Sausio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kar 21, 10–16; Dan 1; Gal 2, 19–20; Mt 16, 24–26; 2 Kor 4, 17; Jok 1, 5.
Įsimintina eilutė: „Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną“ (Dan 1, 17).
Raštas nevengia parodyti puolusios žmonijos silpnybių. Nuo Pradžios 3 žmogaus nuodėmingumas ir pastarojo liūdni rezultatai yra aiškiai matomi. Tuo pačiu metu taip pat matome tuos, kurie yra labai ištikimi Dievui, net ir susidūrę su galingomis paskatomis būti viskuo, išskyrus ištikimais. Ir kai kurie iš didžiausių tokios ištikimybės pavyzdžių yra Danieliaus knygoje.
Tačiau tyrinėdami Danieliaus knygą nepamirškime, kad tikrasis knygos didvyris yra Dievas. Mes esame tiek pripratę prie pasakojimų, pabrėžiančių Danieliaus ir jo draugų ištikimybę, kad galime pamiršti išaukštinti Tėvo ištikimybę, kuris vedė ir palaikė šiuos keturis jaunus vyrus, kai jie susidūrė su Babilono imperijos galia ir vilionėmis. Būti ištikimu yra nemažas iššūkis savo krašte ir vietoje, nekalbant apie svetimo krašto, kultūros ir religijos spaudimą. Tačiau žmonės priima iššūkius, nes, kaip ir apaštalas Paulius, jie žino, kuo įtikėjo (2 Tim 1, 12), ir Juo pasikliauja.
I. AUKŠČIAUSIA DIEVO VALDŽIA
Iš pirmo žvilgsnio Danieliaus knyga prasideda niūriu pralaimėjimu. Judas pasidavė Nebukadnecarui ir šventyklos indai buvo išgabenti iš Jeruzalės į Šinaro kraštą. Žodis „Šinaras“ Rašte pavartotas Pr 11, 2, nusakant Babelio bokšto vietą. Šinaras yra grėsmingas ženklas, nes jis susijęs su atviro nepaklusnumo Dievui projektu. Bet net jei Babelio statytojai nesugebėjo pasiekti dangaus, išoriniai ženklai rodė, kad Nebukadnecaras ir jo dievai, esantys Šinaro krašte, nugalėjo Izraelio Sandoros Dievą.
Vis dėlto pirmosios Danieliaus knygos eilutės aiškiai parodo, kad Jeruzalės pralaimėjimas nėra priskiriamas pranašesnei Babilono karaliaus galiai; greičiau tai įvyko, nes Judo karalių Jehojakimą Viešpats atidavė jam [Nebukadnecarui] į rankas (Dan 1, 2). Daug anksčiau Dievas skelbė, kad jei Jo tauta Jį pamirštų ir nesilaikytų Sandoros, Jis juos siųs nelaisvėn į svetimą kraštą. Taigi Danielius žino, kad už Babilono karinės galios stovi ir istoriją nulemia dangaus Dievas. Būtent šis aiškus Dievo aukščiausios galios matymas palaiko šiuos jaunus vyrus ir suteikia jiems jėgų ir drąsos stoti prieš Babilono imperijos pagundas ir spaudimą.
1. Perskaitykite 2 Kar 21, 10–16; 2 Kar 24, 18–20 ir Jer 3, 13. Kodėl Dievas atiduoda Judą ir Jeruzalę į babiloniečių rankas?
Mums susidūrus su dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkiais turime atgaivinti Dievo suvokimą, kuris itin ryškiai atsispindi Danieliaus knygoje. Pasak šios knygos, Dievas, kuriam mes tarnaujame, ne tik per savo aukščiausią valdžią nulemia istorijos galias, bet ir gailestingai įsiterpia į savo tautos gyvenimą, kad suteiktų jai būtiną pagalbą, kai ateina metas tokiam poreikiui. Vėliau tyrinėsime, kad tai, ką Dievas padarė dėl žydų nelaisvėje, Jis padarys dėl savo tautos paskutiniaisiais laikais, nepaisant įvairių išpuolių prieš ją ir jos tikėjimą.
Kokie iššūkiai dabar tenka jūsų tikėjimui dėl išorinių šaltinių, dėl bažnyčios arba dėl jūsų asmeninių charakterio trūkumų? Kaip jūs galite išmokti pasikliauti Dievo galia, padedančia jums įveikti viską, kas jus ištinka?
II. TIKĖJIMAS PATIRIANT SPAUDIMĄ
2. Perskaitykite Danieliaus 1. Prie kokio spaudimo teko prisitaikyti šiems jauniems vyrams?
Babilone šiems keturiems jauniems vyrams teko didžiausias iššūkis jų tikėjimui ir įsitikinimams – jie pasirenkami konkretiems mokymams, kad tarnautų karaliui. Senovės karaliai dažnai išsirinkdavo savo geriausius belaisvius, kad jie tarnautų karaliaus rūmuose ir taip taptų ištikimi karaliui ir juos nugalėjusios imperijos dievams. Iš tiesų visas procesas buvo skirtas tam tikros rūšies atvertimui ir apmokymui, kuris pakeistų pasaulėžiūrą. Šio proceso dalis buvo žydų belaisvių vardų pakeitimas. Naujas vardas rodo nuosavybės ir likimo pakeitimą. Duodami belaisviams naujus vardus, babiloniečiai rodė savo galią ir vertė juos įsisavinti Babilono vertybes ir kultūrą. Jų tikrieji vardai, nurodantys į Izraelio Dievą, pakeičiami tokiais, kurie teikia garbę kitataučių dievybėms. Be to, karalius įsakė, kad jaunuoliai valgytų nuo jo stalo. Karaliaus maisto valgymas senovėje turėjo didelę įtaką. Tai reiškė visišką ištikimybę karaliui ir atspindėjo priklausomybę nuo jo. Kadangi maistas paprastai buvo aukojamas ir imperijos dievui ar dievams, valgymas taip pat turėjo didelę religinę reikšmę. Akivaizdu, kad tai reiškė karaliaus garbinimo sistemos priėmimą ir dalyvavimą joje.
Taigi Danielius ir jo draugai atsiduria sudėtingose aplinkybėse. Kad jie liktų ištikimi Dievui ir ištvertų didžiulę imperinės sistemos galią, reikia stebuklo. Be to, Babilono miestas taip pat buvo žmogiškųjų pasiekimų išraiška. Babilono šventyklų architektūrinis grožis, kabantys sodai ir Eufrato upė, vingiuojanti per visą miestą, perteikė neįveikiamą galybę ir šlovę. Taigi Danieliui ir jo draugams siūloma paaukštinimo ir mėgavimosi šios sistemos privalumais ir klestėjimu galimybė. Jie gali nebebūti žydų belaisviai ir tapti karališkais pareigūnais. Ar jie eis į kompromisą ir žengs lengvu keliu į šlovę?
Kaip šie vaikinai galėjo, pateisindami sprendimą, pakenkti savo įsitikinimams? Kaip dabar jums gali tekti panašūs iššūkiai?
III. TVIRTAS SPRENDIMAS
3. Perskaitykite Dan 1, 7–20. Kokius du veiksnius mes čia matome: Danieliaus laisvą valią ir Dievo įsikišimą? Koks dar svarbus principas taip pat čia yra?
Atrodo, kad keturi žydai belaisviai neprieštarauja babiloniečių vardams. Labiausiai tikėtina, kad jie dėl to negalėjo nieko padaryti, išskyrus žydiškų vardų naudojimą tarpusavyje. Bet kalbant apie maistą ir vyną nuo karaliaus stalo, neabejotina, kad jų galioje, ar juos vartoti, ar ne. Taigi čia labai svarbus keturių vyrų apsisprendimas.
Tačiau, jei pareigūnas gali pakeisti jų vardus, vadinasi jis taip pat gali pakeisti meniu. Yra dvi priežastys, dėl kurių keturi jaunuoliai neketino valgyti nuo karaliaus stalo.
Pirma, karaliaus stalo valgiuose galėjo būti nešvarių gyvulių mėsos (Kunigų 11). Antra, maistas pirmiausia pateikiamas stabui ir tada siunčiamas karaliui suvartoti. Taigi, kai Danielius, negudraudamas ir be apgaulės, aiškiai nurodo, kad jo prašymas susijęs su religine motyvacija, t. y., rūmų maistas jį ir jo draugus suterš (Dan 1, 8), jis elgiasi labai drąsiai.
Žvelgiant į Danieliaus ir Babilono pareigūno sąveiką išryškėja keletas svarbių punktų. Pirma, Danielius, atrodo, gerai supranta sudėtingą pareigūno padėtį, todėl pasiūlo išmėginimą. Dešimties dienų vartojant alternatyvius patiekalus turėtų pakakti, kad būtų galima pamatyti tokios mitybos naudą ir tokiu būdu paneigti pareigūno būgštavimus. Antra, Danieliaus įsitikinimas, kad toks teigiamas rezultatas pasimatys per tokį trumpą laikotarpį kyla iš visiško pasitikėjimo Dievu. Trečia, sprendimas maitintis daržovėmis ir vandeniu nurodo į maistą, kurį Dievas žmonijai suteikė pasaulio sukūrimo metu (žr. Pr 1, 29), ir tai galbūt padarė įtaką Danieliaus apsisprendimui. Galų gale, kokia mityba galėtų būti geresnė, nei ta, kurią Dievas mums davė pradžioje?
Kas yra itin svarbu dėl Danieliaus laisvo apsisprendimo, atveriančio kelią Dievui veikti būtent taip (žr. Dan 1, 9)? Kokias pamokas čia galime įžvelgti dėl mūsų apsisprendimų svarbos? Kaip mūsų pasitikėjimas Dievu turėtų paveikti mūsų sprendimus?
IV. SVEIKI IR IŠMINTINGI
Danielius ir jo draugai buvo tinkami tarnybai rūmuose, nes jie atitiko Nebukadnecaro nustatytą matą. Pasak karaliaus, rūmų pareigūnai turėjo būti „sveiki“ ir „gražios išvaizdos“ (Dan 1, 4). Įdomu tai, kad atnašos ir žmonės, tarnaujantys šventykloje, turėjo būti sveiki (Kun 22, 17–25; Kun 21, 16–24). Babilono karalius, atrodo, lygina save su Izraelio Dievu tiek, kiek jis reikalauja panašių savybių iš tų, kurie tarnaus jo rūmuose. Kita vertus, tokios savybės gali nurodyti, kad Danielius ir jo tėvynainiai buvo gyva auka Dievui, jiems susidūrus su iššūkiais Babilono imperijoje.
4. Perskaitykite Gal 2, 19–20; Mt 16, 24–26; ir 2 Kor 4, 17. Ką šios eilutės mums sako apie mūsų galėjimą likti ištikimais, su kokiomis besusidurtume pagundomis?
Dievas gerbė keturių žydų belaisvių ištikimybę, o pasibaigus dešimties dienų išmėginimo laikotarpiui jie atrodė sveikesni nei kiti studentai, valgę nuo karaliaus stalo. Taigi Dievas suteikė savo keturiems tarnams „visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius“, ir tik Danieliui Dievas suteikė „ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną“ (Dan 1, 17). Ši dovana atliks svarbų vaidmenį Danieliaus pranašiškoje tarnystėje.
Kaip Dievas pagerbė savo tarnų tikėjimą Babilono rūmuose, Jis mums suteikia išminties, kai susiduriame su pasaulio iššūkiais. Iš Danieliaus ir jo draugų patyrimo mes sužinome, kad iš tikrųjų įmanoma nesusiteršti mūsų sugedusios visuomenės elementais. Mes taip pat sužinosime, kad neprivalome izoliuotis nuo visuomenės ir jos kultūrinio gyvenimo, kad galėtume tarnauti Dievui. Danielius ir jo draugai ne tik gyveno ant melo, klaidamokslių ir mitų pastatytos kultūros, bet buvo mokomi šio melo, klaidamokslių ir mitų. Ir vis dėlto jie liko ištikimi.
Kad ir kur begyventume, mums tenka iššūkis likti ištikimiems mūsų tikėjimui, net kai esame supami tokio kultūrinio ir socialinio poveikio, kuris prieštarauja mūsų tikėjimui. Įvardinkite neigiamą jūsų kultūros įtaką ir paklauskite savęs, kaip man sekasi ją nugalėti?
V. PASKUTINIS PATIKRINIMAS
5. Perskaitykite Dan 1, 17–21. Kas lemia šių keturių vyrų sėkmę? (Taip pat žr. Job 38, 36; Pat 2, 6; Jok 1, 5)
Po trejų metų „Babilono universitete“, keturi žydai atvedami karaliui paskutiniam patikrinimui. Jie yra ne tik sveikesni, nei kiti studentai, jie pranoksta juos išmintimi ir pažinimu. Keturi iš karto pasamdomi tarnauti karaliui. Nereikėtų pamiršti, kad ši išmintis ir pažinimas neabejotinai yra susijusi su pagonybe. Vis dėlto jie su ja susipažino ir, aišku, jie gerai ją perprato, net jei ja netikėjo.
Nebukadnecaras galėjo manyti, kad toks pasiekimas yra susijęs su rūmų mityba ir mokymo programa, kurią išėjo šie keturi studentai. Tačiau Danielius ir jo draugai žinojo, ir pasakojimas aiškiai parodo, kad jų pranašumas nėra niekaip susijęs su Babilono sistema. Viskas atėjo iš Dievo. Koks galingas pavyzdys, ką Dievas gali padaryti dėl tų, kurie Juo pasitiki. Mes neturėtume bijoti didžiulės žiniasklaidos, vyriausybių ir kitų institucijų galios, kurios gali grasinti sunaikinti mūsų kaip Dievo vaikų tapatybę. Pasitikėdami Dievu galime būti tikri, kad Jis gali mus išlaikyti sunkiausiomis akimirkomis ir apsaugoti mus nuo pranašesnių jėgų. Svarbiausia, kad priimtume teisingus sprendimus, kai susiduriame su iššūkiais mūsų tikėjimui.
Skaitant Danieliaus 1 paaiškėja labai svarbios su Dievu susijusios pamokos: (1) Dievui pavaldi istorija. (2) Dievas suteikia išmintį, kad galėtume atsilaikyti priešiškoje mūsų kultūros ir visuomenės aplinkoje. (3) Dievas pagerbia tuos, kurie pasikliauja Juo per vidinį įsitikinimą ir gyvenseną.
Skyriuje daroma išvada, kad „Danielius ten išbuvo iki pirmųjų karaliaus Kyro valdymo metų“ (Dan 1, 21). Kyro paminėjimas čia yra reikšmingas: jis suteikia vilties tremties patyrime. Kyrą Dievas pasirinko išlaisvinti Jo tautą ir leisti jai sugrįžti į Jeruzalę. Nors skyrius prasideda pralaimėjimu ir tremtimi, jis pasibaigia viltimi ir sugrįžimu namo. Toks yra mūsų Dievas – netgi sunkiausiomis mūsų gyvenimo akimirkomis Jis visada atveria vilties langus, kad galėtume pamatyti šlovę ir džiaugsmą, kurie yra už kančios ir skausmo.
Tolesniam tyrinėjimui: „Atrodo, jog Danieliui ir jo bendražygiams Babilone labiau pasisekė negu Juozapui pirmaisiais metais Egipte. Vis dėlto ir jų charakteriui teko ne mažiau sunkūs išbandymai. Iš palyginti paprastų judėjiškų namų šie karališkos kilmės jaunuoliai buvo nuvežti į didžiausią miestą, į garsiausio monarcho rūmus ir atskirti, kad būtų rengiami ypatingai karaliaus tarnystei. Galingos pagundos supo juos tuose ištvirkusiuose ir prabangoje skendinčiuose rūmuose. Nugalėtojai su pasididžiavimu kalbėjo, kad šie Jehovos garbintojai dabar yra Babilono belaisviai, kad Dievo Namų indai atsidūrė Babilono dievų šventykloje, kad į babiloniečių rankas pakliuvo pats Izraelio karalius, tarsi norėdami parodyti, jog jų religija ir papročiai pranašesni už hebrajų religiją ir papročius. Tokiomis aplinkybėmis, per pažeminimus, kuriuos užtraukė Izraelio nuklydimas nuo Dievo įsakymų, Dievas paliudijo Babilonui savo pranašumą, savo reikalavimų šventumą bei saugų gyvenimą, paklūstant Jam. Ir šį liudijimą Jis pateikė taip, kaip tik ir galėjo pateikti, – per tuos, kurie vis dar buvo ištikimi“ (E. Vait, Ugdymas, 61 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje pakalbėkite apie įvairius kultūrinius ir socialinius iššūkius, su kuriais susiduriate kaip krikščionys jūsų visuomenėje. Kokie jie yra ir kaip visa bažnyčia gali išmokti reaguoti į juos?
2. Pagalvokite, kaip lengva būtų buvę Danieliui ir kitiems pasiduoti kompromisui dėl jų tikėjimo. Galų gale, babiloniečiai buvo užkariautojai. Žydų tauta buvo nugalėta. Kokių daugiau reikėjo „įrodymų“, kad Babilono „dievai“ pranoko Izraelio Dievą, kad Danielius ir jo draugai tai pripažintų? Šiuo atveju, kokios svarbios Rašto tiesos, kurių jie laikėsi, galėjo jiems padėti nepalūžti šiuo laikotarpiu? (žr. Jer 5, 19; 7, 22–34.) Ką tai turėtų mums pasakyti apie Rašto išmanymo ir „turimos tiesos“ supratimo svarbą?
3. Kodėl ištikimybė yra itin svarbi ne tik mums, bet ir tiems, kuriems mūsų ištikimybė liudija apie Viešpaties, kuriam siekiame tarnauti, charakterį?