Rugsėjo 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 6, 1–10; Mt 18, 15–17; 1 Kor 10, 12; Rom 15, 1; Jn 13, 34; Lk 22, 3.
Įsimintina eilutė: „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ (Gal 6, 10)
Vieni ūkininkai nusprendė pasilikti didžiausias daržoves sau, o mažesnes pasodinti. Po kelių prastų derlių jie pastebėjo, kad pasėliai sumenko lig stiklinio rutuliuko dydžio. Dėl šios nesėkmės ūkininkai suprato svarbų dėsnį: „Negalima pasilikti tai, kas geriausia, sau, o likučius – sėklai. Anot šio dėsnio, derlius atspindi sodinimą.
Kalbant kita tema, sodinti mažas [daržoves] vis dar įprasta. Sau mes pasiliekame didelius dalykus, o sodiname likučius. Mes tikimės, kad kažkokių keistų dvasinių dėsnių dėka mūsų savanaudiškumas bus apdovanotas nesavanaudiškumu.“ („International Student Fellowship Newsletter“, 2007 m. kovas.)
Šį principą Paulius taiko Gal 6, 1–10. Užuot vienas kitą krimtę ir ėdę (Gal 5, 15), bažnyčia turi būti vieta, kur Dvasia skatina aplinkinius laikyti aukštesniais už save. Supratimas, kad esame išgelbėti malone, turi paskatinti mus nusižeminti, būti kantresnius ir užjaučiančius.
PAMOKYTI PUOLUSIUS
Nors Pauliaus lūkesčiai buvo nemaži (Gal 5, 16), apaštalo patarimas tikintiesiems Gal 6, 1 gaivinančiai pamatuotas. Žmonės nėra tobuli. Net itin pasišventę krikščionys neišvengia klaidų. Graikų kalboje Pauliaus žodžiai Gal 5, 16 rodo, kad tikėtina, jog tokios aplinkybės anksčiau ar vėliau pasitaikys bažnyčioje. Paulius galatams davė praktišką patarimą, ką daryti tokiomis aplinkybėmis.
Kaip krikščionys turi reaguoti, kai tikintys puola į nuodėmę? Gal 6, 1; Mt 18, 15–17.
Kad Pauliaus patarimas Gal 6, 1 būtų naudingas, turime tiksliai suprasti aplinkybes, kurias apaštalas turėjo omeny. Pastarąsias apibūdina du žodžiai: pagautas ir pamokykite. Pagautas, verčiant pažodžiui, reiškia būti aptiktam, užkluptam ar nustebintam. Kontekstas ir skirtingi niuansai, sietini su šiuo žodžiu, reiškia, kad Paulius turi omeny du dalykus. Apaštalas situaciją sieja ne tiktai su tikinčiuoju, kuris „pagavo“ kitą tikintį, laužantį Įstatymą, bet taip pat su tuo, kad žmogus buvo „pagautas“ nuodėmės (žr. Pat 5, 22), t.y. elgesio, kurio, esant idealioms aplinkybėms, žmogus būtų nusprendęs vengti.
Tai, kad Paulius aptarė ne tyčines aplinkybes, yra akivaizdu iš terminologijos. Žodis nusikaltęs (gr. – paraptoma) nėra sietinas su tyčine nuodėme, bet greičiau klaida, suklupimu. Pastarąjį galime pastebėti ankstesniuose Pauliaus komentaruose apie gyvenimą Dvasia. Nors tai nepateisina asmeninių klaidų, visgi tai leidžia suprasti, kad Paulius neturi omenyje tyčinės nuodėmės atvejo (1 Kor 5, 1–5).
Derama reakcija tokiomis aplinkybėmis turi būti ne bausmė, pasmerkimas ar pašalinimas iš bendruomenės, bet pamokymas. Pastarasis (gr. – katartizo) reiškia „pataisyti“ ar „sutvarkyti“. Naujajame Testamente jis vartojamas apibūdinant žvejybos tinklų taisymą (Mt 4, 21). Medicininėje graikų literatūroje šis žodis nusako lūžusio kaulo gydymą. Ir mes neturėtume nusisukti nuo tikinčiojo, kuris puolęs susilaužė koją. Kaip Kristaus kūno nariai turime švelniai rūpintis broliais ir seserimis Kristuje, kurie gali suklupti ir pulti pakeliui į Dievo karalystę.
Užuot taikę Mt 18, 15–17, kodėl taip dažnai baisiai kalbame apie žmogų, ant kurio pykstame, arba kurstome pyktį prieš tą asmenį, net planuojame kerštą?
SAUGOKITĖS PAGUNDOS
„Natanas tarė Dovydui: Tu esi tas žmogus!“ (2 Sam 12, 7)
Turime itin paisyti Pauliaus įspėjimo Gal 6, 1: „Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ Žodis žiūrėk, verčiant pažodžiui, reiškia rūpestingai arba dėmesingai stebėti (palyginkite su Rom 16, 17; Fil 2, 4). Taigi Paulius turėjo omenyje tai, kad budėtume, kad nuodėmė neužkluptų netikėtai. Pabrėždamas įspėjimą, Paulius vartojo vienaskaitą: „Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ Tai ne bendras, visai bendruomenei taikytinas, bet asmeninis įspėjimas, į kurį turi atkreipti dėmesį kiekvienas bendruomenės narys.
Paulius aiškiai neįvardijo pačios pagundos. Galbūt jis neturėjo omeny vieno konkretaus įsakymo pažeidimo, bet tiesiog atkreipė dėmesį į pavojų nusidėti, kokia bebūtų nuodėmė, apie kurią būtų mėginama mokyti nusikaltusį. Tuo pačiu metu, apaštalo žodžiai Gal 5, 26 (nesivaikykime tuščios garbės) nurodo, kad Paulius įspėja galatus dėl to jausmo, tarsi jie yra kažkokiu tai atžvilgiu dvasiškai pranašesni už tuos, kuriuos moko.
Kodėl Paulius įspėjo galatus dėl dvasinio išdidumo? Perskaitykite 1 Kor 10, 12; Mt 26, 34; 2 Sam 12, 1–7.
Vienas iš didžiausių pavojų krikščioniui – tai dvasinis išdidumas, skatinantis manyti, kad esame kažkaip apsaugoti nuo tam tikrų nuodėmių. Blaivina tai, kad visi turime tą pačią nuodėmingą prigimtį, besipriešinančią Dievui. Todėl be Dievo Dvasios galios, padedančios susilaikyti, galime pulti į beveik bet kokią nuodėmę, jei aplinkybės tinkamos. Mūsų silpnumo be Kristaus supratimas gali padėti nepulti į asmeninio teisumo nuodėmę. Tai taip pat gali padėti atjausti tuos, kurie padaro klaidų.
Kiek kartų pastebėjote, kad smerkiate kitus (galbūt tik širdyje) dėl tų nuodėmių, kurias kadaise darėte pats?
NEŠIOKITE VIENI KITŲ NAŠTAS (Gal 6, 2–5)
Be to, kad mokytų suklupusius, kokius kitus nurodymus Paulius davė galatams? (Gal 6, 2–5; taip pat žr. Rom 15, 1; Mt 7, 12)
Žodis našta (gr. – baros) tiesiog reiškia didelį svorį, kurį reikėdavo nešti ilgą atstumą. Ilgainiui tai tapo metafora bėdai ar naštai apibūdinti, pavyzdžiui, ilgos karštos darbo dienos našta (Mt 20, 12). Nors tiesioginis kontekstas rodo, kad šis paliepimas susijęs su tikinčiųjų nusidėjimu, paminėtu ankstesnėje eilutėje, pati sąvoka, kurią Paulius turi omeny, yra daug platesnė. Apaštalo nurodymai atskleidžia kelis su krikščionišku gyvenimu susijusius dvasinius dalykus, kurie neturi likti nepastebėti.
Pirma, kaip sako Timotis Džordž (Timothy George): „Visi krikščionys nešioja naštas. Ne visos jos vienodai sunkios. Tai priklauso nuo apvaizdos. Kai kuriems tai pagundos ir pasekmių našta, kaip parašyta pirmoje eilutėje, kitiems tai gali būti fizinė liga, protinis sutrikimas, šeimyninė krizė, nedarbas, velnio priespauda ar kažkas kita, tačiau joks krikščionis neišvengia naštos. („Galatians“, 413 p.)
Antra, Dievas nelėmė mums nešioti visas mūsų naštas vieniems. Deja, dažnai labiau norime padėti kitiems nešti jų naštas ir retai leidžiame kitiems padėti prisiimti mūsų naštą. Paulius smerkia tokį perdėtą pasitikėjimą savimi (Gal 6, 3) kaip išdidumą, kai atsisakome pripažinti, kad mes taip pat turime poreikių ir silpnybių. Toks išdidumas ne tiktai neleidžia mums priimti aplinkinių užuojautą, bet taip pat užkerta kelią broliams ir seserims atlikti Dievo jiems pavestą tarnystę.
Dievas pašaukė mus nešioti vieni kitų naštas todėl, kad tai atskleidžia Jo užuojautą. Ši samprata pagrįsta tuo, kad bažnyčia yra Kristaus kūnas. Tai iliustruoja ir Pauliaus žodžiai: „Bet Dievas, nuolankiųjų guodėjas, palinksmino mus Tito atvykimu“ (2 Kor 7, 6). Atkreipkite dėmesį, kad Dievas guodė ne dėka Pauliaus maldų ir Viešpaties laukimo, bet dėka draugystės ir atneštos geros žinios.
„Žmogiška draugystė, kai nešiojame vieni kitų naštas, yra dalis Dievo tikslo Jo tautai.“ (John R. W. Stott, „The Message to Galatians“, 158 p.)
Kas jums neleidžia ieškoti pagalbos: išdidumas, gėda, pasitikėjimo stoka ar perdėtas pasitikėjimas savimi? Jei turite poreikių, kodėl neieškojus kažko, kuo jūs pasitikite, ir nepaprašius, kad šis žmogus padėtų jums nešti jūsų naštą?
KRISTAUS ĮSTATYMAS (Gal 6, 2–5)
Paulius susieja naštą su Kristaus Įstatymo įvykdymu. Ką apaštalas turėjo omenyje? Gal 5, 14; 6, 2; Jn 13, 34; Mt 22, 34–40.
Frazė Kristaus Įstatymas (tona nomon tou Christou) daugiau niekur neužrašyta Biblijoje, nors apaštalas vartojo panašų posakį 1 Kor 9, 21 (ennomos Christou). Šios frazės unikalumas yra daugybės skirtingų interpretacijų priežastis. Kai kurie klaidingai teigia, kad tai yra įrodymas, jog Dievo Įstatymas, duotas prie Sinajaus, buvo pakeistas kitu Įstatymu, t.y. Kristaus Įstatymu. Kiti tvirtina, kad žodis Įstatymas tiesiog reiškia bendrą „principą“ (žr. Rom 7, 21), kad nešiodami kitų naštas sekame Jėzaus pavyzdžiu. Nors pastarasis aiškinimas yra šio to vertas, kontekstas ir panaši terminologija Gal 5, 14 rodo, kad „Kristaus Įstatymo įvykdymas“ yra užuomina apie Mozės Įstatymo įvykdymą iš meilės. Anksčiau savo laiške Paulius paaiškino, kad Kristus nepanaikino moralės Įstatymo. Vietoj to, moralės Įstatymas, suprantamas meile, toliau vaidina svarbų vaidmenį krikščionies gyvenime. Tai yra įkūnijimas to, ką Jėzus mokė tarnaudamas žemėje ir net mirdamas. Nešiodami vieni kitų naštas mes ne tiktai sekame Jėzaus pavyzdžiu, bet taip pat įvykdome Įstatymą.
Kitas klausimas – tai tariamas Gal 6, 2 ir 6, 5 nesuderinamumas. Tačiau šį klausimą išspręsti lengva suvokus, kad Paulius vartoja du skirtingus žodžius, dvejoms skirtingoms aplinkybėms nusakyti. Jau mokėmės, kad žodis naštas 2 eilutėje (gr. – baros) yra sietinas su sunkia našta, kurią reikia nešti ilgą atstumą. Žodis našta 5 eilutėje (gr. – phortion) yra sietinas su laivo kroviniu, kareivio kuprine, net vaiku įsčiose. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnes naštas galima atidėti, pastarosios – negalima. Nėščia motina privalo nešioti savo vaiką. Šis pavyzdys rodo, kad yra naštų, kurias žmonės gali padėti nešti, bet yra tokių, kurių už mus negali nešti joks kitas žmogus, pavyzdžiui, kalta sąžinė, kančia ir mirties našta. Tokioms naštoms pakelti galime pasikliauti tik Dievo pagalba (Mt 11, 28–30).
Tuo metu, kai tam tikromis naštomis galima dalytis su kitais žmonėmis, yra ir tokių naštų, kurias galime pavesti tiktai Viešpačiui. Kaip galima išmokti patikėti Viešpačiui tai, ko patys negalime pakelti?
SĖJIMAS IR PJOVIMAS (Gal 6, 6–10)
Gal 6, 7 žodis išjuokiamas (gr. – mukterizo) yra pavartotas tiktai šioje Naujojo Testamento vietoje, nors jis dažnai pasirodo graikiškame Senojo Testamento vertime. Pažodžiui šis žodis reiškia panieką. Senajame Testamente jis paprastai sietinas su Dievo pranašų panieka (2 Met 36, 16; Jer 20, 7), vieną kartą jis net pavartotas nusakant maištingą nusistatymą Dievo atžvilgiu (Ez 8, 17).
Pauliaus mintis ta, kad žmonės gali ignoruoti Dievą ar nepaisyti Jo įsakymų, bet jie negali apgauti Dievo. Jis yra galutinis Teisėjas, ir galiausiai teks atsakyti už savo elgesį.
Perskaitykite Gal 6, 8. Ką Paulius čia turi omenyje? Kokius sėjimo kūnui ir Dvasiai pavyzdžius galite rasti Rašte? (pavyzdžiui, Apd 5, 1–5; Lk 22, 3; Dan 1, 8; Mt 4, 1)
Pauliaus metafora apie sėjimą ir pjovimą nėra unikali. Tai – gyvenimo faktas, atskleistas daugelyje senovės posakių. Tačiau reikšminga tai, kaip Paulius ją naudoja, pabrėždamas ankstesnius komentarus apie kūną ir Dvasią. Džeimsas Dan (James D. G. Dunn) pažymi: „Šiuolaikinis atitikmuo yra tai, kad mes galime rinktis, bet negalime rinktis mūsų apsisprendimo padarinių.“ („Galatians“, 330 p.)
Nors Dievas ne visada išvaduoja mus iš nuodėmės padarinių, neturime nusivilti dėl priimtų blogų sprendimų. Galime džiaugtis, kad Dievas atleido mums nuodėmes ir įsūnijo mus. Mes turime pasinaudoti padarytomis klaidomis ir investuoti į tai, kas atneš dangišką derlių.
Tuo tarpu Gal 6, 10 iliustruoja, kad „krikščioniškos etikos dėmesio centras yra dvejopas: visuotinas, t.y. ‘darykime gera visiems žmonėms‘, ir konkretus, t.y. ‘ypač tikėjimo namiškiams‘. Visuotinas Pauliaus paraginimas buvo pagrįstas tuo, kad visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, todėl itin brangūs. Tai pamiršę krikščionys neišvengiamai apanka ir pasiduoda rasizmui, lytinei bei socialinei diskriminacijai, gentinei santvarkai ir kitokioms fanatizmo apraiškoms, žlugdžiusioms žmonių bendruomenę nuo Adomo ir Ievos iki dabar.“ (Timothy George, „Galatians“, 427, 428 p.)
Jūs sėjate arba gera, arba bloga. Pažiūrėkite į save. Ką ruošiatės pjauti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievo Dvasia valdo blogį sąžinės pagalba. Kai žmogus išaukština save virš Dvasios įtakos, tenka pjauti nedorybės vaisius. Tokį žmogų Dvasia vis mažiau veikia, mažiau apsaugo nuo nepaklusnumo. Vis mažiau jį veikia ir įspėjimai. Jis pamažu praranda Dievo baimę. Jis sėja kūnui, todėl pjaus sugedimą. Jo paties sėjama sėkla bręsta. Jis paniekina Dievo šventus įsakymus. Kūniška širdis suakmenėja. Priešinimasis tiesai patvirtina jo nedorybę. Smurtas dominavo iki tvano būtent todėl, kad žmonės sėjo blogį, savivalę ir piktadarystę. Visi turi žinoti, kaip siela yra sunaikinama. Ne dėl kažkokio potvarkio Dievas nusiteikė prieš žmogų. Jis nepadaro žmogaus dvasiškai aklu. Dievas apreiškia pakankamai šviesos ir pateikia įrodymų, kad žmogus galėtų atskirti tiesą nuo melo. Bet Jis neverčia žmogaus priimti tiesą. Jis leidžia pasirinkti arba gera, arba pikta. Jei žmogus priešinasi įrodymams, kurių pakanka priimti teisingą sprendimą, ir jis pasirenka pikta vieną kartą, antrą kartą jis darys noriau. Trečią kartą jis dar nekantriau lauks galimybės atsitolinti nuo Dievo ir rinksis šėtono pusę. Tai tęsis, kol jis įsišaknys blogyje ir patikės melu, kurį jis puoselėjo kaip tiesą. Pasipriešinimas subrandino atitinkamą derlių. (MS 126, 1901)“ („E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary“, 6 t., 1112 p.)
Klausimai aptarimui:
Praktiškai, ką iš tikrųjų reiškia pamokyti į nuodėmę puolusį tikintįjį? Kaip padaryta konkreti nuodėmė paveikia patį pamokymo procesą? Ar pamokymas reiškia, kad viskas bus taip pat kaip anksčiau? Aptarkite.
Kadangi yra naštų, kurias žmonės turi pakelti savarankiškai (Gal 6, 5), kaip tikinčiajam nuspręsti, ar mėginti kažkam padėti, ar ne?
Kiek jūsų bendruomenė paiso Pauliaus nurodymų Gal 6? Ką galite padaryti asmeniškai, kad kažkas pasikeistų?
Santrauka: Tai, ar Dievas yra savo žmonių gretose, parodo Kristaus Dvasios apraiška bažnyčioje. Tai galima „pamatuoti“, jei bendruomenėje atleidžiama ir pamokomi klystantys, jei padedama patiriantiems išbandymus, jei gerumu dalijamasi ne tiktai su tikinčiais, bet taip pat ir su netikinčiaisiais.