KODĖL DERĖTŲ LIUDYTI?

Birželio 27 – liepos 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 5, 19–20; Lk 15, 6; Sof 3, 17; Jn 7, 37–38; 1 Tim 2, 3–4; 2 Kor 5, 14–15.

Įsimintina eilutė: „Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 3–4)

Didžiausias Dievo troškimas, kad visi žmonės atsilieptų į Jo meilę, priimtų Jo malonę, būtų pakeisti Jo Dvasios ir būtų išgelbėti Jo karalystei. Jis neturi didesnio noro už mūsų išgelbėjimą. Jo meilė yra beribė. Jo gailestingumas yra neišmatuojamas. Jo užuojauta yra begalinė. Jo atleidimas yra neišsemiamas. Jo galia yra begalinė. Priešingai nei pagoniški dievai, reikalavę aukų, mūsų Dievas pasiūlė didžiausią auką. Kad ir kiek mes norėtume būti išgelbėti, Dievas labiau trokšta mus išgelbėti. „Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 3–4) Jo širdis trokšta jūsų ir mano išganymo.

Liudijimo esmė yra Jėzus, ką Jis atliko, kad išgelbėtų mus, kaip Jis pakeitė mūsų gyvenimą ir nuostabios Jo Žodžio tiesos, kalbančios apie tai, kas Jis yra, ir apie Jo charakterio grožį. Kodėl derėtų liudyti? Supratę, kas Jis yra, patyrę Jo malonės stebuklą ir Jo meilės galią, negalime tylėti. Kodėl derėtų liudyti? Dalyvaudami su Juo patiriame Jo džiaugsmą matydami Jo malone atpirktus ir Jo meile pakeistus žmones.

I. SUTEIKTI GALIMYBES IŠGELBĖJIMUI

Dievas kasdien suteikia žmonėms galimybes pažinti Jį. Jis paveikia širdis per savo Šventąją Dvasią. Jis atsiskleidžia per gamtos grožį ir sudėtingumą. Visatos platybės, tvarka ir simetrija kalba apie begalinį Dievą, turintį beribę išmintį ir galią. Jis sutvarko aplinkybes mūsų gyvenime, kad trauktų mus prie savęs.

Nors Dievas atsiskleidžia per savo Dvasios daromus įspūdžius, gamtos šlovę ir apvaizdą, Jo meilė aiškiausiai apsireiškia Jėzaus Kristaus gyvenime ir tarnystėje. Dalydamiesi Jėzumi su aplinkiniais, mes suteikiame jiems geriausią galimybę būti išgelbėtiems.

1. Perskaitykite Lk 19, 10 ir palyginkite su Jok 5, 19–20. Ko Luko Evangelija moko apie Kristaus atėjimo į žemę tikslą? Kaip mes bendradarbiaujame su Kristumi gelbstint žūstančius?

Pasak Jokūbo: „težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties.“ (Jok 5, 20) Laiškas romiečiams šią mintį sustiprina. Romiečiams 1 ir 2 tiek pagonys, matę Dievo apreiškimą gamtoje, tiek žydai, gavę Dievo pranašišką apreiškimą Šventajame Rašte, be Kristaus yra pražuvę. Romiečiams 3–5 apaštalas atskleidžia, kad išganymas suteikiamas malonės dėka tikėjimu. Romiečiams 6–8 jis aprašo, kaip malonė, nuteisinanti kiekvieną tikintįjį, taip pat kiekvieną pašventina. Romiečiams 10 jis sako: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ (Rom 10, 13) Tada jis pabrėžia, kad niekas negali Jo šauktis netikėdamas ir niekas negali įtikėti neišgirdęs, tačiau neišgirs, jei niekas apie tai nepasakys. Mes esame Dievo saitai išganymo plane, kad laimėtume žūstančiuosius Evangelijos šlove.

Neliudijame tam, kad suteiktume žmonėms vienintelę galimybę būti išgelbėtiems. Liudijame tam, kad suteikėme jiems geriausią galimybę. Koks yra mūsų vaidmuo Dievo plane atpirkti žmoniją? Pagalvokite ir apie tai, kiek žmonių yra girdėję Evangeliją iš jūsų lūpų?

II. PRADŽIUGINTI JĖZŲ

Ar kas nors jūsų teiravosi: „Kokia šiandieną buvo jūsų diena? Ar jums šiandien viskas buvo gerai?“ Ką, jei to paklaustumėte Dievo? „Dieve, kokia šiandieną buvo Tavo diena?“ Jūsų manymu, kokio atsakymo sulauktumėte? Galbūt tokio: „Mano diena buvo nepaprastai sunki. Mano akys prisipildė ašarų dėl tūkstančių pabėgėlių stovyklose sušalusių, alkanų, verkiančių vaikų. Aš vaikščiojau perpildytų pasaulio miestų gatvėmis ir verkiau dėl benamių ir vargšų. Man skauda širdį dėl išnaudojamų moterų ir išsigandusių vaikų, parduotų į seksualinę vergiją. Aš buvau karo, stichinių nelaimių padarinių ir skausmingų, sekinančių, mirtinų ligų kančių liudininkas.“ „Bet Dieve, ar kažkas Tave džiugina? Ar kažkas suteikia Tavo širdžiai džiaugsmo? Kas paskatina Tave giedoti?“

2. Perskaitykite Lk 15, 6–7. 9–10. 22–24. 32. Kaip baigiasi šie pasakojimai ir ką šios pabaigos jums sako apie Dievą?

Visas dangus džiaugiasi, kai laimimas pražuvėlis. Pasaulyje, kuriame daug ligų, nelaimių ir mirties, galime suteikti džiaugsmą Dievo širdžiai, pasidalydami „gerąja žinia“ apie išganymą su kitais. Viena didžiausių paskatų dalytis Kristaus meile – tai žinojimas, kad liudijimas teikia džiaugsmą Dievo širdžiai. Kiekvieną kartą, kai atskleidžiame Jo meilę, gieda visas dangus.

3. Perskaitykite Sof 3, 17. Kokia yra mūsų Viešpaties reakcija, kai priimame Jo išganančią malonę?

Įsivaizduokite, kad jūsų liudijimo rezultatas – Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją priėmęs vyras ar moteris, berniukas ar mergaitė. Jėzus džiaugiasi. Visas dangus džiaugsmingai užgieda, o mūsų galingasis Gelbėtojas džiaugiasi tuo asmeniu giedodamas. Kas gali labiau tenkinti už žinojimą, kad liudijimas teikia džiaugsmą Dievo širdžiai liūdesio pasaulyje?

III. AUGIMAS DALIJANTIS

Negyvoji jūra yra žemiausioje žemės vietoje. 423 metrai žemiau jūros lygio ją daro žemiausia jūra pasaulyje. Jordano upė išteka iš Galilėjos ežero ir vingiuoja per Jordano slėnį, kol įteka į Negyvąją jūrą.

Dėl karšto, sauso klimato, vyraujant intensyviai saulei ir dykumos sąlygoms, vanduo ganėtinai greitai išgaruoja. Dėl druskos ir mineralų kiekio, siekiančio 33,7 proc., Negyvosios jūros vandenyje mažai kas išgyvena. Čia nėra žuvies, nėra augalų; tik tam tikri mikrobai ir bakterijos dugne.

Krikščioniškame gyvenime, jei į mūsų gyvenimą įtekanti Dievo malonė neištekės kitiems, mes tapsime užsistovėję ir negyvi, kaip Negyvoji jūra. Kaip krikščionys, neturėtume taip gyventi.

4. Perskaitykite Jn 7, 37–38 ir Lk 6, 38. Lyginant su Negyvąja jūra, koks yra natūralus rezultatas, kai tikintieji iš Kristaus gauna gyvojo vandens srautą?

„Dievas pasiektų savo tikslą išgelbėti nusidėjėlius ir be mūsų pagalbos; tačiau, kad išsiugdytume tokį charakterį kaip Jo, mes turime dalyvauti Jo darbe. Kad įeitume į Jo džiaugsmą – džiaugsmą, kurį patiriame matydami Jo aukos atpirktas sielas, – turime dalyvauti Jo darbuose dėl sielų atpirkimo.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 122 p.)

„Norintieji būti nugalėtojais turi būti išvaduoti iš savęs; ir vienintelis dalykas, kuris atliks šį nuostabų darbą, tai uolus rūpinimasis kitų išgelbėjimu.“ (E. G. White, Fundamentals of Christian Education, 207 p.)

Mes augame dalydamiesi su kitais tuo, ką Kristus padarė mūsų pačių gyvenime. Atsižvelgiant į visa tai, kas mums duota Kristuje, kas kitas, jei ne mūsų apgailėtinas savanaudiškumas galėtų sutrukdyti mums dalytis su kitais tuo, kas mums patiems suteikta? Tuo tarpu, jei mums nepavyks pasidalyti savo tikėjimu, mūsų dvasinis gyvenimas taps toks pat užsistovėjęs kaip Negyvoji jūra.

Koks buvo jūsų pačių patyrimas liudijant kitiems, meldžiantis su kitais ir tarnaujant vardan aplinkinių poreikių? Kaip šis patyrimas paveikė jūsų pačių tikėjimą ir vaikščiojimą su Viešpačiu?

IV. IŠTIKIMYBĖ KRISTAUS ĮSAKYMUI

Ištikimybė Kristui reikalauja pasišventimo vykdyti Jo valią. Tam reikia paklusti Jo įsakymams. Tuomet tikinčiojo širdis plaka vardan to, kad gelbėtų žūstančiuosius. Jis teikia pirmenybę tiems dalykams, kurie rūpi Jam.

5. Perskaitykite 1 Tim 2, 3–4 ir 2 Pt 3, 9. Ką šie tekstai pasako apie Dievo širdį? Koks yra Jo prioritetas?

Dievas karštai gelbsti žmones. Jam tai yra svarbiausia. Jis nuoširdžiai trokšta, kad „visi“ būtų išganyti ir „pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 4) Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ (2 Pt 3, 9) „The SDA Bible Commentary“ nurodo, kad graikų kalba žodis – „nori“ (boulomai), reiškia „proto polinkį“ arba „troškimą“. Tada komentare pateikiamas šis įžvalgus pastebėjimas, susijęs su žodeliu – „bet“. Pastarasis graikų kalba – alla. Čia jis pavartotas „pabrėžiant kontrastą tarp klaidingo Dievo prigimties aiškinimo, būtent, kad Jis gali trokšti, jog kažkuris pražūtų, ir tiesos, kad Jis nori, jog visi būtų išganyti.“ (The SDA Bible Commentary, vol. 7, 615 p.) Kristaus įsakymas kiekvienam iš mūsų dalyvauti Jo misijoje kaip Jo meilės, malonės ir tiesos liudytojams kyla iš Jo troškimo išganyti visą žmoniją.

6. Perskaitykite Apd 13, 47 ir palyginkite su Iz 49, 6. Kam pirmiausia taikytina ši eilutė? Kaip apaštalas Paulius tuo naudojasi?

Kartais Senojo Testamento pranašystė gali turėti daugiau nei vieną pritaikymą. Apaštalas Paulius čia taiko pranašystę, pirmiausia nurodžiusią į Izraelį ir Mesiją (žr. Iz 41, 8; Iz 49, 6; Lk 2, 32), Naujojo Testamento Bažnyčiai. Bažnyčiai nepaisant Kristaus įsakymo ar jį sumenkinant iki minimumo, reiškia nesiekti savo buvimo tikslo ir neatsižvelgti į jos pranašišką pašaukimą.

Kokie iškyla pavojai bažnyčiai, net vietinei bendruomenei, jei ji dėmesį tiek sutelkia į vidų, kad pamiršta savo tikslą?

V. SKATINAMI MEILĖS

Šią savaitę dėmesį skyrėme atsakymui į klausimą: „Kodėl derėtų liudyti?“ Sužinojome, kad dalijantis tikėjimu tenka džiaugsmas bendradarbiauti su Dievu vykdant Jo misiją pasaulyje. Jo meilės liudijimas suteikia žmonėms daugiau galimybių išsigelbėti, nes jie aiškiau mato Jo malonę ir tiesą.

Tuo pat metu liudijimas yra ir viena iš Dievo priemonių, padedančių mums augti dvasiškai. Nesugebėjimas pasidalyti tuo, ką Kristus padarė dėl mūsų, ir tarnauti kitiems, užgniaužia tikrą dvasinį gyvenimą.

Liudijimas leidžia mums prisiliesti prie širdies To, kuris trokšta, kad visa žmonija būtų išgelbėta. Tai yra paklusnumo reakcija į Jo įsakymą. Šiandien tyrinėsime didžiausią paskatą liudyti.

7. Perskaitykite 2 Kor 5, 14–15. 18–20. Kas paskatino Paulių patirti išmėginimus, vargus ir sunkumus dėl Evangelijos? Kaip ta pati paskata gali paraginti tarnauti Kristui?

Apaštalą Paulių skatino meilė. Yra dalykų, kuriuos padarysi ne dėl kažkokios kitos priežasties, bet tik dėl meilės. Apaštalui paskelbus, kad „Kristaus meilė valdo mus“, jis pasakė amžiną tiesą. Žodis „valdo“ reiškia „ragina, skatina ir labai motyvuoja“. Kristaus meilė valdė Pauliaus elgesį ir motyvavo jo liudijimą. Turėdamas bebaimį tikslą ir išskirtinį protą, jis pasidalijo išganymo planu visame Viduržemio jūros regione.

„Meilė turi gyventi širdyje. Uolus krikščionis paskatas savo elgesiui semia iš gilios meilės savo Mokytojui. Jo meilės Kristui šaknys rodo nesavanaudišką domėjimąsi savo broliais.“ (E. G. White, The Adventist Home, 425 p.)

Išties pripažinus didžiulę Kristaus auką vardan mūsų, mus abstulbina Jo meilė ir įtikina dalytis su kitais tuo, ką Jis dėl mūsų atliko.

Tas, kuris padarė visą kūriniją (galaktikas, žvaigždes, angelus, visą kosmosą, kitus pasaulius), buvo Tas, kuris už mus mirė ant kryžiaus. Kaip ši nuostabi tiesa nepajėgtų sukurti mumyse meilės Dievui ir noro dalytis šia meile?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 9–14 p.; Su meile iš Dangaus, 2011, 761–768 p.

Naujojo Testamento Bažnyčiai grėsė pavojus nesuprasti savo buvimo tikslo. E. Vait nusakė šį pavojų: „Jeruzalės Bažnyčią užgriuvęs persekiojimas labai paskatino Evangelijos darbą. Žodžio tarnystę toje vietovėje lydėjo sėkmė, ir iškilo pavojus, jog mokiniai pernelyg ilgai ten užsibus, nepaisydami Gelbėtojo įpareigojimo eiti į visą pasaulį. Užmiršę, kad jėgų priešintis blogiui lengviausia įgyti uoliai tarnaujant, jie pradėjo manyti, jog pats svarbiausias darbas – saugoti Jeruzalės Bažnyčią nuo priešo išpuolių. Užuot mokę naujai atsivertusiuosius nešti Evangeliją tiems, kurie dar jos negirdėjo, jie pasuko pavojingu keliu – ėmė tenkintis tuo, kas jau pasiekta.“ (Apaštalų darbai, 79 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Atidžiai perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos Apaštalų darbai, ypač paskutinę eilutę. Kodėl net šiandien turime būti atsargūs dėl to paties galimo pavojaus? Kodėl, atsižvelgiant į mums tenkančius misionierių iššūkius, toks nusistatymas gali būti itin, net tragiškai, nederamas?

2. Jūsų manymu, kodėl kiekviena evangelija baigiasi panašiu paliepimu? Perskaitykite Mt 28, 18–20; Mk 16, 15–16; Lk 24, 46–49; ​​Jn 20, 21. Ką tai reiškė šiems pirmojo amžiaus tikintiesiems, ir ką tai turėtų reikšti mums šiandien?

3. Ar liudijimas ir tarnystė gali apskritai pakeisti tikrą dvasingumą? Jei taip, kaip, ir kaip mes galime apsisaugoti nuo šių spąstų?

4. Klasėje aptarkite atsakymą į III dalies pabaigoje pateiktą klausimą, kaip liudijimas ir tarnavimas daro įtaką jūsų dvasiniam augimui. Ko išmokote, kas galėtų padėti kitiems? Kokių klaidų padarėte, kurių galėtumėte padėti išvengti kitiems?

5. Apmąstykite tai, kad Dievas myli kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Kaip suprasti, ką tai reiškia? Kaip ši galbūt pati svarbiausia tiesa visatoje turėtų paveikti jūsų gyvenimą?