelbdami Jo Evangeliją aplinkiniams, mes įsitraukiame į tą pačią veiklą.

Po to „šventoji tauta“. Pirmą kartą apie Dievo vaikų šventą, išsiskiriantį iš visuomenės, pašaukimą randame Dievo mokyme apie vengimą nešvarių gyvulių mėsos. (žr. Kun 11, 43–45) Dievas sako, kad net tokia atrodanti nereikšminga sritis Jam yra labai svarbi. Petras rašo, kad šventas turi būti mūsų elgesys. „Šventas yra Tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: ‚Būkite šventi, nes Aš esu šventas‘“. (1Pt 1, 15–16) Nors mes ne viską žinome apie Dievo šventumą, tačiau puikiai suvokiame, ką tai reiškia mums. Nesunkiai galime suvokti, kada mūsų elgesys nebėra „šventas“. Savo antrame laiške Petras sako, kad to turime siekti, ir tai yra procesas. „Tadėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite“. (2Pt 1, 10)

Ir galiausiai „įsigytoji liaudis“. Dievas mus įsigijo už didžiulę kainą. Jo Bažnyčia nėra viena iš pasaulio religijų. Krikščionybę Jėzus nusipirko Savo šventu krauju, paaukodamas gyvybę už mus. Paulius rašo: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1Kor 6, 19–20) Jeigu apsiprendėme ir ryžomės tapti Dievo vaikais, Jėzaus sekėjais ir Jo Bažnyčios nariais, turime suvokti, kad Dievas, suteikdamas mums didžiulius pažadus ir privilegijas, laukia mūsų pasikeitimo ir atsakomybės. Mes jau nebegalime elgti kaip nepriklausomi žmonės. Lygiai, kaip susituokę mes nebegalime elgtis nepriklausomai nuo savo sutuoktinio, taip ir atsivertę į Dievą, mes turime suvokti visą priklausomybę nuo Jo.

Atskleidamas mums mūsų naują statusą, Petras toliau parodo ir mūsų pareigą – toliau nešti tą žinią, kaip amžinąją Evangeliją, aplinkiniams žmonėms, kurie taip pat norėtų tapti Dievo vaikais. Jie būtent iš mūsų elgesio, ne tik iš žodžių, turi pažinti „Viešpaties šlovę“. Todėl supranatama, kad mūsų liudijimas apie Dievą būtų veiksmingas, tai turi atsispindėti ir mūsų gyvenime, mūsų santykiuose, mūsų įpročiuose, net aprangoje ir tame, ką valgome ir ką geriame. Mūsų apranga turi būti skirta atspindėti mūsų požiūrį į padorumą. Be abejo, apranga pirmiausia turi apsaugoti nuo klimato negandų. Tačiau Adomas su Ieva greitai suvokė savo nuogumą ir žinojo, kokias kūno vietas turi pridengti figos lapais. Galvokime apie tai ir mes. Raštas sako: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu – gerais darbais“. (1Tim 2, 9–10) Apaštalas Petras tęsia šią mintį: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“. (1Pt 3, 3–4)

Jėzaus charakterį siekiantis atspindėti krikščionis neįklimps į besaikį turto ir prabangos siekimą. Ypač, jei tai pareikalautų prasilenkti su teisingumu ir sąžine. Raštas sako: „Maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“. (1Tim 6, 6–10) Labai praktiškai ir suprantamai pasakyta. Reikia tik įsigilinti ir įvertinti.

III. Santykiai

Kristaus Bažnyčia yra paplitusi visose pasaulio tautose, visose kultūrose ir rasėse. Ją sudaro skirtingo išsilavinimo, skirtingo amžiaus ir skirtingos socialinės padėties žmonės. Kokie turėtų būti šios Bažnyčios išpažintojų tarpusavio santykiai? Ar įmanoma pasiekti tą vienybę, kuriai Jėzus Savo maldoje skyrė ypatingą vietą? Jis meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi Man suteikęs, Aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip Mes esame viena: Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę“. (Jn 17, 21–23)

Kad būtų įmanoma tokią vienybę pasiekti, tikintieji turi vadovautis konkrečiais principais, skatinančiais vienybę. Jėzus priekaištavo anų laikų Dievo tautos atstovams dėl jų veidmainiško elgesio. „Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainytės ir nedorumo“. (Mt 23, 27–28 ) Vargu, ar net ir labai gražiais, bet veidmainiškais santykiais pasieksime bažnyčios vienybę! Jėzus niekada neveidmainiavo, niekada nekėlė balso. Jo kalbos maniera buvo nusakyta dar šimtus metų iki Jam ateinant į pasaulį. „Ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti Jo balso. Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą“. (Iz 42, 2–3)

Raštas sako, kad, būdami Jo sekėjais, mes turime vadovautis Jo pavyzdžiais ir principais. „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo“. (1Jn 2, 6) Principas aiškus, bet ar lengva jį įgyvendinti? O juk privalu.

Raštas moko mus mūsų kalbos principų. Pirmiausia, mes turime būti žmonės, kurių žodis svarus. Mes neturime blaškytis kalbėdami ir kalbėti ne dviprasmiškai ar nepatikimai. „Verčiau jūs sakykite: ‚Taip‘, jei taip, ‚Ne‘, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“, – sako Jėzus. (Mt 5, 37) Jokūbas taip pat teigia: „Pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų ‚taip‘ – taip ir ‚ne‘ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą“. (Jok 5, 12) Ten pat Jokūbas plačiai apibūdina tikinčiojo deklaruojamų principų ir elgesio reikalaujamą suderinamumą. „Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną… Liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais… liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas… Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų… Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!.. Jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai“. (Jok 3, 2–18) Taip pat nekrikščioniška apkalbinėti kitus ir šmeižti. „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalbinėja arba teisia savo brolį, tas apkalbinėja ir teisia Įstatymą. O jeigu tu teisi Įstatymą, vadinansi, esi ne Įstatymo vykdytojas, bet teisėjas“. (Jok 4, 11) Jėzus pareiškė: „Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“. (Mt 12, 36)

Siekiant sukurti teisingus krikščioniškus santykius, turime būti sąžiningi ir prieš Dievą, ir prieš save, ir prieš aplinkinius. Mūsų mąstymas turi būti nukreiptas į aukščiausius dieviškus principus. „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“. (Fil 4, 8; taip pat žr. Kol 3, 1–14)