Rugsėjo 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 5, 1–15; 1 Kor 6, 20; Rom 8, 1; Hbr 2, 14–15; Rom 8, 4; Rom 13, 8.
Įsimintina eilutė: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ (Gal 5, 13)
Gal 2, 4 Paulius užsiminė apie mūsų Jėzuje Kristuje turimos laisvės sergėjimo svarbą. Bet ką Paulius turi omenyje, kalbėdamas apie laisvę, kurią jis dažnai mini? Ką ši laisvė apima? Kaip toli siekia? Ar ji ribota? Ir koks ryšys sieja šią laisvę Kristuje ir Įstatymą?
Paulius atkreipia į šituos klausimus dėmesį įspėdamas galatus dėl dviejų pavojų. Pirmiausia, dėl Įstatymo raidės prisilaikymo. Pauliaus priešininkai Galatijoje buvo taip įsijautę bandydami pelnyti Dievo palankumą elgesiu, kad nebematė išlaisvinančios Kristaus darbo prigimties, išgelbėjimo, kurį jie jau turėjo Kristuje tikėjimu. Antra grėsmė – tai polinkis ne pagal paskirtį išnaudoti Kristaus pelnytą laisvę ir iškeisti ją į pasileidimą. Tie, kas laikosi šios nuomonės, klaidingai mano, kad laisvė yra priešinga Įstatymui.
Ir Įstatymo raidės prisilaikymas, ir pasileidimas prieštarauja laisvei, nes tai vergovės formos. Paulius kreipėsi į galatus, kad jie tvirtai stovėtų tikroje laisvėje, kuri yra jų teisėtas turtas Kristuje.
KRISTUS MUS IŠVADAVO
„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1)
Tarsi karininkas savo dvejojantiems kareiviams Paulius liepė, kad galatai neišsižadėtų savo laisvės Kristuje. Tvirtumas ir Pauliaus tonas tarsi verčia žodžius šoktelti iš puslapio ir imtis veiksmų. Iš tikrųjų atrodo, kad apaštalas būtent tai ir numatė. Nors ši eilutė temiškai yra susijusi su ankstesniais įvykiais ir tuo, kas nutiko vėliau, staigumas ir sintaksinių jungčių trūkumas graikiškame tekste rodo, kad Paulius norėjo, jog ši eilutė išsiskirtų kaip milžiniška skelbimų lenta. Laisvė Kristuje apibendrina visą Pauliaus argumentą, mat grėsė pavojus, kad galatai to atsisakys.
Perskaitykite Gal 1, 3–4; 2, 16; 3, 13. Kokios metaforos yra panaudotos šiose eilutėse, ir kaip jos padeda mums suprasti tai, ką Kristus padarė dėl mūsų?
Žodžiai Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi (Gal 5, 1) gali reikšti, kad apaštalas čia turi omeny kitą metaforą. Šios frazės žodinė formuluotė yra panaši į tą, kuri būdavo naudojama suteikiant laisvę vergams. Kadangi vergai neturėjo jokių teisių, buvo manyta, kad dievybė galėjo nupirkti jų laisvę, o mainais vergas, nors iš tikrųjų laisvas, teisiškai priklausydavo dievui. Žinoma, praktiškai šis procesas buvo prasimanytas; pinigus už laisvę į šventyklos iždą sumokėdavo pats vergas. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie šią formuluotę, panaudotą viename iš beveik tūkstančio užrašų, skirtų Apolono Pitijai, Delfų orakulei. Užrašai datuojami nuo 201 m. pr. Kr. iki 100 m. po. Kr.: „Apolono Pitija nupirko vergę, vardu Nikėja, laisvei… Tačiau pirkimą Nikėja pavedė Apolonui.“ (Ben Witherington III, Ben Witherington III, Grace in Galatia (Grand Rapids, Mich.: William B. Eerdmans Publishing Company, 1998), 340 p.)
Ši formuluotė panaši į Pauliaus terminologiją, bet yra vienas esminis skirtumas. Pauliaus metaforoje nėra prasimanymo. Mes nesumokėjome reikiamos kainos (1 Kor 6, 20, 7), nes ji buvo pernelyg didelė (gyvybė). Negalėjome savęs išgelbėti, bet Jėzus įsikišo ir tai padarė dėl mūsų. Jis prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes, tokiu būdu išvaduodamas mus iš pasmerkimo.
Pažiūrėkite į savo gyvenimą. Ar kada nors manėte, kad galėjote išsigelbėti pats? Ką jūsų atsakymas turi pasakyti jums apie tai, kokie turime būti dėkingi už tai, kas mums suteikta Jėzuje?
KRIKŠČIONIŠKOS LAISVĖS PRIGIMTIS
Pauliaus paliepimas tvirtai stovėti laisvėje nėra atskirtas. Prieš paliepimą yra užrašytas svarbus tvirtinimas: „Kristus mus išvadavo“. Kodėl krikščionys turi tvirtai stovėti laisvėje? Nes Kristus jau juos išvadavo. Kitaip tariant mūsų laisvė yra rezultatas to, ką Kristus jau atliko dėl mūsų.
Toks raginimas Pauliaus laiškuose pastebimas dažnai (1 Kor 6, 20; 10, 13–14; Kol 2, 6). Pavyzdžiui, Paulius pateikia kelis indikatyvius (tiesioginius) teiginius, susijusius su mūsų būkle Kristuje, Rom 6: „Mes žinome, jog mūsų senasis ‘aš‘ yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (6 eilutė). Šiuo pagrindu Paulius gali išsakyti būtiną raginimą: „Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams“ (Rom 6, 12). Iš esmės – tai Pauliaus būdas pasakyti: „Tapkite tuo, kas jūs jau esate Kristuje.“ Etiškas gyvenimas nėra bandymas įrodyti, kad mes esame Dievo vaikai. Greičiau, mes taip gyvename todėl, kad mes jau esame Jo vaikai.
Iš ko Kristus išvadavo mus? Rom 6, 14. 18; 8, 1; Gal 4, 3. 8; 5, 1; Hbr 2, 14–15.
Žodžio laisvė vartojimas apibūdinant krikščionišką gyvenimą dažniau pastebimas Pauliaus negu kituose Naujojo Testamento laiškuose. Žodis laisvė ir jam giminingi žodžiai Pauliaus laiškuose yra pavartoti 28 kartus. Kituose laiškuose – tiktai 13 kartų.
Ką Paulius turi omenyje vartodamas žodį laisvė? Pirmiausia, tai nėra tik abstrakti sąvoka. Ji nesiejama su politine, ekonomine laisve ar laisve gyventi bet kaip. Priešingai, ši laisvė pagrįsta santykiais su Jėzumi Kristumi. Kontekstas rodo, kad Paulius apibūdina laisvę, išvaduojančią iš vergovės, Įstatymo prisilaikymu pagrįstos krikščionybės. Be kita ko tikra laisvė išvaduoja iš nuodėmės, amžinos mirties ir velnio.
„Be Jėzaus Kristaus žmogaus būtis yra apibūdinta kaip vergavimas Įstatymui, blogiui, valdančiam pasaulį, nuodėmei, kūnui ir velniui. Dievas siuntė savo Sūnų, kad Jis sugriautų vergvaldžių galią.“ (Timothy George, „Galatians“, 354 p.)
Ar jūs jaučiate, kad vergaujate tam tikriems dalykams? Atsiminkite Gal 5, 1 ir paprašykite, kad laisvę Kristuje Dievas padarytų tikrove jūsų gyvenime.
PAVOJINGOS ĮSTATYMO RAIDĖS LAIKYMOSI PASEKMĖS (Gal 5, 2–12)
Žodžiai štai aš, Paulius, sakau jums rodo, kad tai, ką apaštalas ruošėsi pasakyti Gal 5, 2–12, buvo labai svarbu. Jis ne tiktai reikalavo visiško skaitytojų dėmesio, bet net naudojosi apaštališku autoritetu. Jis norėjo, kad jie suprastų, jog jei įtikėję pagonys ketino paklusti ir būti apipjaustyti, kad būtų išgelbėti, tai galatai turėjo suprasti pavojingus tokio sprendimo padarinius.
Perskaitykite Gal 5, 2–12. Dėl ko Paulius įspėjo, kas susiję su apipjaustymu?
Pirmas bandymo pelnyti Dievo malonę paklūstant apipjaustymui padarinys yra tai, kad žmogus įsipareigoja laikytis viso Įstatymo. 2 ir 3 eilutėje Paulius įdomiai sužaidė žodžiais. Kristus, sako apaštalas, nebus naudingas jiems (gr. – ophelesei); greičiau jie bus įsipareigoję (gr. – opheiletes) Įstatymui. Jei žmogus nori gyventi pagal Įstatymą, jis negali pasirinkti, kurių nurodymų laikytis. Arba viskas, arba nieko.
Antras, jie bus atskirti nuo Kristaus. Sprendimas būti nuteisintiems darbais prilygsta atmetimui nuteisinimo Kristuje. „Negalima turėti ir vieno, ir kito. Neįmanoma priimti Kristų, taip pripažįstant, kad negalite išsigelbėti pats, o paskui būti apipjaustytam, taip patvirtinant, kad galite išsigelbėti.“ (John R. W. Stott, „The Message of Galatians“ (Leicester, England: InterVarsity Press, 1968), 133 p.)
Trečias, Paulius prieštaravo apipjaustymui dėl to, kad tai trukdo dvasiniam augimui. Apaštalas tai lygina su bėgiku, kuriam buvo sąmoningai pakenkta, kad jis nepasiektų finišo. Žodį sukliudė (7 eilutė) vartodavo karininkai, siedami jį su „sugadintu keliu, sugriautu tiltu ar priešo pastatytomis kliūtimis, siekiant pakenkti.“ („The SDA Bible Commentary“, 6 t., 978 p.)
Galiausiai apipjaustymas pašalina kryžiaus gėdą. Kaip? Apipjaustymas leidžia suprasti, kad žmogus gali išsigelbėti pats, o tai „glosto“ pasididžiavimą. Tačiau kryžius pasididžiavimą paverčia nieku, nes tenka pripažinti, kad visiškai priklausome nuo Kristaus.
Paulių taip įžeidė šių žmonių primygtinumas dėl apipjaustymo, kad jis sako norįs, jog peiliui paslydus jie apskritai nusipjautų! Kieti žodžiai, bet Pauliaus tonas tiesiog atspindi, kaip rimtai jis žiūrėjo į šį klausimą.
LAISVĖ, O NE PASILEIDIMAS (Gal 5, 13)
Gal 5, 13 žymi svarbų posūkį šiame laiške. Iki šiol Paulius dėmesį kreipė tik į teologinį žinios turinį, tačiau dabar apaštalas pabrėžia krikščioniško elgesio klausimą. Kaip turi gyventi žmogus, jei jis nėra išgelbėtas Įstatymo darbais?
Nuo kokio piktnaudžiavimo laisve Paulius norėjo apsaugoti galatus? Gal 5, 13.
Paulius žinojo, kad jo pabrėžiama malonė ir laisvė, kurią tikintieji turi Kristuje, galėjo būti netinkamai suprasta (Rom 3, 8; 6, 1–2). Tačiau bėda buvo ne Pauliaus Evangelija, bet žmogaus polinkis nuolaidžiauti sau. Istorijos puslapiuose gausu pasakojimų apie žmonių, miestų ir tautų sugedimą ir moralinį chaosą, kurie tiesiogiai susiję su savitvardos trūkumu. Kas nėra to patyręs asmeniniame gyvenime? Todėl Paulius mokė įtikėjusiuosius Jėzų nepataikauti kūnui. Iš tikrųjų apaštalas norėjo, kad jie elgtųsi priešingai ir stengtųsi vieni kitiems su meile tarnauti. Kiekvienas su meile tarnaujantis kitiems žino, kad tai galima daryti tiktai mirus sau, t.y. kūnui. Pataikaujantieji kūnui nėra linkę tarnauti kitiems.
Taigi mūsų laisvė Kristuje nėra tik laisvė nuo pavergiančio pasaulio, bet pašaukimas su meile tarnauti aplinkiniams. Tai yra „galimybė be kliūčių mylėti artimą, kurti bendruomenes, pagrįstas abipusiu pasiaukojimu, o ne savanaudiškumu.“ (Sam K. Williams, „Galatians“ (Nashville, Tenn., Abingdon Press, 1997), 145 p.)
Kadangi šiandien esame susipažinę su krikščionybe ir šiuolaikiniais Gal 5, 13 vertimais, lengva pamiršti stulbinančią šių žodžių galatams įtaką. Pirmiausia, graikiškas tekstas rodo, kad meilė, motyvuojanti tokią tarnystę, nėra įprasta žmogui; žmogiškoji meilė yra pernelyg sąlyginė. Pavartotas žymimasis artikelis prieš žodį meilė rodo, kad apaštalas nurodo į dangišką meilę, kurią mes gauname tiktai per Dvasią (Rom 5, 5). Tikra staigmena yra tai, kad žodis tarnauti yra išverstas iš graikiško žodžio būti pavergtu. Ši laisvė yra skirta ne mūsų savarankiškumui, bet abipusiam „pavergimui“, kuris pagrįstas Dievo meile.
Nemeluojant sau, ar kada nors manėte pasinaudoti laisve, kurią turite Kristuje, ir leisti sau truputėlį nusidėti čia bei ten? Kodėl toks mąstymas yra netikęs?
LAIKYTIS VISO ĮSTATYMO (Gal 5, 13–15)
Kaip suderinate neigiamus Pauliaus komentarus Gal 5, 3 su teigiamu tvirtinimu Gal 5, 14? Palyginkite Rom 10, 5; Gal 3, 10. 12; 5, 3 su Rom 8, 4; 13, 8; Gal 5, 14.
Daug kas neigiamus Pauliaus komentarus, susijusius su „Įstatymo laikymusi“, ir teigiamus komentarus, susijusius su „Įstatymo įvykdymu“, laiko paradoksaliais. Taip nėra. Paaiškinimas slypi apaštalo tyčia išryškintuose šiuose skirtumuose, susijusiuose su krikščionišku elgesiu ir Įstatymo vykdymu. Reikšminga, pavyzdžiui, tai, kad teigiamai apibūdindamas krikščionišką Įstatymo paisymą Paulius niekada to nevadina Įstatymo laikymusi. Šią frazę apaštalas sieja tiktai su klaidingu elgesiu, pasitikinčiais Įstatymu ir mėginančiais pelnyti Dievo palankumą laikantis to, ką liepia Įstatymas.
Tai nereiškia, kad suradusieji Kristaus išgelbėjimą nepaklūsta. Paulius sako, kad jie „įvykdo“ Įstatymą. Jis turi omenyje, kad tinkamas krikščioniškas elgesys yra daug daugiau negu išoriškas klusnumas Įstatymui. Tikras klusnumas yra įsišaknijęs Jėzuje (žr. Mt 5, 17). Tai nėra Įstatymo atmetimas ar sumenkinimas, bet būdas patirti tikrą Įstatymo paskirtį!
Anot Pauliaus, kokia yra Įstatymo reikšmė? Kun 19, 18; Mk 12, 31. 33; Mt 19, 19; Rom 13, 9; Jok 2, 8.
Pauliaus teiginys Laiške galatams yra susijęs su tuo, kaip Jėzus naudojo Kun 19, 18. Nors Kristus nebuvo vienintelis žydų mokytojas, naudojęs Kun 19, 18 Įstatymui apibendrinti. Rabinas Hillel, gyvenęs iki Jėzaus, sakė: „Nedarykite savo artimui to, kas bjauru jums; tai – visas Įstatymas.“ Bet Jėzaus nusistatymas iš esmės skyrėsi (Mt 7, 12). Jis ne tik labiau teigiamas, bet taip pat rodo, kad Įstatymas ir meilė yra suderinami. Įstatymas be meilės yra tuščias ir šaltas; meilė be Įstatymo neturi jokios krypties.
Kas lengviau, ir kodėl: mylėti kitus, ar tiesiog paklusti Dešimčiai Dievo Įsakymų? Paruoškite atsakymus pristatyti klasėje.
Tolesniam tyrinėjimui: „Tikras tikėjimas visada veikia meile. Žiūrime į Golgotą ne tam, kad nuramintume savo sielą nevykdydami pareigos, kad pasiruoštume miegoti, bet stiprintume tikėjimą Jėzumi, tikėjimą, kuris veikia, apvalydamas sielą nuo savanaudiškumo. Laikydamiesi Kristaus tikėjimu, darbą tik pradedame. Visi turi sugedusių ir nuodėmingų įpročių, kurie turi būti įveikti. Kiekviena siela privalo kovoti tikėjimo kovą. Kristaus mokinys negali būti kandus, beširdis, neužjaučiantis. Jis negali šiurkščiai kalbėti, būti pasipūtęs. Jis negali būti nei valdingas, nei smerkiantis. Meilės darbas kyla iš tikėjimo. Biblinė religija reiškia nuolatinį darbą. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. […] taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti! Mes turime būti užsidegę geriems darbams. Ištikimasis ir tiesakalbis Liudytojas sako: Aš žinau tavo darbus. Žinoma, pats užimtumas negarantuoja išgelbėjimo, bet tikėjimas, suvienijantis mus su Kristumi, paskatins sielą veikti. (MS 16, 1890)“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 6 t., 1111 p.)
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite atsakymus į paskutinį penktos dalies klausimą. Ką daugeliui žmonių rinktis būtų paprasčiau, ir kodėl? Kokias svarbias tiesas jūsų atsakymas atskleidžia apie tai, ką reiškia įvykdyti Įstatymą?
Paulius sako, kad tikėjimas veikia meile. Ką apaštalas turėjo omenyje?
Patyrinėkite pasinaudojimą laisve Kristuje, kad būtų galima mėgautis nuodėme. Kodėl tai padaryti lengva? Į kokius spąstus puola taip mąstantieji? (žr. 1 Jn 3, 8.)
Santrauka: Laisvė – tai vienas iš mėgstamų Pauliaus žodžių apibrėžiant Evangeliją. Šis žodis apima ir Kristaus nuopelnus, išlaisvinant mus iš vergovės, ir kvietimą gyventi krikščioniškai. Tačiau turime būti atsargūs, kad mūsų laisvė netaptų Įstatymo raidės laikymusi ar pasileidimu. Kristus neišvadavo mūsų, kad galėtume pataikauti sau, bet kad galėtume tarnauti artimui.