KALNO PAMOKSLAS

Balandžio 9–15 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5–7; Rom 7, 7; Pr 15, 6; Mch 6, 6–8; Lk 6, 36; Mt 13, 44–52; Rom 8, 5–10.

Įsimintina eilutė: „Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi Jo mokslu, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 28–29).

Išėjimo knygoje parašyta, kaip Dievas išvedė izraelitus iš Egipto, „pakrikštijo“ juos Raudonojoje jūroje, vedė juos 40 metų per dykumą, rodė ženklus ir darė stebuklus, asmeniškai susitiko su jais ant kalno ir davė jiems Savo Įstatymą.

Mato evangelijoje parašyta, kaip Jėzus atėjo iš Egipto, buvo pakrikštytas Jordano upėje, išėjo į dykumą 40 dienų, rodė ženklus ir darė stebuklus, ir asmeniškai susitiko su Izraeliu ant kalno, kur Jis pabrėžė tą patį Įstatymą. Jėzus patyrė Izraelio istoriją, tapo Izraeliu, ir Jame buvo įvykdyti visi Sandoros pažadai.

Kalno pamokslas yra galingiausias kada nors pasakytas pamokslas. Jo žodžiai giliai paveikė ne tik Jo tiesioginius klausytojus, bet visus, kurie šimtmečiais ir net iki mūsų dienų girdėjo šiuos gyvenimą keičiančius žodžius.

Tačiau mes turime ne tik klausytis šio pamokslo; mes taip pat turime pastarąjį pritaikyti. Šią savaitę tyrinėdami, ką Jėzus sakė Kalno pamoksle (Mt 5–7), taip pat įsigilinsime į Jėzaus žodžius Mato 13 skyriuje apie Jo mokymų pritaikymą mūsų gyvenime.

PRINCIPAI IR STANDARTAI

Perskaitykite Kalno pamokslą Mt 5–7 sk. Žemiau apibendrinkite, kas labiausiai atkreipia jūsų dėmesį.

„Galbūt joks kitas religinis pamokslas žmonijos istorijoje nesulaukė tokio dėmesio, kaip Kalno pamokslas. Daugybė nekrikščioniškų pažiūrų filosofų ir aktyvistų, kurie atsisako garbinti Jėzų, vis tiek žavisi Jo etika. XX amžiuje, Mohandas Gandis buvo geriausiai žinomas nekrikščionis atsidavėlis šiam pamokslui“ (Craig L. Blomberg, The New American Commentary: Matthew (Nashville: B&H Publishing Group, 1992), 22 t., 93 p.).

Požiūrių į šį pamokslą būta įvairiausių. Kai kurie tiki, kad tai neįmanomas aukštos moralės matas, priverčiantis mus klauptis ant kelių ir melsti Jėzaus teisumo kaip mūsų vienintelės išgelbėjimo vilties, nes, kaip atskleista Kalno pamoksle, mes visi stokojame dieviškojo mato, kuriam Dievas mus pašaukė. Kiti šį pamokslą laiko pilietinės etikos pamokslu, kviečiančiu pacifizmui. Treti šiame pamoksle įžvelgia socialinę evangeliją, pašaukimą atnešti Dievo karalystę žemėn žmogiškomis pastangomis.

Tam tikra prasme, turbūt kiekvienas į šį pamokslą įneša kažką iš savęs, nes pastarasis galingai paliečia mus svarbiausiose mūsų gyvenimo srityse; todėl mes visi į šį pamokslą reaguojame savaip. Vait rašė: „Kalno pamoksle Jis stengėsi sugriauti neteisingo švietimo atliktą darbą ir suformuoti Savo klausytojams teisingą supratimą apie Jo karalystę ir Jo paties charakterį. […] Tiesos, kurias Jis aiškino, mums ne mažiau svarbios nei tai miniai, kuri sekė paskui Jėzų. Mes kaip ir jie turime žinoti pagrindinius Dievo karalystės principus“ (Su meile iš Dangaus, 269 p.).

Tad kad ir ką mes jame įžvelgtume, Kalno pamokslas mums suteikia pamatinius Dievo karalystės principus. Pamokslas pasako mums, koks Dievas yra kaip Savo karalystės Valdovas, pasako mums, kaip Jo karalystės pavaldiniams, kokiais Dievas mus pašaukė būti. Priešingai praeinančių šio pasaulio karalysčių principams ir standartams, tai radikalus amžinai egzistuosiančios karalystės pašaukimas (žr. Dan 7, 27).

KALNO PAMOKSLAS IR ĮSTATYMAS

Kai kurie krikščionys Kalno pamokslą laiko nauju „Kristaus įstatymu“, pakeitusiu „Dievo Įstatymą“. Jie teigia, kad Įstatymo raidės prisilaikymo sistema dabar buvo pakeista malonės sistema, arba kad Jėzaus įstatymas skiriasi nuo Dievo Įstatymo. Tai klaidingas Kalno pamokslo supratimas.

Ką šios eilutės pasako apie Įstatymą ir netiesiogiai apie mintį, kad Kalno pamoksle Įstatymas (t.y. Dešimt Dievo įsakymų) buvo kažkaip pakeistas? (Mt 5, 17–19. 21– 22. 27–28; taip pat žr. Jok 2, 10–11; Rom 7, 7).

Craig S. Keener rašė: „Dauguma žydų įsakymus suprato malonės kontekste..; atsižvelgiant į Jėzaus reikalavimus dėl didesnės malonės pritaikymo.., neabejotina, kad karalystės reikalavimus Jis numatė malonės šviesoje (palyginkite Mt 6, 12; Lk 11, 4; Mk 11, 25; Mt 6, 14–15; Mk 10, 15). Evangelijos pasakojimuose Jėzus priima tuos, kurie nusižemina, pripažindami Dievo teisę valdyti, net jei praktiškai jie stokoja moralinio tobulumo (Mt 5, 48). Bet Jėzaus skelbta malonės karalystė nebuvo paplitusi Vakarų krikščionijos malonė be darbų; Evangelijose karalystės žinia pakeičia tuos, kurie pastarąją nuolankiai priima, kaip ir sugniuždo pasipūtusiuosius, religiškai ir socialiai patenkintuosius“ (The Gospel of Matthew: A Socio-Rhetorical Commentary (Grand Rapids: William B. Eerdmans Publishing Company, 2009), 161p.)

Perskaitykite Pr 15, 6. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, kad išgelbėjimas visada buvo suteikiamas tikėjimu?

Jėzaus Kristaus tikėjimas nebuvo naujas tikėjimas; nuo nuopuolio tai buvo tas pats tikėjimas. Kalno pamokslas nepakeitė išgelbėjimo malone išgelbėjimu darbais. Išgelbėjimas visada buvo suteikiamas malone. Prie Raudonosios jūros izraelitai buvo išgelbėti malone, prieš jų paprašius paklusti prie Sinajaus (žr. Iš 20, 2).

Ko jūsų pačių patyrimas su Viešpačiu ir Jo Įstatymu turėtų išmokyti jus apie tai, kodėl išgelbėjimas visada turėjo būti suteikiamas tikėjimu, o ne dėl Įstatymo vykdymo?

 RAŠTO AIŠKINTOJŲ IR FARIZIEJŲ TEISUMAS

Perskaitykite Mt 5, 20. Ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad jei mes neviršysime Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, neįeisime į dangaus karalystę?

Nors išgelbėjimas visada buvo pagrįstas tikėjimu, ir nors judaizmas, kaip toks turėjo būti praktikuojamas, visada buvo malonės sistema, atsėlino Įstatymo raidės prisilaikymas, ir tai gali nutikti bet kurioje religijoje, kuri rimtai paiso paklusnumo, pavyzdžiui, Septintosios dienos adventizmas. Kristaus laikais, daug (bet ne visi) religinių vadovų pasidavė griežtam, varginančiam fariziejų mokslui, kuris „stokojo atgailos, švelnumo ir meilės“, todėl jie „negalėjo apsaugoti pasaulio nuo sugedimo“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 52 p.).

Išorinis religingumas, ypač toks, kokį susigalvojo žmonės, neturi galios pakeisti gyvenimą ar charakterį. Tik tikras tikėjimas, veikiantis meile (Gal 5, 6), padaro išorinį elgesį priimtiną Dievo akyse.

Perskaitykite Mch 6, 6–8. Kaip tai yra Kalno pamokslo santrauka?

Net Senojo Testamento laikais aukos nebuvo pačios iš savęs reikšmingos, bet priemonė tikslui pasiekti, o tikslas buvo Dievo meilę ir charakterį atspindintis tikinčiųjų gyvenimas, o tai pasiekiama tik per visišką pasišventimą Dievui ir mūsų priklausomybės nuo Jo gelbstinčios malonės suvokimo. Nepaisant viso jų išorinio pamaldumo ir tikėjimo, daugelis Rašto aiškintojų ir fariziejų tikrai nebuvo geras pavyzdys, kaip turi gyventi Viešpaties sekėjas.

Net jei itin tikite išganymu tikėjimu ir kad jus gali išgelbėti tik Jėzaus teisumas, kaip jūs galite užtikrinti, kad neatsėlintų net subtilios Įstatymo raidės prisilaikymo apraiškos?

KARALYSTĖS PRINCIPAI

Galbūt radikaliausias Jėzaus mokymas yra užrašytas Mt 5, 48. Perskaitykite eilutę. Kaip mes, nusidėjėliai, turėtume tai padaryti?

Iš visų čia užrašytų pamokymų, turbūt tai turėtų labiausiai stebinti, turbūt tai turi būti labiausiai kraštutinis pamokymas. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas“? Ką tai reiškia?

Norint suprasti šią eilutę, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pirmą žodį – taigi. Pastarasis reiškia, kad čia yra ankstesnių žodžių išvada. Kas užrašyta prieš išvadą?

Perskaitykite Mt 5, 43–47. Kaip šios eilutės, kurios Mt 5, 48 pereina į išvadą, padeda mums geriau suprasti, ką Jėzus norėjo pasakyti Mt 5, 48? Taip pat žr. Lk 6, 36.

Tai ne pirmas kartas, kai ši mintis pastebima Šventajame Rašte. Kunigų knygoje (19, 2) užrašyta, kad Viešpats sakė Savo tautai: „Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“. Luko evangelijoje (6, 36) užrašyta, kad Jėzus sakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“.

Visas kontekstas Mt 5, 43–48 yra susijęs ne su išoriniu atitikimu taisyklėms ir standartams, kad ir kaip svarbu tai galėtų būti. Vietoj to, visas dėmesys čia skirtas meilei žmonėms, ne tik tiems, kuriuos galėtų mylėti visi, bet ir tiems, kurių pagal pasaulio standartus mes paprastai nemylėtume (vėlgi čia esmė yra Dievo, o ne žmogiškosios karalystės standartai).

Čia svarbu prisiminti, kad Dievas neprašo iš mūsų to, ko Jis negali mumyse atlikti. Kas iš mūsų, palikti sau, valdomi mūsų nuodėmingų ir savanaudiškų širdžių, mylėtų savo priešus? Pasaulyje tai negalioja, bet argi mes dabar nesame kitos karalystės piliečiai? Mes turime pažadą, kad jei mes pasišvęsime Dievui, tada „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 6), ir kokį didesnį darbą Dievas gali mumyse atlikti, jei ne įgalinti mus, mūsų pačių srityje, mylėti taip, kaip Jis myli mus?

Kaip dabar skirtųsi jūsų gyvenimas, jei jūs mylėtumėte savo priešus?

PRIIMTI DANGAUS KARALYSTĖS ŽODŽIUS

Kalnas buvo ne vienintelė vieta, kur Jėzus skelbė. Tą pačią karalystės žinią Jis skelbė visame Izraelyje. Mato 13 užrašyta, kad Jėzus mokė iš valties, „o visi žmonės stovėjo pakrantėje“ (Mt 13, 2). Tada Jėzus kalbėjo tautai palyginimais, skirtais ne tik tam, kad klausytojai išgirstų Jo žodį, bet pastarąjį pritaikytų.

Perskaitykite Mt 13, 44–52. Kas pasakyta šiame palyginime, ką mums ypač svarbu suprasti, kaip pritaikyti mūsų gyvenimui Kalno pamoksle apreikštas tiesas?

Pirmuose dviejuose palyginimuose išryškėja dvi mintys. Abiem atvejais akivaizdi atskyrimo mintis, atsikratyti to, ką turi, kad gautum kažką nauja, ar tai būtų lobis dirvoje, ar perlas. Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad kiekvienas kažką radęs asmuo tai itin brangino. Abiem atvejais, jie ėjo, pardavė visa, ką jie turėjo, kad įsigytų radinį. Nors mes negalime nusipirkti išganymo (Iz 55, 1–2), šių palyginimų mintis yra aiški: niekas, ką mes turime šioje karalystėje, šiame pasaulyje, nėra vertas netekti dangaus karalystės.

Taigi, kad pritaikytume savo gyvenime tai, ką Dievas mums sako, mes turime apsispręsti atsiskirti nuo visų pasaulio, kūno dalykų, ir leisti Dievo Dvasiai mus pripildyti (žr. Rom 8, 5–10). Tai gali būti sunku; gali tekti mirti sau ir imti savo kryžių. Bet jei mes nuolat prisimename vertę to, kas mums pažadėta, mums turėtų užtekti būtinos motyvacijos priimant privalomus sprendimus.

Perskaitykite paskutinį palyginimą (Mt 13, 47–50). Čia taip pat pasakyta apie atskyrimą. Kaip pirmuose dviejuose palyginimuose pastebimas atskyrimas padeda mums suprasti, kas vyksta trečiame palyginime?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 268-283 p.; Kristaus Kalno pamokslas.

Mt 13, 44–46 užrašytuose palyginimuose žmogus rado kažką labai vertinga. Atsižvelgiant į kontekstą, ypač po Jėzaus trečio palyginimo (Mt 13, 47–50), žmogus rado tiesą, kuri veda į amžinąjį gyvenimą, o ne amžinąjį sunaikinimą „žioruojančioje krosnyje“. Tai svarbu, nes mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai pačios „tiesos“ mintis geriausiu atveju yra laikoma senamadiška, o blogiausiu – pavojinga. Ir, deja, kai kurie krikščionys šiai klaidingai minčiai pasidavė. Nepaisant to, šie palyginimai liudija, kad tiesa ne tik yra, bet kad tiesa padarys amžiną skirtumą kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai neturėtų stebinti. Šventasis Raštas yra grindžiamas absoliučios tiesos mintimi. Juk Jėzus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Jn 14, 6). Jei čia nepasakyta absoliuti tiesa, tuomet kas? Žinoma, kai kas nors kaip Paulius, pažinęs itin daug tiesos, galėjo pasakyti, kad „mūsų pažinimas dalinis“ (1 Kor 13, 9), tuomet akivaizdu, kad mes daug nežinome. Bet pats teiginys dėl dalinio pažinimo reiškia, kad yra daugiau tiesos, kurią galima pažinti, tiesos, kuri nulemia arbą amžiną gyvenimą, arba amžiną mirtį. Amžinasis gyvenimas arba amžinoji mirtis? Absoliučiau nebūna.

Klausimai aptarimui:

  1. Ką reikštų gyventi pasaulyje, kuriame kiekvienas laikytųsi Kalno pamoksle išsakytų principų?
  1. Jėzus pasakė palyginimą apie išmintingą ir paiką statytoją (žr. Mt 7, 24–27), matant Galilėjos ežero krantus. Sausuoju metų laiku, uolos ir krantų smėlio išvaizda buvo beveik neatskiriama, ir statytojas galėjo statyti savo namą ant smėlio, galvodamas statąs ant uolos. Prasidėjus lietums, pasirodė smėlio pamatai, o namas sugriuvo. Jėzus prilygino tuos, kurie klausosi Jo žodžių, bet jų nevykdo, smėlio pamatams. Kaip audros mūsų pačių gyvenime atskleidžia, ar mūsų pamatas yra uola, ar smėlis? Kaip mes galime turėti pamatą, kuris išsaugotų mus tvirtus net per sunkiausius išmėginimus?