Birželio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 6, 9–15; 9, 1–9; 1 Sam 16, 7; Mt 7, 1; Apd 11, 19–21; 15, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: ‘Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų.‘“ (Apd 11, 18)
Ne itin sunku suprasti Saulių iš Tarso (taip pat žinomą kaip apaštalas Paulius po jo atsivertimo) ir kodėl jis padarė tai, ką jis padarė. Kaip pamaldus žydas, kuris visą savo gyvenimą buvo mokomas apie Įstatymo svarbą ir apie greitai ateisiantį politinį Izraelio atpirkimą, idėja dėl ilgai laukto Mesijo, gėdingai nužudyto kaip blogiausio iš nusikaltėlių, Sauliui buvo tiesiog netoleruotina.
Tad nestebina jo įsitikinimas, kad Jėzaus sekėjai buvo neištikimi Torai, ir todėl trukdė Dievo planui dėl Izraelio. Jų tvirtinimai, kad nukryžiuotasis Jėzus buvo Mesijas ir kad Jis prisikėlė iš numirusių buvo, Sauliaus įsitikinimu, didžiausias atsimetimas. Tokios nesąmonės arba tų, kurie atsisakė išsižadėti tokių pažiūrų, tiesiog neįmanoma toleruoti. Saulius buvo pasiryžęs būti Dievo įrankiu ir išvaduoti Izraelį iš šių įsitikinimų. Tad jis pirmą kartą Rašto puslapiuose pasirodo kaip smurtaujantis savo bičiulių žydų, kurie tikėjo, kad Jėzus buvo Mesijas, persekiotojas.
Tačiau Dievas Sauliui turėjo visai kitų planų, apie kuriuos pats Saulius niekada nebūtų net pagalvojęs: šis žydas ne tik skelbs Jėzų kaip Mesiją, jis tai darys pagonims!
KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOTOJAS
Iš pradžių Saulius iš Tarso pasirodo Apaštalų darbuose kaip vienas iš dalyvių Stepono užmušime akmenimis (Apd 7, 58), o vėliau platesnio masto Jeruzalėje prasidėjusiame persekiojime (Apd 8, 1–5). Petras, Steponas, Pilypas, Paulius atlieka svarbų vaidmenį Apaštalų darbų knygoje, nes jie yra įsitraukę į įvykius, lėmusius tai, kad krikščionių tikėjimas išplito ne tik žydų pasaulyje. Steponas yra ypač svarbus, nes jo skelbimas ir kankinystė, atrodo, turėjo didelę įtaką Sauliui iš Tarso.
Pats Steponas buvo graikiškai kalbantis žydas ir vienas iš pirmųjų septynių diakonų (Apd 6, 3–6). Pasak Apaštalų darbų, užsieniečių žydų grupė, atvykusi apsigyventi Jeruzalėje (Apd 6, 9), susiginčijo su Steponu dėl jo skelbimo apie Jėzų. Įmanoma, gal net tikėtina, kad Saulius iš Tarso dalyvavo šiose diskusijose.
Perskaitykite Apd 6, 9–15. Kuo Steponas buvo apkaltintas? Ką šie kaltinimai jums primena? (Taip pat žr. Mt 26, 59–61)
Pasirodo, nuožmų priešiškumą dėl Stepono skelbimo sukėlė du skirtingi dalykai. Viena vertus, Steponas užsitraukė savo priešininkų įtūžį nesuteikdamas pirminės svarbos žydų Įstatymui ir šventyklai, kurie tapo judaizmo centru ir buvo branginami religinės ir tautinės tapatybės simboliai. Bet Steponas padarė kažką daugiau, nei tik sumenkino šias dvi branginamas ikonas; jis uoliai skelbė, kad Jėzus, nukryžiuotas ir prisikėlęs Mesijas, buvo tikrasis žydų tikėjimo centras.
Tad nestebina tai, kad jis supykdė fariziejų Saulių (Fil 3, 3–6), kurio uolumas prieš ankstyvuosius krikščionis rodo, jog jis tikriausiai priklausė griežtam ir karingam fariziejų sparnui, kupinam revoliucinės aistros. Saulius žinojo, kad dar nebuvo įvykdyti didieji pranašiški Dievo karalystės pažadai (Dan 2; Zch 8, 23; Iz 40–55), ir jis tikriausiai manė, kad jo užduotis – tai padėti Dievui priartinti tą dieną, o tai gali būti padaryta apvalant Izraelį nuo religinio sugedimo, įskaitant idėją, kad Jėzus buvo Mesijas.
Įsitikinęs, kad jis buvo teisus, Saulius buvo pasirengęs nužudyti tuos, kurie, jo nuomone, buvo neteisūs. Nors mums reikia uolumo ir užsidegimo, kaip mes mokomės sutramdyti šį uolumą suvokimu, kad kartais mes tiesiog galime klysti?
SAULIAUS ATSIVERTIMAS
„Jis klausė: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?‘ Šis atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.‘“ (Apd 9, 5)
Nors Sauliaus ankstyvosios Bažnyčios persekiojimas prasideda ganėtinai nepastebimai (mat jis tik palaikė Stepono budelių drabužius), persekiojimai greitai sustiprėjo (žr. Apd 8, 1–3; 9, 1–2. 13–14. 21; 22, 3–5). Kai kurie iš Luko pavartotų žodžių Sauliui apibūdinti nusako laukinį, žiaurų žvėrį ar plėšikaujantį kareivį, pasiruošusį sunaikinti savo priešininką. Žodis, Apd 8, 3 išverstas – „išnaikinti“, pavyzdžiui, graikiškame Senojo Testamento vertimo variante (Ps 80, 14) nusako nevaldomą ir žalingą šerno elgesį. Sauliaus žygis prieš krikščionis aiškiai nebuvo neryžtingas ir patogus dalykas; tai buvo sąmoningas ir ilgalaikis planas sunaikinti krikščionių tikėjimą.
Perskaitykite tris Sauliaus atsivertimo aprašymus (Apd 9, 1–18; 22, 6–21; 26, 12–19). Kokį vaidmenį šiame patyrime atliko Dievo malonė? Kitaip tariant, kiek Saulius nusipelnė jam parodyto Viešpaties gerumo?
Žmogiškuoju požiūriu, Sauliaus atsivertimas turėjo atrodyti neįmanomas (tai paaiškina daugelio išreikštą skepticizmą, kai jie pirmą kartą išgirdo apie jo atsivertimą).
Vienintelis dalykas, kurio Saulius nusipelnė, – tai bausmė, bet vietoj to Dievas parodė malonę šiam uoliam žydui. Tačiau svarbu pažymėti, kad Sauliaus atsivertimas vis dėlto neįvyko vakuume, nei atsivertimas buvo priverstinis.
Saulius nebuvo bedievis. Jis buvo religingas žmogus, nors rimtai klydo dėl savo supratimo apie Dievą. Jėzaus žodžiai Pauliui: „Sunku tau spyriotis prieš akstiną!“ (Apd 26, 14), – rodo, kad Dvasia įtikinėjo Saulių. Senovės pasaulyje akstinas buvo lazda aštriu galu, naudojama paraginti jaučius, kai jie neardavo. Tam tikrą laiką Saulius priešinosi Dievo paraginimui, bet galiausiai jam keliaujant į Damaską, per stebuklingą susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi, Saulius nusprendė nebekovoti.
Prisiminkite savo atsivertimo patyrimą. Gal pastarasis nebuvo toks dramatiškas kaip Pauliaus (dauguma jų tokie nebūna), bet kokiu panašiu būdu jūs buvote Dievo malonės gavėjai? Kodėl svarbu niekada nepamiršti, kas mums buvo suteikta Kristuje?
SAULIUS DAMASKE
Sauliui susidūrus su Jėzumi, jis nebematė ir jam buvo liepta eiti į vyro, vardu Judas, namus ir ten laukti kito vyro, Ananijo. Neabejotina, fizinis Sauliaus aklumas buvo galingas priminimas didesnio, t.y. dvasinio aklumo, kuris privedė jį prie Jėzaus sekėjų persekiojimo.
Jėzaus pasirodymas jam kelyje į Damaską viską pakeitė. Kur Saulius manė esąs teisus, jis iš esmės klydo. Užuot dirbęs dėl Dievo, jis veikė prieš Dievą. Į Damaską Saulius įžengė jau kitas žmogus, ne išdidus ir uolus fariziejus, atvykęs iš Jeruzalės. Užuot valgęs ir gėręs, Saulius praleido pirmąsias tris dienas Damaske pasninkaudamas ir melsdamasis, apmąstydamas visa, kas įvyko.
Perskaitykite Apd 9, 10–14. Įsivaizduokite, ką turėjo pagalvoti Ananijas: persekiotojas Saulius dabar ne tik tikėjo Jėzų, jis taip pat buvo Paulius, Dievo išrinktasis apaštalas nešti Evangeliją į pagonių pasaulį. (žr. Apd 26, 16–18)
Nestebina tai, kad Ananijas buvo šiek tiek sutrikęs. Jei bažnyčia Jeruzalėje neskubėjo priimti Pauliaus praėjus trim metams po jo atsivertimo (Apd 9, 26–30), galima įsivaizduoti, kokie klausimai ir susirūpinimas kilo Damasko tikinčiųjų širdyje praėjus vos kelioms dienoms po šio įvykio!
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Ananijui apsireiškė Viešpats ir jam pasakė stebinančią ir netikėtą naujieną apie Saulių iš Tarso; jei ne apsireiškimas, gali būti, kad Ananijo niekas nebūtų įtikinęs, jog tai, ką jis išgirdo apie Saulių, yra tiesa, kad įtikėjusių žydų priešas dabar tapo vienu iš jų.
Saulius išvyko į Damaską su aukštųjų kunigų įgaliojimais ir leidimu išrauti krikščionišką tikėjimą su šaknimis; (Apd 26, 12) tačiau Dievas Sauliui turėjo visiškai kitą užduotį, tokią, kuri pagrįsta daug didesniu autoritetu. Saulius turėjo nešti Evangeliją į pagonių pasaulį, idėja, kuri Ananijui ir kitiems įtikėjusiems žydams turėjo būti dar labiau šokiruojanti nei pats Sauliaus atsivertimas.
Ten, kur Saulius siekė apriboti krikščioniškojo tikėjimo sklaidą, dabar Dievas panaudos jį skleisti šį tikėjimą taip toli, kaip įtikėję žydai net neįsivaizdavo.
Perskaitykite 1 Sam 16, 7; Mt 7, 1; 1 Kor 4, 5. Kokia šiose eilutėse yra žinia dėl atsargumo, kaip mes žiūrime į kitų žmonių dvasinį patyrimą? Kokių klaidų jūs padarėte spręsdami apie kitus, ir ko pasimokėte iš šių klaidų?
EVANGELIJA SKELBIAMA PAGONIMS
Kur buvo įkurta pirmoji iš pagonių atsivertusiųjų Bažnyčia? Kokie įvykiai paskatino atsivertusiuosius ateiti į Bažnyčią? (Apd 11, 19–21, 26) Ką tai jums primena iš Senojo Testamento laikų? (žr. Dan 2)
Persekiojimai, prasidėję Jeruzalėje po Stepono mirties, paskatino daug atsivertusių žydų bėgti beveik penkis šimtus kilometrų į šiaurę Antiochijon. Kaip Romos provincijos Sirijos sostinė, Antiochija pagal svarbą buvo vos antroje vietoje po Romos ir Aleksandrijos. Gyventojai, apytiksliai penki šimtai tūkstančių, buvo labai kosmopolitiški, todėl tai buvo ideali vieta ne tik atsivertusių pagonių Bažnyčiai, bet ir ankstyvosios Bažnyčios bazė pasaulinei misijai.
Kokie įvykiai Antiochijoje lėmė Barnabo vizitą į šį miestą ir jo vėlesnį sprendimą pakviesti Paulių prisijungti prie jo Antiochijoje? Koks čia yra pateikiamas Bažnyčios vaizdas? (Apd 11, 20–26)
Sunku sudaryti Pauliaus gyvenimo chronologiją, tačiau atrodo, kad praėjo penkeri metai po jo vizito į Jeruzalę, kai jis jau buvo atsivertęs (Apd 9, 26–30) ir Barnabo kvietimo prisijungti prie jo Antiochijoje. Ką Paulius veikė visus tuos metus? Sunku tiksliai pasakyti. Tačiau remiantis jo komentarais Gal 1, 21, apaštalas galėjo skelbti Evangeliją Sirijos ir Kilikijos srityse. Kai kurie teigė, kad, galbūt, būtent per šį laikotarpį apaštalo išsižadėjo jo šeima (Fil 3, 8) ir jis patyrė negandų, kurias aprašė 2 Kor 11, 23–28. Dvasios vedama Bažnyčia Antiochijoje klestėjo. Apd 13, 1 rodo, kad kosmopolitišką miesto pobūdį netrukus atspindėjo etninė ir kultūrinė įvairovė pačioje Bažnyčioje. (Barnabas iš Kipro, Lucius – kirėnietis, Paulius iš Kilikijos, Simonas matyt iš Afrikos, ir pagalvokite apie visus atsivertusius pagonis.) Dabar Dvasia siekė nunešti Evangeliją dar daugiau pagonių naudojant Antiochiją kaip bazę platesnei misionieriškai veiklai, toliau nei Sirija ir Judėja.
Dar kartą perskaitykite Apd 11, 19–26. Ko galime pasimokyti iš Bažnyčios Antiochijoje, kultūriškai ir etniškai labai įvairiai Bažnyčiai, kas galėtų padėti bažnyčioms šiandien atkartoti tai, kas ten buvo gera?
NESUTARIMAI BAŽNYČIOJE
Žinoma, žmogiško nieko nėra tobulo, ir greitai ankstyvoje tikinčiųjų bendruomenėje kilo problemų.
Pradžiai, ne visi buvo patenkinti įtikėjusių pagonių atėjimu į ankstyvąją Bažnyčią. Nesutarimas kilo ne dėl misijos pagonims sampratos, bet dėl to, kokiu pagrindu pagonims turėtų būti leidžiama prisijungti. Kai kuriems atrodė, kad nepakako tik tikėjimo Jėzų kaip apibrėžiančio krikščioniško ženklo; tikėjimas, teigė jie, turi būti papildytas apipjaustymu ir paklusimu Mozės Įstatymui. Kad būtų tikri krikščionys, jie tvirtino, pagonys turėjo būti apipjaustyti. (Apd 10, 1–11, 18 matyti pasidalijimo tarp žydų ir pagonių apimtį per Petro patyrimą su Kornelijumi ir sekusią reakciją.)
Oficialūs vizitai iš Jeruzalės, kuriais buvo stebimas Pilypo darbas tarp samariečių (Apd 8, 14) ir darbas su Antiochijos pagonimis (Apd 11, 22), gali reikšti tikrą susirūpinimą dėl ne žydų įtraukimo į krikščionių bendruomenę. Vis dėlto, reakcija į Petro pakrikštytą Kornelijų, neapipjaustytą romėnų kareivį, yra aiškus nesutarimų pagonių klausimu tarp ankstyvųjų tikinčiųjų pavyzdys. Retas pagonies įtraukimas, pavyzdžiui, Kornelijaus, galėjo kai kuriuos paskatinti jaustis nepatogiai, tačiau Pauliaus tikslingos pastangos plačiai atverti Bažnyčios duris pagonims tikėjimo Jėzų pagrindu lėmė kai kurių suplanuotus bandymus pakenkti Pauliaus tarnystei.
Kaip kai kurie tikintieji iš Judėjos bandė priešintis Pauliaus darbui su atsivertusiais pagonimis Antiochijoje? Apd 15, 1–5.
Nors Jeruzalės susirinkimas, Apd 15, galiausiai pritarė Pauliui dėl apipjaustymo klausimo, priešinimasis Pauliaus tarnystei tęsėsi. Apytiksliai po septynerių metų, Pauliaus paskutiniojo vizito į Jeruzalę metu, daugelis vis dar buvo įtarūs dėl Pauliaus Evangelijos. Tiesą sakant, Pauliui apsilankius šventykloje, jis vos neprarado savo gyvybės, kai žydai iš Azijos „pakėlė riksmą: Izraelitai, gelbėkit! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią šventyklą.“ (Apd 21, 28; taip pat žr. Apd 21, 20–21)
Pastatykite save į šių tikinčiųjų žydų, kuriems Pauliaus mokymas kėlė susirūpinimą, padėtį. Kodėl jų rūpestis ir priešinimasis atrodo kažkiek pagrįsti? Ko galime pasimokyti iš to, kaip mūsų pačių išankstinis nusistatymas, taip pat kultūrinės (ir net religinės) sąvokos, gali mus suklaidinti? Kaip mes galime išmokti apsisaugoti nuo tų pačių klaidų, nepaisant to, kad ir kokie geri būtų mūsų ketinimai?
Tolesniam tyrinėjimui: Dėl asmeninio atsivertimo ir bažnyčios santykio perskaitykite E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 3 t., 430-434 p. Apie ankstyvą Pauliaus gyvenimą ir jo atsivertimą skaitykite „SDA Bible Commentary“, 6 t., 226-234 p.
„Paulius anksčiau buvo žinomas kaip karštas žydų religijos gynėjas ir nepailstantis Jėzaus sekėjų persekiotojas. Šio drąsaus, nepriklausomo, ištvermingo, talentingo ir išsilavinusio žmogaus tarnavimas buvo itin veiksmingas. Jis galėjo mąstyti neįtikėtinai įžvalgiai, o jo geliantis sarkazmas pastatydavo priešininką į nepavydėtiną padėtį. Ir štai žydai išvydo šį jauną daug žadėjusį žmogų susivienijusį su tais, kuriuos jis ką tik persekiojo, ir be baimės skelbiantį Jėzaus vardą.
Mūšyje žuvęs generolas savo kariuomenei yra prarastas, bet jo mirtis papildomų jėgų priešui nesuteikia. Tačiau kai talentingas žmogus stoja priešininko pusėn, ne tik nukenčia jo buvusieji pavaldiniai, bet ir laimi tie, prie kurių jis sąmoningai prisijungė. Saulius iš Tarso kelyje į Damaską galėjo būti lengvai nutrenktas Viešpaties mirtinai, ir tai persekiotojams būtų buvęs galingas smūgis. Tačiau Dievas per savo apvaizdą ne tik pagailėjo Sauliaus gyvybės, bet atvertė jį, taip perkeldamas jį iš priešo pusės į Kristaus pusę. Iškalbingas oratorius ir griežtas kritikas Paulius, turintis aiškų tikslą ir nepalenkiamą drąsą, pasižymėjo būtent tomis savybėmis, kurių reikėjo ankstyvajai Bažnyčiai“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 93 p.).
Klausimai aptarimui:
Ko galime pasimokyti iš to, kad kai kurie iš Pauliaus pačių aršiausių oponentų buvo žydai, tikėję Jėzų?
Kaip jūs galite pastovėti už religinius principus ir tuo pačiu metu užtikrinti, kad jūs nekovojate prieš Dievą?
Santrauka: Sauliaus susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi kelyje į Damaską buvo lemiama akimirka jo gyvenime ir ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Kadaise Bažnyčios persekiotoją Dievas pakeitė ir padarė jį savo rinktiniu apaštalu nešti Evangeliją į pagonių pasaulį. Tai, kad Paulius įtraukė pagonis į Bažnyčią tik tikėjimo pagrindu, kai kuriems Bažnyčioje pasirodė sudėtinga sąvoka, o tai galingas pavyzdys, kaip išankstinė nuomonė ir prietarai gali trukdyti mūsų misijai.