Rugsėjo 5–11d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 2, 1–10; 1 Jn 4, 7–11; Mk 5, 1–20; Hbr 10, 19–22; Gal 2, 20; 1 Kor 1, 30.
Įsimintina eilutė: „Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą.“ (1 Jn 5, 13)
Ankstesnėje pamokoje tyrinėjome, jog iškalbingiausiai apie Evangelijos galią kalba pakeistas gyvenimas. Žmonės gali ginčytis dėl teologijos. Jie gali diskutuoti apie doktrinas. Jie gali abejoti jūsų su Šventuoju Raštu susijusiu supratimu, tačiau jie retai dvejos jūsų asmeniniu liudijimu apie tai, ką Jėzus jums reiškia ir ką Jis atliko jūsų gyvenime.
Liudijimas – tai dalijimasis tuo, ką žinome apie Jėzų. Liudijimas leidžia kitiems sužinoti, ką Jis mums reiškia ir ką Jis padarė dėl mūsų. Jei mūsų liudijimas susideda tik iš bandymo įrodyti, kad tai, kas, mūsų manymu, yra teisinga ir tai, kas, mūsų manymu, neteisinga, mes susidursime su stipria priešprieša. Jei mūsų liudijimas apie Jėzų eis iš širdies, kuri buvo pakeista Jo malonės, sužavėta Jo meile ir abstulbinta Jo tiesos, kiti patirs, kaip mūsų įtikėta tiesa paveikė mūsų gyvenimą. Tiesa, pristatyta pasikeitusio gyvenimo kontekste, nulemia visą skirtumą.
Kai Kristus yra kiekvienos doktrinos centras ir kai kiekvienas biblinis mokymas atspindi Jo charakterį, tie, su kuriais dalijamės Raštu, bus daug labiau linkę priimti Jo Žodį.
I. JĖZUS – MŪSŲ LIUDIJIMO PAGRINDAS
Visi krikščionys gali papasakoti asmeninę istoriją apie tai, kaip Jėzus pakeitė jų gyvenimą ir ką Jis dėl jų padarė.
1. Perskaitykite Ef 2, 1–10. Kokie mes buvome prieš pažindami Kristų? Kas yra mūsų, kai priėmėme Kristų?
A. Prieš Kristaus pažinimą (Ef 2, 1–3).
B. Po to, kai pažinome Kristų (Ef 2, 4–10).
Koks nuostabus pokytis! Prieš Kristaus pažinimą mes buvome „mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis“, laikėmės „šio pasaulio papročių“, vykdėme „kūno ir minčių troškimus“, ir „iš prigimties buvome rūstybės vaikai“. Paprasčiau tariant, prieš pažindami Kristų mes be tikslo ir pražuvę laikėmės šio pasaulio papročių.
Galbūt patyrėme tai, kas, atrodo, buvo laimė, tačiau mūsų gyvenime buvo sielos nerimas ir neįgyvendintas tikslas. Atėjimas pas Kristų ir Jo meilės patyrimas nulėmė visą skirtumą. Dabar Kristuje mes esame tikrai „gyvi“. Per Jo „beribį malonės lobį“ mums buvo suteikta išganymo dovana. Jis prikėlė mus ir „pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje.“ Kristuje gyvenimas įgavo naują prasmę ir turi naują tikslą. Kaip Jonas skelbia: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“ (Jn 1, 4)
Perskaitykite Ef 2, 10. Ką ši eilutės mums pasako apie tai, kokie svarbūs krikščioniškam tikėjimui yra geri darbai? Kaip mes suprantame šią mintį išganymo tikėjimu kontekste „be Įstatymo darbų“ (Rom 3, 28)?
Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė dėl Kristaus, kas galbūt galėtų padėti kitam pažinti Jėzų?
II. KEIČIANTI ASMENINIO LIUDIJIMO GALIA
Jonas ir Jokūbas, Zebediejaus sūnūs, buvo žinomi kaip „griaustinio vaikai“ (Mk 3, 17). Tiesą sakant, taip juos pavadino Jėzus. Ūmus Jono elgesys pasireiškė Jėzui ir Jo mokiniams keliaujant per Samariją. Bandydami rasti vietą nakvynei, jie susidūrė su priešprieša dėl samariečių išankstinio nusistatymo žydų atžvilgiu. Jiems buvo atsakyta net kukliausių apgyvendinimo vietų.
Jokūbas ir Jonas manė, kad jie turi sprendimą. „Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: ‘Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!ʼ“ (Lk 9, 54) Jėzus už tai barė brolius, ir jie visi tyliai paliko kaimą. Jėzaus kelias yra pagrįstas meile, o ne kova ir jėga.
Jėzaus meilės akivaizdoje Jono smarkumas ir pyktis virto geraširdiškumu ir švelnia užuojautos dvasia. Pirmame Jono laiške žodis meilė pavartotas beveik keturiasdešimt kartų; įvairiomis formomis jis pavartotas 50 kartų.
2. Perskaitykite 1 Jn 1, 1–4; 1 Jn 3, 1; 1 Jn 4, 7–11; ir 1 Jn 5, 1–5. Ką šios eilutės pasako apie Jono liudijimą ir pokyčius jo gyvenime dėl jo bendrystės su Jėzumi?
Galioja amžinas principas, kuris yra visatos dėsnis. E. Vait gerai apibūdina šį principą tokiais žodžiais: „Jėgos panaudojimas prieštarauja Dievo valdžios principams; Jis trokšta tik meilės tarnystės, o meilei negalima įsakinėti, jos neįmanoma laimėti jėga arba valdžia. Meilė pažadinama tik meile.“ (Su meile iš Dangaus, 2011, 16 p.)
Pasišventus Kristui, Jo meilė švies per mus kitiems. Didžiausias krikščionybės liudijimas yra pasikeitęs gyvenimas. Tai nereiškia, kad niekada nepadarysime klaidų, ir kad kartais gal ir neparodysime meilės ir malonės, kurias turime rodyti. Bet tai reiškia, kad idealiu atveju Kristaus meilė sklis iš mūsų gyvenimo ir būsime palaiminimas aplinkiniams.
Kaip gerai jūs atspindite Kristaus meilę kitiems? Pagalvokite apie savo atsakymo reikšmę.
III. PASAKOJANT JĖZAUS ISTORIJĄ
Kas buvo pirmieji Jėzaus siųsti misionieriai? Jie nebuvo iš mokinių. Jie nebuvo iš ilgamečių Jo sekėjų. Pirmieji Jėzaus išsiųsti misionieriai buvo išprotėję vyrai, apsėstieji, prieš kelias valandas terorizavę kaimą ir gąsdinę greta gyvenusių kaimiečių širdis.
Antgamtine demoniška galia vienas iš šių apsėstųjų sutraukė jį pančiojusias grandines, klykė siaubingu balsu ir daužėsi kūną aštriais akmenimis. Skausmas jų balse atspindėjo tik gilesnį jų sielos skausmą (Mt 8, 28–29; Mk 5, 1–5).
Bet jiems sutikus Jėzų, jų gyvenimas pasikeitė. Jie niekada nebebus tokie kaip anksčiau. Jėzus išvarė ir jų kūną kankinusius demonus į kiaules pulti nuo skardžio į ežerą (Mt 8, 32–34; Mk 5, 13–14).
3. Perskaitykite Mk 5, 1–17. Kas nutiko šiems vyrams, ir ką pamatė miestiečiai, išėję pasižiūrėti, kas nutiko?
Apsėstieji buvo nauji vyrai, kuriuos pakeitė Kristaus galia. Miestiečiai juos rado sėdinčius prie Jėzaus kojų, besiklausančius kiekvieno žodžio iš Mokytojo lūpų. Turėtume atkreipti dėmesį, kad Mato evangelijoje parašyta, jog buvo du apsėstieji, tuo tarpu Morkaus evangelijoje pasakojimo dėmesys skirtas tik vienam iš dviejų. Bet esmė ta, kad Jėzus juos atkūrė fiziškai, protiškai, emociškai ir dvasiškai.
4. Perskaitykite Mk 5, 18–20. Akivaizdu, kad šie pasikeitę apsėstieji, šie nauji atsivertėliai norėjo likti su Jėzumi, bet ką Kristus juos siuntė atlikti?
„Šie žmonės vos kelis akimirksnius girdėjo Kristaus mokymą. Nė vienas Jo lūpomis sakomas pamokslas niekuomet nepasiekė jų ausų. Jie negalėjo mokyti žmonių kaip mokiniai, kurie kasdien buvo su Kristumi. Tačiau jie asmeniškai liudijo, kad Jėzus yra Mesijas. Jie galėjo papasakoti tai, ką žinojo, ką patys matė, girdėjo, kaip patyrė Kristaus galybę. Tai gali daryti kiekvienas, kurio širdį palytėjo Dievo malonė.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 308 p.) Jų liudijimas paruošė Dekapolį – dešimt Galilėjos ežero pakrantės miestų – priimti Jėzaus mokymą. Tai yra asmeninio liudijimo galia.
IV. LIUDYTI UŽTIKRINTAI
5. Perskaitykite 1 Jn 5, 11–13; Hbr 10, 19–22; ir 1 Kor 15, 1–2. Kokį patikinimą, kuris leidžia užtikrintai liudyti apie mūsų išganymą Kristuje dėl amžinojo gyvenimo, mums suteikia Raštas?
Jei nesame užtikrinti dėl asmeninio išganymo Jėzuje, neįmanoma juo pasidalyti su kuo nors kitu. Negalime dalytis tuo, ko neturime patys. Yra sąžiningų krikščionių, kurie gyvena amžinai neužtikrinti, svarstantys, ar jie kada nors bus pakankamai geri, kad būtų išgelbėti. Kaip kartą pasakė išmintingas senas pamokslininkas: „Žvelgdamas į save nematau galimybės būti išgelbėtam. Žvelgdamas į Jėzų nematau galimybės pražūti.“ Viešpaties žodžiai per amžius užtikrintai skamba: „Gręžkitės Manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Aš Dievas, ir kito nėra!“ (Iz 45, 22)
Mūsų Viešpats nori, kad kiekvienas iš mūsų džiaugtųsi išgelbėjimu, kurį Jis laisvai siūlo. Jis trokšta, kad mes patirtume, ką reiškia būti nuteisintiems Jo malone, ir būti laisviems nuo pasmerkimo, kurį atneša nuodėmės kaltė. Kaip Paulius sako Romiečiams 5: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (Rom 5, 1) Jis priduria, kad mes galime būti užtikrinti: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 1) Apaštalas Jonas patvirtina, kad „kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.“ (1 Jn 5, 12)
Jei tikėjimu priėmėme Jėzų ir Jis gyvena mūsų širdyje per savo Šventąją Dvasią, amžinojo gyvenimo dovana priklauso mums šiandien. Tai nereiškia, kad patyrę Dievo malonę ir išganymą Kristuje negalime jo prarasti (2 Pt 2, 18–22; Hbr 3, 6; Apr 3, 5). Mes visada galime laisvai pasirinkti tolintis nuo Jo, bet kai jau esame patyrę Jo meilę ir supratę Jo aukos gelmes, niekada neturėtume trauktis nuo To, kuris mus labai myli. Diena iš dienos ieškosime galimybių pasidalyti su kitais Jėzaus mums teikiama malone.
Ar jūs esate užtikrinti dėl išgelbėjimo Jėzuje? Jei taip, kuo remiatės? Kodėl jūs tuo užtikrinti? Kur randate užtikrinimą? Kita vertus, jei nesate užtikrinti, kodėl? Kaip galite rasti šį užtikrinimą?
V. TAI, DĖL KO VERTA LIUDYTI
„Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal 2, 19–20)
Priimant Kristų tikrai tenka kažką aukoti. Yra dalykų, kurių Jis prašo mūsų išsižadėti. Jėzus aiškiai pasakė, kad Jo sekimui reikės pasišventimo: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi.“ (Lk 9, 23) Mirtis ant kryžiaus yra skausminga. Pavedus savo gyvenimą Kristaus reikalavimams ir kai nuodėmės „senasis aš“ yra nukryžiuotas (žr. Rom 6, 6), tai yra skausminga. Kartais skaudu išsižadėti puoselėtų norų ir gyvenimo įpročių, tačiau atlygis gerokai viršija skausmą.
Galingų liudijimų, darančių įtaką gyvenimui, dėmesys tenka tam, ką Kristus atliko dėl mūsų, o ne tam, ko mes dėl Jo išsižadėjome. Daugiausia dėmesio skiriama Jo aukai, o ne mūsų vadinamosioms „aukoms“. Nes Kristus niekada neprašo mūsų išsižadėti to, kas mums naudinga.
Vis dėlto krikščionybės istorija alsuoja pasakojimais apie tuos, kurie dėl Kristaus turėjo ryžtis milžiniškoms aukoms. Ne todėl, kad šie žmonės pelnė išgelbėjimą, ar kad jų poelgiai, kad ir kokie nesavanaudiški ir pasiaukojantys, suteikė jiems nuopelnų Dievo akivaizdoje. Vietoj to, dažniausiai supratę, ką Kristus dėl jų atliko, šie vyrai ir moterys norėjo visa padėti ant aukuro, laikantis Dievo pašaukimo jų gyvenime.
6. Perskaitykite Jn 1, 12; Jn 10, 10; Jn 14, 27 ir 1 Kor 1, 30. Mūsų liudijimas visada grindžiamas tuo, ką Kristus dėl mūsų atliko. Išvardykite keletą Jo malonės dovanų, paminėtų aukščiau pateiktuose tekstuose.
Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus tekstus, pagalvokite apie tai, ką Kristus dėl jūsų atliko. Galbūt visą gyvenimą buvote uolus krikščionis arba galbūt patyrėte dramatiškesnį atsivertimą. Apmąstykite, koks geras jums buvo Jėzus ir kokį tikslą, ramybę ir laimę Jis jums suteikė. Pagalvokite apie tuos laikus, kai Jis suteikė jums stiprybės, kad ištvertumėte sunkias aplinkybes jūsų gyvenime.
Ką jūs buvote pašaukti paaukoti vardan Kristaus? Ko išmokote iš šio patyrimo, kuris galėtų būti palaiminimu kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: Mk 5, 25–34.
„Nustebusi minia, kuri spaudėsi prie Jėzaus, nejautė gyvybinės galios. Tačiau kai kenčianti moteris prisilietė prie Jo tikėdama, jog ji pasveiks, ji pajuto išgydančią jėgą. Taip yra ir su dvasiniais dalykais. Atsainūs pašnekesiai apie religiją, maldos be sielos alkio ir gyvo tikėjimo nieko neduoda. Formalus tikėjimas Kristumi, priimantis Jį tik kaip pasaulio Gelbėtoją, niekada neišgydys sielos. Į išgelbėjimą vedantis tikėjimas – tai ne tik intelektualinis tiesos priėmimas. … Neužtenka tikėti tuo, kas parašyta apie Kristų; mes turime tikėti Juo pačiu. Tikėjimas mums gali padėti tik tuomet, kai priimame Jėzų kaip asmeninį Išgelbėtoją ir pasitikime Jo nuopelnais. … Dievo ištikimybės išpažinimas – tai Dangaus pasirinktas būdas, kuriuo mes turėtume apreikšti Kristų pasauliui. Mes pripažįstame Jo malonę, kuri tapo žinoma per senovės šventuosius; tačiau veiksmingiausias yra mūsų pačių patirties liudijimas. Parodydami, kaip mumyse veikia dieviška jėga, mes tampame Dievo liudytojai. Kiekvieno asmens gyvenimas vis kitoks, ir jo patirtis skiriasi nuo kitų. Dievas trokšta, kad Jo akivaizdon kiltų mūsų gyrius, paženklintas mūsų individualybės. Ši brangi padėka, Jo malonės pašlovinimas, pagrįstas krikščionišku gyvenimu, pasižymi sielas gelbėjančia jėga, kuriai neįmanoma atsispirti.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 313 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kas sudaro įtikinantį liudijimą? Perskaitykite Pauliaus liudijimą Agripos akivaizdoje Apd 26, 1–23. Koks buvo jo liudijimo pagrindas?
2. Jūsų manymu, kodėl mūsų asmeniškas liudijimas apie tai, ką Kristus padarė dėl mūsų, yra itin galingas? Tačiau ką jūs atsakote į šį klausimą: Gerai, jei taip nutiko jums, o jei aš neturiu tokio patyrimo? Kodėl jūsų patyrimas turėtų mane išmokyti kažko susijusio su tuo, kodėl aš turėčiau sekti Jėzų?
3. Kokių kelių dalykų derėtų išvengti, liudijant netikinčiajam? 4. Apmąstykite klausimą, susijusį su išganymo užtikrintumu. Kodėl tai itin svarbi krikščioniško patyrimo dalis? Kaip galime būti užtikrinti dėl savo išgelbėjimo, tuo pačiu nepasitikėdami nepagrįsta viltimi?