Kovo 26 – balandžio 1d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 1; Mk 12, 35–37; Iz 9, 5–6; Rom 5, 8; Jn 2, 25; Jer 29, 13; Mt 2, 1–14.
Įsimintina eilutė: „Jis išgelbės Savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).
Įkvėptas Šventosios Dvasios, Matas pradėjo savo evangeliją genealogija; bet ne šiaip kokia nors, o Jėzaus Kristaus genealogija. Pastarojoje apaštalas atskleidė net tuos protėvius, kurių dauguma žmonių nebūtinai norėtų pripažinti savo protėviais.
Galbūt dėl to, kad pats buvo šioks toks atstumtasis, Matas tikriausia galėjo susitapatinti su tokiais protėviais. Galų gale, jis buvo priešui parsidavęs žydas muitininkas, faktiškai mokėjęs Romai už galimybę rinkti mokesčius iš savo paties tautiečių. Žinoma, kad jis nebuvo savo tautos mylimas žmogus.
Žmonės žiūri į išorę, bet Dievas žvelgia į širdį. Neabejotina, žiūrėdamas į Mato širdį, Viešpats pasirinko šį paniekintą muitininką būti Jo mokiniu. Pašauktas, Matas atėjo, atsisakęs ankstesnio gyvenimo dėl naujo gyvenimo Jėzuje.
Taigi Matas sekė savo Viešpatį, užrašė įvykius, ir vieną dieną jis kažką duos savo tautai ir pasauliui. Ir tai nebus mokesčių kvitas, bet brangus pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą.
PRADŽIOS KNYGA
„Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo, kilmės knyga“ (Mt 1, 1).
Nuo pat pradžių Matas pavadino savo raštus „knyga“ (iš graikų kalbos žodžio – biblos, kuris gali reikšti „šventą raštą“), Jėzaus protėvių „kilmės knyga“. Iš tiesų graikiškas žodis, verčiamas žodžiu „kilmė“ arba „karta“, gali būti verčiamas – „pradžia“. Tad galima teigti, kad Matas savo evangeliją pradėjo „pradžios knyga“.
Kaip Senasis Testamentas prasideda knyga apie pasaulio sukūrimą, Evangelija pagal Matą (tad ir pats Naujasis Testamentas) prasideda knyga apie patį Kūrėją, ir apie Atpirkimo darbą, kurį atlikti gali tik Kūrėjas.
Ką šios eilutės pasako apie Jėzų? Jn 1, 1–3; Hbr 1, 1–3; Mch 5, 1; Mk 12, 35–37.
„Per visą amžinybę Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu; Jis buvo ‘Dievo atvaizdas’, Jo didybės ir galybės atvaizdas, ‘Dievo šlovės atšvaitas’. […]
Atėjęs gyventi su mumis, Jėzus turėjo apreikšti Dievą ir žmonėms, ir angelams. Jis buvo Dievo Žodis – balsiai išreikšta Dievo mintis“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 13 p.).
Tačiau Matui svarbiausia buvo ne Kristaus dieviškumas, priešingai nei Jonui (žr. Jn 1, 1–4), kuris iš karto rašė apie Kristaus dieviškumą, prieš paminint žmogiškąją Jėzaus pusę (žr. Jn 1,14). Matas visą dėmesį skyrė Kristaus žmogiškumui, Kristui kaip „Dovydo, Abraomo sūnui“. Tada apaštalas užrašė, pradėdamas Abraomu, žmogiškuosius Jėzaus protėvius iki Jėzaus gimimo, norėdamas parodyti savo skaitytojams, kad, tiesą sakant, Jėzus iš Nazareto buvo Senajame Testamente išpranašautasis Mesijas.
Žinoma, šeima ir protėviai yra svarbu. Tuo pačiu metu, kalbant apie Evangeliją, mūsų tėvai ar seneliai ar bet kurie iš mūsų protėvių yra nesvarbu. Kas vietoj to yra svarbu, ir kodėl? Žr. Gal 3, 29.
KARALIŠKOJI KILMĖ
Nepriklausomai nuo įvairių žydų nuomonių dėl Mesijo atėjimo, vienas dalykas buvo aiškus: Mesijas bus iš Dovydo namų. (Net daugelis šiandien Mesijo laukiančių religinių žydų mano, kad Jis turi būti iš Dovydo namų.) Todėl Matas taip pradėjo savo evangeliją; jis norėjo nustatyti Jėzaus kaip Mesijo tapatybę. Kadangi Mesijas turėjo būti žydų tautos tėvo Abraomo (Pr 22, 18; Gal 3, 16) palikuonis ir iš Dovydo namų, Matas nedelsdamas siekė parodyti Jėzaus kilmę, kad Jis buvo tiesiogiai susietas ne tik su Abraomu (kaip dauguma izraelitų), bet ir karaliumi Dovydu. Daugelis komentatorių mano, kad Matas pirmiausiai paisė žydų auditorijos; todėl didelį dėmesį skyrė nustatydamas Jėzaus iš Nazareto Mesijo kilmę.
Perskaitykite šias eilutes. Kaip pastarosios padeda mums suprasti mintį, kurią Matas siekė perteikti?
2 Sam 7, 16–17; Iz 9, 5–6; Iz 11, 1–2; Apd 2, 29–30
Visa tai padeda mums suprasti, kodėl Evangelija pagal Matą prasideda būtent taip: „Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo,.. kilmės knyga“ (Mt 1, 1). Pirmiausia, Jėzus Kristus yra apibūdintas kaip Dovydo sūnus. Naujasis Testamentas prasideda tokiu Jėzaus nusakymu, o Naujojo Testamento pabaigoje užrašyti tokie Jo žodžiai: „Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!“ (Apr 22, 16) Be kita ko, kas Jėzus yra, Jis išlieka „Dovydo atžala ir palikuonis“.
Koks galingas liudijimas žmogiškajai Jėzaus prigimčiai ir Jo esminiam žmogiškumui; mūsų Kūrėjas susiejo Save su mumis taip, kaip mes vos galime įsivaizduoti.
ANKSTYVASIS JĖZAUS GIMINĖS MEDIS
Be Dovydo, kas dar yra Jėzaus giminės medyje? Mt 1, 2–3.
Paprastai moterys nebuvo išvardytos kilmės sąraše; tuomet kodėl paminėta moteris vardu Tamara? Kas ji buvo?
Tamara buvo kanaanietė, ištekėjusi už dviejų Judo sūnų. Abu šie nedori sūnūs mirė, o Tamara buvo bevaikė. Jos uošvis Judas pažadėjo Tamarai, kad apvesdins ją už savo trečio sūnaus, kai šis suaugs. Bet to neįvyko.
Taigi ką Tamarai reikėjo daryti? Ji apsimetė kekše ir sugulė su niekuo kitu, o pačiu Judu, kuris nenutuokė, kad tai buvo Tamara. Praėjus mėnesiams, kai Tamaros nėštumas tapo akivaizdus, Judas ėmėsi veiksmų, kad amorali Tamara būtų nubausta mirti; kol Tamara neatskleidė Judui, kad jis buvo jos kūdikio tėvas.
Kad ir kaip tai primintų „muilo operą“, šie žmonės yra Jėzaus kilmės sąraše.
Perskaitykite Mt 1, 4–5. Kas dar įrašyta, kas šiek tiek stebina?
Rahaba, kanaanietė paleistuvė? Matyt, kad taip. Padėjusi apsaugoti izraelitų žvalgus Kanaane, ji prisidėjo prie Dievo tautos ir, matyt, ištekėjo už Jėzaus protėvių.
Kas dar buvo Jėzaus giminėje? Mt 1, 5–6.
Rūta buvo dora moteris, ir ne dėl savo kaltės ji buvo kilusi iš nekenčiamų moabitų, prasidėjusių kraujomaišos ryšiu tarp girto Loto ir vienos iš jo dukterų. Urijos žmona Batšeba buvo, žinoma, ta moteris, kurią karalius Dovydas savanaudiškai pasikvietė, kol jos vyras Urija kovojo mūšyje. Dovydas taip pat buvo žinomas nusidėjėlis, kuriam reikėjo Gelbėtojo. Dovydas turėjo daug puikių savybių, tačiau akivaizdu, kad jis nebuvo pavyzdinis šeimos žmogus.
Jei Dievas mus priima nepaisant mūsų sugedimo ir trūkumų, kaip mes galime išmokti taip pat elgtis su kitais, nepaisant jų sugedimo ir trūkumų?
KAI TEBEBUVOME NUSIDĖJĖLIAI
Ką šios eilutės pasako apie žmogiškąją prigimtį? Kokių yra galingų įrodymų dėl šių sentimentų tikrovės? Rom 3, 9–10; 5, 8; Jn 2, 25; Jer 17, 9.
Nors tai dažnai teigiama, tačiau verta pakartoti, kad Šventajame Rašte žmonijos ar žmogiškosios prigimties vaizdas nėra „rožinis“. Nuo nuopuolio Edene (Pr 3) ir Babelės kritimo paskutinėmis dienomis (Apreiškimo 18), liūdna žmonijos būklė yra akivaizdi. Ir nors mes linkę idealizuoti, pavyzdžiui, ankstyvosios Bažnyčios dienas prieš didįjį „atkritimą“ (2 Tes 2, 3), tai daryti yra klaidinga (žr. 1 Kor 5, 1). Mes visi esame puolę, palaužti žmonės, įskaitant tuos protėvius, iš kurių buvo pats Jėzus.
Mokslininkas Michael Wilkins rašo: „Šios genealogijos autentiškumas ir neįtikimumas turėjo priblokšti Mato evangelijos skaitytojus. Jėzaus protėviai buvo žmonės su visomis silpnybėmis ir kasdienių žmonių galimybėmis. Dievas per juos dirbo atnešdamas Savo išganymą. Jėzaus protėvių istorijoje nėra teisumo modelio. Paminėti svetimautojai, paleistuvės, didvyriai ir pagonys. Nedorėlis Rehabeamas buvo nedoro Abijamo tėvas, kuris buvo doro karaliaus Asos tėvas. Asa, doro karaliaus Juozapato tėvas.., kuris buvo nedoro karaliaus Jehoramo tėvas. Dievas darbavosi per kartas, geras ir piktas, siekdamas įgyvendinti Savo tikslus. Matas mokė, kad Dievas gali panaudoti kiekvieną asmenį – kad ir kaip sumenkintą ar paniekintą – įgyvendindamas Savo tikslus. Būtent tokius žmones Jėzus atėjo išgelbėti“ (Zondervan Illustrated Bible Backgrounds Commentary: Matthew (Grand Rapids: Zondervan, 2002), 9 p.).
Tai turime prisiminti, ir ne tik mums žvelgiant į kitus, bet ir mums žiūrint į save. Koks krikščionis, tam tikru jo ėjimo su Viešpačiu laikotarpiu, nėra pasijautęs netekęs drąsos, neabejoja savo tikėjimu, nedvejoja, ar jis išties yra atsivertęs? Taip pat, tokią būklę, iš tiesų, dažnai lemia mūsų puolusi prigimtis, mūsų nuodėmės, mūsų trūkumai. Taigi net tokioje neviltyje mes galime ir turime semtis vilties, kad Dievas žino visus šiuos dalykus ir kad būtent dėl tokių žmonių kaip mes Kristus atėjo į šį pasaulį.
Kokių Šventojo Rašto pažadų galite laikytis dvasinio nusivylimo akimirkomis?
DOVYDO DIEVIŠKOJO SŪNAUS GIMIMAS
Kažkurią naktį tarp Mato 1 ir Mato 2 skyrių aprašymo gimė Jėzus. Tikėtina, kad tai nebuvo gruodžio 25. Atsižvelgiant į kunigo Zacharijo tarnybos laiką šventykloje, mokslininkai teigia, kad Jėzus tikriausiai gimė rudenį, kai avys vis dar ganėsi laukuose, galbūt rugsėjo pabaigoje arba spalio mėnesį.
Ironiška, kad kai kurie iš pirmųjų žmonių, norėjusių pagarbinti žydų Mesiją, buvo pagonys. Nors dauguma pačių Jėzaus tautiečių (ir paranojiškas pusiau žydas karalius Erodas) manė, kad jie žinojo, kokio Mesijo tikėtis, šie keliautojai iš rytų buvo atviros širdies ir proto. Išminčiai buvo gerbiami filosofai iš Persijos, paskyrę savo gyvenimą tiesos paieškoms, kad ir iš kur pastaroji būtų. Tad nestebina tai, kad jie pagarbino Tą, kuris pats buvo „Tiesa“. Nors kontekstas skiriasi, čia matome šimtmečiais anksčiau pasakytą tiesos pavyzdį: „Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite“ (Jer 29, 13).
Perskaitykite Mt 2, 1–14. Koks kontrastas pastebėtinas tarp šių išminčių ir karaliaus Erodo nusistatymo?
Šie pagonys parpuolė ir pagarbino Jėzų, priešingai tautos karaliui, kuris norėjo Jėzų nužudyti!
Šis pasakojimas turėtų galingai priminti, kad priklausymas bažnyčiai negarantuoja tinkamų santykių su Dievu. Tai taip pat turėtų priminti, kad labai svarbu tinkamai suprasti tiesą. Jeigu Erodas ir kunigai būtų geriau supratę su Mesiju susijusias pranašystes, Erodas būtų žinojęs, kad Jėzus nėra tas pavojus, kurio Erodas bijojo. Jis būtų supratęs, kad dėl šio „Žydų Karaliaus“ nerimauti neverta, bent jau kalbant apie Erodo tiesioginės politinės galios išsaugojimą.
Kaip mes, septintosios dienos adventistai, kuriems buvo suteikta daug šviesos, galime apsisaugoti nuo apgaulės, kad ši šviesa automatiškai nereiškia, jog mūsų santykiai su Dievu yra tinkami? Tuo pačiu metu, kaip šviesa gali mums padėti artimiau vaikščioti su Dievu, dėl dėkingumo už Jo charakterį, kurį mums suteikia tiesa?
Tolesniam tyrinėjimui: Perskaitykite šią ištrauką iš E. Vait knygos: „Štai kodėl kiekvienas nusidėjėlis gali ateiti pas Kristų. ‘Jis išgelbėjo mus… ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš Savo gailestingumo’ (Tit 3, 5). Kai velnias jums kalba, kad esate nusidėjėlis ir negalite tikėtis Dievo palaiminimo, atšaukite jam, jog Kristus atėjo į pasaulį gelbėti būtent nusidėjėlių. Mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti Dievui, tačiau mūsų maldavimai dabar ir amžinai kyla iš visiško bejėgiškumo, dėl kurio Jo atperkanti galia tampa būtinybe“ (Su meile iš Dangaus, 286 p.). Kokia galinga mintis: mūsų „visiškas bejėgiškumas“ lėmė Kristaus kaip mūsų Atpirkėjo būtinybę. Ši tiesa nesikeičia, ar mes pirmą kartą atėjome pas Jėzų, ar su Juo vaikščiojame visą mūsų gyvenimą. Kaip ir tie paminėtieji Jėzaus žmogiškosios pusės genealogijoje, mes esame nusidėjėliai, kuriems būtina malonė. Nors mūsų krikščioniško gyvenimo dalis yra paklusnumas Įstatymui, pergalės prieš nuodėmes ir pagundas, ir augimas Kristuje, tai visada yra išganymo rezultatai, ir niekada – priežastis. Ar plėšikas ant kryžiaus, ar šventas, pakeistas Jėzaus antrojo atėjimo metu, visų „mūsų maldavimai dabar ir amžinai kyla iš visiško bejėgiškumo, dėl kurio Jo atperkanti galia tampa būtinybe“. Itin svarbu, kad mes niekada nepamirštume šios pamatinės tiesos.
Klausimai aptarimui:
- Šią savaitę tyrinėjome, kad Erodas neteisingai suprato pranašystes ir dėl to padarė labai baisių dalykų. Pagalvokite apie tam tikrus klaidingus pranašystės supratimus šiandien. Pavyzdžiui, daug kas tiki, kad ištikimi krikščionys bus slapta ir tyliai paimti į dangų, o šeima ir draugai bus „palikti“ spėlioti, kodėl šie žmonės staiga dingo. Kokie yra galimi pavojai dėl tokio klaidingo pranašysčių supratimo? O kaip dėl minties, kad Jeruzalės šventykla turi būti atstatyta ir atkurtas gyvulių atnašavimas, kaip vienas iš galutinių įvykių žemės istorijoje? Kokios kitos klaidingos nuomonės dėl pranašysčių turėtų padėti įtikinti mus, kaip išties svarbu teisingai suprasti pranašystes?
- Daugelyje kultūrų ir visuomenių dažnai labai sureikšminama tai, kas yra tavo tėvai ir kokioje visuomenės klasėje gimei. Šis paprotys, atrodo, randamas visoje istorijoje ir yra giliai įsišaknijęs daugelyje vietų, net ir šiandien. Kodėl ši žemiška idėja iš esmės prieštarauja viskam, ko moko Evangelija? Be to, kaip atgimimo iš aukštybės mintis turėtų paveikti mūsų požiūrį į šį klausimą dėl mūsų ar kitų gimimo vienoje ar kitoje klasėje ar socialiniame sluoksnyje?