Kovo 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 12; Rom 8, 34; Lk 10, 20; Rom 8, 18; Hbr 2, 14–15; Jn 14, 29; Apr 11, 3.
Įsimintina eilutė: „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 3).
Danieliaus knyga prasideda Nebukadnecaro įsiveržimu į Judėją ir belaisvių ištrėmimu į Babiloną. Tačiau Danieliaus knyga baigiasi tuo, kad Mykolas pasirodo išvaduoti Dievo tautą iš paskutiniųjų laikų Babilono. Galų gale, kaip parodyta per Danielių, Dievas veikia viską į gera Jo tautai.
Taip pat tyrinėjome, kad Danielius ir jo draugai liko ištikimi Dievui ir parodė neprilygstamą išmintį tremties bandymuose ir iššūkiuose. Susidūrusi su sunkumais, paskutiniaisiais laikais Dievo tauta taip pat liks ištikima, ypač tuomet, kai „užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“ (Dan 12, 1). Kaip Danielius ir jo draugai Babilone, ji parodys išmintį ir supratimą. Ji ne tik patirs išmintį kaip asmeninę dorybę, bet ir bus dėl jos uoli kitus nukreipiant į teisumą. Kai kurie mirs arba bus nužudyti, grįždami į dulkes, bet jie bus prikelti amžinybei. Kaip sako Raštas: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei“ (Dan 12, 2).
I. DIDŽIŪNAS MYKOLAS
1. Perskaitykite Dan 12, 1. Kas laikų pabaigoje pakeičia istorijos eigą? Kaip Rom 8, 34 ir Hbr 7, 25 padeda mums suprasti, ką ši eilutė reiškia?
Kiekvienas Danieliaus knygos skyrius iki šiol prasidėjo pagoniškos tautos valdovo paminėjimu. Danieliaus 12 taip pat prasideda valdovu, bet skirtingai nuo visų kitų skyrių, valdovas yra dangaus didžiūnas, pasirodantis išgelbėti Dievo tautą iš jos priešų rankų.
Kai mes apžvelgėme Danieliaus 10, Mykolas yra ta pati galinga dangiška būtybė, kuri Danieliui pasirodė prie Tigro upės. Ten jis pasirodė kaip Dievo tautos atstovas iš dangaus. Jis taip pat pasirodo kitose Danieliaus knygos vietose kaip Žmogaus Sūnus (Dan 7), Galybių Vadas (Dan 8) ir Pateptasis Vadas (Dan 9). Taigi Mykolas, kurio vardas reiškia – „kas yra toks, kaip Dievas?“, turi būti niekas kitas, bet pats Jėzus.
Svarbu pažymėti Mykolo įsikišimo laiką. Pasak Dan 12, 1, tai įvyksta „anuo metu“ (Dan 12, 1). Šis posakis nusako Dan 11, 40–45 paminėtą laiką. Tai laikotarpis, kuris tęsiasi nuo popiežiaus kritimo 1798 m. iki prisikėlimo laikų pabaigoje (Dan 12, 2).
Veiksmažodyje „pasirodys“, pavartoto Dan 12, 1 ir nusakančio Jo elgesį, galima įžvelgti dvi svarbias Mykolo darbų puses. Pirma, veiksmažodis „pasirodys“ nusako karalių atsiradimą, kad užkariautų ir valdytų. Šis žodis taip pat pirmiausia sietinas su karine prasme. Tai rodo, kad Mykolas veikia kaip karinis vadas, saugantis savo tautą ir vedantis ją ypatingu būdu paskutiniaisiais didžiosios kovos etapais.
Antra, veiksmažodis „pasirodys“ taip pat nusako teismą. Mykolas „pasirodo“ veikti kaip Užtarėjas dangaus teisme. Kaip Žmogaus Sūnus, Jis ateina prie Ilgaamžio, kad atstovautų Dievo tautai teismo metu (Dan 7, 9–14). Taigi Mykolo pasirodymas ar atsistojimas parodo karines ir teisines Jo darbo puses. Kitaip tariant, Jam suteikta galia įveikti Dievo priešus ir atstovauti Dievo tautai dangaus teisme.
Pagalvokite, ką reiškia žinoti, kad Mykolas pasirodo vardan mūsų net ir dabar. Kokią viltį tai teikia jums, nusidėjėliui?
II. ĮRAŠYTI KNYGOJE
2. Dan 12, 1 kalba apie tuos, kurie „įrašyti knygoje“? Ką tai reiškia?
Mykolo įsikišimo laikas taip pat apibūdinamas kaip nematytų vargų metas. Tai atitinka laiką, kai Dievo Dvasia bus atimta iš maištaujančios žmonijos. Tada septynios paskutinės negandos, kaip Dievo rūstybės išraiška tautoms, bus išlietos ant paskutiniųjų laikų Babilono (Apr 16; Apr 18, 20–24) ir ant pasaulio bus išlietos tamsos galios. Apie šį laikotarpį E. Vait rašė: „Šėtonas įstums žemės gyventojus į vieną didįjį, bet jau paskutinį sielvartą. Dievo angelams nustojus stabdyti stiprius žmogiškųjų aistrų vėjus, visi kovos elementai įsisiautės. Visas pasaulis bus įtrauktas į pražūtį, žymiai baisesnę už tą, kuri ištiko senovės Jeruzalę“ (Didžioji kova, 2017, 533 p.).
Tačiau Dievo tauta bus išgelbėta per šį baisų laikmetį, nes, danguje vykstant teismui, jie buvo nuteisinti Jėzaus, Vyriausiojo Kunigo danguje, ir jų vardai buvo įrašyti knygoje.
Norint suprasti šios knygos reikšmę, turėtume nepamiršti, kad Rašte minimos dviejų rūšių dangiškos knygos. Vienoje iš jų yra vardai tų, kurie priklauso Viešpačiui, kartais ji vadinama gyvenimo knyga (Iš 32, 32; Lk 10, 20; Ps 69, 29; Fil 4, 3; Apr 17, 8).
Be gyvenimo knygos, Šventajame Rašte paminėta knyga, kurioje surašyti žmonių darbai (Ps 56, 9; Mal 3, 16; Iz 65, 6). Šios knygos naudojamos dangaus teisme nustatant kiekvieno asmens pasišventimą Viešpačiui. Tai dangaus įrašai, „duomenų bazės“, kuriose yra kiekvieno žmogaus vardas ir darbai. Kai kurie žmonės nesutinka su tuo, kad jų vardas ir ypač jų darbai yra įrašyti danguje. Tačiau mums pašventus mūsų gyvenimą Kristui, mūsų vardai įrašomi į gyvenimo knygą, o mūsų blogi darbai išbraukiami teisme. Šis dangiškasis įrašas suteikia teisminius įrodymus visai visatai, kad mes priklausome Jėzui ir todėl turime teisę būti apsaugoti vargų metu.
Kodėl tik mūsų tikėjimu Kristumi mums priskiriamas teisumas yra mūsų vienintelė viltis, kad mūsų vardas būtų „įrašytas knygoje“? Atsakymus paruoškite pristatyti klasėje sabatą.
III. PRISIKĖLIMAS
3. Perskaitykite Dan 12, 2–3. Apie kokį įvykį jis čia kalba ir kodėl, atsižvelgiant į tai, ką suprantame apie mirtį, šis įvykis mums yra itin svarbus?
Danielius pateikia tikriausiai aiškiausią nuorodą Senajame Testamente į ateinantį prisikėlimą. Tyrinėdami šią eilutę galime sužinoti labai svarbių tiesų. Pirma, kaip rodo „miego“ metafora, jokia nemirtinga siela negyvena žmogaus kūne. Žmonės yra nedaloma kūno, proto ir dvasios vienybė. Mirties metu žmogus nustoja būti ir lieka nesąmoningas iki prisikėlimo. Antra, ši eilutė nusako artėjantį prisikėlimą kaip atvirkštinį procesą to, kas įvyko dėl nuodėmės. Iš tiesų posakis, išverstas – „žemės dulkėse“, originale Dan 12, 2 reiškia „dulkių žemę“. Ši neįprasta žodžių seka nurodo į Pr 3, 19, vos antrą eilutę Rašte, kurioje žodis – „žemė“ parašytas prieš žodį – „dulkes“. Tai reiškia, kad mirties paskelbimas Adomo nuopuolio metu bus atšauktas ir mirtis nebeviešpataus. Kaip Paulius sako: „Pergalė sunaikino mirtį“ (1 Kor 15, 54).
4. Perskaitykite Rom 8, 18 ir Hbr 2, 14–15. Dėl kokių priežasčių mums nereikia bijoti mirties?
Mirtis čia viską sugriauna ir pabaigia. Bet mums duotas pažadas, kad tikintiesiems mirtis netaria lemiamo žodžio. Mirtis yra nugalėtas priešas. Kristui sutraukius mirties grandines ir pakilus iš kapo, Jis smogia mirtiną smūgį mirčiai. Dabar galime pažvelgti už laikinosios mirties tikrovės į galutinę gyvenimo, kurį mes gauname iš Dievo Kristuje, tikrovę. Kadangi pasirodė Mykolas (žr. Dan 12, 1), priklausantieji Jam taip pat pasirodys. Jie pakils iš žemės dulkių, kad amžinai spindėtų tarsi žvaigždės.
Kaip gyvenimo sunkumuose ir kovose galime semtis vilties iš prisikėlimo pažado? Kodėl, iš tikrųjų, visa kita yra beveik beprasmiška?
IV. UŽANTSPAUDUOTA KNYGA
5. Perskaitykite Dan 12, 4 ir Jn 14, 29. Kodėl Danieliaus knyga turi būti užantspauduota iki pabaigos meto?
Esminės knygos dalies pabaigoje (Dan 10, 1–12, 4) pranašui liepiama ją užantspauduoti iki pabaigos meto. Tuo pačiu atsikvėpimu angelas išpranašauja, kad „daugelis bus pasimetę, ir pažinimas vis labiau plis“ (nedorumas) (Dan 12, 4). Nors kai kurie tyrinėjantieji Danieliaus knygą šiuos žodžius laiko mokslo pažangos prognoze, ir šie žodžiai gali tai reikšti, kontekstas, atrodo, sako, kad – „pasimetę“ reiškia Danieliaus knygos tyrinėjimą. Iš tiesų žvelgiant į istoriją pastebime, kad Danieliaus knyga amžius buvo sunkiai suprantama literatūra. Ji galėjo būti žinoma ir tyrinėjama kai kuriose vietose, tačiau kai kurie jos esminiai mokymai ir pranašystės liko slėpiningos. Pavyzdžiui, pranašiškos žinios, susijusios su dangiškosios šventyklos apvalymu, teismu, mažojo rago tapatybe ir veikla, kartu su šiomis pranašystėmis susijusiu laiku, buvo neaiškios.
Tačiau po protestantų reformacijos vis daugiau ir daugiau žmonių pradėjo tyrinėti Danieliaus knygą. Ši knyga buvo galutinai atskleista ir jos turinys visiškai apreikštas tik pabaigos metu. Kaip rašė E. Vait: „Tačiau 1798 m. nuo pranašo Danieliaus knygos buvo nuimtas antspaudas, daugelis pasisėmė žinių apie pranašystę ir pradėjo skelbti iškilmingą tiesą apie artėjantį Teismą“ (Didžioji kova, 2017, 308 p.). „XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje prabudo naujas susidomėjimas Danieliaus knygos ir Apreiškimo knygos pranašystėmis atskirose žemės vietose. Šių pranašysčių tyrinėjimas lėmė plačiai paplitusį įsitikinimą, kad Kristaus antrasis atėjimas yra arti. Daugybė aiškintojų Anglijoje, Juozapas Vulfas (Joseph Wolff) Artimuosiuose Rytuose, Manuelis Lakunza (Manuel Lacunza) Pietų Amerikoje ir Viljamas Mileris (William Miller) Jungtinėse Valstijose kartu su daugybe kitų pranašystės tyrinėtojų skelbė remdamiesi Danieliaus knygos pranašysčių tyrinėjimu, kad Antrasis atėjimas buvo čia pat. Šiandien šis įsitikinimas virto pasaulinio judėjimo varomąja jėga“ (The Seventh-day Adventist Bible Commentary, vol. 4, 879 p.).
Pagalvokite apie didelį šiandien turimą pranašumą, kad galime žvelgti atgal į istoriją ir matyti, kaip išsipildė šios istorinės Danieliaus knygos pranašystės. Kaip tai turėtų padėti mums pasitikėti visais Dievo pažadais?
V. LAUKIMO LAIKAS
6. Perskaitykite Dan 12, 5–13. Kaip knyga baigiama?
Įdomu tai, kad šie įvykiai klostosi prie „upės“ arba Tigro, paskutinės Danieliaus pagrindinio regėjimo vietos (Dan 10, 4). Tačiau čia pavartotas žodis nėra įprastas hebrajų kalbos žodis „upė“, bet terminas „ye‘or“, kuris paprastai nusako „Nilo upę“. Tai mums primena Išėjimą ir parodo, kad lygiai taip, kaip Viešpats išgelbsti Izraelį iš Egipto, Jis išgelbės savo tautą paskutiniaisiais laikais.
Pateikiami trys pranašiški laiko suskirstymai. Pirmasis – vienas laikotarpis, du laikotarpiai ir pusė laikotarpio – atsako į klausimą: „Kada ateis šių nuostabių dalykų pabaiga?“ (Dan 12, 6) „Nuostabių dalykų“ reiškia tai, kas pavaizduota Danieliaus 11 regėjime, Danieliaus 7 ir 8 plėtotėje. Konkrečiau šis laikotarpis buvo paminėtas Dan 7, 25, o vėliau Apr 11, 3; Apr 12, 6. 14 ir Apr 13, 5. Jis taip pat atitinka 1260 metų popiežiaus viešpatavimo, trukusio nuo 538 m. prieš Kristų iki 1798 m. po Kristaus. Ir Dan 11, 32–35 nurodo į tą patį persekiojimą, neminint jo trukmės.
Kiti du laikotarpiai – 1290 ir 1335 dienų – atsako į klausimą: „Kada ateis šių nuostabių dalykų pabaiga?“, – to pats Danielius teiravosi vilkinčiojo drobiniais. Ir abu laikotarpiai prasideda kasdienės deginamosios aukos nutraukimu ir siaubingos pabaisos pastatymu. Tyrinėdami Danieliaus 8, mes sužinojome, kad kasdienė deginamoji auka reiškia nuolatinį Kristaus tarpininkavimą, kuris buvo pakeistas suklastota garbinimo sistema. Taigi šis pranašiškas laikotarpis turėtų prasidėti 508 m. po Kristaus, kai frankų karalius Chlodvigas priėmė katalikų tikėjimą. Šis svarbus įvykis nutiesė kelią bažnyčios ir valstybės sąjungai, vyravusiai viduramžiais. Taigi 1290 dienų baigėsi 1798 m., kai popiežius buvo suimtas vadovaujant Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. 1335 dienos, paskutinis Danieliaus knygoje paminėtas pranašiškas laikotarpis, pasibaigia 1843 m. Tai buvo Mileritų judėjimo ir atnaujinto Rašto pranašysčių tyrinėjimo laikotarpis. Tai buvo artėjančio Jėzaus sugrįžimo laukimo ir vilties laikas.
Visoje Danieliaus knygoje matome du dalykus – persekiojamą Dievo tautą ir galiausiai Dievo tautos nuteisinimą ir išgelbėjimą. Kaip ši tikrovė gali mums padėti stengtis likti ištikimais, nepaisant esamų išmėginimų?
Tolesniam tyrinėjimui: „Pranašystės pateikia įvykių seką, jie vyks iki Teismo pradžios. Tai labiausiai galima pasakyti apie pranašo Danieliaus knygą. Tačiau pranašystę, kuri siejosi su paskutinėmis dienomis, Danieliui buvo liepta paslėpti ir užantspauduoti iki pabaigos meto. Taigi žinia apie Teismą, kuri rėmėsi šių pranašysčių išsipildymu, negalėjo būti paskelbta anksčiau negu ateis laikas. Tačiau, pasak pranašo, tuo metu ‘daugelis bus pasimetę, ir pažinimas vis labiau plis‘ (nedorumas) (Dan 12, 4). Apaštalas Paulius įspėjo bažnyčią nelaukti Kristaus atėjimo jo laikais. ‘Pirmiau – sako jis, – turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus‘ (2 Tes 2, 3). Mes galime laukti savo Viešpaties atėjimo ne anksčiau negu įvyks didysis atsimetimas ir baigsis ilgas nedorybės žmogaus valdymo laikotarpis. Nedorybės žmogus, kuris taip pat pavadintas ‘nedorybės slėpiniu, pražūties sūnumi ir Nedorėliu‘ simbolizuoja popiežiaus valdžią, kuris, pasak pranašystės, turėjo viešpatauti 1260 metų. Šis laikotarpis baigėsi 1798 m., todėl Kristus negalėjo ateiti iki to laiko. Apaštalo Pauliaus įspėjimas apima visą krikščionybės erą iki 1798 m. Tik po to turėjo būti skelbiama žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 308 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Su kokiais pavojais susiduriame nustatinėdami datas būsimiems paskutiniųjų laikų įvykiams? Kas nutinka su daugelio tikėjimu, kai šie numatyti įvykiai nepasitvirtina? Koks esminis pranašysčių principas randamas Kristaus žodžiuose Jn 14, 29, turintis padėti mums suprasti, kaip naudoti pranašystes mūsų dvasinei naudai ir išvengti klaidingų prognozių darymo ar tikėjimo jomis spąstų?
2. O kaip dėl dabartinio mūsų laikmečio su tiesioginiu bendravimu, taip pat nuostabiais mokslo pasiekimais, kurie ne visada pasitarnauja mūsų pačių labui ir leidžia nesunkiai įsivaizduoti metą „tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“?
3. Aptarkite atsakymą į II dalies paskutinius klausimus apie tai, kodėl Evangelija, didžioji Kristaus teisumo tiesa, yra vienintelė mūsų viltis būti įrašytiems knygoje. Kokia be to būtų viltis?