Esama klausimų, kurie verti svarių Biblijos atsakymų, ir dėl šią temą gaubiančių prieštaravimų, neturėtume bijoti atskleisti visą tiesą, kokia ji yra Kristuje. Pirmiausia turime suprasti, jog yra dangus, kurį galime laimėti, ir pragaras, kurio turime saugotis. Jėzus mokė, kad kiekviena siela bus arba išgelbėta, arba prarasta. Neutralios padėties ar antros vietos prizų nėra. “Žmogaus Sūnus išsiųs Savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje” (NT, Evangelija pagal Matą 13, 41-43).
Turėdami galvoje šiuos du visų kada nors gimusiųjų likimus, kaip uoliai mes turėtume ieškoti teisingojo kelio! Kristus pasakė: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Vienintelis, kiekvienam žmogui absoliučiai saugus kelias yra priimti Jėzaus mokymą apie pragarą. Tik Jo doktrina yra visiškai patikima ir teisinga. Jis pasakė, jog vieni bus įmesti į ugnį, o kiti karalystėje švies kaip saulė.
Keista, bet daugelis religinių lyderių apkaltino Kristų šiuo atžvilgiu neteisingu mokymu. Jie kaltino Jį aiškinus, jog nemirtinga siela mirties metu atsiskiria nuo kūno ir nuskrenda į dangų arba pragarą. Tačiau Jėzus to visai nesakė. Jis niekada net neužsiminė, kad žmogui mirštant, nuo kūno atsiskiria kažkokia bekūnė siela. O tuo labiau Jis nesukūrė įspūdžio, kad vos numirę nedorėliai kenčia amžinąsias kančias.
Pateiksiu pavyzdį, ką iš tikrųjų Jėzus mokė apie pragarą: “Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją! Tau verčiau sužalotam eiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą” (NT, Evangelija pagal Morkų 9, 43). Šie Mokytojo žodžiai nepalikdami nė šešėlio abejonės įrodo, kad į pragaro liepsnas patenka kūnas, o ne kažkokia mistinė siela. Evangelijoje pagal Matą 5, 30 Jis kalbėjo apie į pragarą įmestą “visą kūną”. Tai reiškia rankas, kojas, akis ir kitas fizinio kūno dalis.
Šiuolaikiniai pamokslininkai, prieštaraudami Kristaus mokymui, piešia dramatiškus ir fantastiškus vaizdus, kaip mirties metu nuo kūno atsiskiria siela, neturinti nei formos, nei substancijos. Kad ir koks populiarus šis požiūris, jis visiškai neatitinka to, ką aiškino Jėzus. Gerai įsidėmėkite, nes Didysis Mokytojas tai ne kartą akcentavo evangelijose – tie, kurie bus įmesti į pragaro ugnį, turės rankas, kojas, akis ir visas kitas fizinio kūno charakteristikas. Jie nepateks ten kažkokiu eterinių beformės dvasios ar sielos pavidalu.
Dabar mes esame pasirengę išnagrinėti keturis didžiuosius Biblijos pateikiamus faktus, nušviečiančius daugelį klausimų apie nusidėjėlių likimą.
Bausmė po teismo
Pirmasis svarbus faktas apie pragarą yra toks: Neišgelbėtieji tuoj po mirties nekeliauja į jokią bausmės vietą, o lieka gulėti kapuose iki teismo dienos, kai bus nubausti. Šią tiesą Kristus aiškiai atskleidė gerai žinomame palyginime apie kviečius ir rauges. Šeimininkui pasėjus laukuose kviečius, po kurio laiko atėjo tarnas ir pranešė, kad tarp želmenų pasirodė raugės. Jis paklausė, ar išrauti piktžoles, kol jos dar mažos. Šeimininkas atsakė: “Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: “Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną” (NT, Evangelija pagal Matą 13, 29-30).
O dabar paskaitykite, kaip Kristus paaiškina šį palyginimą: “Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs Savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (NT, Evangelija pagal Matą 13, 37-42).
Supaprastinti šį palyginimą, išplėtojant Jėzaus žodžius, tiesiog nebeįmanoma. Jis toks aiškus, kad suprastų ir vaikas. Viešpats pasakė, jog raugės simbolizuoja nedorėlius, kurie “pasaulio pabaigoje” bus įmesti į ugnį. Atskyrimas įvyks pjūties metu, apie kurią Jėzus aiškiai pasakė: “Pjūtis – tai pasaulio pabaiga”. Kaip galima iškreipti šiuos Kristaus žodžius? Pati idėja, jog nusidėjėliai patenka į pragarą vos numirę, prieštarauja mūsų Viešpaties mokymui, pagal kurį jie bus įmesti į ugnį tik pasaulio pabaigoje.
Kadangi teismas įvyks po Kristaus sugrįžimo, iki tol ką nors nuteisti būtų tiesiog neįmanoma. Pats teisingumas reikalauja, kad žmogus pirmiau stotų prieš teismą, o tik paskui gautų bausmę. Petras skelbė: “Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei” (NT, Petro antras laiškas 2, 9). Juk taip ir turi būti, ar ne? Įsivaizduokite, kad vagyste apkaltintas žmogus atvedamas į teismą, o teisėjas sako: “Uždarykite jį dešimčiai metų. Paskui išnagrinėsime jo bylą”. Paklausykite, net žmogus teisėjas nebūtų toks neteisingas! Už tokį poelgį jis pats būtų apkaltintas. Dievas tuo labiau nerengs panašios komedijos.
Jei įsiskaitysime į Biblijos tekstą, abejonių šiuo klausimu neliks. Iki kada bus “palikti” nedorėliai? Iki “teismo dienos”. Kodėl? “Kad būtų nubausti”! Tai reiškia, kad iki teismo dienos jie nebus baudžiami. Ar Biblija atsako į klausimą, kur jie laikomi lig tol? Pats Kristus pasakė: “Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs Jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą” (NT, Evangelija pagal Joną 5, 28-29).
Kaip paprasta! Jėzus pasakė, jog ir gerieji, ir nedorėliai prisikels iš kapų, kad gautų gyvenimą arba pasmerkimą. Tai rodo, kad nuo mirties momento iki prisikėlimo jie nėra nei apdovanojami, nei baudžiami. Tai įvyks po prisikėlimo iš numirusių. Petras pasakė, kad lig tos dienos jie yra paliekami, o Kristus paaiškino, kur paliekami, – “kapuose”.
Jei norite, kad būtų dar aiškiau, perskaitykite šiuos Jėzaus žodžius: “…tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (NT, Evangelija pagal Luką 14, 14). Arba kitoje vietoje: “Juk Žmogaus Sūnus ateis Savo Tėvo šlovėje su Savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus” (NT, Evangelija pagal Matą 16, 27). Kada “tuomet”? Kai ateis su angelais. Šių eilučių prasmė tiesioginė. Skaitant visą kontekstą, čia nėra jokių dviprasmybių ar gilios potekstės.
Paskutiniajame Biblijos skyriuje vėlgi cituojami Kristaus žodžiai: “Štai Aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus” (NT, Apreiškimas Jonui 22, 12). Čia Jėzus primena, kad “kiekvienas” – kiekvienas žmogus, Jam grįžus į žemę, gaus pelnytą atlygį. Jobas skelbė: “Nedoras žmogus negandos dieną apsaugomas, o pykčio dieną išvaduojamas” (ST, Jobo knyga 21, 30). Danielius rašė: “Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei” (ST, Danieliaus knyga 12, 2).
Argi dar kyla neaiškumų dėl to, kur laikomi nusidėjėliai iki prisikėlimo, teismo ir bausmės? Apie tai kalbėjo Petras, Danielius, Jobas ir Pats Mokytojas. Neverta ginčytis. Jie laikomi kapuose.
Taigi turime antrąjį svarbų faktą apie pragarą: Nė vienas iš neišgelbėtų žmonių nebus įmestas į pragaro liepsnas iki Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio pabaigos. Nors šiuo klausimu jau turime pakankamai svarių įrodymų, paieškokime dar daugiau. Apibūdindamas bausmę, kuri teks nusidėjėliams, Jonas rašė: “O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (NT, Apreiškimas Jonui 21, 8).
Iki prisikėlimo antrosios mirties nebus
Šioje Šventojo Rašto vietoje nusidėjėliai vaizduojami pragaro liepsnose kenčiantys bausmę už savo nuodėmes. O kokia gi ta bausmė. “Antroji mirtis”, – sako Jonas. Ar suprantate, ką tai rodo? Tai rodo, kad nusidėjėliai bus įmesti į ugnies ežerą tik po prisikėlimo. Šie žmonės mirs antrąja mirtimi ugnyje, tačiau jie nepatirs antrosios mirties, kol negaus antrojo gyvenimo. Jie nugyveno pirmąjį gyvenimą šiame pasaulyje ir, numirę pirmąja mirtimi, atgulė į kapus. Prieš tai, kai galės numirti antrąja mirtimi, jie turi būti prikelti iš numirusiųjų ir gauti antrąjį gyvenimą. Būtent tai ir nutiks pasaulio pabaigoje. Jėzus pasakė: “Visi gulintieji kapuose […] prisikels”.
Prisikėlimo metu gavę antrąjį gyvenimą, nusidėjėliai bus nubausti už savo nuodėmes pragaro ugnimi, kuri “yra antroji mirtis”. Beje, ši antroji mirtis yra paskutinė, amžinoji mirtis, po kurios prisikėlimo nebebus. Tačiau reikia akcentuoti, kada bus įvykdyta ši bausmė pragaro ugnimi – po prisikėlimo iš numirusiųjų pasaulio pabaigoje. Ji neįvykdoma po pirmosios mirties, kaip daugelis mano.
Ar Biblijoje pasakyta, kaip nedorėliai bus įmesti į mirties ežerą? Taip. Jonas aprašo dramatiškus įvykius tūkstantmečio pabaigoje. “Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo” (NT, Apreiškimas Jonui 20, 7-9).
Taigi tūkstantmečio pabaigoje visi kada nors gyvenę nusidėjėliai prisikels iš numirusių. Aprašęs, kaip teisieji grįš į gyvenimą ir tūkstančius metų valdys su Kristumi, Jonas pažymėjo: “Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų” (NT, Apreiškimas Jonui 20, 5).
Tie “kiti mirusieji”, žinoma, yra nusidėjėliai, kurių prisikėlimas suteiks šėtonui galimybę pratęsti kovą prieš Dievą ir šventuosius. Jis suskubs suburti iš numirusiųjų prikeltus nedorėlius. Jis dar kartą apgaus žmones, įtikindamas juos, kad jie gali nugalėti iš dangaus nuo Dievo nužengusią Naująją Jeruzalę (NT, Apreiškimas Jonui 21, 2). Jiems atžygiavus ir apsupus miestą, staiga iš dangaus pasipils ugnies lietus. Tai pragaro ugnis – paskutinioji bausmė už nuodėmes.
Pragaro vieta
Biblijoje aiškiai pasakyta, kad ši ugnis užklups nusidėjėlius tiesiog vietoje, “per visą žemės platumą”. Kiekvienas Biblijos autorius, kalbėdamas apie pragarą, įveda vis naujos informacijos apie antrąją nusidėjėlių mirtį. Petras sako: “O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai” (NT, Petro antras laiškas 3, 7). Paskui jis aprašo Viešpaties dieną, kuriai atėjus karštis suardys žemę iki elementų.
Petras labai aiškiai įvardija bedievių bausmės vietą. Jis teigia, kad ši žemė “palaikoma ugniai”, kuri atneš nusidėjėliams teismą ir amžinąją pražūtį. Jiems skirta bausmė bus įvykdyta šioje žemėje. Izaijas skelbė: “Viešpačiui priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai. Edomo upėse vanduo pasrus degutu, dulkės jame virs siera, ir jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme” (ST, Izaijo pranašystė 34, 8-9).
Pranašas vaizduoja visą planetą, apsiaustą niokojančios ugnies. Net upės ir dulkės virs sprogiu deguto ir sieros mišiniu. Pasak Izaijo, tai Dievo kerštas ir atpildas laikų pabaigoje.
Dovydas šį liudijimą papildo tokiais žodžiais: “Nedorėliams Jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė” (ST, Psalmynas 11, 6). Atkreipkite dėmesį, kad nusidėjėlių likimą jis apibūdina beveik tais pačiais žodžiais kaip Jonas ir Petras. Visi sutinka, kad bausmės vieta bus žemė, o baudžiama bus ugnimi.
Taigi išryškėja trečias svarbus faktas apie pragarą. Pragaras, kaip bausmės vieta, bus ši žemė, teismo dieną paversta ugnies ežeru. Tačiau čia iškyla keletas kitų labai įdomių klausimų apie nusidėjėlių likimą. Vienas iš labiausiai intriguojančių ir kebliausių yra susijęs su bausmės trukme. Kiek laiko nusidėjėliai gyvens ir kęs tą ugnį?
Į šį klausimą niekas tiksliai atsakyti negali, nes Biblijoje teigiama, kad jie bus baudžiami pagal savo darbus. Vadinasi, bausmės bus įvairaus sunkumo. Vieni kentės ilgiau, kiti trumpiau. Aišku tik viena – nusidėjėliai negyvens toje ugnyje amžinai.
Pragaro ugnis netruks amžinai
Dėl to abejonių nekyla, ir štai kodėl. Pirma, ši žemė yra paskelbta paskutiniaisiais teisiųjų namais. Jėzus pasakė: “Palaiminti romieji; jie paveldės žemę” (NT, Evangelija pagal Matą 5, 5). Petras, aprašęs sproginėjančią ir triukšmingai degančią žemę, išvydo naująją, teisumo kupiną žemę. “Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas” (NT, Antras Petro laiškas 3, 13).
Nedorėliai negali amžinai gyventi šioje planetoje, nes ji buvo pažadėta Abraomo dvasinei sėklai (NT, Laiškas romiečiams 4, 13). Apvalyta nuo nuodėmės prakeikimo, jis taps tokia, kokią ją buvo sukūręs Dievas. Ji pagaliau taps tuo, kuo ir turėjo būti, – tobulais namais tobuliems žmonėms.
Antra, nusidėjėliai negali toliau gyventi žemėje, nes jie niekada netikėjo, kad Kristus gali suteikti amžinąjį gyvenimą. Amžinojo gyvenimo dovaną gauna tik teisieji. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų” (NT, Evangelija pagal Joną 3, 16). O kas bus su tais, kurie Juo netiki? Jie tikrai pražus. Biblijoje sakoma: “Atpildas už nuodėmę – mirtis” (NT, Laiškas romiečiams 6, 23). Atkreipkite dėmesį į sąmoningą šių eilučių paprastumą. Nusidėjėliams niekada nebuvo pažadėtas gyvenimas. Jiems pažadėta mirtis – amžinoji mirtis. Tik teisiesiems pažadėtas gyvenimas – amžinasis gyvenimas.
Yra vienintelis būdas gauti nesibaigiantį gyvenimą – reikia tikėti Jėzumi. Jonas tai aprašė šitaip: “O liudijimas yra toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą” (NT, Jono pirmas laiškas 5, 11-12). Norėčiau užduoti jums klausimą: Ar į ugnies ežerą įmesti nusidėjėliai turės Dievo Sūnų? Žinoma, ne. Tad kaipgi jie gali turėti gyvenimą? Jonas pasakė: “Joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo” (NT, Jono pirmas laiškas 3, 15). Ar tie žmogžudžiai pragaro liepsnose gyvens amžinai? Tikrai ne.
Būtų didžiausia erezija tikėti, kad amžinąjį gyvenimą galima gauti ne tik iš Jėzaus. Iš ko gi jį galėtų gauti nedorėliai? Paulius skelbė, kad Jėzus Kristus “nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą Savo Evangelija” (NT, Antras laiškas Timotiejui 1, 10). Šventasis Raštas neatskleidžia kito nemirtingumo šaltinio, kaip tik Kristaus evangelija. Argi Biblijoje kur nors kalbama apie nemirtingumo suteikimą nusidėjėliams? Šiuo atžvilgiu dažnai minimi teisieji, bet nusidėjėliai – niekada.
Paulius pasakė: “Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: Nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybę, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe” (NT, Pirmas laiškas korintiečiams 15, 51-53).
Šioje Šventojo Rašto vietoje kalbama apie tam tikrą metą, kai teisieji akimirksniu bus pakeisti į nemirtingas būtybes. Tas metas dar ateity. Tai įvyks, kai grįš Jėzus, užgaus paskutinis trimitas, mirusieji kelsis iš kapų. Niekur Biblijoje nepasakyta, kad šitaip bus pakeisti ir nusidėjėliai. Būtent dėl to, kad jie niekada negaus amžinojo gyvenimo dovanos, jie negalės amžinai gyventi ir ugnies ežere.
Priešingi aiškinimai nepagrįsti ir neteisingi. Jie prieštarauja Biblijai ir sveikam protui. Ezechielis skelbė: “Mirs tik tas, kuris nusideda” (ST, Ezechielio pranašystė 18, 4). Kad ir kaip mes suprastume, kas yra siela, priimkime paprastą Biblijos faktą, kad ji gali mirti ir mirs dėl nuodėmės.
Jei nusidėjėliai amžinai gyventų ugnyje, jie turėtų tą patį, ką ir teisieji, tik kitoje vietoje. Bet kas gi gali suteikti amžinąjį gyvenimą, išskyrus Kristų? Evangelijoje pagal Joną 3, 16 į šį klausimą atsakoma aiškiai ir paprastai. Tie, kas netiki viengimiu Sūnumi, pražus. Jie mirs. Jie mirs antrąja mirtimi – amžinąją mirtimi, iš kurios niekada nebebus prikelti. Toji mirtis niekada nesibaigs. Tai nesibaigianti, amžina bausmė, nes tai nesibaigianti, amžina mirtis.
Neužgesinama ugnis
Kai kam gali kilti klausimas: O kaip su neužgesinama ugnimi, kurioje degs nusidėjėliai? Ar tai reiškia, kad ji niekada neišblės? Žinoma, kad taip nebus. Užgesinti pragaro ugnies neįstengs joks žmogus. Tai bus keista Dievo siųsta ugnis. Jos neišvengs nė vienas nusidėjėlis, mėgindamas ją užgesinti. Izaijas pasakė: “Štai jie jau pavirto šiaudais, ugnis juos ryja; neišgelbės jie nė savęs nuo rajų liepsnų. Tai ne žarijos, prie kurių galėtum pasišildyti, tai ne židinys, prie kurio susėstų žmonės” (ST, Izaijo pranašystė 47, 14). Atlikusi savo destruktyvųjį darbą, ugnis išblės savaime. Niekas neišsigelbės iš šių liepsnų, jas gesindamas, bet galiausiai neliks nė anglies. Taip sakoma Šventajame Rašte.
Jeremijas pranašavo, kad Jeruzalė degs ugnimi, kuri negalės būti užgesinta (ST, Jeremijo pranašystė 17, 27), ir sudegs iki pelenų (ST, Antra kronikų knyga 36, 19-21). Perskaitykite tas eilutes ir atkreipkite dėmesį, kaip Biblijoje vartojamas žodis “gesinti”. Jis nereiškia, kad ugnis niekada neišblės. Jis tik reiškia tai, kas ir pasakyta – “neužgesinama”. Ji negalės būti užgesinta.
O ką galima pasakyti apie pragaro ugnies apibūdinimą “amžina”? Čia nesama jokios painiavos ar prieštaravimo, nes Biblija šiems žodžiams suteikia savitą prasmę. Daugelis klysta, taikydami šiems bibliniams žodžiams šiuolaikines reikšmes, neatsižvelgdami į senovinį kontekstą. Tai pažeidžia vieną iš pagrindinių interpretavimo taisyklių.
Faktas, kad amžinoji ugnis nereiškia ugnies, kuri niekada nebus užgesinta. Tas pats pasakymas pavartotas Judo laiške, 7 eilutėje, kur kalbama apie Sodomą ir Gomorą: “Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinosios ugnies bausmes”.
Aišku, kad šiandien Sodoma jau nebedega. Toje vietoje, kur buvo šie senovės miestai, tyvuliuoja Negyvoji jūra. Tačiau jie degė “amžinąja ugnimi”, ir mums pasakyta, kad tai buvo pavyzdys. Kieno pavyzdys? “Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams” (NT, Antras Petro laiškas 2, 6).
Tad štai! Amžinoji ugnis, pavertusi pelenais Sodomą, yra pavyzdys to, kas pagaliau ištiks nusidėjėlius. Pagal šią Biblijos vietą, ta pati ugnis, kuri sunaikino Sodomą ir Gomorą, sudegins nusidėjėlius ir ugnies ežere. Tai turės būti amžinoji ugnis. Ar tai reiškia, kad ji taip pat pavers nusidėjėlius pelenais? Biblijos atsakymas – taip. “Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių Viešpats, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. […] Jūs sutrypsite nedorėlius, nes jie bus pelenai po jūsų kojų padais tą dieną, kai Aš veiksiu, – sako Galybių Viešpats” (ST, Malachijo pranašystė 4, 1; 3).
Jokiais jokios kalbos žodžiais neįmanoma to pasakyti aiškiau. Ši amžinoji ugnis dega amžinai. Net šėtonas, viso blogio šaknis, galiausiai bus sunaikintas. Koks vientisas pasirodo visas vaizdas, kai leidžiame Biblijai tai paaiškinti savais žodžiais. Ir kaip šėtoniškai reikia iškreipti jos tekstą, kad išslystų akivaizdi šių žodžių prasmė. Vis dėlto tie, kurie visą gyvenimą buvo klaidinami tradicijų, gali skaityti žodžius “nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins”, “jie bus pelenai”, ir vis tiek tvirtinti, kad nusidėjėliai gyvens ir kentės.
Reikia pripažinti, kad šia tema yra prieštaringų vietų, tačiau, atsižvelgus į kontekstą, jos visos darniai susijungia, ir Biblija tampa savo pačios komentaru.
Neatrodo painūs net Kristaus žodžiai, pasakyti Evangelijoje pagal Matą 25, 46, kai suprantame jų akivaizdžią prasmę: “Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą”. Daugeliui neaišku, ką reiškia “amžinasis nubaudimas”, bet atkreipkite dėmesį, kad čia nepasakyta – “amžinasis baudimas”. Kad ir kokia tai bus bausmė, ji truks amžinai. Ar Biblija atskleidžia, kokia tai bausmė? Žinoma. “Atpildas už nuodėmę – mirtis” (NT, Laiškas romiečiams 6, 23). Taigi Jėzus paprasčiausiai norėjo pasakyti, kad mirtis truks amžinai. Ji niekada nesibaigs. Jos niekada nepertrauks prisikėlimas.
Paulius šiuos žodžius dar labiau supaprastina: “…kai Viešpats Jėzus […] apsireikš iš dangaus liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. Jiems teks kentėti…” Dabar sutelkite dėmesį, nes Paulius pasakys, kokia bus bausmė. “Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo Jo šlovingos galybės” (NT, Antras laiškas tesalonikiečiams 1, 7-9). Taigi bausmė bus amžinasis sunaikinimas – sunaikinimas, kuris truks amžinai. Pražuvusieji nebeprisikels, ir nebeliks vilties gyventi.
Bet kaip su tuo kirminu, kuris nemiršta? Daugelis skaitėte Jėzaus žodžius apie pragarą, “kur kirminas nemiršta ir ugnis negęsta” (NT, Evangelija pagal Morkų 9, 46). Kaip kas aiškina, kad tas kirminas yra žmogaus siela? Ar tikrai Jėzus tai turėjo galvoje? Juk Biblijoje siela niekur nesiejama su kirminu.
Šiuo atveju, įvardydamas pragarą, Jėzus vartojo žodį “Gehenna”. Taip jau nutiko, kad Gehenna buvo deginimo vieta čia pat už Jeruzalės sienų. Kristaus klausytojai neabejotinai matė iš Gehennos slėnio, kur buvo deginami mirusiųjų kūnai ir šiukšlės, besirangančius dūmus. Jei kas nors nukrisdavo šalia ir nepatekdavo į liepsnas, tą daiktą tučtuojau sunaikindavo kirminai ir vikšrai. Taigi kalbėdamas gyvai visiško sunaikinimo scenas regintiems žmonėms, Jėzus pavartojo žodį “Gehenna”, kaip visa pražudančios pragaro ugnies pavyzdį. Toji ugnis niekada neužgesdavo, o kirminai nuolatos darbavosi kūnuose – tai buvo visiškos destrukcijos vaizdas.
Turbūt lengviausiai iškraipoma mintis apie pragarą yra Jono aliuzija į “nuolatos” kylančius dūmus. Tie, kurie neatkreipė dėmesio į kitus šio žodžio pavartojimo Biblijoje kontekstus, tikrai gali neteisingai jį suprasti. Tačiau per visą Senąjį ir Naująjį Testamentą žodžiai “nuolatos”, “visada”, “visą gyvenimą”, “visam laikui” pasitaiko gana dažnai, ir jie rodo kažką, kas jau pasibaigė. Kitaip tariant, jie ne visada reiškia “be pabaigos”.
Galima pateikti daug svarių pavyzdžių, bet užteks dviejų ar trijų. Išėjimo knygoje, 21 skyriuje, išdėstytos vergijos sąlygos. Jei vergas nuspręstų užuot rinkęsis laisvę toliau tarnauti mylimam šeimininkui, jam turėjo būti yla perdurta ausis. Šventasis Raštas skelbė: “Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą” (6 eilutė). Kiek laiko tas vergas turėjo tarnauti savo šeimininkui? Žinoma, tik tol, kol gyveno. Taigi tai nereiškia “be galo”.
Ona nunešė savo sūnų Samuelį į Dievo šventyklą, ir jis turėjo pasilikti ten “visam laikui” (ST, Samuelio pirma knyga 1, 22). Tačiau 28 eilutėje aiškiai pasakyta: “Visą gyvenimą jis priklausys Viešpačiui”. Taigi žodžiai “visada”, “visam laikui” reiškia neapibrėžtą laiko tarpą. Paprastai jie rodo laiko atkarpą, kurioje kažkas gali nuolatos vykti, esant tam tikroms aplinkybėms. Net pranašas Jona savo buvimą žuvies pilve apibūdina kaip “amžiną” (ST, Jonos knyga 2, 7).
Kai kas gali paprieštarauti, kad tokiu atveju ir teisiųjų gyvenimas danguje gali būti ribotas, nes juk ir jie apibūdinti, kaip šlovinsiantys Dievą amžinai. Tas pats žodis naudojamas kalbant ir apie išgelbėtuosius, ir apie prarastuosius. Tačiau aplinkybės iš esmės skiriasi. Šventieji yra gavę nemirtingumo dovaną. Dabar jų gyvenimas prilygsta Dievo gyvenimui. Nemirtingumas reiškia “nepavaldumas mirčiai”. Jų atžvilgiu pavartotas žodis “amžinai” gali reikšti tik viena – “be galo”, nes jie jau yra nemirtingi subjektai. Tačiau, kai žodis “amžinai” naudojamas nusidėjėlių apibūdinimui, mes kalbame apie mirtingas būtybes, kurios gali mirti ir turi mirti. Jų “amžinai” trunka tik tiek, kiek gali iškęsti jų moralinė prigimtis, deganti pagal jų darbus baudžiančiose liepsnose.
Sielos ir kūno sunaikinimas
Priėjome paskutinį faktą, susijusį su nusidėjėlių likimu. Po to, kai nusidėjėliai bus nubausti pagal savo nuodėmes, jie išnyks iš egzistencijos su kūnu ir siela. Jėzus tai pasakė labai paprastai: “Nebijokite tų, kurie žudo kūną […]. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare” (NT, Evangelija pagal Matą 10, 28).
Kaip kas nors, žinodamas šiuos Kristaus žodžius, gali ir toliau tvirtinti, kad nusidėjėliai bus nemirtingi? Jėzus, vienintelis galintis suteikti gyvenimo dovaną, paneigia bet kokią prielaidą, kad nusidėjėliai kažkaip galės ir toliau gyventi pragare. Jų gyvenimas bus amžinai užgesintas kaip žvakė, o kūnas sunaikintas liepsnose.
Psalmistas rašė: “Bet nedorėliai žus, Viešpaties priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai” (ST, Psalmynas 37, 20). “Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs” (10 eilutė).
Sunaikinimas pragare apibūdinamas išraiškingiausiais ir aiškiausiais žmonių kalbos žodžiais, tačiau žmonės vis dar tvirtina, kad Biblijos autoriai turėjo galvoje ne tai, kas pasakyta jų žodžiais. “Sunaikinimas”, “sudeginimas”, “pražūtis”, “mirtis”, – nejaugi Biblijoje šie žodžiai turi kažkokią paslaptingą, priešingą reikšmę negu kitose knygose? Nėra pagrindo taip manyti. Tiesiog teologija iš mūsų nuostabaus meilės Dievo padarė pabaisą. Jis vaizduojamas žiauresnis už Hitlerį. Nors Hitleris kankino žmones ir eksperimentavo su jais, galiausiai vis tiek leisdavo jiems numirti. O teologai tvirtina, kad Dievas laikys šias sielas gyvas visą amžinybę vien tam, kad matytų, kaip jos raitosi iš skausmo ir klykia kančiose.
Pateisinamas Dievo teisingumas
Toks vaizdinys yra ne tik neteisingas Dievo meilės traktavimas, bet ir Jo teisingumo iškraipymas. Tik pagalvokite, ką implikuoja doktrina, pagal kurią visos pražuvusios sielos mirties metu iškart pasmerkiamos niekada nesibaigiančiam pragarui. Įsivaizduokite, kad prieš 5000 metų numirė žmogus, turėjęs vienintelę nuodėmę. Nejaugi jo siela kaipmat bus įmesta į ugnį ir kankinama visą amžinybę? O dabar prisiminkite kitą atvejį – Adolfą Hitlerį, nužudžiusį milijonus žmonių. Pagal šią populiariąją doktriną, jo siela irgi turėtų tuoj pat patekti į pragarą ir kentėti amžinai. Tačiau tokiu atveju žmogus, pražuvęs dėl vienos nuodėmės, degs 5000 metų ilgiau už Hitlerį. Tai koks čia teisingumas? Argi Dievas taip pasielgtų? Tai prieštarautų Biblijos teiginiui, kad kiekvienas bus baudžiamas pagal savo darbus.
Šiuo metu cirkuliuoja du kraštutiniai požiūriai į nusidėjėliams teksiančią bausmę. Vienas iš jų vadinamas universalizmu. Pagal jį, Dievas yra pernelyg geras, kad leistų kam nors pražūti. Kitas yra siaubą kelianti doktrina apie nesibaigiančią kančią, kuri tęsis visą amžinybę tamsioje skausmo bedugnėje. Abu šie požiūriai neteisingi. Tiesa yra per vidurį. Dievas nubaus nusidėjėlius pagal jų darbus, tačiau to proceso metu Jis nesuteiks blogiui nemirtingumo.
Esu įsitikinęs, kad daugelis sąžiningų sielų nusigręžė nuo Dievo dėl to, kad neteisingai suprato Jo charakterį. Jie negali mylėti To, kuris despotiškai visą amžinybę be aiškiai regimo tikslo kankins nusidėjusius žmones. Tokį neapsakomą košmarą galėtų sugalvoti tik nuožmaus keršto kupina dvasia. Argi toks yra Dievas? Sužinojęs biblinę tiesą apie pragarą, vienas banko prezidentas apsikabino mane per pečius ir tarė: “Džo, aš vėl tikiu. Aš daug metų buvau agnostikas, nes man aiškino, kad Dievas kankins nusidėjėlius amžinai”.
Skausmo ir mirties nebebus
Jau greitai Dievas turės švarią visatą. Visiems laikams bus išnaikintos visos nuodėmės pasekmės. Nebeliks nuodėmės, nusidėjėlių ir velnio gundytojo. Viskas bus taip, kaip Dievas suplanavo iš pradžių. Tuos mūsų ateities namus Jonas apibūdino taip: “Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (NT, Apreiškimas Jonui 21, 4).
Ar šiuose brangiuose žodžiuose yra bent užuomina apie kokią nors kančią atkurtojoje visatoje? Dievas pasakė, kad ašarų ir skausmo nebeliks. Kuo jūs tikite – Jo Žodžiu ar žmogaus išmąstymais? Vos keturiomis eilutėmis anksčiau, prieš užrašydamas šį pažadą, Jonas apibūdino, kaip nusidėjėliai bus įmesti į ugnies ežerą: “Kas nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą. Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko” (NT, Apreikimas Jonui 20, 15; 21, 1).
Kaip teigiama Apreiškimo Jonui knygoje 20, 9, tas ugnies ežeras yra čia pat, žemės planetoje. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad ta vieta, kur sudegs nusidėjėliai, išnyks, ir jos vietoje Dievas sukurs naują žemę. Apreiškimo Jonui knygoje 21, 2-3 rašoma apie Naujosios Jeruzalės nusileidimą iš dangaus, o 4 eilutėje sakoma, kad nebebus mirties, liūdesio, aimanos ar sielvarto.
Kad nebeliktų skausmo, turės nebelikti ir amžinojo pragaro. Šie du dalykai yra susiję. Mes kiekvieną dieną turime dėkoti Dievui, kad Jo planas pagaliau padarys galą kančiai. Kankintojo šėtono nebeliks, ir Dievas žada, kad Jo naujojoje karalystėje nebebus nė šešėlio skausmo.
Pragaras – ne mums
Galiausiai, mes turėtume džiūgauti, kad pragaras niekada nebuvo skirtas jums ir man. Jėzus pasakė, kad jis “prirengtas velniui ir jo angelams” (NT, Evangelija pagal Matą 25, 41). Jeigu mes ir pateksime į tą ugnį, tai nebent dėl didžiausio paklydimo, kokį tik galima įsivaizduoti. Jūs turėtumėte taip pasielgti, peržengdami sumaitotą Jėzaus Kristaus kūną, numodami ranka į Tėvo meilę, Šventosios Dvasios maldavimą ir dangišką milijonų angelų veikimą. Sunkiausias klausimas visame pasaulyje yra šis: “Kaip mes išsigelbėtume, taip brutaliai pamynę išgelbėjimą?” Atsakymo nėra, nes nėra kito išsigelbėjimo, kaip tik per Kristų ir Jo kryžių.
Niekas nepražus dėl to, kad nusidėjo, nes nusideda visi. Niekas neliks už dangaus vartų dėl to, kad melavo, vogė ar svetimavo. Vienintelė priežastis, dėl kurios žmogus pražus yra jo nenoras nusigręžti nuo savo nuodėmių ir pulti į mylinčio Gelbėtojo glėbį – juk Jis stovi šalia, pasirengęs atleisti ir apvalyti nuo bet kokio neteisumo. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (NT, Evangelija pagal Joną 3, 16).
Joe Crews