NUO AROGANCIJOS IKI SUNAIKINIMO

Vasario 1–7 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 5; Apr 17, 4–6; Ps 96, 5; Kol 1, 15–17; Rom 1, 16–32; Mok 8, 11; Apr 14, 8.

Įsimintina eilutė: „Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems pažinimą“ (Dan 2, 21).

Danieliaus 5 skyriuje Dievo Žodis pateikia mums galingą žmogiškosios puikybės pavyzdį, pasibaigusį pribloškiančiai ir dramatiškai. Nors galima sakyti, kad Nebukadnecaras užtruko, kol suprato jam skirtą pamoką, bet jis ją bent suprato. Jo anūkas, Belšacaras, ne. Naudodamas šventyklos indus rūmų orgijai, Belšacaras juos išniekino. Tai prilygsta ne tik iššūkiui, bet paties Dievo užsipuolimui. Taigi Belšacaras pripildė savo nedorybės taurę, elgdamasis panašiai, kaip mažasis ragas (žr. Danieliaus 8), puolęs Dievo šventyklos pamatus. Atimdamas iš Belšacaro valdžią, Dievas numato tai, kas nutiks Jo tautos priešams paskutinėmis dienomis. Danieliaus 5 sk. nupasakoti įvykiai rutuliojosi 539 m. prieš Kristų, naktį, kai Babiloną nugalėjo Medų-Persų kariuomenė. Čia yra perėjimas nuo aukso prie sidabro, išpranašautas Danieliaus 2 sk. Dar kartą paaiškėja, kad Dievas viešpatauja pasaulio įvykiams.

I. BELŠACARO PUOTA

1. Perskaitykite Dan 5, 1–4 ir Dan 1, 1. Koks Belšacaro elgesys yra itin blogas? Kaip jis atskleidžia jo charakterį? Palyginkite jo elgesį su Apr 17, 4–6. Kokias paraleles pastebite?

Karalius įsakė, kad šventi Jeruzalės šventyklos indai būtų naudojami gėrimui. Nebukadnecaras paėmė indus iš Jeruzalės šventyklos, bet juos padėjo savo dievo namuose, o tai rodo, kad jis bent jau gerbė jų šventą paskirtį. Bet Belšacaras šventus indus išniekino.

Belšacaro didžiūnai, gėrę iš šventųjų indų, „šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens“ (Dan 5, 4). Verta paminėti, kad išvardintos šešios medžiagos. Babiloniečiai naudojo šešiasdešimties sistemą (pagrįstą numeriu 60), priešingai nei šiandien naudojama dešimtainė sistema (naudojantis skaičiumi 10). Taigi šešios dievų kategorijos simbolizuoja Babilono dievybių visumą, tuo pačiu ir Babilono religinės sistemos pilnatvę. Įdomu tai, kad medžiagų eilės tvarka atitinka Nebukadnecaro sapnuotos statulos sudedamųjų dalių tvarką, išskyrus tai, kad medį keitė molis. Kaip sapne, akmuo minimas paskutinis; nors čia jis žymi medžiaginę stabų sudėtį, akmuo taip pat nulemia Dievo teismą pasaulietiškoms imperijoms (žr. Dan 2, 44–45), kurias Babilonas simbolizuoja.

Ši puota simbolizuoja paskutiniųjų laikų Babiloną, kaip rodo Apreiškimo knyga. Kaip ir Belšacaras, moteris paskutiniųjų laikų Babilone turi aukso taurę ir siūlo užterštą gėrimą tautoms. Kitaip tariant, naudodamasis klaidamoksliais ir iškreipta garbinimo sistema, šiuolaikinis Babilonas vilioja pasaulį į blogį (Apr 17, 4–6), nepaisant teismo, kuris netrukus jį ištiks. Vieną dieną bus teismas.

Kaip mūsų visuomenė ir kultūra išniekina Dievo Žodžio tiesą? Kaip mes galime apsisaugoti, kad nedalyvautume šiame išniekinime, net ir subtiliai? Atsakymus pasiruoškite pristatyti klasėje.

II. NEKVIESTAS SVEČIAS

2. Perskaitykite Dan 5, 5–8. Kas nutinka ir kodėl karalius reaguoja būtent taip? Kuo šis pasakojimas primena Danieliaus 2 ir kodėl tai svarbu? (žr. Ps 96, 5; Kol 1, 15–17)

Kaip Nebukadnecaras per ankstesnę krizę (Dan 2, 2; 4, 3), Belšacaras sušaukė magus, chaldėjus ir kerėtojus paaiškinti paslaptingą užrašą. Norėdamas įsitikinti, kad jie stengsis iš visų jėgų, karalius jiems pažadėjo ekstravagantiškų dovanų: (1) purpuro apdarus, kuriuos senovėje vilkėjo tik karališkos kilmės asmenys (Est 8, 15); (2) aukso grandinę, kuri buvo aukštos socialinės padėties ženklas (Pr 41, 42); ir 3) bus valdžioje trečias po karaliaus. Šis paskutinis atlygis tiksliai atspindi tuometines Babilono istorines aplinkybes. Kadangi Belšacaras buvo antras valdžioje, kartu su savo tėvu Nabonidu, jis siūlo trečią vietą valdžioje. Bet nepaisant viliojančio atlygio, išminčiai dar kartą nuvilia nepateikdami paaiškinimo.

Tarsi būtų maža visų karaliaus nuodėmių, jis bando rasti išmintį nederamoje vietoje. Babilono išminčiai negali paaiškinti žinios. Ji parašyta jų kalba, aramėjų kalba, tai tyrinėsime kitoje dalyje, bet jie nesupranta žodžių reikšmės. Tai gali mums priminti, ką Viešpats sako per Izaiją: „Jos išminčių išmintis nueis niekais, ir protingųjų įžvalgumas pradings“ (Iz 29, 14). Pacitavęs šią eilutę, apaštalas Paulius teigia: „Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 20–21).

Tam tikros tiesos yra pernelyg svarbios, kad būtų paliktos žmonėms patiems išsiaiškinti. Todėl Dievas mums apreiškia šias tiesas.

Pagalvokite apie tai, koks turėjo būti atlygis, ir, atsižvelgiant į tai, kas netrukus turėjo įvykti, koks jis buvo bevertis. Ką tai turėtų mums pasakyti apie pasaulio trumpalaikiškumą, ir kodėl mes visada turime atminti amžinybę visuose mūsų reikaluose?

III. ATĖJO KARALIENĖ

3. Perskaitykite Dan 5, 9–12. Ką karalienė pasakė apie Danielių, ką karalius jau turėjo žinoti? Ką apie karalių sako tai, kad jis nieko nežino apie Danielių?

Kadangi puotaujanti salė yra sutrikusi dėl paslaptingo užrašo ant sienos, karalienė ateina ir parodo apsvaigusiam karaliui kryptį. Ji primena karaliui Danielių, kurio gebėjimas paaiškinti sapnus ir paslaptis buvo pademonstruotas Nebukadnecaro laikais. Jei Belšacaras būtų toks protingas, kaip ir jo pirmtakas, jis žinotų, kur kreiptis dėl šio paslaptingo užrašo reikšmės išaiškinimo. Karalienės įsikišimas karaliui, kuris šiuo metu atrodo visiškai pasimetęs dėl to, ką daryti toliau, buvo būtinas. Jos žodžiai Belšacarui primena pabarimą už tai, kad nežinojo vienintelio karalystėje asmens, kuris gali paaiškinti paslaptingą užrašą. Ji taip pat pateikia karaliui žodinį Danieliaus apibūdinimą: pranašas apdovanotas Šventųjų dievų dvasia, jis reiškėsi nepaprastu supratimu, pažinimu ir išmintimi; magų, kerėtojų, chaldėjų ir spėliotojų galva dėl nepaprastos dvasios, pažinimo ir supratimo aiškinti sapnus, įminti mįsles, išspręsti sunkius klausimus Nebukadnecaro dienomis (Dan 5, 11–12).

Čia mes vėl stebimės, kodėl Belšacaras nepaisė Danieliaus. Tekste nėra tiesioginio atsakymo į šį klausimą, bet galima manyti, kad šiuo metu Danielius, tarnavęs karaliui bent jau iki trečiųjų jo karaliavimo metų (Dan 8, 1. 27), yra nušalintas. Viena priežastis gali būti Danieliaus amžius. Jam tikriausiai buvo maždaug 80 metų, o karalius galbūt norėjo pakeisti senąją vadovybę jaunesne karta. Karalius taip pat galėjo nuspręsti nepaisyti Danieliaus, nes jis nenorėjo pasišvęsti Danieliaus Dievui. Tačiau, nepaisant vienos ar daugiau priežasčių, vis dar stebina tai, kad tokią kaip Danielius patirtį turintis asmuo taip greitai būtų pamirštas.

Perskaitykite Rom 1, 16–32. Kaip šiose eilutėse išreikštą principą pastebime ne tik šiame pasakojime, bet ir šiandieniniame pasaulyje?

IV. PASVERTAS IR RASTAS LENGVAS

4. Perskaitykite Dan 5, 13–28. Kokią priežastį Danielius pateikia, kodėl netrukus ateis karaliaus galas?

Priverstas aplinkybių, karalius klausosi Danieliaus, bet atrodo, kad tai daro nenoriai. Tai gali būti labiau susiję su karaliaus nusistatymu Danieliaus Dievo, nei paties Danieliaus atžvilgiu.

Savo ruožtu, Danieliaus atsisakymas karaliaus pasiūlyto atlygio daug pasako apie pranašo prioritetus ir charakterį. Taip pat tikėtina, kad Danielius, suprasdamas paslaptingų žodžių reikšmę, suvokia, koks bevertis yra atlygis.

Tada Danielius karaliui pareiškia tris kaltinimus.

Pirma, Belšacaras visiškai nepaisė Nebukadnecaro patyrimo. Priešingu atveju jis būtų atgailavęs ir nusižeminęs kaip jo pirmtakas.

Antra, Belšacaras naudojo šventyklos indus gerti vyną ir garbinti stabus. Čia Danielius paminėjo šešias medžiagas, naudojamas stabų gamybai ta pačia tvarka, kaip ir anksčiau.

Trečia, karalius nepaisė Dievo, „kurio rankoje tavo alsavimas ir kuriam paklūsta visi tavo keliai“ (Dan 5, 23).

Įvardinęs karaliaus trūkumus, Danielius tęsė aiškinimą. Dabar paaiškėja, kad užrašą sudaro trys aramėjų kalbos žodžiai (pirmajam kartojantis). Jų pagrindinė reikšmė karaliui ir jo išminčiams turėjo būti žinoma: MENE – „apskaičiuota“; TEKEL – „pasverta“; PERES – „padalyta“.

Medų-Persų kariuomenei esant prie Babilono vartų, karalius ir išminčiai turėjo įtarti tam tikrą grėsmingą reikšmę tame užraše, bet išminčiai nedrįso pranešti karaliui apie nemalonumus. Tik Danielius įrodė galintis paaiškinti užrašo reikšmę, kad Belšacaras galėtų suprasti visą jos prasmę: „‘MENE‘ – Dievas atliko tavo karalystės apyskaitą ir atvedė ją prie galo; ‘TEKEL‘ – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas; ‘PERES‘ – tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams“ (Dan 5, 27–28).

Neguodžiantys ir nelinksmi žodžiai.

Teismas greitai ištiko karalių. Kaip mes galime išmokti pasitikėti Dievu tais atvejais, kai šiandieną teisumas ir teisingumas dar neįvykdytas? (žr. Mok 3, 17; Mok 8, 11; Mt 12, 36; Rom 14, 12)

V. BABILONO KRITIMAS

5. Perskaitykite Dan 5, 29–30; Dan 6, 1 kartu su Apr 14, 8; 16, 19; 18, 2. Ko galime pasimokyti apie Belšacaro Babilono kritimą, kuris nurodo į paskutiniųjų laikų Babelės kritimą?

Nepaisant ydų, Belšacaras yra žodžio žmogus. Taigi, nepaisant blogų naujienų, jis yra patenkintas Danieliaus pateiktu aiškinimu, todėl jis pranašui siūlo pažadėtas dovanas. Atrodo, kad, pripažindamas Danieliaus žinios tiesą, karalius netiesiogiai pripažįsta Danieliaus Dievo tikrovę. Įdomu tai, kad Danielius dabar priima anksčiau atsisakytas dovanas, greičiausiai todėl, kad tokios dovanos nebegali paveikti jo aiškinimo. Be to, tokiu metu šios dovanos yra beprasmės, nes imperija netrukus kris. Tad, tikriausiai vardan mandagumo, pranašas priima atlygį, visą laiką žinodamas, kad jis bus trečias karalystėje tik kelias valandas.

Kaip išpranašauta, Babilonas krito. Ir labai greitai; karaliui ir jo didžiūnams geriant, miestas krenta be kovos. Pasak istoriko Herodoto, persai iškasė kanalą, nukreipė Eufrato upę ir įžygiavo į miestą upės vaga. Tą pačią naktį Belšacaras nužudomas. Jo tėvas, karalius Nabonidas                                                                                                                                                                                                                      buvo išvykęs iš miesto, o vėliau pasidavė naujiems valdovams. Taigi taip žlugo anuomet didžiausia žmonijos žinota imperija. Babilono, aukso galvos, daugiau nebėra.

„Belšacarui buvo suteikta daug galimybių sužinoti ir vykdyti Dievo valią. Jis matė, kad jo senelis Nebukadnecaras buvo ištremtas iš visuomenės. Jis matė, kaip iš išdidaus monarcho, šlovinusio savo išmintį, Dievas, suteikęs jam šią išmintį, atėmė protą. Jis matė iš savo karalystės išvarytą karalių, kad jis gyventų su laukų žvėrimis. Bet Belšacaro meilė linksmybėms ir savęs šlovinimui ištrynė pamokas, kurių jis niekada neturėjo pamiršti; jis darė panašias nuodėmes, dėl kurių Nebukadnecarą ištiko teismas. Jis švaistė jam suteiktas galimybes, nenorėdamas jomis pasinaudoti, kad susipažintų su tiesa“ (E. Vait, Bible Echo, 1898 m., balandžio 25 d.).

Kokių mums tenka galimybių „susipažinti su tiesa“? Ką tai reiškia? Kada galime pasakyti, kad esame susipažinę su visa tiesa, kurią privalome žinoti?

Tolesniam tyrinėjimui: Senovės pasaulio rūmuose didelės puotos buvo įprastos. Karaliams patikdavo jas rengti ekstravagantiškas ir prabangias, kad parodytų savo didybę ir pasitikėjimą savimi. Nors nežinome visų šios konkrečios puotos detalių, aišku, kad ji įvyko tuomet, kai Medų-Persų kariuomenė buvo pasirengusi užpulti Babiloną. Bet, žmogišku požiūriu, nerimauti nebuvo priežasčių. Babiloną daugelį metų supa įtvirtintos sienos, jis aprūpintas maistu ir vandeniu, nes Eufrato upė tekėjo per miesto centrą. Taigi karalius Belšacaras neįžvelgė problemos surengti puotą, kol priešas supa miestą. Ir jis įsako iškelti įsimintiną iškilmę, kuri greitai virsta orgija. Koks galingas žmonijos puikybės paliudijimas, ypač prieš Viešpaties galią. Per Danielių Dievas sako karaliui, kad nepaisant jam suteiktų galimybių pažinti tiesą, „Dievo, kurio rankoje tavo alsavimas ir kuriam paklūsta visi tavo keliai, tu nepagarbinai“ (Dan 5, 23).

„Tautų istorija šiandien kalba mums. Kiekvienai tautai ir kiekvienam asmeniui Dievas paskyrė vietą savo dideliame plane. Šiandien žmonės ir tautos yra išbandomi rankomis To, kuris neklysta. Visi asmeniniu apsisprendimu nulemia savo likimą, ir Dievas daro viską, kad pasiektų savo tikslus“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 536 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite atsakymą į pirmos dalies klausimą apie tai, kaip visuomenė ir kultūra išniekina Dievo tiesą. Kaip mes asmeniškai ir kaip bažnyčia turėtume reaguoti į tuos išniekinimus?

2. Ko šis pasakojimas mus moko apie tai, kad išgelbėjimas yra labiau susijęs ne tiek su mūsų žiniomis, bet su mūsų reakcija į tai, ką žinome? (žr. Dan 5, 22)

3. Perskaitykite Dan 5, 23. Kokie svarbūs dvasiniai principai randami šioje eilutėje? Pavyzdžiui, kaip tekstas įspėja mus dėl nepaklusnumo Dievui? Arba, ko tekstas mus moko apie Dievą ne tik kaip apie mūsų Kūrėją, bet ir mūsų būties Palaikytoją?

4. Net nežinodamas, ką reiškia žodžiai, Belšacaras išsigando (Dan 5, 6). Ką tai mums pasako apie gyvenimą su kalta sąžine?