Liepa 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 3, 15–16; Gal 1; Fil 1, 1; Gal 5, 12.
Įsimintina eilutė: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.“ (Gal 1, 10)
Universiteto studentai miestelyje pastatė centrą, kuriame galėjo lankytis visi, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties ar religinių įsitikinimų. Įsivaizduokite, jei bėgant metams šie studentai sugrįžę atrastų, kad kiti studentai centrą pertvarkė. Vietoje didelės ir erdvios patalpos bendravimui, kad visi čia pajaustų vienybę, patalpa būtų suskirstyta į daug mažesnių kambarių, o įėjimas būtų apribotas dėl rasės, lyties ir pan. Atsakingi už pertvarkymą studentai galėtų teigti, kad šie pokyčiai padaryti jų autoritetu, pagrįstu nusistovėjusiu ilgaamžiu papročiu.
Tai kažkiek primena aplinkybes, su kuriomis susidūrė Paulius, kai jis rašė savo laišką Galatijos Bažnyčioms. Jo planui, kad pagonys gali prisijungti tik tikėjimo pagrindu buvo mestas netikrų mokytojų, tvirtinusių, jog prieš tapdami nariais, pagonys taip pat turi būti apipjaustyti, iššūkis.
Pauliaus nuomone, ši pozicija buvo išpuolis prieš pačią Evangelijos esmę; tad jis turėjo reaguoti. Reakcija – tai Laiškas galatams.
PAULIUS – LAIŠKŲ RAŠYTOJAS
Perskaitykite 2 Pt 3, 15–16. Ką šios eilutės pasako apie ankstyvosios Bažnyčios požiūrį į Pauliaus raštus? Ko tai mus moko apie įkvėpimą ir kaip pastarasis veikia?
Kai Paulius rašė galatams, jis nemėgino sukurti literatūrinį šedevrą. Vietoj to, vedamas Šventosios Dvasios, Paulius sprendė konkrečias aplinkybes, susijusias su juo pačiu ir Galatijos tikinčiaisiais.
Tokie laiškai kaip Galatams atliko esminį vaidmenį Pauliaus apaštališkoje tarnystėje. Kaip misionierius pagonių pasauliui Paulius įsteigė kelias bažnyčias aplink Viduržemio jūrą. Nors, kai galėdavo, jis šias bažnyčias aplankydavo, jis negalėjo pernelyg ilgai likti vienoje vietoje. Siekdamas kompensuoti savo nebuvimą, Paulius bažnyčioms rašė laiškus ir taip jas mokė. Laikui bėgant, Pauliaus laiškų kopijomis buvo dalijamasi su kitomis bažnyčiomis (Kol 4, 16). Nors kai kurie iš Pauliaus laiškų dingo, mažiausiai trylika Naujojo Testamento knygų yra priskiriamos Pauliaus vardui. Kaip matyti iš Petro žodžių, tam tikru laikotarpiu į Pauliaus raštus buvo žiūrima kaip į Šventąjį Raštą. Tai rodo, kokį didelį autoritetą jo tarnystė galiausiai įgijo ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje.
Vienu metu kai kurie krikščionys tikėjo, kad Pauliaus laiškų formatas buvo unikalus, ypatingas formatas, Dvasios sukurtas Dievo įkvėptam Žodžiui. Šis požiūris pasikeitė, kai du jauni mokslininkai iš Oksfordo, Bernardas Grenfelas ir Arturas Hantas (Bernard Grenfell ir Arthur Hunt) Egipte atrado apie penkis šimtus tūkstančių senovės papirusų fragmentų (papiruso dokumentų, populiarios rašymui medžiagos, naudotos keli šimtai metų prieš ir po Kristaus). Be to, kad rado vieną iš seniausių Naujojo Testamento kopijų, jie taip pat rado sąskaitas, mokesčių deklaracijas, kvitus ir asmeninius laiškus.
Daugumos nuostabai, Pauliaus laiškų formatas pasirodė esąs bendras visiems apaštalo laikotarpio laiškų rašytojams. Formatas įtraukė (1) prisistatymą ir kreipimąsi, paminint siuntėją ir gavėją, tada – pasveikinimą; (2) padėkos žodį; (3) pagrindinį laiško tekstą ir, galiausiai, (4) užbaigiamąją pastabą.
Trumpai tariant, Paulius laikėsi pagrindinio savo laiko formato, kalbėdamas su savo amžininkais tokiu stiliumi, su kuriuo jie jau buvo susipažinę.
Jei Biblija būtų parašyta šiandien, jūsų nuomone, kokį formatą ir stilių Viešpats panaudotų kreipdamasis į mus dabar?
PAULIAUS PAŠAUKIMAS
Nors Pauliaus laiškuose paprastai vyrauja elementarus senovės laiškų formatas, Laiške galatams yra daug unikalių skirtumų, kurių nematyti kituose Pauliaus laiškuose. Atkreipus į juos dėmesį, pastarieji gali padėti mums geriau suprasti aplinkybes, kurias Paulius sprendė.
Palyginkite Pauliaus pasveikinimą Gal 1, 1–2 su tuo, ką jis rašė Ef 1, 1; Fil 1, 1 ir 2 Tes 1, 1. Kuo Pauliaus pasveikinimas Laiške galatams panašus ir skiriasi nuo kitų?
Pauliaus pasveikinimas Laiške galatams yra ne tik šiek tiek ilgesnis už kitus, bet jis nevengė užrašyti savo apaštališkojo autoriteto pagrindo. Pažodžiui, apaštalas reiškia „siųstasis“ arba „žinianešys“. Naujajame Testamente, siaurąja prasme, šis žodis nusako pirmuosius dvylika Jėzaus sekėjų ir kitus, kuriems prisikėlęs Kristus pasirodė ir pavedė liudyti (Gal 1, 19; 1 Kor 15, 7). Paulius teigia, kad jis priklauso šiai pasirinktai grupei.
Tai, kad Paulius taip griežtai neigia, jog jo apaštalystė yra pagrįsta kažkokiu žmogum, rodo, kad kai kurie galatai bandė pakenkti jo apaštališkam autoritetui. Kodėl? Tyrinėjome, kai kuriems Bažnyčioje nepatiko Pauliaus žinia, kad išganymas yra pagrįstas tik tikėjimu Kristų, o ne Įstatymo darbais. Jie manė, kad Pauliaus Evangelija pakenks paklusnumui. Šie ramybės drumstėjai buvo subtilūs. Jie žinojo, kad Pauliaus Evangelijos žinios pamatas buvo tiesiogiai susietas su jo apaštališkojo autoriteto šaltiniu (Jn 3, 34), ir jie buvo pasiryžę pradėti galingą puolimą prieš šį autoritetą.
Tačiau jie tiesiogiai neneigė Pauliaus apaštalystės; jie tik teigė, kad pastaroji nebuvo itin svarbi. Jie greičiausiai teigė, kad Paulius nebuvo vienas iš pirmųjų Jėzaus sekėjų; tad jo autoritetas buvo ne iš Dievo, bet iš žmonių, galbūt iš Antiochijos bažnyčios vadovų, pavedusių Pauliui ir Barnabui misionieriškas pareigas (Apd 13, 1–3). Arba, galbūt, autoritetas atėjo tik iš Ananijo, pakrikštijusio Paulių (Apd 9, 10–18). Paulius, jų nuomone, buvo tiesiog pasiuntinys iš Antiochijos arba Damasko, nieko daugiau! Todėl jie teigė, kad jo žinia buvo tik jo nuomonė, o ne Dievo Žodis.
Paulius suvokė pavojų, kurį tokie tvirtinimai kėlė, todėl jis iš karto gynė jam Dievo pavestą apaštalystę.
Kaip, net subtiliai, Šventojo Rašto autoritetui šiandien metamas iššūkis net mūsų bažnyčioje? Kaip mes galime atpažinti šiuos iššūkius? Svarbiau, kaip pastarieji (galbūt) veikė jūsų nusistatymą Šventojo Rašto autoriteto atžvilgiu?
PAULIAUS EVANGELIJA
Be to, kad gynė savo apaštalystę, ką dar Paulius pabrėžė pasveikinime galatams? Palyginkite Gal 1, 3–5 su Ef 1, 2; Fil 1, 2 ir Kol 1, 2.
Viena išskirtinių savybių Pauliaus laiškuose yra tai, kaip jis susieja žodžius „malonė“ ir „ramybė“ pasveikinime. Šių dviejų žodžių derinys – tai būdingiausių pasveikinimų graikų ir žydų pasaulyje modifikacija. Kur graikas būtų rašęs „sveikinu“ (chairein), Paulius rašo „malonė“, panašiai tariamą graikų kalbos žodį (charis). Paskui Paulius priduria tipišką žydišką pasveikinimą „ramybė“.
Šių dviejų žodžių derinys – tai ne paprastas mandagumas. Priešingai, žodžiai iš esmės apibūdina jo Evangelijos žinią. (Tiesą sakant, šiuos du žodžius Paulius naudoja dažniau nei bet kuris kitas, rašęs Naująjį Testamentą.) Malonė ir ramybė yra ne nuo Pauliaus, bet nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Kokias Evangelijos puses Paulius įtraukė į Gal 1, 1–6?
Nors įžanginiame pasveikinime Paulius turėjo mažai vietos Evangelijai išplėtoti, jis meistriškai apibūdino Evangelijos esmę tik keliose trumpose eilutėse. Ant kokios centrinės tiesos Evangelija pastatyta? Pasak Pauliaus, tai ne mūsų paklusnumas Įstatymui, mintis, kurią trimitavo Pauliaus oponentai. Priešingai, Evangelija yra visiškai pagrįsta tuo, ką Kristus atliko dėl mūsų per savo mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą iš numirusių. Kristaus mirtis ir prisikėlimas padarė kažką, ko mes niekada negalėjome padaryti dėl savęs. Pastarieji įveikė nuodėmę ir mirties galią, išlaisvindami Jo sekėjus iš pikto galios, kuri daug žmonių laiko baimėje ir vergijoje.
Pauliui apmąstant nuostabią malonės ir ramybės žinią, kurią Dievas sukūrė mums Kristuje, jis pradeda spontanišką doksologiją (Dievo šlovinimas), užrašytą 5 eilutėje.
Maždaug tiek žodžių, kiek Paulius panaudojo Gal 1, 1–5, užrašykite savo supratimą apie tai, kas yra Evangelijos esmė. Atsakymus atsineškite į klasę.
NĖRA KITOS EVANGELIJOS
Ką paprastai Paulius rašydavo laiškuose po pasveikinimo? Kuo skiriasi Laiškas galatams? Palyginkite Gal 1, 6; Rom 1, 8; 1 Kor 1, 4; Fil 1, 3 ir 1 Tes 1, 2.
Nors savo laiškuose bažnyčioms Paulius palietė įvairiausius vietinius iššūkius ir problemas, jis buvo padaręs įpročiu po pasveikinimo užrašyti maldą ar padėkoti Dievui už laiško skaitytojų tikėjimą. Jis tai darė net laiškuose korintiečiams, susidūrusiems su įvairiausiu abejotinu elgesiu (palyginkite 1 Kor 1, 4 ir 5, 1). Tačiau Galatijoje aplinkybės buvo tokios liūdnos, kad Paulius praleido padėką ir iškart rašė esmę.
Kokius stiprius žodžius Paulius vartojo, kurie parodo jo susirūpinimo lygį tuo, kas vyko Galatijoje? Perskaitykite Gal 1, 6–9; 5, 12.
Paulius nerinko žodžių kaltindamas galatus. Paprasčiau tariant, jis juos apkaltino tuo, kad jie išdavė savo kaip krikščionių pašaukimą. Tiesą sakant, žodis „persimetate“, užrašytas 6 eilutėje, buvo dažnai vartojamas nusakant karius, išdavusius savo šalį dezertyruojant. Dvasiškai kalbant, Paulius sako, kad galatai buvo išdavikai, atsukę Dievui nugarą.
Kaip galatai persimetė nuo Dievo? Rinkdamiesi kitą evangeliją. Paulius nesako, kad yra daugiau nei viena Evangelija, bet kad Bažnyčioje mokantieji, jog tikėti Kristų nepakako (Apd 15, 1–5), elgėsi taip, tarsi būtų dar viena Evangelija. Toks Evangelijos iškraipymas Paulių taip nuliūdino, kad jis norėjo, jog kiekvienas, kuris skelbia kitą Evangeliją, būtų Dievo prakeiktas! (Gal 1, 8) Paulius dėl šios minties buvo toks kategoriškas, kad jis iš esmės pasako tą patį du kartus (Gal 1, 9).
Šiandien net kai kuriose mūsų bažnyčiose vyrauja polinkis virš doktrinos pabrėžti patyrimą. Svarbiausia (mums sakoma) yra mūsų patyrimas, mūsų santykiai su Dievu. Tačiau, kad ir koks svarbus būtų patyrimas, ko Pauliaus žodžiai čia mus moko apie teisingos doktrinos svarbą?
PAULIAUS EVANGELIJOS KILMĖ
Ramybės drumstėjai Galatijoje teigė, kad iš tikrųjų Paulius skelbė Evangeliją dėl noro sulaukti kitų pritarimo. Ką Paulius laiške galėjo padaryti kitaip, jei jis būtų siekęs tik žmogiškojo pritarimo? Perskaitykite Gal 1, 6–9. 11–24.
Kodėl Paulius nereikalavo, kad atsivertę pagonys būtų apipjaustyti? Pauliaus oponentai teigė, jog dėl to, kad Paulius troško atsivertėlių bet kokia kaina. Galbūt jie manė, jog dėl to, kad Paulius žinojo, jog graikai turės abejonių dėl apipjaustymo, jis to nereikalavo. Jis siekė įtikti žmonėms! Reaguodamas į tokius įtarimus, Paulius nurodė savo oponentams kietus žodžius, kuriuos užrašė 8 ir 9 eilutėje.
Jei apaštalas būtų troškęs tik pritarimo, jis tikrai būtų reagavęs kitaip.
Kodėl Paulius sako, kad neįmanoma būti Kristaus sekėju ir tuo pačiu metu mėginti įtikti žmonėms?
Po Pauliaus pareiškimo 11 ir 12 eilutėse, kad jis Evangeliją ir autoritetą gavo tiesiogiai iš Dievo, kaip jo žodžiai 13–24 eilutėse užtvirtina šią mintį?
Nuo 13–24 eilutėse pateiktos autobiografinės Pauliaus aplinkybės iki jo atsivertimo (13–14 eil.), jo atsivertimo laikotarpiu (15–16 eil.) ir vėliau (16–24 eil.). Paulius teigia, kad kiekvieno iš šių įvykių aplinkybės parodo, jog visiškai neįmanoma teigti, kad jis Evangeliją gavo iš kažko kito, o ne Dievo. Paulius nesiruošia tik sėdėti ir leisti kažkam menkinti jo žinią, dvejojant jo pašaukimu. Jis žino, kas su juo atsitiko, jis žino, ko jis buvo pašauktas mokyti, ir jis ketina tai daryti, nepaisant kainos.
Kiek jūs esate tikri dėl savo pašaukimo Kristuje? Kaip jūs galite užtikrintai žinoti, ką Dievas pašaukė jus daryti? Tuo pačiu metu, net jei esate užtikrinti dėl savo pašaukimo, kodėl jūs turite išmokti įsiklausyti į kitų žmonių patarimus?
Tolesniam tyrinėjimui: „Beveik kiekvienoje bažnyčioje buvo narių, kurie gimė žydai. Šiems atsivertėliams žydų mokytojai turėjo tiesioginę prieigą, ir per juos įgijo tvirtą poziciją bažnyčiose. Rašto argumentais buvo neįmanoma paneigti doktrinų, kurių Paulius mokė; todėl jie ėmėsi pačių nesąžiningiausių priemonių, kad susilpnintų apaštalo įtaką ir autoritetą. Jie pareiškė, kad jis nebuvo Jėzaus mokinys ir kad iš Kristaus jis negavo jokio pavedimo; vis dėlto jis nusprendė mokyti doktrinų, tiesiogiai prieštaraujančių toms, kurių laikėsi Petras, Jokūbas ir kiti apaštalai.
Pauliaus sielą sujaudino matomos blogybės, grasinusios greitai sunaikinti šias bažnyčias. Jis iš karto parašė galatams, parodydamas jų klaidingas teorijas, ir itin stipriai barė tuos, kurie atsimetė nuo tikėjimo.“ (E. Vait, „Sketches From the Life of Paul“, 188 p.)
Klausimai aptarimui:
Klasėje perskaitykite savo paaiškinimus apie tai, ką jūs suprantate esant Evangelija. Ko galime pasimokyti iš vienas kito atsakymų?
Pauliaus pasveikinime galatams jis pareiškė, kad Jėzus mirė dėl konkrečios priežasties. Kokia buvo ši priežastis ir kokią reikšmę tai turi mums šiandien?
Gal 1, 14 Paulius sako, kad jis itin uoliai gynė savo tėvų papročius. Šiuo žodžiu jis tikriausiai apibrėžė žodinę fariziejų tradiciją ir patį Senąjį Testamentą. Kokią vietą papročiai gali užimti mūsų tikėjime (jei apskritai gali)? Kokį įspėjimą Pauliaus patyrimas gali mums šiandien pateikti dėl viso papročių klausimo?
Kodėl Paulius, atrodo, „netoleruoja“ tų, kurie tikėjo skirtingai? Dar kartą perskaitykite kai kuriuos apaštalo užrašytus dalykus apie tuos, kurie turėjo kitokią nuomonę dėl Evangelijos. Koks šiandien mūsų bažnyčioje būtų požiūris į asmenį su tokia tvirta, bekompromise pozicija?
Santrauka: Netikri mokytojai Galatijoje bandė pakenkti Pauliaus tarnystei, teigdami, kad jo apaštalystė ir Evangelijos žinia nebuvo iš Dievo. Abiem šiems kaltinimams Paulius pasipriešino pirmose Laiško galatams eilutėse. Jis drąsiai pareiškė, kad yra tik vienas kelias į išganymą, ir aprašė, kaip su jo atsivertimu susiję įvykiai parodo, kad jo pašaukimas ir Evangelija gali būti tik iš Dievo.