Liepos 29–rugpjūčio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 3, 15–20; Pr 9, 11–17; Mt 5, 17–20; Iš 16, 22–26; Pr 15, 1–6.
Įsimintina eilutė: „Jei paveldėjimas būtų iš Įstatymo, tai negalėtų būti iš pažado. O Dievas dovanojo jį Abraomui pažadu.“ (Gal 3, 18)
Kartą kažkas paklausė politiko: „Ar įvykdėte visus pažadus, duotus rinkiminės kampanijos metu?“ Jis atsakė: „Taip… Bent jau tuos, kuriuos ketinau įvykdyti.“
Turbūt visiems yra tekę nusivilti dėl neįvykdyto pažado. Tikriausiai ir patys esame pažadėję, bet neištesėję pažado.
Kartais žmonės pažada ketindami laikytis pažado, bet vėliau jo neištesi. Kiti žada žinodami, kad, iškart po pasakytų ar užrašytų žodžių, visa tai – melas.
Laimei, Dievo pažadai yra kitokie. Dievo Žodis nesikeičia. „Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu, ką užsimojau, tą ir padarysiu.“ (Iz 46, 11)
Šią savaitę tyrinėsime, kaip Paulius parodo Dievo pažado Abraomui ir Įstatymo, duoto Izraeliui po 430 metų, santykį. Kaip pastarąjį reikėtų suprasti, ir kokia jo reikšmė Evangelijos skelbimui?
ĮSTATYMAS IR TIKĖJIMAS (Gal 3, 15–18)
Net jei jo priešininkai pripažintų, kad Abraomas pirmiausia išsiskyrė tikėjimu, Paulius žinojo, jog jie vis tiek klaustų, kodėl Dievas davė Įstatymą Izraeliui praėjus apytiksliai keturiems šimtmečiams? Argi Įstatymas nepanaikino ankstesnės Sandoros?
Ką Paulius norėjo pasakyti lygindamas žmogaus testamentą ir Dievo Sandorą su Abraomu? Gal 3, 15–18
Sandora ir testamentas nėra tas pat. Sandora paprastai yra susitarimas tarp dviejų ar daugiau žmonių, dažnai vadinama sandėriu ar sutartimi, o testamentas yra vieno asmens pareiškimas. Graikiškame Senojo Testamento vertime (graikiškai – Septuagint) Dievo Sandora su Abraomu neapibūdinama vartojant graikišką žodį syntheke, kuris paprastai reiškia tarpusavio susitarimą ar sutartį. Vietoj to vartojamas žodis diatheke (testamentas). Kodėl? Turbūt todėl, kad vertėjai pripažino, jog Dievo Sandora su Abraomu nebuvo dviejų asmenų sutartis, įpareigojanti abi šalis vykdyti pažadus. Priešingai, Dievo Sandora nebuvo pagrįsta niekuo kitu, bet Jo paties valia. Nebuvo jokių jei, ir, bet. Abraomas tiesiog turėjo pasitikėti Dievo žodžiu.
Pasinaudodamas žodžiais testamentas ir sandora, Paulius pabrėžė konkrečias Dievo Sandoros su Abraomu ypatybes. Kaip žmogaus testamente, taip ir Dievo pažadas yra susijęs su konkrečiu asmeniu, t.y. Abraomu ir jo palikuonimis (Pr 12, 1–5; Gal 3, 16), įskaitant ir paveldą (Pr 13, 15; 17, 8; Rom 4, 13; Gal 3, 29). Pauliui svarbiausia yra nesikeičiantis Dievo pažadas. Kaip žmogaus testamentas negali būti pakeistas, taip per Mozę duotas Įstatymas negali tiesiog panaikinti Dievo Sandoros su Abraomu. Dievo Sandora – tai pažadas (Gal 3, 16), o Dievas vykdo pažadus (Iz 46, 11; Hbr 6, 18).
Pateiktose eilutėse pakeiskite žodį sandora į pažadas. Kas yra sandoros esmė kiekvienoje eilutėje? Kaip supratimas, kad Dievo Sandora – tai pažadas, daro eilutę aiškesnę, ir kaip tai padeda mums geriau suprasti, kas yra sandora? (Pr 9, 11–17; 15,18; 17, 1–21) Ko tai taip pat moko mus apie Dievo charakterį, ir tai, kad mes galime pasitikėti Juo?
TIKĖJIMAS IR ĮSTATYMAS (Rom 3, 31)
Paulius smarkiai įtikinėjo dėl tikėjimo pranašumo žmogaus santykiuose su Dievu. Apaštalas pakartotinai dėstė, kad nei apipjaustymas, nei kiti Įstatymo darbai nėra būtini išgelbėjimui: „žinome, jog žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais“ (Gal 2, 16). Ne Įstatymo darbai, bet tikėjimas yra svarbiausia tikinčiajam (Gal 3, 7). Šis pakartotinis Įstatymo darbų neigimas kelia klausimą: „ar Įstatymas yra bevertis? Ar Dievas panaikino Įstatymą?“
Kadangi žmogus yra išgelbėjamas tikėjimu, o ne Įstatymo darbais, ar Paulius norėjo pasakyti, kad tikėjimas panaikina Įstatymą? Kas pasakyta kitose eilutėse? Palyginkite Rom 3, 31 su Rom 7, 7. 12; 8, 3 ir Mt 5, 17–20.
Pauliaus argumentas Rom 3 yra paralelė jo diskusijai apie tikėjimą ir Įstatymą Laiške galatams. Jausdamas, kad jo komentarai galėtų paskatinti manyti, jog jis išaukština tikėjimą Įstatymo sąskaita, Paulius užduoda retorinį klausimą: „O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą?“ Žodis panaikiname graikiškai – katargeo. Pastarąjį Paulius vartoja dažnai, ir šis žodis gali būti verčiamas, pavyzdžiui, panaikinti (Rom 3, 3; Ef 2, 15), sunaikinti (Rom 6, 6; 1 Kor 6, 13). Aišku, jei Paulius būtų norėjęs pagrįsti, kad Įstatymą kažkaip panaikinto kryžius, kaip šiandien tvirtina kai kurie žmonės, neva apaštalas to mokė, šis laikas tam būtų kaip niekada tinkamas. Tačiau Paulius ne tiktai kategoriškai paneigė tai, bet ir dėstė, kad jo Evangelija patvirtina Įstatymą!
„Išganymo planas tikėjimu atskleidžia, kad Dievas skiria ypatingą dėmesį Įstatymo reikalavimams, nes Jis parūpino permaldaujančią Auką. Jei nuteisinimas tikėjimu panaikina Įstatymą, nereiktų teikiančios atleidimą Kristaus mirties, išlaisvinančios nusidėjėlį iš jo nuodėmių ir sutaikančios su Dievu. Be to, tikras tikėjimas savaime leidžia suprasti, kad žmogus yra pasiruošęs vykdyti Dievo valią, paklusdamas Jo Įstatymui. […] Tikras tikėjimas, pagrįstas meile iš visos širdies Išgelbėtojui, gali skatinti tiktai paklusti.“ („The SDA Bible Commentary, t. 6, 510 p.)
Pagalvokite, jei Paulius tikrai turėjo omenyje, kad tikėjimas panaikina būtinybę laikytis Įstatymo, argi, pavyzdžiui, svetimavimas daugiau nebūtų nuodėme, ar vogimas, ar žudymas? Pagalvokite, nuo ko jus apsaugo paprasčiausias klusnumas Dievo Įstatymui, pavyzdžiui, liūdesio, skausmo ir kančių. Kokias kančias jūs ar kiti patyrėte tik dėl neklusnumo Dievo Įstatymui?
ĮSTATYMO TIKSLAS
Gal 3, 19–29 Paulius ne kartą užsimena apie Įstatymą. Į kokį Įstatymą Paulius pirmiausiai kreipia dėmesį šiame Laiško galatams skyriuje?
Kai kurie, manydami, jog žodis kol 19 eilutėje rodo, kad šis Įstatymas buvo laikinas, nusprendė, jog ši eilutė turi būti siejama su apeiginiu Įstatymu, nes jo tikslas buvo atliktas ant kryžiaus ir todėl nebegaliojo. Nors taip suprasti galima, neatrodo, kad Laiške galatams Paulius kalbėjo apie tai. Tuo metu, kai ir apeiginis, ir moralės Įstatymas buvo pridėtas dėl nusižengimų, pamatysime, svarstydami kitą klausimą, kad Paulius, atrodo, pirmiausiai omenyje turi moralės Įstatymą.
Ar Paulius sako, kad Įstatymas buvo pridėtas? Prie ko, ir kodėl? Palyginkite Gal 3, 19 ir Rom 5, 13. 20.
Paulius nesako, kad Įstatymas buvo pridėtas prie Dievo Sandoros su Abraomu, tarsi tai buvo tam tikras priedas, pakeitęs pirmines sąlygas. Įstatymas galiojo iki Sinajaus (žr. kitą pamokos dalį). Vietoj to Paulius turi omenyje, kad Įstatymas buvo duotas Izraeliui kitu tikslu. Jis turėjo nukreipti žmones į Dievą ir malonę, kurią Jis siūlo visiems ateinantiems pas Jį tikėjimu. Įstatymas parodo mums mūsų nuodėmingą būklę ir tai, kad mums reikia Dievo malonės. Įstatymas nebuvo tam tikra programa pelnyti išgelbėjimui. Priešingai, jis buvo duotas, Paulius sako, kad nusikaltimas dar padidėtų (Rom 5, 20); t.y., kad aiškiau mums parodytų nuodėmę mūsų gyvenime (Rom 7, 13).
Tuo metu, kai apeiginis Įstatymas nurodė į Mesiją ir pabrėžė šventumą bei Išgelbėtojo reikalingumą, moralės Įstatymas, kartu su visais nedarysi to ir ano, kurie parodo nuodėmę ir tai, kad nuodėmė nėra tik dalis natūralios mūsų prigimties, bet Dievo Įstatymo laužymas (Rom 3, 20; 5, 13. 20; 7, 7–8. 13). Dėl to Paulius sako: „kur nėra Įstatymo, ten nėra nė nusižengimo“ (Rom 4, 15). „Įstatymas – tarsi didinamasis stiklas, kuris iš tikrųjų nepadaugina sutepusių drabužį dėmių skaičiaus, bet padidina jas, išryškindamas ir atskleisdamas tas, kurių negalima pamatyti plika akimi.“ (William Hendriksen, New Testament Commentary, Exposition on Galatians (Grand Rapids, Mich.: Baker Book House, 1968), 141 p.)
DIEVO ĮSTATYMO TERMINAS
Ar Pauliaus teiginys apie pridėtą Įstatymą, kuris buvo duotas ant Sinajaus kalno, reiškia, kad Įstatymas neegzistavo anksčiau? Jei ne, koks buvo skirtumas prieš ir po Sinajaus? Perskaitykite Pr 9, 5–6; 18, 19; 26, 5; 39, 7–10; Iš 16, 22–26.
Dievui neprireikė griaustinio, žaibo ir mirties bausmės (Iš 19, 10–23), kad atskleistų savo Įstatymą Abraomui. Kodėl, tada, izraelitams Įstatymas buvo duotas būtent taip? Todėl, kad jiems vergaujant Egipte, izraelitai nebematė Dievo šlovės ir nebesuprato Jo aukštų moralės standartų. Žydams reikėjo atskleisti jų pačių nuodėmingumą ir Dievo Įstatymo šventumą. Apreiškimas ant Sinajaus kalno būtent tai ir padarė.
Ką Paulius turi omenyje, sakydamas, kad Įstatymas buvo pridėtas, „kol ateis palikuonis, kuriam skirtas pažadas“? Gal 3, 16–19.
Daugelis mano, kad ši eilutė reiškia, jog Įstatymas, duotas ant Sinajaus kalno, buvo laikinas. Jis buvo duotas praėjus 430 m. po Abraomo ir buvo įvykdytas atėjus Kristui. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja Pauliaus mintims apie Įstatymą Laiške romiečiams bei kitoms Rašto eilutėms, pavyzdžiui, Mt 5, 17–19.
Skaitant šią eilutę dažnai klystama dėl žodelio kol, neva pastarasis apibūdina tam tikrą laiko trukmę. Tačiau taip nėra. Apibūdinant asmenį, kuris bijo Viešpaties, Ps 112, 8 parašyta: „Jo širdis patvari, jis nesibaimina, ir ilgainiui jo priešai bus nugalėti.“ Apr 2, 25 Jėzus sako: „tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu.“ Ar tai reiškia, kad Jėzui atėjus mūsų širdys nebus patvarios ir mums nebereikės laikytis to, ką turėjome?
Įstatymo vaidmuo nesibaigė Kristui atėjus. Kol Įstatymas egzistuos, tol jis atskleis nuodėmę. Paulius turėjo omenyje, kad Kristaus atėjimas žymi lemiamą tašką žmogiškoje istorijoje. Kristus padarė tai, ko Įstatymas negalėjo ir niekada negalės padaryti – parūpinti tinkamą priemonę, kad pagytume iš nuodėmės, t.y. nuteisintų nusidėjėlius ir Dvasia įgyvendintų savo Įstatymą juose (Rom 8, 3–4).
Ar kada nors esate pagalvoję, jei Viešpats padarytų tą arba aną, tada niekada Juo nebeabejočiau? Pagalvokite apie tai, kas įvyko prie Sinajaus, apie tai, kokias galingas Dievo galios apraiškas matė izraelitai – tačiau, ką jie padarė? Ką tai turi pasakyti jums apie tikrą tikėjimą ir kaip mes jį gauname bei palaikome? (žr. Kol 2, 6)
PAŽADO PRANAŠUMAS
„Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius.“ (Apd 7, 38)
Gal 3, 19–20 Paulius toliau dėsto, kad Įstatymas nepanaikina malonės Sandoros; tai svarbu, nes jei jo priešininkų teologija būtų teisinga, Įstatymas malonės Sandorą anuliuotų. Tada pagalvokite, kokia būtų mūsų padėtis, jei būdami nusidėjėliais turėtume pasitikėti Įstatymo vykdymu, o ne Dievo malone, kad būtume išgelbėti. Galiausiai liktume be vilties.
Nors Pauliaus komentarų Gal 3, 19–20 detales suprasti sudėtinga, pagrindinis dalykas yra aiškus: Įstatymas talkina pažadui, nes jis buvo duotas per angelus ir Mozę. Išėjimo knygoje, kai buvo duotas Įstatymas, angelai neminimi, bet jie minimi keliose kitose vietose Šventajame Rašte (Įst 33, 2; Apd 7, 38. 53; Hbr 2, 2). Vartodamas žodį tarpininkas 1 Tim 2, 5, Paulius kalba apie Kristų, bet jo komentarai čia yra stipri užuomina, kad jis turi omenyje Įst 5, 5, kur Mozė sako: „Aš stovėjau tuo metu tarp Viešpaties ir jūsų, kad perduočiau jums Viešpaties žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir nekopėte į kalną.“
Nors Įstatymo davimas ant Sinajaus buvo didingas įvykis, dalyvaujant gausybei angelų, nors Mozė atliko labai svarbų vaidmenį kaip Įstatymo davėjas, Įstatymas buvo duotas netiesiogiai. Tačiau akivaizdu, kad Dievo pažadas buvo duotas tiesiogiai Abraomui (taigi ir visiems tikintiesiems), nes nereikėjo jokio tarpininko. Galiausiai, kad ir koks svarbus bebūtų Įstatymas, jis nėra pakaitalas išgelbėjimo pažadui per malonę tikėjimu. Priešingai, Įstatymas padeda mums geriau suprasti tai, koks nuostabus iš tikrųjų yra šis pažadas.
Apibūdinkite Abraomo tiesioginį susidūrimą su Dievu. Kuo šis betarpiškumas buvo naudingas? Atsižvelkite į Pr 15, 1–6; 18, 1–33; 22, 1–18.
Pagalvokite apie kitus panašius biblinius pavyzdžius: Adomas ir Ieva Edene (Pr 3); Jokūbo matyti laiptai (Pr 28); Paulius pakeliui į Damaską (Apd 9). Galbūt jūs nepatyrėte tokių dramatiškų įvykių, tačiau kaip Dievas apsireiškė jums? Taip pat paklauskite savęs, ar kažkas jūsų asmeniniame gyvenime galėtų neleisti jums palaikyti tokių artimų ir betarpiškų santykių su Dievu, kokius patyrė Abraomas? Jei taip, ką reikėtų daryti, kad pasikeistumėte?
Tolesniam tyrinėjimui: „Egipto vergovėje žmonės buvo didžia dalimi praradę Dievo ir Abraomo Sandoros principų pažinimą. Išvesdamas juos iš Egipto Dievas norėjo atskleisti jiems savo galią ir gailestingumą, paskatinti Jį mylėti ir Juo pasikliauti. Jis nuvedė juos prie Raudonosios jūros, – kur egiptiečiams persekiojant išsigelbėti atrodė neįmanoma, – kad jie galėtų suvokti, kokie yra bejėgiai, kaip jiems reikalinga dieviška pagalba; ir tada Jis juos išlaisvino. Taip jiems buvo įkvėpta meilė ir dėkingumas Dievui ir pasitikėjimas Jo gelbstinčia galia. Išvaduodamas iš Pasaulio vergijos Jis priartino juos prie savęs.
Tačiau jiems reikėjo įteigti dar svarbesnę tiesą. Gyvendami stabmeldystės ir ištvirkavimo aplinkoje jie iš tiesų nesuprato Dievo šventumo, nepaprasto savo širdžių nuodėmingumo, valios stokos paklusti Dievo Įstatymui ir būtinybės turėti Išgelbėtoją. Viso to juos reikėjo išmokyti.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 293 p.)
„Dievo Įstatymas, didingai duotas ant Sinajaus kalno, yra pasmerkimas nusidėjėliui. Įstatymas tik pasmerkia, ir nėra jame galios atleisti ar išpirkti“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentaras, 6 t., 1094 p.).
Klausimai aptarimui:
Pagalvokite apie pažadus, ypač neįvykdytus. Ką jautėte tiems, kas sulaužė jums duotą pažadą? Koks buvo skirtumas, jei jūs žinojote, kad žmogus ketino laikytis pažado, bet paskui arba negalėjo, arba persigalvojo, arba jei jūs supratote, kad žmogus niekada neketino vykdyti duoto pažado? Ką tai padarė jūsų pasitikėjimui juo, kai pažadas buvo neįvykdytas, kad ir kokia bebūtų to priežastis? Ką jums reiškia žinojimas, kad galite pasikliauti Dievo pažadais? Galbūt klausimas turėtų būti toks: kaip jūs galite išmokti pasikliauti Dievo pažadais?
Kokį pavojų mums kelia sugedusi aplinka, kad nebematome svarbių Dievo mums duotų tiesų? Kaip mes galime suprasti, kuo pavojinga sugedusios aplinkos įtaka, ir kaip galime pastarąją neutralizuoti?
Santrauka: Įstatymo davimas ant Sinajaus kalno nepadarė negaliojančiu Dievo Abraomui duoto pažado. Nei Įstatymas pakeitė pažado sąlygas. Įstatymas buvo duotas, kad žmonės galėtų suprasti, kokie jie iš tikrųjų nuodėmingi ir pripažintų, kad jiems patiems reikia Dievo pažado Abraomui ir jo palikuonims.