Rugpjūčio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5, 13–14; Fil 2, 15; Mk 12, 34; Ef 4, 15; Mt 4, 23–25; Mt 25, 31–46.
Įsimintina eilutė: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ (Mt 9, 36)
Jėzui nuoširdžiai rūpėjo žmonės. Jis labiau galvojo apie jų rūpesčius ir poreikius nei apie savo. Jo dėmesys buvo sutelktas į kitus žmones. Jo tarnystė buvo meilės užuojauta. Jis patenkindavo aplinkinių žmonių fizinius, protinius ir emocinius poreikius, todėl jų širdis buvo atvira Jo mokomoms dvasinėms tiesoms. Kai Jis išgydė raupsuotuosius, akluosius, kurčiuosius, išvarydavo demonus, pamaitindavo alkstančius ir rūpindavosi vargšais, širdys buvo paliestos ir gyvenimas pakeistas.
Todėl, žmonėms matant tikrą Jo rūpestingumą, jie buvo atviri dvasinėms tiesoms, kurių Jis mokė. „Laimint žmones Kristui sėkmę lems tik Kristaus metodas. Išgelbėtojas buvo tarp žmonių kaip Tas, kuris linkėjo jiems gero. Jis juos atjausdavo, patarnaudavo jų reikmėms ir laimėdavo jų pasitikėjimą. Tada Jis jiems sakydavo: Sek paskui Mane.“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, 93 p.) Jėzus suprato, kad pasauliui Evangeliją reikia ir rodyti, ir skelbti. Kristaus gyvenimo, pašvęsto tarnavimui kitiems, liudijimas galingai paveikia tai, ką sakome, užtvirtina mūsų liudijimą.
I. JĖZAUS NUSISTATYMAS ŽMONIŲ ATŽVILGIU
Jėzus aplinkiniuose visada ieškojo gėrio. Jis išryškino tai, kas geriausia. Viena iš priežasčių, kodėl Jo dienų religiniai vadovai kritikavo Jėzų, buvo ta, kad Jis „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. (Lk 15, 2) Jiems kėlė nerimą tai, kad Jis bendravo su „bedieviais“. Jiems religija labiau reiškė susvetimėjimą, o ne suartėjimą. Juos stebino, kai Jėzus apie save sakė: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. (Mt 9, 13)
Rašto aiškintojų, fariziejų ir sadukiejų religija buvo vengimas. Jie galvojo: „Darykime viską, ką galime, kad nesusiteptume nuodėme.“ Jėzaus mokymas iš esmės skyrėsi. Jis pasinėrė į šio pasaulio gyvačių duobę, kad jį atpirktų, o ne jo vengtų. Jis yra „pasaulio šviesa“. (Jn 8, 12)
1. Perskaitykite Mt 5, 13–14. Kokius du palyginimus Jėzus panaudojo apibūdindamas savo sekėjus? Jūsų manymu, kodėl Jis panaudojo būtent šiuos konkrečius palyginimus? Taip pat skaitykite Jn 1, 9; Jn 12, 46; Fil 2, 15.
Druska buvo vienas iš svarbiausių išteklių senovės pasaulyje. Ji buvo nepaprastai vertinga, kartais Romos legionai naudodavo ją kaip valiutą. Tai buvo didelių turtų simbolis. Ji taip pat buvo naudojama maistui konservuoti ir pagardinti. Kai savo sekėjams apibūdinti Jėzus naudojo druskos palyginimą, Jis iš tikrųjų sakė, kad tikrasis pasaulio turtas nėra galingiausi ir turtingiausi pasaulio žmonės. Tikrasis pasaulio turtas yra pasišventę krikščionys, kurie nulemia skirtumą dėl Dievo karalystės. Jų iš meilės kylanti nesavanaudiška tarnystė išsaugo gerumą pasauliui ir pagardina jam atmosferą.
Antras Jėzaus palyginimas (Mt 5, 14) – „pasaulio šviesa“. Šviesa nevengia tamsos. Ji šviečia tamsoje. Ji neatsiskiria nuo tamsos. Ji prasiskverbia pro tamsą, paversdama tamsą šviesa. Jėzaus sekėjai turi prasiskverbti į šio pasaulio tamsą jų apylinkėse, kaimuose, miesteliuose ir miestuose, kad apšviestų juos Dievo šlove.
Apmąsčius Jėzaus žodžius Jn 17, 15–18, kaip turėtume suprasti atsiribojimo nuo pasaulio ir pasaulio vengimo mintį? Ar tai tas pat? Ką Jėzus turėjo omenyje melsdamas, kad Jo sekėjai būtų pasaulyje, bet ne iš pasaulio? Kaip mes tai darome?
II. JĖZAUS ELGESYS SU ŽMONĖMIS
Jėzaus tikslas buvo atskleisti žmoguje tai, kas geriausia. Net kai aplinkybės buvo neįprastai sunkios, Jis reaguodavo maloningai. Luko evangelijoje rašoma, kad minios „stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų“ (Lk 4, 22), o Jono evangelijoje priduriama, kad „tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17). Jo nusistatymas žmonių atžvilgiu buvo nuginkluojantis. Jo malonūs žodžiai paliesdavo jautrią vietą širdyje.
2. Perskaitykite Mt 8, 5–10 ir Mk 12, 34. Kokius vilties kupinus žodžius Jėzus pasakė būtent šiems dviem žmonėms – šimtininkui ir Rašto aiškintojui?
Jėzaus žodžiai Romos karo vadui buvo revoliuciniai. Pagalvokite, kaip turėjo jaustis šis karjeros karininkas, kai Jėzus pasakė, kad tokio tikėjimo Jis nerado net Izraelyje. Pagalvokite ir apie tai, ką galvojo Rašto aiškintojas, kai Jėzus pasakė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Jėzus sugebėjo žmoguje atskleisti tai, kas geriausia. Mažai kas padaro didesnį įspūdį Evangeliją priimančiai širdžiai už komplimentą. Aplinkiniuose ieškokite gėrio ir pasakykite, kad branginate juos.
3. Palyginkite Iz 42, 3; Kol 4, 5-6 ir Ef 4, 15. Kokių esminių principų šie tekstai moko apie dalijimąsi tikėjimu su kitais ir apie santykius su aplinkiniais?
Kai mūsų žodžiai padrąsina ir pripildo malonės, jie daro teigiamą įtaką kitų gyvenimui. Pranašiški Izaijo žodžiai atskleidžia, kad Jėzus nelauš palaužtos nendrės ir negesins blėstančio dagčio. Kitaip tariant, Jėzus buvo itin užjaučiantis, kad be reikalo neužgautų vos įtikėjusį žmogų ir neužgesintų net menkiausios tikėjimo kibirkštėlės širdyje.
Kodėl tai, kaip mes kažką sakome, yra vienodai svarbu ar net svarbiau už tai, ką sakome? Kaip reaguojate į šį teiginį: „Tiesa yra tiesa, ir žmonės turi arba ją priimti, arba atmesti“? Kuo negeras šis teisingas teiginys?
III. JĖZAUS TARNYSTĖ GYDANT. 1 dalis
Mūsų Viešpaties evangelizacijos metodas peržengia įsimintų kalbų ir įrašytų pristatymų ribas; jis yra toks pat turtingas ir dinamiškas kaip gyvenimas. Mes kasdien bendraujame su žmonėmis, kurie turi visokiausių poreikių – fizinių, protinių, emocinių ir dvasinių. Kristus yra pasirengęs juos patenkinti per mus, kai mes parodome susirūpinimą dėl žmonių vienatvės, liūdesio ir širdies skausmo, taip pat domimės jų džiaugsmais, lūkesčiais ir svajonėmis.
Jėzus pasirūpindavo jaučiamais žmonių poreikiais, kad galų gale patenkintų giliausius jų poreikius. Jaučiamas poreikis yra tokia gyvenimo sritis, kuria žmonės supranta negalintys patys pasirūpinti. Galbūt reikia mesti rūkyti, numesti svorio, sveikiau maitintis ar sumažinti stresą. Tai gali būti maisto, būsto ar medicininės priežiūros poreikis. Tai gali būti konsultacijos poreikis santuokos ar šeimos klausimais.
Tačiau didžiausias poreikis, kurį žmonėms reikia patenkinti labiausiai – tai asmeninių santykių su Dievu poreikis ir supratimas, kad jų gyvenimas turi amžiną reikšmę. Susitaikymas su Dievu palaužtame pasaulyje yra pagrindinis mūsų poreikis.
4. Perskaitykite pasakojimus apie paralitiką Mt 9, 1–7 ir kraujoplūdžiu sirgusią moterį Mk 5, 25–34. Kas abiejuose pasakojimuose rodo, kad Jėzus fizinį išgydymą siejo su galutinio susitaikymo su Dievu poreikio patenkinimu?
Gydančioji Kristaus tarnystė apėmė daug daugiau nei fizinį ir emocinį išgydymą. Jėzus troško, kad žmonės patirtų pilnatvę, kurią sugriovė nuodėmė. Kristui fizinis išgydymas be dvasinio išgydymo buvo nepakankamas. Jei Dievo meilė skatina mus trokšti žmogaus fizinės ir emocinės gerovės, tai mus taip pat labiau skatins trokšti to žmogaus dvasinės gerovės, kad jis galėtų gyventi visavertį gyvenimą čia ir visą amžinybę. Galų gale kiekvienas žmogus, kurį Jėzus išgydė, mirė. Taigi tikrasis jų poreikis, visų pirma, buvo dvasinis, ar ne?
Ko gali imtis mūsų bažnyčia mūsų bendruomenėje, kad patenkintų žmonių poreikius ir parodytų, kad mes tikrai jais rūpinamės? Pagalvokite apie savo apylinkės žmones. Ką jūsų bažnyčia daro, kad nulemtų skirtumą žmonių gyvenime?
IV. JĖZAUS TARNYSTĖ GYDANT. 2 dalis
5. Perskaitykite Mt 4, 23–25 ir Mt 9, 35. Koks trigubas pagrindas sudarė Kristaus tarnavimą? Kaip Jis patenkindavo žmonių poreikius ir kokią įtaką tai darė jų gyvenimui?
Jėzus sujungė mokymą, pamokslavimą ir gydymą į vieną tarnystę. Jis dalijosi amžinais principais, kad visi galėtume gyventi prasmingą ir tikslingą gyvenimą. Jis pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ (Jn 10, 10) Jo tarnystė atskleidė gausią malonę. Ir Jėzus atėjo suteikti mums galimybę gyventi „apsčiai“ dabar ir amžinai.
6. Perskaitykite Mk 1, 32–39. Jėzus visą dieną praleido gydydamas ligonius ir išvarinėdamas demonus. Kitą rytą praleidęs maldoje, kai dar didesnės minios norėjo pasveikti, Jis išvyko į kitą miestą. Kodėl Jis jų neišgydė? Atkreipkite dėmesį į Jo paties nurodytą priežastį 38 ir 39 eilutėse.
Šis pasakojimas yra įžvalgus. Vieną dieną gydęs minią, kitą dieną Jėzus palieka minias, kurios ieško Jo ir kurioms vis dar reikalingas išgydymas. Jo paaiškinimas yra tas, kad Jis atėjo į pasaulį skelbti Evangeliją. Jėzus nebuvo tik įspūdingas stebukladarys. Jis yra Dievo Sūnus, atėjęs atpirkimo misijai. Jo netenkino tik fizinių ligų išgydymas. Jis troško, kad žmonės gautų amžinojo gyvenimo dovaną, kurią Jis siūlė. Jis aiškiai pasakė savo atėjimo į žemę tikslą šiais žodžiais: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ (Lk 19, 10) Kiekvienas išgydymas buvo galimybė atskleisti Dievo charakterį, palengvinti kančią ir suteikti progą amžinam gyvenimui.
Ar įmanoma turėti gyvenimo apsčiai, ką Jėzus siūlo, jei skurstate ar sergate? Ar Jėzus žmonėms siūlė kažką gilesnio už fizinį išgydymą? Kaip praktiškai galime žmones nukreipti į dvasines tiesas, kai tarnaujame jų fiziniams ir emociniams poreikiams?
V. KAS SVARBU JĖZUI
Po Jėzaus žinios savo mokiniams Mato 24, kur susiejami Jeruzalės sugriovimo įvykiai ir dienos prieš Jo sugrįžimą, užrašyti trys paskutiniai palyginimai Mato 25. Pastaruosiuose minimos laukiančiųjų Jo sugrįžimo charakterio savybės, kurios Jėzui tikrai svarbios. Dešimties mergaičių palyginimas pabrėžia tikro, autentiško, dvasios kupino gyvenimo svarbą. Palyginimas apie dešimt talentų pabrėžia, kaip svarbu ištikimai naudoti dovanas, kurias Dievas suteikė kiekvienam iš mūsų. Palyginimas apie avis ir ožius atskleidžia, kad tikra krikščionybė išties tarnauja mums kasdien Dievo siunčiamų žmonių poreikiams.
7. Perskaitykite Mt 25, 31–46. Kaip Jėzus apibūdina tikrąją krikščionybę? Išvardykite tarnystės sritis, apie kurias kalbama šiose eilutėse.
Nors šis palyginimas kalba apie tikrų žmonių fizinių poreikių tenkinimą, ir nedera pamiršti šios pasakojimo pusės, galbūt čia yra kažkas daugiau? Žmonių sieloje yra paslėptas alkis ir troškulys, kuriuos būtina patenkinti (Jn 6, 35; Jn 4, 13–14). Mes visi ilgimės namų, kol atrandame savo tikrąją tapatybę Kristuje (Ef 2, 12–13. 19). Mes dvasiškai nuogi, kol aprengiami Jo teisumu (Apr 3, 18; Apr 19, 7–8).
Senojo Testamento pranašai dažnai apibūdino žmogaus būklę kaip beviltiškai ligotą (Iz 1, 5; Jer 30, 12–15). Nuodėmės liga yra mirtina, tačiau pranašas nurodo mums gydymo priemones. „Grąžinsiu tau sveikatą, tavo žaizdas užgydysiu, – tai Viešpaties žodis.“ (Jer 30, 17) Jėzus yra vaistas nuo mūsų sielos gyvybei pavojingos ligos.
Palyginimas apie avis ir ožius ragina mus tenkinti aplinkinių fizinius poreikius, tačiau jis ragina daryti kur kas daugiau. Tai pasakojimas apie Kristų, tenkinantį giliausius sielos poreikius, ir tai yra Jo kvietimas bendradarbiauti su Juo, tarnaujant aplinkiniams. Jei norite gyventi savanaudiškai ir nepaisyti kitų fizinių, protinių, emocinių ir dvasinių poreikių, rizikuojate amžinai pražūti. Palyginime Viešpats pagiria ir pasveikina sulaukus amžinybės tuos, kurie atiduoda gyvybę už ką nors daugiau nei save, ir Viešpats smerkia tuos, kurie savanaudiškai įgyvendina tik savo planus ir nepaiso kitų poreikių.
Tolesniam tyrinėjimui: „Daugumas netiki Dievu ir yra praradę pasitikėjimą žmonėmis. Tačiau jie vertina užuojautos ir pagalbos poelgius. Kai jie mato žmogų, ateinantį į jų namus, kuriam nerūpi žemiškoji garbė ir atlygis, tarnaujantį sergantiems, maitinantį alkanus, aprengiantį nuogus, paguodžiantį liūdinčius ir švelniai nurodantį į Tą, kurio meilės ir gailestingumo pasiuntiniu yra žmogus, – kai visa tai jie pamato, jų širdys suminkštėja. Atsiranda dėkingumas. Įsižiebia tikėjimas. Jie pamato, jog jais rūpinasi Dievas, ir tada būna pasirengę klausyti Jo Žodžio.“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, 94 p.)
Nesavanaudiška Jėzaus tarnystė atveria širdį, sugriauna išankstinę nuomonę ir padeda priimti Evangeliją. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, visur tenkinantis poreikius iš meilės. Kristus mus siunčia į visuomenę, kad pakeistume nuomonę apie Jį. Neabejotina, turime būti atsargūs, kad nesusiteptume pasauliu (ir tai yra tikras pavojus mūsų bažnyčiai), bet mes vis tiek turime išmokti laimėti žmones ten, kur jie yra, ir būti panaudoti Dievo, kuris nori paimti juos iš ten, kur jie yra, ir atvesti juos ten, kur jie turėtų būti.
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl atjaučianti Kristaus tarnystė yra itin galinga ir sugriauna išankstinę nuomonę bei atveria žmonėms galimybę išgirsti dvasines tiesas? Įsivaizduokite, kiek efektyvesnis būtų mūsų liudijimas, jei atspindėtume tą patį nesavanaudišką rūpestį kitais kaip Jėzus.
2. Pagalvokite apie metą, kai pasakėte tai, kas galėjo būti tiesa, tinkama, netgi būtina, bet jūs tai pasakėte nederamai, t.y. nederamu tonu ar nusistatymu. Ko išmokote iš šio patyrimo, kuris galėtų padėti jums to nebedaryti, pavyzdžiui, palaukti, kol nusiraminsite prieš kalbėdami ar pan.?
3. Įsigilinkite į mintį, kad visi žmonės, išgydyti ar net prikelti iš mirusių, galų gale mirs. Ką tai turėtų pasakyti apie būdą, kaip turėtume evangelizuoti ir tarnauti aplinkiniams?
4. Kokias tarnystes gali vykdyti jūsų bažnyčia bendruomenėje, kurių šiuo metu nėra? 5. Kaip mes galime sukurti dvasines galimybes ieškantiesiems per mūsų tarnystes?