Ar šiandieniniame pasaulyje yra tikra bažnyčia? Jei taip, kaip ją atpažinti? Iš visų religinių klausimų, kurie kyla šiuolaikiniam tiesos ieškotojui, šis yra sunkiausias ir kartu labiausiai slegiantis. Prieštaringiausi balsai iš visų pusių skelbia turintys atsakymą. Denominacijos, sektos ir kultai garsiai gina savo tiesą, remdamiesi emocinėmis atskirų Biblijos vietų interpretacijomis.
Dažnas krikščionis šiandien taip išmuštas iš vėžių šių pagyrūniškų pareiškimų, jog daugelis net atmetė mintį, kad gali egzistuoti tokia “tikra bažnyčia”. Kiti suabejojo kriterijais, pagal kuriuos galima patikrinti ir įvertinti, kad viena bažnyčia yra “tikresnė” už kitą.
Labai svarbu pripažinti, kad jokia bažnyčia negali būti laikoma pranašesne dėl to, kad jos nariai esą be nuodėmės. Žmonės yra žmonės, ir visi pasižymi tomis pačiomis žmogiškos prigimties silpnybėmis. Tiesa ir tai, kad kiekvienam krikščioniui yra prieinama galinga Dievo jėga, padedanti įveikti šias silpnybes. Taigi šiandien bet kokią bažnyčią sudaro daugiau ar mažiau pašventinti individai. Kviečiai ir raugės vis dar susimaišę, ir jokia bažnyčia nėra sudaryta vien iš tobulų žmonių.
Tačiau išlieka klausimas: Ar egzistuoja koks nors patikimas būdas išaiškinti, kuri bažnyčia yra arčiausiai biblinių tiesos standartų? Kai kam atrodo, kad kokia nors organizacija gali būti teisinga dėl savo išskirtinio pavadinimo. Žinoma, pagal tai spręsti būtų netikslu, nes pasirinktas pavadinimas niekaip neatskleidžia dvasinės tos bažnyčios prigimties. Tokios lėkštos pretenzijos tik varžo protingus tiesos ieškotojus.
Visiems turėtų būti aišku, kad, jeigu Dievas šiandieniniame pasaulyje turėtų ypatingą bažnyčią, Jis aiškiai tai apreikštų Savo šventajame Žodyje. Ši informacija turėtų būti perteikta tokia kalba, kuri apeliuotų į žmogaus logiką, ir ją turėtų sudaryti ne tik migloti apibendrinimai ar užuominos.
Nenoriu reikalauti, kad skaitytumėte toliau, nors gerai žinau, jog tai gali pakeisti jūsų gyvenimą. Todėl čia pateiktą medžiagą neužteks peržvelgti ar neatidžiai paskaitinėti. Prašau jūsų tik vieno: studijuokite atvira širdimi ir pamaldžiai. Paskui spręskite apie ją, remdamiesi Šventuoju Raštu ir savo dvasiniais įsitikinimais. Jeigu tai tiesa, Šventoji Dvasia ves jus į džiaugsmingą jos pripažinimą. Aš asmeniškai manau, kad tai bus labiausiai jaudinantis išgyvenimas, kokį kada nors suteikė Dievo Žodis.
Ieškodami tiesos, mes sutelksime dėmesį į dvyliktąjį Apreiškimo Jonui knygos skyrių. Ribotas laikas ir vieta neleidžia jo ištyrinėti išsamiai, tačiau bus laikomasi dviejų principų – tikslumo ir paprastumo. Pasakodami kvapą gniaužiančią istoriją apie tikrąją bažnyčią iki pat jos stulbinančios kulminacijos, daugiau kaip dvylikos šimtmečių kelią apžvelgsime tik trumpai. Pranašystės istorinės dalies įrodymai pateikti mano knygoje “Žvėris, slibinas ir moteris” (The Beast, the Dragon, and the Woman).
MOTERIS SIMBOLIZUOJA BAŽNYČIĄ
Apreiškimo Jonui knygos 12 skyriuje pasakojama apie gražią, saule apsisiautusią moterį ir jos palikuonis. “Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas” (Apreiškimas Jonui 12, 1).
Čia mums pristatomas vienas iš geriausiai pažįstamų simbolių Biblijoje. Ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose Dievas pristato Savo žmones kaip moterį. Jis veda nuotaką – bažnyčią. Paulius rašė korintiečiams: “Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas Jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę” (NT, Antras laiškas korintiečiams 11, 2).
Ši simbolika eina per visą Bibliją. Senajame Testamente Dievas pasakė: “Gražioji ir trapioji dukterie Sione, tu žuvusi!” (ST, Jeremijo pranašystė 6, 2). Arba: “Aš sakau Sionui: “Tu Mano tauta!” (ST, Izaijo pranašystė 51, 16). Bažnyčia vadinama Sionu, ir Dievas lygina ją su gražia moterimi. Senajame Testamente Izraelis buvo išrinktoji tauta, dažnai vaizduojama susituokusi su Dievu.
Naujajame Testamente tikrasis Dievo Izraelis – jau ne tauta, o bažnyčia, kurią sudaro Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją priėmę žydai ir pagonys. Taigi Apreiškimo Jonui knygoje, 12 skyriuje, minima moteris simbolizuoja Kristaus laikų bažnyčią. Saulės šviesos apsiaustas – tai šlovingoji naujoji malonės Sandora, o dvylika žvaigždžių reiškia dvylika apaštalų. Mėnuo po kojomis rodo blėstančią Senosios Sandoros šlovę tikrojo Dievo Avinėlio akivaizdoje.
Ir štai prasideda jaudinančioji dalis! Mes panagrinėsime besiskleidžiančią tos tikrosios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bažnyčios ateitį. Tolimesnės eilutės gyvai nubrėžia per amžius tiesos kursą. Mes norime žinoti, kur tą moterį galima rasti ŠIANDIEN! Kai seksime tikrosios bažnyčios kelio vingiais iki pat dvidešimtojo amžiaus, nepražiūrėkite nė vieno pranašystės žingsnio.
Pirmas dalykas, kurį sužinome, yra tai, kad toji moteris tuoj pagimdys kūdikį. “Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. […] Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto” (NT, Apreiškimas Jonui 12, 2-5).
Kas tas žmogus – vaikas, kuriam skirta valdyti visas tautas ir kuris buvo paimtas į dangų? Šį aprašymą gali atitikti tik vienas Asmuo – Jėzus Kristus. O ką simbolizuoja slibinas, mėginęs praryti vos gimusį Kristų? Tai Erodas, Romos statytinis, išleidęs įsakymą nužudyti visus kūdikius iki dvejų metų. Paprastai slibinas simbolizuoja šėtoną, bet šiuo atveju velnias taip artimai bendradarbiavo su Romos valdžia, kad pražudytų Jėzų, jog slibinas tapo ir Romos simboliu.
Kaip Jėzus išvengė Erodo šėtoniško sprendimo? Juozapą ir Mariją sapne perspėjo angelas, ir jie su kūdikiu pabėgo į Egiptą. Vėliau, po tirono mirties grįžo ir apsigyveno Nazarete.
Nors ir pirmasis velnio planas nužudyti Jėzų neišdegė, savo tikslo jis neatsisakė. Jis ne kartą mėgino atimti Jėzui gyvybę, kol pagaliau pavyko suorganizuoti tą pasityčiojimą iš teismo, kai Viešpats buvo kankinamas, nukryžiuotas ir palaidotas. Tačiau kapas nesulaikė Dievo Sūnaus, ir trečiąją dieną Jis prisikėlė iš numirusių bei įžengė pas Savo Tėvą į dangų.
BAŽNYČIOS PERSEKIOJIMAS
Negalėdamas tiesiogiai pasiekti Jėzaus, dabar slibinas (Roma) nukreipė savo įniršį į Kristaus pasekėjus, bažnyčią. “Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką” (Apreiškimas Jonui 12, 13).
Šie žodžiai perteikia tik menką atspalvį to siaubingo smurto, kuris buvo nukreiptas prieš apaštalų bažnyčią. Praktiškai visi ankstyvosios bažnyčios mokiniai ir lyderiai buvo nukankinti už savo tikėjimą. Žiaurūs pagonių imperatoriai sporto žaidynių arenas ir koliziejus pavertė tikrosios evangelijos pasekėjų mirties teatrais.
Neilgai trukus pagoniškoji Roma virto popiežiškąja Roma, ir prasidėjo dar nuožmesni persekiojimai. Milijonus pražudė siaubingoji inkvizicija, kuri susidorodavo su menkiausiu pasipriešinimu popiežiaus sistemai. Istorikai paskaičiavo, kad tamsos amžiuje daugiau kaip penki milijonai žmonių palydėjo galvas, bet savo protestantiško tikėjimo neišsižadėjo.
Bet pasekime tragiškąją istoriją mūsų pranašiškoje apybraižoje. Apreiškimo Jonui knygoje 12, 14 apibūdinta, kaip elgėsi tikroji bažnyčia, kai persekiojimai pasiekė kulminaciją: “Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio”.
Kad išvengtų mirties, ištikimieji protestantų pabėgėliai slapstėsi Alpėse – kalnuose ir slėniuose, – bet tikrosios Jėzaus paliktos doktrinos neišsižadėjo. Apie valdensų, hugenotų ir albigiečių, išsaugojusių savo tikėjimą per tuos žiaurios priespaudos šimtmečius, didvyriškumą būtų galima parašyti dar vieną Apaštalų darbų knygą. Dievas kovojo už juos, ir kartais persekiojančias romėnų armijas palaidodavo paslaptingos griūtys bei uolų nuošliaužos. Bet būdavo ir taip, kad kalnų upės parausdavo nuo ištikimųjų, savo gyvenimą pašventusių tiesai, kraujo. Apreiškimo Jonui knygos pranašystė sukuria simbolišką vaizdą desperatiškų pastangų išnaikinti tas krikščionių mažumas, kurios dar slapstėsi ir mėgino išlikti. “Gyvatė paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad srovė ją pagriebtų” (NT, Apreiškimas Jonui 12, 15).
Kiek laiko tikroji bažnyčia turėjo slapstytis dykumoje? Pranašystėje sakoma, kad “laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio”. Kaip paslaptinga! Ką reiškia šis keistas laikotarpio apibūdinimas? Kada jis turėjo baigtis? Atsakymą randame 6 eilutėje: “O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų”.
Dabar jau vaizdas pradeda aiškėti. Vienoje eilutėje sakoma, kad moteris buvo dykumoje 1260 dienų, kitoje – kad ji ten buvo “laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio”. Šie du periodai yra lygūs. Vadinasi, “laikotarpis” pranašysčių simbolikoje reiškia metus, “du laikotarpiai” – dvejus metus, “pusė laikotarpio” – pusę metų. Sudėję vieną, du ir pusę gausime trejus su puse metų. Tai sudaro būtent 1260 dienų, skaičiuojant po 30 dienų per mėnesį.
Interpretuojant pranašystę, čia reikėtų atsižvelgti dar į vieną principą. Biblijos pranašysčių simbolikoje diena visada reiškia vienerius metus. Šis principas atskleistas Ezechielio pranašystėje 4, 6: “Skiriu tau […] po vieną dieną už kiekvienerius metus”. Kitur jis išreikštas tokiais žodžiais: “Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite savo kaltę: metus už kiekvieną dieną” (ST, Skaičių knyga 14, 34).
Atkreipkite dėmesį, kad tai tinka tik simboliškoms pranašystėms ir netaikytina kitose Šventojo Rašto vietose. Diena minima vietoje metų tik aiškiai pranašiškame kontekste. Vadinasi, moteris savo dykumos slėptuvėje turėjo išbūti 1260 metų.
Taigi turėtume daryti išvadą, kad tikroji bažnyčia per visą tą laikotarpį negalėjo pasirodyti pasaulyje. Ar taip ir nutiko tikriesiems Dievo žmonėms? Kiek laiko popiežiaus pajėgos, pasinaudodamos religine ir politine valdžia, persekiojo teisingą mokymą?
Čia turime paminėti įdomų istorinį įvykį. 538 m. po Kr. įsigaliojo imperatoriaus Justiniano dekretas, pagal kurį Romos bažnyčiai buvo suteiktas absoliutus dvasinis pranašumas. Ilgainiui ši religinė tironija susivienijo su pilietinėmis jėgomis, kol pagaliau karaliai tapo priversti prašyti popiežiaus leidimo pradėti savo valdymą. Tai truko iki 1798 metų, kai Europą sudrebino Prancūzijos revoliucija. Priespaudą patyrusiems valstiečiams maištaujant prieš privilegijuotą dvasininkiją, vėliau tais pačiais metais popiežius buvo suimtas ir įkalintas. Jo nuosavybė buvo konfiskuota, o Prancūzijos vyriausybė paskelbė, kad Romos popiežiaus postas panaikintas. Nuo inauguracijos 538 m. po Kr. popiežiaus represinis valdymas truko tiksliai 1260 metų.
TRYS TIKROSIOS BAŽNYČIOS POŽYMIAI
Tai leidžia pastebėti vieną be galo svarbų dalyką. IKI 1798 METŲ TIKROJI BAŽNYČIA NEGALĖJO PASIRODYTI PASAULYJE. 1260 metus ji tyrėjo slapstytis, ir tas “dykumos” laikotarpis baigėsi 1798 metais. Taigi prieš mus vienas iš labiausiai stulbinančių tikros bažnyčios atpažinimo požymių. Jis nepagrįstas nei emocijomis, nei “pritemptu” kokios nors vienos Biblijos vietos aiškinimu. Jis remiasi pranašišku tam tikro laikotarpio, kurio tikrumą galima įrodyti aibe istorinių įrašų, apreiškimu. Moteris (bažnyčia) negalėjo viešai pasirodyti, kol nebuvo pašalintos ją varžančios popiežiškos opozicijos jėgos. Išpranašautasis įvykis atsitiko 1798 metais, ir lig tol dangstyta tiesa pradėjo ryškėti, o veikiai išniro kaip šlovingai išlikusi moteris.
Ir štai mes priėjome tikslų aprašymą moters, kuri pasirodė pasauliui tuoj po 1798 metų. “Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą” (NT, Apreiškimas Jonui 12, 17).
Šis tekstas – vienas iš svarbiausių visoje Biblijoje. Niekur nerasime tikslesnio iki paskutiniųjų dienų išlikusio, per šimtmečius išsaugoto pradinio apaštališkojo tikėjimo apibūdinimo. Tai tikslus žodinis tikrosios dvidešimtojo amžiaus bažnyčios apibrėžimas. Jis toks reikšmingas, jo paanalizuosime kiekvieną žodį, kad išgautume visą prasmę. Jei Biblijoje apskritai galima rasti ką nors pasakyta apie tikrąją bažnyčią, tai atskleidžia būtent ši eilutė.
“IR ĮNIRTO SLIBINAS…” Kas yra slibinas? Šiuo atveju klausimas nekyla. Apreiškimo Jonui knygoje 12, 9 slibinu vadinamas “velnias ir šėtonas, kuris suvedžiojo visą pasaulį”. Ką reiškia “įnirto”? Tai paprasčiausiai reiškia, kad velnias supyko. Ant ko supyko? “PRIEŠ MOTERĮ…” Kas ta moteris? Mes jau išsiaiškinome, kad tai tikroji apaštališkoji bažnyčia, atstovaujanti didiesiems, pirminiams Jėzaus mokymams.
“IR METĖSI KAUTIS SU KITAIS JOS PALIKUONIMIS…” Čia įvedamas naujas žodis. Šėtonas rengėsi kautis su PALIKUONIMIS, nuo žodžio “likutis” – tikrosios bažnyčios likutis. Kas yra likutis? Tai tarsi audinio atraiža. Paprastai ji lieka darbo pabaigoje ir visada būna maža.
Ką gi tai pasako apie moters palikuonis? Tai iki pat laikų pabaigos išlikusi tikrosios bažnyčios dalis, išsaugojusi tiksliai tas pačias doktrinas, kokios gyvavo ankstyvojoje, apaštališkoje bažnyčioje. Bet skaitykime toliau.
“KURIE LAIKOSI DIEVO ĮSAKYMŲ…” Apie kokius čia įsakymus kalbama? Apie didįjį moralinį Įstatymą, įrašytą Dievo pirštu akmens plokštėse. Dešimt įsakymų atspindi Dievo charakterį, apreiškia Jo valią visiems Jo kūriniams bei formuoja visokeriopo moralumo ir tikrojo garbinimo pagrindą.
Čia randame antrąjį intriguojantį tikros bažnyčios atpažinimo ženklą. Jis turėjo išryškėti ne tik po 1798 metų – pripažįstantys Dievo Žodžio autoritetą Dešimt įsakymų vykdė visada.
O dabar užbaikime skaityti šią fantastišką eilutę. “IR SAUGO JĖZAUS LIUDIJIMĄ”. Tai dar viena tikro palikuonio charakteristika. Ši paskutiniųjų dienų bažnyčia ne tik pakilo po 1798 metų ir vykdė visus Dešimties įsakymų, tačiau ji saugo ir Jėzaus liudijimą. Bet kas gi yra Jėzaus liudijimas? Tai nepažįstama frazė ir, norint suvokti jos prasmę, vien žmogiškos išminties neužtenka.
Atkreipkite dėmesį, kaip Biblija paaiškina mums būtent šį pasakymą. Jeigu šioje frazėje glūdi absoliučios tiesos esmė, Dievo Žodis turėtų ją detaliai paaiškinti. Tai padaro angelas, pasiųstas iš dangaus pas Joną. “Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia” (NT, Apreiškimas Jonui 19, 10).
Tad štai! Dabar mes galime nė neabejoti, kad Jėzaus liudijimas yra PRANAŠYSTĖS DVASIA. Ir tai yra trečias svarbus paskutiniųjų dienų tikrosios bažnyčios požymis!
Norėčiau jūsų kai ko paklausti: argi jūsų dvasia neatgyja, kai šie paprasti Biblijos teiginiai nusitaiko į labiausiai ieškotą Dievo Žodžio paslaptį? Mes pradedame vis geriau ir geriau atpažinti ypatinguosius Dievo žmones mūsų dienomis ir jų ypatingąją žinią. Mes leidžiame tai atlikti pačiai Biblijai. Mes nesufabrikavome nė vienos iš šių trijų aiškių charakteristikų. Niekas negali suabejoti jų tinkamumu paskutiniųjų laikų Jėzaus Kristaus bažnyčiai. Išlikusioji bažnyčia turės pasižymėti visais šiais trimis bibliniais atpažinimo ženklais:
1. YRA IŠĖJUSI Į VIEŠUMĄ PO 1798 METŲ.
2. VYKDO VISUS DEŠIMTIES DIEVO ĮSAKYMŲ.
3. TURI PRANAŠYSTĖS DVASIĄ.
Žinau, jog trečiasis požymis kai kam jau dabar atrodo mįslingas. “Pranašystės dvasia” yra tokia pat nesuprantama, kaip ir “Jėzaus liudijimas”. Tačiau skaitykite toliau ir netrukus rasite paaiškinimą.
KETVIRTOJI ATPAŽINIMO CHARAKTERISTIKA
Dabar pat norėčiau papildyti mūsų sąrašą ketvirtuoju esminiu atpažinimo ženklu. Mes jau išsiaiškinome, kad ši bažnyčia bus paskutinioji istorinės tiesos dalis. Jis skelbs paskutiniąją Dievo žinią prieš pat Jėzaus sugrįžimą. Jei paskutiniaisiais laikais Dievas norės kaip nors ypatingai patarti pasauliui ar jį perspėti, Jis neabejotinai pasitelks Savo išlikusią bažnyčią. Manau, šios išvados logika suprantama visiems.
Ar Dievas tikrai turi tokią žinią ir ar ji aiškiai atpažįstama Biblijoje? Jėzus pasakė, kad prieš žmonijos istorijos pabaigą bus paskelbta tam tikra tiesa. Įsiklausykite į Jo žodžius: “Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas” (NT, Evangelija pagal Matą 24, 14).
Paskutinysis Kristaus atėjimo ženklas bus visame pasaulyje skelbiama “karalystės Evangelija”. Po to ateis galas. Dabar būkite atidūs. Jonas Apreiškėjas vizijoje regėjo Kristaus žodžių išsipildymą. Jis rašė: “Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu…” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 6-7).
Keliose tolimesnėse eilutėse detaliai išdėstoma, iš ko susidės tas ypatingas paskutinysis evangelijos skelbimas. Po to Jonas rašo: “Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos Jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą. […] Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė Savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 14; 16).
Ar suprantate? Vos tik visoms žemės tautoms bus paskelbta ši ypatingoji “evangelija”, ateis galas. Jėzus pasakė: “Ir bus paskelbta ši […] Evangelija visame pasaulyje […]. Ir tada ateis galas”.
Užtikrinu jus, kad ir kokia tai būtų žinia, ji bus pati svarbiausia ir labiausiai įpareigojanti, kokią kada nors girdėjo žmogaus ausys. Ir Jonas, ir Jėzus liudija, kad paskelbta ji nuves į šlovingąją Kristaus karalystę.
Ar galima sužinoti, apie ką bus tas paskutinysis perspėjimas? Jonas tai užrašė taip paprastai, kad niekam nekyla abejonių. “Jis šaukė galingu balsu: “Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 7). Atkreipkite dėmesį, kad dalį šio paskutiniojo Dievo kreipimosi sudaro skelbimas, kad jau prasidėjo teismas. “ATĖJO”, ne “ateis”. Mes turime nepražiūrėti ir išgirsti šią visoms žemės tautoms skelbiamą žinią apie artėjantį teismą.
Kita pirmojo angelo žinios dalis yra tokia: “Nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 7). Argi tai neskamba pažįstamai? Turėtų, nes čia beveik pažodžiui cituojamas ketvirtasis Dievo įsakymas, o tai aiškiai rodo, kad “sabata” bus “evangelijos” skelbimo, prieš pat pabaigą pasieksiančio visą pasaulį, dalis.
Kaip jūs šlovinate Dievą kaip Kūrėją? Pačiame Dešimties įsakymų vidury Dievas pateikė atsakymą: “Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino ją” (ST, Išėjimo knyga 20, 11).
Tikrasis šlovinimas kyla iš Dievo kūrybinių galių bei autoriteto pripažinimo, o sabata yra Paties Dievo įvestas ženklas, kad Jis yra visa ko Autorius. Per visą Bibliją Dievas reikalauja garbinti Jį, NES Jis visa sukūrė. “Vertas esi, mūsų Viešpaties ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, NES TU VISA SUTVĖREI” (NT, Apreiškimas Jonui 4, 11).
Dievas ne kartą metė iššūkį netikriems dievams, kadangi jie negali kurti. “Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės […]. Jis sukūrė žemę Savo galybe” (ST, Jeremijo pranašystė 10, 11-12). “Taip kalba Viešpats, kuris […] paruošė ir padarė žemę, […]: “Aš esu Viešpats, ir be Manęs nėra kito!” (ST, Izaijo pranašystė 45, 18).
Sabata buvo įsteigta Dievo, kaip Jo aukščiausią, vienintelio Dievo, kurį reikia garbinti, valdžią primenantis ženklas. Kūrėjas įvedė griežtą tikrąją sabatą ženklinančią septynių dienų savaitės ciklą, kad pasaulis negalėtų pasiteisinti nežinojęs, ką ir kada garbinti. Pirmojo angelo žinia kviečia žmones pašlovinti “dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją” – taigi laikytis tikrosios sabatos.
Jono aprašytas antrojo ir trečiojo angelo žinias galima apibendrinti trumpai: “krito, krito didžioji Babelė […]. Kas garbina žvėrį […] ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 8-10). Priešingai daugelio nuomonei, į amžinosios Dievo karalystės evangelijos skelbimą įtraukti ir šie aiškūs, drąsūs žodžiai apie žvėries žinią. Visas tautas, gentis, kalbas ir žmones pasieks net perspėjimas apie žvėries ženklą. IR TADA ATEIS GALAS!
Dabar trijų charakteristikų sąrašą galima papildyti ketvirtąja. Dievas neabejotinai panaudos tikrąją išlikusią paskutiniųjų dienų bažnyčią, kad neštų Jo paskutiniąją perspėjimo žinią visiems žemės planetos gyventojams. Šią žinią sudarys šios dalys: (a) išmušusi teismo valanda; (b) tikrasis sabatos šventimas; (c) dvasinio Babilono žlugimas; (d) žvėries ženklas.
Tai užbaigia stulbinantį tikrosios dvidešimtojo amžiaus bažnyčios specifinių charakteristikų rinkinį:
1. YRA IŠĖJUSI Į VIEŠUMĄ PO 1798 METŲ.
2. VYKDO VISUS DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ.
3. TURI PRANAŠYSTĖS DVASIĄ.
4. PASAULINIU MASTU SKELBIA TRIJŲ ANGELŲ ŽINIĄ (NT, Apreiškimas Jonui 14).
Ar koks nors mąstantis žmogus gali būti abejingas tam, ką mes lig šiol išsiaiškinome? Tiesiog dabar mūsų rankose raktas į vieną iš fantastiškiausių dvasinių pasaulio paslapčių. Į šį didingą, pranašišką Apreiškimo Jonui knygos skyrių Dievas sudėjo visus atsakymus. Peržvelkite atpažinimo ženklus. Tai Dievo sąrašas, ne mano. Aš tik iškėliau šiuos punktus iš įkvėptųjų Dievo Knygos puslapių. Ką jie mums sako apie tikrąją šiandieninę bažnyčią?
Pirmiausia tai, kad ji negalėjo iškilti anksčiau kaip 1798 metais. Taigi daugelis populiarių pasaulio protestantiškų bažnyčių atkrenta. Praktiškai beveik visos jos susiformavo prieš 1798 metus. Antra, tai turėtų būti bažnyčia, kuri laikosi visų Dešimties įsakymų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti labai jau silpnas kriterijus, norint išsiaiškinti, kuri bažnyčia tikroji. Juk visos jos turėtų mokyti paklusti didžiajam moraliniam Dievo Įstatymui ir tai praktikuoti. Bet ar taip yra? Iš tikrųjų tik labai nedaugelis šiuolaikinių denominacijų bent jau stengiasi vykdyti visus Dešimt įsakymų. Daugelis iš jų, pavyzdžiui, drąsiai pripažįsta, jog nevykdo ketvirtojo – nešvenčia septintosios dienos, sabatos. Vietoj to jos švenčia pirmąją savaitės dieną.
DAUGELIS BAŽNYČIŲ BIBLINIO IŠBANDYMO NEATLAIKĖ
Argi neatrodo keista? Dievas Savo ranka užrašė: “Septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo” (ST, Išėjimo knyga 20, 10). Niekam niekada nekilo neaiškumų, kokią dieną Dievas pašventino ir įsakė švęsti. Visi pamokslininkai ir bažnyčios pripažįsta, kad šeštadienis yra septintoji savaitės diena. Vis dėlto daugelis iš jų kiekvieną savaitę nusižengia Dievo įsakymui – nors Dievas uždraudė, jie dirba per sabatą. Vietoje Dievo nurodytosios septintosios savaitės dienos, sabatos, jie įsivedė kitą šventinę dieną – pirmąją savaitės dieną, sekmadienį.
Kaip jie pateisina tokią sąmoningą manipuliaciją didžiuoju moraliniu Dievo Įstatymu? Kad ir kaip vertintume, ši situacija stulbinanti! Daugelis bažnyčių stumia į šalį Dešimt įsakymų kaip vien apeigines Mozės taisykles ir aiškina, kad Jėzus ant kryžiaus juos panaikino! Kiti laikosi nuostatos, kad visi Dešimt įsakymų, IŠSKYRUS SABATĄ, buvo perkelti į Naująjį Testamentą. Bet kuriuo atveju, ketvirtasis įsakymas, turintis ypatingą Dievo kūrybinės ir atperkamosios jėgos ženklą, buvo atmestas ir išniekintas.
Vis dėlto mes ką tik išsiaiškinome, jog tikroji bažnyčia išsiskirs tuo, kad laikysis Dešimties įsakymų. Įsidėmėkite: pagal aiškų Biblijos mokymą, jokia bažnyčia negali būti moters palikuonimi, jeigu nešvenčia septintosios dienos – sabatos ir nevykdo kitų devynių įsakymų. Taigi daugelis iš tų, kurie atlaikė pirmąjį išbandymą, suklupo ties antruoju.
O dabar pereisime prie trečiojo pranašystės reikalavimo. Paskutiniųjų dienų išlikusioje bažnyčioje turi pasireikšti pranašystės dvasia. Ką tai reiškia? Ši ypatinga tapatumo vėliavėlė mūsų sąraše yra neabejotinai svarbiausia. Tuoj suprasite, kad tai kur kas daugiau negu paprastas pranašystės suvokimas ir jos aiškinimas.
Ir pagaliau, ši ypatinga bažnyčia išsiskirs unikalia žinia, skelbiama visoms žemės tautoms – apie prasidėjusį teismą, septintąją dieną sabatą, Babilono žlugimą, – ir perspėjimais apie žvėries ženklą.
Prieš pasakydami ką nors daugiau apie šiuolaikinę bažnytinę sistemą, kuri galėtų atitikti šias įkvėptąsias charakteristikas, grįžkime prie trečiojo tapatumo punkto, kurio dar iki galo neišaiškinome.
PRANAŠYSTĖS DVASIA
Įkvėptas Dievo Jonas skelbė, kad Moters palikuonys turės “Jėzaus liudijimą”. Kadangi šis pasakymas ne visiškai suprantamas, toliau Jonas jį išplėtojo, nors ir tai atskleidžia ne viską. Jis pasakė paprastai: “O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia” (NT, Apreiškimas Jonui 19, 10).
Tai bent jau žingsnis teisinga kryptimi, tačiau mes turime išsiaiškinti, ką Jonas turėjo galvoje, sakydamas “pranašystės dvasia”. Gal ji prilygsta Dievui? Juk Jis paskyrė ją kaip vieną iš būdų atpažinti Jo tikrąją bažnyčią paskutiniosiomis dienomis.
Vaizdas pradeda aiškėti, išanalizavus visą šio teiginio kontekstą. Jonui pasirodo angelas, ir Apreiškėjas, apimtas pagarbios baimės bei susižavėjimo, puola ant žemės. Jis pasakė: “Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: “Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia” (NT, Apreiškimas Jonui 19, 10).
Atkreipkite dėmesį, kas, pagal šią eilutę, turi Jėzaus liudijimą ar pranašystės dvasią. Pasakyta, kad ją turi tik Jono “broliai”. Taigi paieškokime informacijos, kas tie Jono broliai. Žodis mūsų neapvils. Toliau Jonas pakartoja savo pasakojimą apie angelą ir papildo jį naujomis detalėmis: “Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: “Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai […]. Dievą garbink!” (NT, Apreiškimas Jonui 22, 8-9). Jono broliai buvo pranašai, ir pasakyta, kad tik jie turi pranašystės dvasią.
Staiga viskas sustoja į savo vietas. Vieninteliai, kurie turėjo pranašystės dvasią, ir buvo patys pranašai. Jeigu “pranašystės dvasia” būtų galima pavadinti tik pranašystės žinojimą ir jos aiškinimą, daugelis šiuolaikinių mokytojų ir evangelistų galėtų sakyti, kad ją turi. Tačiau Biblija nedviprasmiškai atskleidžia, kad tai yra gebėjimas pranašauti. Kitaip tariant, tai pranašystės dovana. Ją turi tik pranašai.
Šį faktą palaiko apaštalas Paulius: “… nes per Jį praturtėjome visu kuo – visokiu žodžiu ir pažinimu, – ir Kristaus liudijimas (pranašystės dvasia) tapo tvirtas. Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos” (NT, Pirmas laiškas korintiečiams 1, 5-7).
Čia Jėzaus liudijimas pavadintas ne pranašystės “dvasia”, o “dovana”. Be to, labai stipriai implikuojama, kad ši dovana pasireikš, sugrįžus mūsų Gelbėtojui.
Atkreipę dėmesį į šią įkvėptą Pauliaus įžvalgą, vėl atsiduriame pažįstamoje teritorijoje. Dėl termino “pranašystės dovana” nekyla jokių neaiškumų. Naujojo Testamento laiškuose daugybė užuominų apie visas Dvasios dovanas, įskaitant ir pranašystės dovaną. Efezo bažnyčioje Paulius pasakė, kaip ir kada šios dovanos buvo suteiktos: “Todėl pasakyta: “Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų” (NT, Laiškas efeziečiams 4, 8).
Čia reikalingas nedidelis komentaras. Gerai žinoma, kad grįždamas į dangų Jėzus paliko Savo žmonėms žemėje tam tikras ypatingas “dovanas” ar sugebėjimus. Jie yra įvardyti: “Tai Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais” (NT, Laiškas efeziečiams 4, 11).
Kodėl Jėzus tam tikrus bažnyčios narius apdovanojo šiomis ypatingomis dvasinėmis dovanomis? “… idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui” (NT, Laiškas efeziečiams 4, 12). Jis taip padarė, kad ugdytų tikinčiuosius ir stiprintų bažnyčią. Šios dovanos turėjo brandinti ir tobulinti Kristaus kūno lyderius, siekiančius mokyti narius.
Tolimesnė eilutė tiksliai pasako, kiek laiko šios dovanos bus reikalingos bažnyčioje: “… kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką” (NT, Laiškas efeziečiams 4, 13).
Jei apskritai įmanoma ką nors perteikti kalba, šie žodžiai labai aiškiai išreiškia vieną idėją. Visos dovanos, kurias Kristus suteikė Savo bažnyčiai, veiks iki pat laikų pabaigos. Jos reikalingos, kad būtų ištobulinta bažnyčia ir pasiektas Kristaus pilnatvės etapas.
Drįsčiau užduoti kitą savaime suprantamą klausimą: Kur tos dovanos šiandien? Jeigu mūsų Viešpats numatė, kad jos atliks savo pašventinantį darbą iki pat laikų pabaigos, vadinasi, turėtume matyti jas veikiant visose aplinkinėse bažnyčiose. Pasidomėkime, ar taip yra. Ar šiandieninėse bažnyčiose galima rasti mokytojų? Atsakymas būtų – taip. O kaip su pastoriais ir evangelistais? Juos turi praktiškai visos denominacijos. Ką galima pasakyti apie apaštalus? Kadangi šios žodis reiškia “misionierius” (kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio “pasiųstasis”), vėlgi galima sakyti, kad daugelis šiuolaikinių bažnyčių šią dovaną turi.
Kol kas viskas gerai. Bet lieka dar vienas klausimas – kaip yra su pranašais? Daugelis religinių bendruomenių atsakymo į šį klausimą neturi. Praktiškai jokia bažnyčia negali tvirtinti, kad jos tarnavime pasireiškė kažkas panašaus.
Bet kodėl? Jei reikalingos visos kitos dovanos, kodėl turėtų būti nereikalingos pranašystės? Ankstyvojoje bažnyčioje jos, be jokios abejonės, buvo labai svarbios. Kaip teigiama Apaštalų darbų knygoje, visos dvasinės dovanos pasireiškė labai akivaizdžiai. “Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas…” (NT, Apaštalų darbai 13, 1). Čia liudijama, kad Antiochijos bažnyčia turėjo dvi dovanas – pranašus ir mokytojus. Toliau skaitome: “Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios buvo pranašės” (NT, Apaštalų darbai 21, 9). Atkreipkite dėmesį, kad šias keturias moteris iš vienos šeimos Dvasia paskyrė būti pranašėmis. Jos turėjo pranašystės dvasią.
KODĖL IŠ BAŽNYČIOS DINGO PRANAŠAI?
Akivaizdu, kad apaštalų laikais ir tuoj po to visos dovanos veikė vienodai. Bet kodėl po dviejų ar trijų šimtų metų krikščionybės eros pranašystės dovana tarsi pranyko iš akių? Mes ištisus amžius neturime apie ją tokių liudijimų kaip apie kitas dovanas. Kodėl visose mūsų dienų bažnyčiose šalia pastorių, mokytojų ir kitų nėra pranašų?
Išdrįsime nevengti šio klausimo, nors šiandien taip daro milijonai krikščionių. Dievo Žodis žvelgia į šią problemą atvirai. Nesunku suprasti, kodėl daugelis bažnyčių stengiasi ignoruoti šios dovanos nebuvimą jose, ypač kaip paaiškėja šio nebuvimo priežastis.
Tas laikotarpis po apaštalų nėra vienintelis kartas, kai pranašystės dovana pašalinta iš žmonių tarpo. Mat Dievas tada pasielgė su bažnyčia taip, kaip visada elgėsi su Savo žmonėmis. Per visą Senąjį Testamentą Jis vedė ir mokė juos dviejų dieviškųjų agentų pagalba – Įstatymo ir pranašų. Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo Izraeliui: “Jei neklausysite Manęs, nesielgsite pagal mokymą, kurį jums daviau, neklausysite žodžių Mano tarnų pranašų, kuriuos siunčiu […], tai pasielgsiu su šiais namais kaip su Šiloju, o šį miestą padarysiu keiksmažodžiu visoms žemės tautoms” (ST, Jeremijo pranašystė 26, 4-6).
ĮSTATYMAS ir PRANAŠAI! Tie du dalykai eina kartu. Jie nurodo ne tik į Šventąjį Raštą, bet ir į du dieviškosios pagalbos būdus. “Laikykitės Mano Įstatymo ir klausykite Mano pranašų” – štai ko reikalavo Dievas. Šventasis Raštas rodo, kad žmonėms atmetus vieną iš šių dviejų agentų, Dievas pašalindavo ir antrąjį, nes tai reiškė Jo vadovavimo atmetimą. Izraelio vaikai ne kartą buvo nusigręžę nuo Dievo Įstatymo – tada nutildavo ir jų pranašų balsas.
Jeremijas rašė: “Įstatymo nebeliko, pranašai nebegauna regėjimų iš Viešpaties” (ST, Raudų knyga 2, 9). Ezechielis šią mintį išreiškė šitaip: “Veltui jie ieškos pranašo regėjimo, kunigas nebepajėgs mokyti, seniūnai nebemokės patarti” (ST, Ezechielio pranašystė 7, 26). O išminčiai tą patį principą suformulavo taip: “Kai nebėra svajonių, tauta praranda savitvardą, bet tie, kurie laikosi Įstatymo, būna laimingi” (ST, Patarlių knyga 29, 18).
Atviro nepaklusnumo Įstatymui laikais Dievas panaudodavo pranašus – bet ne tam, kad jie patartų ar vestų, o kad priekaištautų ir kviestų grįžti į tiesos kelią. Nusigręžusieji nuo Įstatymo suprasdavo, kad neteko vienintelio kanalo, kuriuo juos pasiekia dieniškasis vedimas. Atsimetėlis Saulius šaukė: “Dievas pasitraukė nuo manęs. Jis nebeatsako man nei per pranašus, nei per sapnus” (ST, Samuelio pirma knyga 28, 15).
Puikus šios situacijos pavyzdys pateiktas Ezechielio knygoje, kai žmonės atėjo klausti Dievo patarimo: “Žmogau, kalbėk Izraelio seniūnams ir pasakyk: “Taip kalba Viešpats Dievas. Ar jūs ateinate Manęs pasiklausti? Kaip Aš gyvas, neatsakysiu jums, – tai Viešpaties Dievo žodis” (ST, Ezechielio pranašystė 20, 3). Kodėl Dievas nenorėjo atsakyti tiems žmonėms? Tai paaiškina 11-13 eilutės: “Daviau jiems Savo įstatys ir paskelbiau Savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų. Be to, daviau jiems Savo šabus, kaip ženklą Man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu. Bet Izraelio namai maištavo prieš Mane dykumoje; jie nesilaikė Mano įstatų, atmetė Mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino Mano šabus. Tuomet ketinau išlieti Savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą”.
Taigi matome, kad Dievas nenukreipė jų žingsnių, nes žmonės apleido Jo Įstatymą ir paniekino Jo sabatą. Dievo nepasitenkinimą ypač sukėlė ketvirtojo įsakymo pažeidimas.
Dabar esame pasirengę gvildenti pranašų Naujajame Testamente klausimą bei atsakyti, kodėl po dviejų ar trijų šimtmečių jie išnyko. Kas atsitiko Dievo Įstatymui tuo pat metu, kai iš bažnyčios dingo pranašystės dovana? To ankstyvojo laikotarpio istorija rodo, kad sabata buvo užmiršta, o vietoje jos pradėta švęsti pagoniškoji saulės diena. Gėdingas kompromisas – pagoniškas saulės garbinimas – paskatino atvirai išsižadėti tikrosios septintosios dienos, sabatos. Kai tai nutiko, Dievas pasielgė taip, kaip visada, kai Jo žmonės nusigręždavo nuo Jo šventojo įstatymo. Jis atšaukė pranašystės dvasios vadovavimą. Iš bažnyčių išnyko pranašai.
Tai iškelia jaudinantį ir įdomų klausimą. Ar mes turime pagrindo tikėti, kad bažnyčiai vėl pradėjus laikytis Įstatymo ir švęsti sabatą, Dievas sugrąžins į bažnyčią ir pranašystės dovaną? Tai grąžina mus prie dinamiškosios pranašystės iš Apreiškimo Jonui knygos, 12 skyriaus, ir Dievo pateikto tikrųjų palikuonių apibūdinimo. Dabar mes pirmą kartą galime suprasti, kokia reikšminga septynioliktoji eilutė: “Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą”.
Suprantate? Taip ilgai ignoruotas Įstatymas grįžo ten, kur ir turėtų būti – į bažnyčią. O su Įstatymu ranka rankon veikia Jėzaus liudijimas, kuris yra pranašystės dvasia. Pagalvokite apie tai! Įstatymas ir pranašai sugrįžta į išlikusią Dievo tikrąją apaštališkąją bažnyčią! Visos dovanos vėl veikia kaip ir iki atsimetimo.
Atminkite, kad palikuonys turi būti lygiai tokie patys kaip ir jų pirmtakai, išskyrus tai, kad jie yra pačioje istorijos pabaigoje ir sudaro mažą grupelę. Ši fantastiška pranašystė atskleidžia, kad laikų pabaigoje apaštalų tikėjimas sugrįš. Vėl bus pradėta švęsti sabata. Pasireikš tos pačios dvasios dovanos, ir visos didžiosios apaštališkosios doktrinos bus apvalytos nuo 1260 metų trukusios popiežiaus valdžios inspiruotų iškraipymų.
Bažnyčia, vadinama palikuonimi, turėjo pasirodyti scenoje netrukus po 1798 metų. Ji atstatys daugelio kartų pagrindą, švęsdama sabatą – tą pačią, kurią Jėzus sukūrė pirmąją pasaulio kūrimo savaitę, ir tą pačią, kurią Jis šventė, gyvendamas žemėje. Toje bažnyčioje pasireikš tikroji pranašystės dovana. Patepta neįprasto dvasinio palaiminimo ir jėgos, toji palikuonių bažnyčia į visas pasaulio šalis neš ypatingą paskutiniąją perspėjančią žinią iš Apreiškimo Jonui knygos 14 skyriaus.
Kaip jau išsiaiškinome, šioje šlovingoje trijų angelų skelbiamoje evangelijoje kalbama apie vykstantį teismą, sabatą, Babilono žlugimą ir žvėries žinią.
Jonas apie šią bažnyčią pasakė taip: “Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 12). Nepražiūrėkite to fakto, kad šie įsakymų besilaikantys šventieji turės galią daryti tai, ką darys, tik dėl to, kad pasitikės Jėzumi. Jie nesigirs savo teisumu ir nemanys, kad juos išgelbės jų geri darbai. Jie labiau už kitus žmones bus išsaugoję švelnų asmeninį ryšį su savo garbinamu Gelbėtoju. Jų paklusnumas bus pagrįstas tik Kristaus suteikto teisumo nuopelnais. Jie laikysis įsakymų, nes bus išgelbėti per malonę, o ne tam, kad pelnytų Dievo palankumą.
Dabar jūs jau tikriausiai netveriate smalsumu, ar yra tokia bažnyčia, kuri gali atitikti neįtikėtinas Biblijoje išdėstytas sąlygas. Daugelis laiko save tikra bažnyčia, tačiau šios pretenzijos nepagrįstos Dievo Žodžio reikalavimais. Pretenduoti gali tik tie, kurie pasižymi keturiais specifiniais Apreiškimo Jonui knygoje nurodytais požymiais. Įsivaizduokite, kad šiandieniniame pasaulyje rasime tik vieną bažnyčią, kuri atlaikys visus šiuos biblinius išbandymus. Ar tai turėtų būti tobula bažnyčia su idealiais nariais? Priešingai, ją neabejotinai sudaryti paprasti vyrai ir moterys, taip pat klystantys kaip visi kiti žmonės. Tai turėtų būti palyginti maža bažnyčia, kad atitiktų pavadinimą “likutis”. Jėzus pasakė, kad tiesos kelias siauras ir “tik nedaugelis jį atranda” (NT, Evangelija pagal Matą 7, 14). Dar Jis pasakė: “Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis” (NT, Evangelija pagal Luką 17, 26). Niekas neturėtų apsigauti, pasitikėdamas dauguma. Išgelbėtieji bus panašūs į tas aštuonias sielas, kurios buvo paimtos į arką didžiojo tvano metu. Tiesa niekada nebuvo populiari, tuo labiau nebus paskutiniaisiais juslinių malonumų ir materializmo laikais. Išlikusioji bažnyčia nebus tarp didžiųjų ir populiariųjų su jų nuolaidžiavimu bei propaguojamais malonumais. Jėzus pasakė: “Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka Manimi” (NT, Evangelija pagal Matą 16, 24).
Paulius patarė: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats” (NT, Antras laiškas korintiečiams 6, 17). Jis rašė Titui: “Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje. […] Jis atidavė Save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams” (NT, Laiškas Titui 2, 11-14).
Šios ir daugelis kitų panašių eilučių tarsi atskleidžia, kad į tikrąją paskutiniųjų dienų bažnyčią pasaulis žiūrės panašiai, kaip į Jėzų bei Jo pasekėjus buvo žiūrima jų laikais. Kadangi likutis yra tik didžiojo originalo tąsa, daugelis jo nekęs, laikys keistu ir pagaliau, kaip ir ankstyvąją bažnyčią, pasmerks mirčiai. Apreiškimo Jonui knygoje atskleistas šėtoniškas paskutiniųjų laikų “žvėries” pajėgų planas paženklinti kiekvieną individą ir tuos, kurie neturės žvėries ženklo, pasmerkti mirčiai. Tikriausiai jau supratote, kad atsisakiusieji priimti žvėries ženklą bus tie, kurie “laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo” (NT, Apreiškimas Jonui 14, 12). Kitaip tariant, tai bus tikroji palikuonių bažnyčia.
Vėlgi reikia akcentuoti, kad nebūtinai bus išgelbėti visi, kurie priklauso tikrajai bažnyčiai. Kaip ir visas bažnyčias ją sudaro eiliniai žmonės, kurie turi palaikyti nuolatinį išgelbėjantį ryšį su Jėzumi Kristumi. Žinoma, bus ir išgelbėtųjų, ir prarastųjų visose denominacijose bei grupuotėse. Kiekvienas žmogus bus teisiamas pagal apreikštąją tiesą ir tai, kaip jis pakluso tam, ką žinojo. Tikrosios bažnyčios nariai turės ypatingą pažinimą ir atitinkamai bus teisiami. Daugelis išbandymo neatlaikys, nes pasitikės ne išgelbėjančiais Kristaus teisumo nuopelnais, o savuoju tiesos pažinimu. Štai kodėl gali būti prarasta daug net “palikuonių” bažnyčios sielų. Kiti, kurie nebuvo taip ypatingai apšviesti, bus priimtini, jei tik pažinojo Jėzų ir gyveno jiems apreikštoje šviesoje.
Po visų šių pastebėjimų, galima apibendrinti, jog Dievas turi ypatingą bažnyčią su ypatinga žinia, vadinamą moters “palikuonimis”. Ji pasirodys laikų pabaigoje, turės tas pačias doktrinas, kaip ir apaštalų bažnyčia, laikysis visų Dešimties įsakymų (įskaitant sabatos šventimą), turės pranašystės dovaną ir skelbs Apreiškimo Jonui knygos 14 skyrių visam pasauliui.
AR KURI NORS BAŽNYČIA ATITINKA KETURIS POŽYMIUS?
Ar dabar pat yra pasaulyje bažnyčia, kuri atitiktų visus minėtų Biblijos vietų reikalavimus? Dievas neleidžia mums ilgai mąstyti. Biblijoje Jo pateiktieji požymiai tokie ryškūs, aiškūs ir paprasti, kad visi žino, ko ieškoti. Ar sunku ieškoti keturių didžiųjų skiriamųjų požymių šimtuose įvairiausių bažnyčių ir bendruomenių? Anaiptol.
Kiek iš šių bažnyčių atsirado po 1798 metų? Tik nedaugelis. O kiek iš tos mažumos laikosi visų Dešimties įsakymų, įskaitant sabatos šventimą? Vos viena kita. Galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O kiek iš jų turi pranašystės dvasią? Ir pagaliau kurios iš jų visoms šalims ir pasaulio kalboms skelbia trijų angelų žinią iš Apreiškimo Jonui knygos, 14 skyriaus?
Tikėsite ar ne, atmetus netinkamus variantus, teliko vienintelė bažnyčia. Būtų neteisinga palikti jus tokioje padėtyje, sukančius galvą, kodėl Dievas apibūdino tokią neįmanomą, hibridišką bažnyčią, kokios niekada nebus. Iš visų lig šiol egzistavusių ekleziastinių sistemų yra vienintelė, kuri visiškai atitinka tikrajai bažnyčiai keliamus biblinius kriterijus.
Ši mūsų išvada turi būti pagrįsta istoriniais faktais, o ne mūsų priešiškumu kokiai nors bažnyčiai. Apreiškimo Jonui knygos įkvėptajame 12 skyriuje neatskleidžiamos jokios emocijos nė vienos iš egzistuojančių bažnyčių atžvilgiu. Išstudijavęs visą pranašystės kuriamą vaizdą, prie tos pačios išvados būtų priėjęs ir labiausiai nesuinteresuotas asmuo. Čia nelieka vietos pūtimuisi ar išdidumui. Šią paslaptį atskleidė ne žmogus, o Dievo Žodis.
Įvardijant tą bažnyčią, apima šioks toks nerimas. Mat visada atsiranda keletas tokių, kurie, nepaisant nepaneigiamų įrodymų, yra pasirengę apkaltinti mus sektantiškumu. Kitiems šios šlovingos tiesos neleidžia priimti asmeniniai įsitikinimai.
Vienintelė bažnyčia, atitinkanti pranašišką tikrųjų palikuonių apibūdinimą yra Septintos dienos adventistų bažnyčia. Atsiradęs maždaug 1844 metais, šis likimo judėjimas pradėjo tamsos amžiais prarastos ar iškraipytos tiesos sugrąžinimo programą. Vienai po kitos pradinėms Kristaus ir ankstyvosios bažnyčios doktrinoms buvo sugrąžintas buvęs spindėjimas bei grožis. Kai sabatos ir Įstatymo autoritetas buvo atnaujintas, Dievas padarė būtent tai, ką žadėjo: Jis grąžino palikuonių bažnyčiai nuostabiąją pranašystės dvasią. Ši dovana pasireiškė ponios Elenos G. Vait gyvenimu ir mokymu. Ši jauna moteris, turinti tik pradinį išsilavinimą, gavo ypatingus apreiškimus, kurie tęsėsi daugiau kaip šešis dešimtmečius. Jos įkvėpta plunksna parašė daugiau kaip septyniasdešimt knygų, daugelis iš kurių pripažintos garsiausių pasauliečių kritikų, kaip neturinčios sau lygių nei formos, nei turinio atžvilgiu.
Nors pranašystės dovana pasitarnavo kaip naujojo judėjimo varomoji jėga, tai buvo tik Šventojo Rašto aukščiausio autoriteto “atšvaitas”. Laikantis Biblijos taisyklės “išbandyti dvasias”, kiekvienas pasireiškimas turi būti patikrintas Dievo Žodžiu. “O jei žmonės jums sakys: “Kreipkitės į vėles ir būrėjus […]! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?” – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!” (ST, Izaijo pranašystė 8, 19-20). Jei Elenos Vait raštai nebūtų visais atžvilgiais atitikę Biblijos, jie būtų buvę atmesti kaip prieštaringi. Tačiau juose buvo kalbama visiškai pagal Šventąjį Raštą. Jie, žinoma, nebuvo palaikyti šventojo kanono dalimi. Nors įkvėpti tos pačios Dvasios, jie nei ką nors pridėjo, nei atėmė iš Šventojo Rašto, tik kaip padidinamasis stiklas išryškino Dievo Žodžio grožį ir tiesą.
Turbūt nuostabiausia yra tai, kad vos atsiradusi palikuonių bažnyčia Dievo Apvaizdos dėka įsitvirtino tame pačiame Apreiškimo Jonui knygos, 14 skyriaus mokyme, kurį Jėzus ir Jonas pavadino paskutiniąja žinia. Tačiau įvyko ir dar vienas stebuklas! Kaip galėjo ką tik gimusi bažnyčia, kuri 1860 metais turėjo vos kelia šimtus narių, išsiplėsti su savo nepopuliariu mokymu ir evangelizuoti visas pasaulio šalis? Juk nutiko būtent taip! Šalyse, kuriose dirba septintos dienos adventistai, gyvena 98.5 procento pasaulio gyventojų. Ir šioms tautoms dėstomos visos unikaliosios Apreiškimo Jonui knygos, 14 skyriaus, doktrinos, įskaitant teismą, sabatos šventimą bei žvėries ženklą.
Yra keletas bažnyčių, kurios atitinka pirmąjį tikrosios bažnyčios požymį, yra nedaugelis, kurios turi ir antrąjį. Tačiau visus keturis požymius rasime vienintelėje bažnyčioje. Dievas paprastai ir logiškai apeliuodamas į žmogaus protą ištesėjo Savo pažadą atvesti mus į visą tiesą. Tolimesnį žingsnį turime žengti patys. Kaip mes sureaguosime į tas įtikinamas išvadas, prie kurių priėjome?
Neįmanoma neapsispręsti tokios tiesos atžvilgiu. Mes galime ją priimti arba atmesti. Galime paklusti ar nepaklusti. Aišku viena – kad ir kokį sprendimą priimsite, tokie patys nebeliksime. Įtikinami faktai pasiliks mūsų atminty, net jeigu mėginsime juos ignoruoti ar išmesti iš galvos. Jūs niekada negalėsite užmiršti to, ką sužinojote apie tikrąją bažnyčią. Jums atskleistas labiausiai ieškomas atsakymas į visos Biblijos paslaptį.
Patarčiau neapsispręsti priimti šią tiesą tik dėl to, kad ji įtikino jus intelektualiai. Kam prisijungti prie bažnyčios, kuri yra Kristaus kūnas, jei Dvasia nepatraukė jūsų į bendrystę su Jėzumi? Norėčiau, kad už fantastiškos pranašystės apie tikruosius palikuonis įžvelgtumėte vietoje jūsų ant kryžiaus mirštantį Dievo Avinėlį. Jis kabėjo ten dėl nuodėmės – dėl to, jog kažkas nepakankamai Jį mylėjo, kad Jam paklustų. “Jei mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų” (NT, Evangelija pagal Joną 14, 15).
Mes negalėsime Jam paklusti, kol dėl nuodėmės sudužusia širdimi nepriklaupsime ir nepriimsime Jo kaip Viešpačio ir Gelbėtojo. Meilė Jam suteikia motyvą ir jėgą vykdyti Jo Žodį. Jeigu dar nesate priėmę Jėzaus, ženkite pirmąjį žingsnį. Paskui, stiprinami to naujojo meilės ryšio, sekite paskui Jį į tikrosios palikuonių bažnyčios nario tarnystę.
Joe Crews