KELIAS Į TIKĖJIMĄ

Rugpjūčio 5–11 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 3, 21–25; Kun 18, 5; Rom 3, 9–19; 1 Kor 9, 20; Rom 3, 1–2; 8, 1–4.

Įsimintina eilutė: „Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki.“ (Gal 3, 22)

Seniai žinoma, kad karveliai sugeba nuskristi šimtus kilometrų per dieną ir tiksliai pasiekti galutinį kelionės tašką. Tačiau net geriausi karveliai kartais sutrinka ir nesiorientuoja, nesugrįždami į pradinį tašką. Blogiausias toks nutikimas yra užfiksuotas Anglijoje, kai apytiksliai dvidešimt tūkstančių paukščių (kurių vertė – daugiau kaip šeši šimtai tūkstančių dolerių) negrįžo į savo palėpę. Iki šiol šio įvykio priežastis nežinoma.

Kadangi dauguma mūsų vienaip ar kitaip patyrėme dezorientaciją, žinome, kad paklysti nėra malonu. Paklydę pradedame bijoti ir nerimauti. Baimė net gali virsti panika.

Panašiai yra ir su dvasiniais dalykais. Net priėmę Kristų galime paklysti ir nebegrįžti pas Viešpatį.

Gera žinia yra ta, kad Dievas nepaliko mūsų vienų. Jis suplanavo kelią į tikėjimą, kaip apreikšta Evangelijoje, neišsižadant Įstatymo. Daug žmonių bando atskirti Įstatymą nuo Evangelijos; kai kurie net sako, kad Įstatymas ir Evangelija prieštarauja vienas kitam. Tačiau toks požiūris yra ne tik klaidingas, bet jo pasekmės gali būti tragiškos. Be Įstatymo nebūtų Evangelijos. Suprasti Evangeliją be Įstatymo iš tikrųjų sunku.

ĮSTATYMAS IR PAŽADAS

„Tad gal Įstatymas priešingas Dievo pažadams?“ (Gal 3, 21)

Jausdamas, jog jo komentarai galėtų paskatinti priešininkus nuspręsti, kad Pauliaus požiūris į Įstatymą buvo nepagarbus ar kad jo komentarai apie Dievo pažado prioritetą buvo tik priedanga stengiantis sumenkinti Mozę ir Torą, apaštalas užduoda tą patį klausimą, apie kurį galvojo jo oponentai: „Tad gal Įstatymas priešingas Dievo pažadams?“ Į tai Paulius sureaguoja: „Anaiptol!“ Tokia išvada yra neįmanoma, nes Dievas nėra nusistatęs prieš save. Dievas davė ir pažadą, ir Įstatymą. Įstatymas nėra priešingas pažadams. Jie paprasčiausiai atlieka skirtingą vaidmenį ir funkcijas išgelbėjimo plane.

Kokių klaidingų sąvokų Pauliaus priešininkai laikėsi ryšium su Įstatymu? Palyginkite Gal 3, 21; Kun 18, 5; Įst 6, 24.

Šitie žmonės manė, kad Įstatymas galėjo užtikrinti jiems dvasinį gyvenimą. Tokį požiūrį turbūt suformavo klaidingas Senojo Testamento eilučių aiškinimas, pavyzdžiui, Kun 18, 5; Įst 6, 24, kuriose Įstatymas nurodo, kaip turi gyventi sudariusieji su Dievu Sandorą. Iš tiesų, gyventi Sandoroje buvo galima tik laikantis Įstatymo, bet jie nusprendė, kad Įstatymas buvo asmeninių santykių su Dievu šaltinis. Tačiau Raštas aiškiai moko, kad teikti gyvybę gali tik Dievas ir Jo Dvasia (2 Kar 5, 7; Neh 9, 6; Jn 5, 21; Rom 4, 17). Įstatymas negali teikti gyvybę. Tačiau tai nereiškia, kad Įstatymas priešingas Dievo pažadui.

Siekdamas įrodyti, kad Įstatymas negali duoti gyvenimą, Paulius rašė Gal 3, 22: „Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki.“ Rom 3, 9–19 Paulius citavo Senąjį Testamentą, kad parodytų, kokie esame blogi. Eilutės nėra surašytos atsitiktine tvarka. Jis pradeda nuodėmės problemos esme – savanaudišku nusistatymu, kuris kaip maras užkrėtė žmogaus širdį – ir tęsia eilutėmis, kurios apibūdina, kokia plintanti ir pagaliau visuotinė yra nuodėmė.

Ką jis norėjo pasakyti? Kadangi nuodėmė be saiko nuodėminga, o Įstatymas ribotas, amžino gyvenimo pažadas gali mums būti suteiktas tiktai dėka Kristaus ištikimybės. Čia ir vėl užrašyta nuostabi tiesa, pastūmėjo protestantiškąją reformaciją.

Nors Įstatymas negali išgelbėti mūsų, kokią naudą gauname laikydamiesi jo? Tai yra, kokią praktinę naudą jūs patyrėte asmeniniame gyvenime paklusdami Dievo Įstatymui?

ĮKALINTI ĮSTATYMO

Gal 3, 23 parašyta: „Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įkalinti ir sergimi Įstatymo, kol apsireikš tikėjimas.“ Žodeliu mes Paulius kreipėsi į įtikėjusius žydus Galatijos bažnyčiose. Jie yra susipažinę su Įstatymu. Nuo Gal 2, 15 Paulius pabrėžtinai rašė jiems. Šioje laiško dalyje galima pastebėti skirtumą tarp mes Gal 3, 23 ir jūs Gal 3, 26.

Galatams 3, 23 parašyta: „Prieš ateinant tikėjimui […].“ Tačiau graikų kalboje yra pavartotas žymimasis artikelis, todėl verčiant pažodžiui išeitų: prieš ateinant tam tikėjimui. Kadangi Paulius priešpriešina Įstatymo paskirtį iki Kristaus ir po Jo (Gal 3, 24), labiausiai tikėtina, kad žodis tikėjimui yra užuomina apie patį Jėzų, o ne apie krikščionišką tikėjimą apskritai.

Paulius sako, kad iki Kristaus atėjimo žydai buvo įkalinti ir sergimi Įstatymo. Ką jis turi omenyje? Palyginkite Gal 3, 22–23 ir Rom 6, 14–15; 1 Kor 9, 20; Gal 4, 4–5. 21; 5, 18.

Frazę Įstatymo valdžioje Paulius naudoja daug kartų savo laiškuose. Priklausomai nuo konteksto, ji gali reikšti porą dalykų:

  1. Įstatymo valdžioje – alternatyvus išganymo kelias (Gal 4, 21). Priešininkai Galatijoje bandė įgyti gyvybę teikiantį teisumą paklusnumu. Tačiau Paulius aiškiai leido suprasti, jog tai neįmanoma (Gal 3, 21–22). Apaštalas vėliau net parodys, kad, trokšdami būti Įstatymo valdžioje, galatai iš tikrųjų atmetė Kristų (Gal 5, 2–4).
  2. Įstatymo valdžioje – būti pasmerktiems Įstatymo (Rom 6, 14–15). Kadangi Įstatymas negali parūpinti atleidimo už nuodėmę, jo laužymas galiausiai yra pasmerkimo priežastis. Tai yra sąlyga visiems žmonėms. Įstatymas veikia kaip įkalintojas. Visiems sulaužiusiems Įstatymą tenka mirties bausmė.

Žodžio sergimi vartojimas Gal 3, 23 (plačiau apie tai kitoje pamokos dalyje) rodo, kad šiuo žodžiu Paulius turėjo omenyje tą patį, ką ir vartodamas žodį Įstatymo valdžioje šioje eilutėje.

Susijęs graikiškas žodis ennomos, paprastai verčiamas – Įstatymo valdžioje, pažodžiui reiškia Įstatyme ir yra siejamas su gyvenimu pagal Įstatymo reikalavimus per sąjungą su Kristumi (1 Kor 9, 21). Įstatymo darbais, t.y. bandant laikytis Įstatymo be Kristaus, neįmanoma būti nuteisintam, nes teisusis gyvens tikėjimu (Gal 3, 11). Ši tiesa nepanaikina Įstatymo. Ji rodo, kad Įstatymas negali užtikrinti mums amžino gyvenimo, nes siekti amžino gyvenimo Įstatymu jau per vėlu.

SERGIMI ĮSTATYMO

Paulius pateikia dvi išvadas ryšium su Įstatymu: (1) Įstatymas nepanaikina Dievo pažado, duoto Abraomui (Gal 3, 15–20); (2) Įstatymas nėra priešingas pažadui (Gal 3, 21–22).

Tuomet kokį vaidmenį Įstatymas atlieka? Paulius rašo, kad jis buvo pridėtas dėl nusižengimų (Gal 3, 19), ir apaštalas plėtoja šią mintį, vartodamas tris skirtingus žodžius ar frazes ryšium su Įstatymu: įkalinti ir sergimi (23 eilutė), auklėtojas (24 eilutė).

Nuolankiai ir atidžiai perskaitykite Gal 3, 19–24. Ką Paulius sako apie Įstatymą?

Daugumoje šiuolaikinių vertimų Pauliaus komentarai apie Įstatymą Gal 3, 19 atrodo neigiami, bet graikų kalboje tekstas nėra toks vienašališkas. Nors žodis sergimi gali būti vartojamas neigiama prasme (pavyzdžiui, 2 Kor 11, 32), Naujajame Testamente jis paprastai turi teigiamą prasmę, t.y. saugo, prižiūri (Fil 4, 7; 1 Pt 1, 5). Tas pat pasakytina apie žodį sergimi (Gal 3, 23). Šią mintį galima įžvelgti nepaleidžia – Iš 14, 3; Joz 6, 1; apgulti – Jer 13, 19; užgriebė – Lk 5, 6; įkalino – Rom 11, 32. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad šio žodžio prasmė (ar teigiama, ar neigiama) priklauso nuo konteksto.

Kokią naudą teikė Įstatymas (moralės ir apeiginis) Izraelio vaikams? Rom 3, 1–2; Įst 7, 12–24; Kun 18, 20–30.

Nors Paulius apie Įstatymą galėjo kalbėti neigiamai (Rom 7, 6; Gal 2, 19), apie jį apaštalas taip pat pasakė daug teigiamų dalykų (žr. Rom 7, 12. 14; 8, 3–4; 13, 8). Įstatymas nebuvo izraelitams Dievo skirtas prakeiksmas; priešingai, jis turėjo būti palaima. Nors aukojimo sistema negalėjo panaikinti nuodėmės, apeigos nurodė į pažadėtąjį Mesiją, kuris galėjo tai padaryti, o Įstatymas apsaugojo Izraelį nuo daugelio ydų, kamavusių kitas senovės civilizacijas. Kontekste teigiamų Pauliaus komentarų apie Įstatymą kitose Šventojo Rašto vietose būtų klaidinga apaštalo komentarus čia suprasti tik neigiamai.

Pagalvokite apie kažką gero, kas netinkamai naudojama. Pavyzdžiui, vaistai, sukurti gydyti tam tikras ligas, gali būti naudojami kaip kvaišalai. Kokius šio principo pavyzdžius pastebėjote asmeniniame gyvenime? Kaip žinojimas, kad kažkas gero gali būti netinkamai naudojama, padeda suprasti, su kuo Paulius čia turėjo reikalą?

ĮSTATYMAS MŪSŲ AUKLĖTOJAS

Gal 3, 23 Paulius apibūdino Įstatymą kaip apsaugą. Su kuo jis lygina Įstatymą 24 eilutėje, ir ką tai reiškia?

Žodis auklėtojas yra išverstas iš graikų kalbos žodžio paidagogos. Kai kuriuose vertimuose jis išverstas į žodžius: griežtos drausmės palaikytojas, mokytojas ir net sergėtojas, tačiau vienu žodžiu neįmanoma apibūdinti jo reikšmės. Paidagogos Romoje buvo vergas, paskirtas prižiūrėti šeimininko sūnus, jiems sulaukus šešerių ar septynerių metų, kol jie pasieks brandą. Be to, kad jam teko atsakomybė pasirūpinti fiziniais atžalų poreikiais, pavyzdžiui, kad jie nusipraustų, pavalgytų ir apsirengtų bei būtų saugūs, paidagogos taip pat buvo atsakingas už tai, kad šeimininko sūnūs lankytų mokyklą ir atliktų namų darbus. Be kita ko buvo tikimasi, kad jis mokys juos doros bei garantuos, kad berniukai taikys dorovės principus savarankiškai.

Nors kai kurie pedagogai turbūt buvo globotinių mylimi ir mėgiami, senovės literatūroje jie apibūdinami kaip reiklūs griežtos drausmės šalininkai. Jie užtikrindavo klusnumą ne tiktai atšiauriai grasinant ir priekaištaujant, bet ir plakant.

Pauliaus apibūdinimas Įstatymo kaip pedagogo leidžia paaiškinti, kaip apaštalas suprato Įstatymo vaidmenį. Įstatymas buvo pridėtas, kad atskleistų nuodėmę ir ugdytų. Pati šios užduoties esmė reiškia, kad Įstatymas taip pat turi ir neigiamą pusę, nes jis pasmerkia mus kaip nusidėjėlius. Tačiau net šią „neigiamą“ Įstatymo pusę Dievas panaudojo mūsų naudai, nes pasmerkimas, kurį atnešė Įstatymas, skatina mus ateiti pas Kristų. Tad Įstatymas ir Evangelija nėra priešingi. Dievas sumanė juos, kad jie veiktų išvien mūsų išgelbėjimui.

„Šioje Šventojo Rašto eilutėje (Gal 3, 24) Šventoji Dvasia per apaštalą ypatingai kalba apie moralės Įstatymą. Pastarasis atskleidžia nuodėmę ir verčia mus jausti, kad mums reikia Kristaus, skatina bėgti Jo link, kad mums būtų atleista, kad pajaustume ramybę, atgailautume ir tikėtume mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 234 p.)

Kada paskutinį kartą lyginote savo elgesį, žodžius ir mintis su Įstatymu? Padarykite tai dabar, lygindami save ne tik su tuo, ką sako Įstatymo raidė, bet ir Dvasia (Mt 5, 28; Rom 7, 6). Ir koks vaizdas? Ką jūsų atsakymas pasako jums apie tai, ką Pauliaus norėjo pasakyti šiame laiške?

ĮSTATYMAS IR TIKINTYSIS (Gal 3, 25)

Daugelis interpretavo Paulius komentarą Gal 3, 25 kaip Įstatymo atmetimą. Tačiau tai nesuderinama, jei paisome teigiamų Paulius komentarų apie Įstatymą.

Ką, tada, jis turėjo omenyje?

Pirmiausia, mums nebegresia Įstatymo pasmerkimas (Rom 8, 3). Kaip tikintys esame Kristuje ir galime mėgautis malonės nuopelnais (Rom 6, 14–15). Tai suteikia galimybę laisvai ir širdingai tarnauti Kristui, nebijant pasmerkimo už klaidas, kurias galime padaryti. Evangelijoje tai yra tikra laisvė, priešingai kai kurių žmonių nuomonei, kad laisvė Kristuje – tai Įstatymo nepaisymas, nes tai yra nuodėmė – o nuodėmė nėra laisvė (Jn 8, 34).

Perskaitykite Rom 8, 1–3. Ką reiškia daugiau nebūti Įstatymo pasmerktiems? Kaip ši nuostabi tiesa turi paveikti mūsų gyvenimą?­

Dėka atleidimo Kristuje mūsų santykiai su Įstatymu pasikeitė. Dabar esame pašaukti patikti Dievui (1 Tes 4, 1). Paulius tai vadina Dvasios vadovavimu (Gal 5, 18). Tai nereiškia, kad moralės Įstatymas daugiau netaikomas – to niekas niekada nesvarstė, nes aišku, kad Įstatymas apibrėžia nuodėmę.

Kadangi Įstatymas simbolizuoja Dievo charakterį, paklusdami Įstatymui mes tiesiog atspindime Jį. Tačiau mes laikomės ne tik taisyklių sąvado, bet Jėzaus pavyzdžio. O Kristus dėl mūsų padarė tai, ko pats Įstatymas niekada negalėjo padaryti – įrašyti Įstatymą mūsų širdyje (Hbr 8, 10), kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse (Rom 8, 4). Dėka mūsų santykių su Jėzumi, turime galią paklusti Įstatymui kaip niekada anksčiau.

Perskaitykite Rom 8, 4. Ką Paulius sako čia? Kaip pastebite šio pažado apraišką savo gyvenime? Nepaisant teigiamų pokyčių, kuriuos jūs patyrėte, kodėl išgelbėjimas visada turi būti pagrįstas tuo, ką Kristus padarė dėl mūsų, o ne kažkuo kitu?

Tolesniam tyrinėjimui: „Manęs klausia apie Įstatymą Laiške galatams. Koks Įstatymas gali atvesti mus pas Kristų? Aš atsakau: ir apeiginis, ir moralės, dešimt Dievo įsakymų. Kristus buvo visos žydų tautos pamatas. Abelis mirė dėl to, jog Kainas atsisakė priimti Dievo planą, kad galime būti išgelbėti tik dėka Jėzaus Kristaus kraujo, kurį simbolizavo atnašos. Kainas atsisakė pralieti kraują, kuris simbolizavo Kristaus kraują, pralietą už pasaulio nuodėmes. Dievas paruošė šią apeigą, ir Kristus tapo visos tvarkos pamatu. Tai yra Jo kaip mokytojo darbo pradžia, kad nuodėmingi žmonės apmąstytų Kristų – visos žydų tautos pamatą. Visi tarnavę šventykloje buvo nuolat mokomi apie Kristaus darbą vardan žmonijos. Ši apeiga buvo sumanyta taip, kad kiekvienoje širdyje sėtų meilę Dievo Įstatymui, kuris yra Jo karalystės Įstatymas.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 233 p.)

„Į dešimt įsakymų turėtume žiūrėti ne kaip į draudimus, bet malonę. Draudimai yra laimės garantija paklusnume. Priėmus Kristų, Įstatymas veikia mumyse grynindamas charakterį, o tai teiks mums amžiną džiaugsmą. Paklusniam Įstatymas yra apsauga.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 235 p.)

Klausimai aptarimui:

Dažnai svarstome klausimą, kaip galime įveikti nuodėmę savo gyvenime? Kokie Rašte yra pažadai apie pergalę prieš nuodėmę? Ką galime daryti asmeniškai, kad įgyvendintume šiuos pažadus? Tuo pačiu metu, kodėl turime užtikrinti, kad mūsų viltis būti išgelbėtiems nepriklauso nuo asmeninių pergalių, bet nuo Kristaus?

Dažnai girdime krikščionis tvirtinant, kad Įstatymas buvo panaikintas. Žinoma, tie patys krikščionys atvirai pasisako prieš nuodėmę, o tai reiškia, kad jie iš tikrųjų neturi omenyje, jog Įstatymas yra panaikintas. Ką iš tikrųjų jie turi omenyje? (Užuomina: kokio įsakymo prasme jie paprastai tai tvirtina?)

Santrauka: Įstatymas buvo duotas, kad parodytų nusidėjėliams, jog jiems reikia Kristaus. Įstatymas moko apie Dievą ir apsaugo nuo blogio. Bet kaip sergėtojas, jis taip pat parodo mūsų nuodėmingumą ir pasmerkia. Kristus išvadavo mus iš Įstatymo pasmerkimo ir rašo Jo Įstatymą mūsų širdyse.