Birželio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 27, 11–26; Jn 3, 19; Iz 59, 2; Mt 27, 45–46. 49–54; Hbr 8, 1–6; Mt 28, 1–20.
Įsimintina eilutė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18).
Britų žurnale buvo skelbimas, ar kas nors galėtų padovanoti savo kūną mokslui. Skelbime buvo parašyta, kad mokslininkai tyrinėjo egiptietišką mumifikaciją ir ieškojo mirtinga liga sergančio savanorio, kuris būtų pasirengęs paaukoti savo kūną po mirties. Šie mokslininkai tikėjo, kad skelbimu jie paviešino supratę egiptiečių mumifikacijos paslaptį ir kad kūnas „būtų galimai išsaugotas šimtams ar net tūkstančiams metų“ (www.independent.co.uk/news/science/now-you-can-be-mummified-just-like-the-egyptians-1863896.html).
Krikščionims nereikia nerimauti dėl kūno išsaugojimo. Dievas pažadėjo mums kažką daug geriau nei tai. Jėzus, pats sumokėjęs kainą už mūsų nuodėmes, ir Jo prisikėlimas, juk Jis yra „užmigusiųjų pirmagimis“ (1 Kor 15, 20), užtikrino tai, kad mūsų kūnai būtų išsaugoti ne kaip senovės faraono (beje, jei jums teko matyti mumiją, vaizdas nėra labai gražus), bet apsivilktų negendamybe ir gyventų amžinai.
Šią savaitę, paskutiniuosiuose Mato evangelijos skyriuose, mes tyrinėsime neišsemiamas tiesas apie mūsų Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, ir viltį, kurią šie du įvykiai mums teikia.
JĖZUS AR BARABAS
Perskaitykite Mt 27, 11–26. Kuo yra reikšmingi žmonėms pateikto pasirinkimo ir jų apsisprendimo padariniai?
Prikaltas ant vidurinio kryžiaus turėjo būti žudikas Barabas. Abejose pusėse galėjo būti jo bendrininkai. Barabas buvo ne vardas, o pavardė. Bar reiškia „sūnus“, kaip Simonas bar Jona reiškia „Jonos sūnų“ arba Baltramiejaus – „Tolomajo – Ptolemo sūnų“. Barabas reiškė „abbas sūnus“, t.y. „tėvo sūnus“. Daugybėje ankstyvųjų rankraščių Barabas yra pavadintas Jozue (Jėzumi). Jėzus anuomet buvo įprastas vardas, reiškiantis „Jahvė išgano“. Tad Barabo vardas galėjo reikšti „Jahvė išgano, tėvo sūnus“.
Tai bent farsas!
„Jis tvirtino esąs Mesijas. Sakėsi galįs viską pakeisti, pataisyti pasaulį. Suklaidintam šėtono, jam atrodė, jog viskas, ką galima įsigyti vagiant ir plėšikaujant, priklauso jam. Su velnio pagalba jis buvo padaręs nuostabių dalykų, įsigijęs sekėjų tarp žmonių ir kurstęs priešiškumą romėnų valdžiai. Prisidengęs religiniu entuziazmu, iš tikrųjų jis buvo užkietėjęs, beviltiškas nusikaltėlis, linkęs į maištavimą ir žiaurumą. Leisdamas žmonėms pasirinkti tarp šio žmogaus ir nekalto Gelbėtojo, Pilotas tikėjosi juose pažadinti teisingumo jausmą. Jis tikėjosi jų gailestingumo Jėzui, nepaisant kunigų ir vyresniųjų kurstomų aistrų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 680 p.).
Pilotas klydo. Nevedant Šventajai Dvasiai, žmonės neišvengiamai priims klaidingus dvasinius sprendimus, kaip čia padarė minia. Galų gale, mes visi turime galimybę rinktis tarp Kristaus ir Barabo, Kristaus arba puolusio sugedusio pasaulio, tarp gyvenimo ir mirties. „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19).
Kodėl vietoje šviesos žmonės yra linkę rinktis tamsą? Kaip net savyje matote šį paveldimą polinkį? Ką tai turėtų pasakyti apie mūsų puolusios prigimties tikrovę, svarbiau, apie mūsų poreikį visiškai save pašvęsti Viešpačiui?
MŪSŲ NUKRYŽIUOTASIS PAVADUOTOJAS
„Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: ‘Eli, Eli, lema sabachtani?’ – tai reiškia: Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Mt 27, 45–46) Ką reiškia šis šauksmas? Kaip mes suprantame pastarojo reikšmę išganymo plano kontekste?
Matas užrašė tai, ką teologai vadina „apleidimo šauksmu“. Apleidimas nusako mintį, kad kažkas, turintis poreikį, buvo paliktas vienas. Šiuo atveju matome, kad Jėzus jautėsi Tėvo apleistas. Tuo metu žemę apgaubusi tamsa simbolizavo dangiškąjį teismą (Iz 13, 9–16; Am 5, 13; Jer 16, 18–20); Jėzus Savyje išgyveno žiaurius nuodėmės padarinius, visišką atskyrimą nuo Tėvo. Dėl mūsų Jis Savyje ištvėrė dangiškąjį teismą prieš nuodėmę, kurį patirti turėjome mes. „Taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 28; taip pat žr. 2 Kor 5, 21). Ant kryžiaus Jėzus citavo Ps 22, 2, mat išskirtiniu būdu Jis patyrė tai, ką išgyvena žmonės – atskyrimą nuo Dievo dėl nuodėmės. „Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, jūsų nuodėmės uždengė Jo veidą, ir Jis nebegirdi jūsų“ (Iz 59, 2).
Tai nebuvo apsimetinėjimas. Jėzus išties pakėlė Dievo rūstybę nuodėmei; mūsų kaltės ir bausmė teko Jam, pripildydama Jo sielą siaubo ir baimės, nes Jis pats pakėlė mūsų kaltės naštą. Kokia pikta Dievo akyse turi būti nuodėmė, kad prireikė vieno Dievybės Nario pakęsti kaltę ir bausmę už nuodėmę, kad ji mums būtų atleista!
Tačiau net tokiame siaube Jėzus galėjo sušukti: „Mano Dieve, Mano Dieve!“ Nepaisant visko, kas Jam nutiko, Jis išlaikė tikėjimą. Jis liko ištikimas iki galo, nepaisant kančių, nepaisant to Tėvo apleidimo jausmo.
Ką reiškia jausti atskyrimą nuo Dievo dėl nuodėmės? Kodėl kliovimasis Kristaus teisumu, kartu su atgaila, išpažintimi ir apsisprendimu išsižadėti nuodėmės, mums yra vienintelis būdas grįžti?
PERPLYŠUSI UŽDANGA IR SUSKELDĖJUSIOS UOLOS
Rašiusieji evangelijas su Jėzumi susijusius įvykius nusakė iš įvairių taškų, bet visi dėmesį sutelkė į Jo mirtį. Tačiau tik Matas užrašė, kad perplyšo uždanga ir skeldėjo uolos.
Perskaitykite Mt 27, 49–54. Kuo reikšmingi šie įvykiai? Į kokią viltį jie mums nurodo?
Jėzus mirė iš karto po to, kai neišmananti minia, nesupratusi Jėzaus žodžių, pasityčiojo iš Jo, šaipydamiesi, ar Elijas ateis Jo išgelbėti. Jų pasityčiojimas buvo dar vienas galingas, bet liūdnas pavyzdys, kaip daugelis savųjų Jėzaus nesuprato.
Tada Mato užrašyta, kad šventykloje uždanga perplyšo nuo viršaus iki apačios. Simbolika čia aiški: prasidėjo nauja išganymo istorijos era. Ilgai į Jėzų nurodžiusios aukojimo apeigos buvo nebereikalingos. Seną žemiškąjį simbolį dabar pakeitė kažkas daug geresnis.
Perskaitykite Hbr 8, 1–6. Ką šios eilutės pasako ir padeda mums suprasti, kas atsitiko su žemiškosios šventyklos sistema ir kas pastarąją pakeitė?
Matas užrašė ne tik tai, kad perplyšo uždanga, bet kad ir skeldėjo uolos, atsivėrė kapų rūsiai ir prisikėlė kai kurie iš numirusiųjų – įvykiai, kurie įmanomi tik dėl to, ką mirdamas kaip mūsų pavaduotojas Jėzus atliko. Tad čia, Mato evangelijoje, galima pamatyti, kaip įvyksta tai, ko senoji sistema niekada negalėjo lemti. „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (Hbr 10, 4). Žinoma, tik Jėzus galėjo panaikinti nuodėmes, ir mums mūsų nuodėmių panaikinimo rezultatas, didis pažadas, yra prisikėlimas iš numirusiųjų. Be šio pažado mes nieko neturime (žr. 1 Kor 15, 13–14. 19). Visuose ankstyvesniuose prisikėlimuose (mes nežinome, kiek pastarųjų buvo) galima įžvelgti viltį ir mūsų prisikėlimo pažadą laikų pabaigoje.
PRISIKĖLĘS KRISTUS
Krikščioniškojo tikėjimo esmė – tai ne tik kryžius, bet ir tuščias kapas. Tiesa, dauguma žmonių visame pasaulyje, įskaitant nekrikščionis, tiki, kad žmogus, vardu Jėzus iš Nazareto, mirė ant kryžiaus. Netrukus po Jėzaus mirties yra tokių istorinių nuorodų, kaip ši romėnų istoriko Tacito: „Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti“. A.D. 57–117 (www.causeofjesusdeath.com/jesus-in-secular-history).
Kartkartėmis šiek tiek diskutuojama apie tai, ar istorinė asmenybė, vardu Jėzus, buvo pasmerkta ir nukryžiuota.
Sunkiausia dalis – tai prisikėlimas: mintis, kad Jėzus iš Nazareto, miręs penktadienio popietę, prisikėlė sekmadienio rytą. Būtent tuo daugybei žmonių sunku patikėti. Galų gale, romėnų Judėjoje nukryžiuotas žydas buvo gana dažnas reiškinys. Bet po nukryžiavimo prisikėlęs iš numirusių žydas? Tai jau kitas reikalas.
Tačiau be šio tikėjimo į prisikėlusį Jėzų, tiesiog nėra krikščioniškojo tikėjimo. Paulius rašė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. […] Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 14. 19). Po mirties Jėzus turėjo prisikelti, nes Jo prisikėlimas mus užtikrina dėl mūsų pačių prikėlimo iš numirusiųjų.
Dėl pasakojimo apie Jėzaus prisikėlimą mes turime du pasirinkimus. Pirmasis, laikyti šį pasakojimą sentimentalia kelių vienišų Jėzaus sekėjų propaganda, kad Jis nebūtų pamirštas, kaip mes šiandien mėginame nepamiršti gerai žinomų mirusių žmonių. Antrasis, patikėti išties įvykusiu prisikėlimu, liudininkų regėtu neeiliniu įvykiu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo įtakos kiekvienam bet kada gyvenusiam žmogui.
Perskaitykite Mt 28, 1–15. Kodėl Jėzus pasveikino Savo mokinius (9 eilutė)? Žinoma, malonu, kad Jis prisikėlė, kad jų Mokytojas sugrįžo. Tačiau kokia yra tikroji pasveikinimo dėl Jėzaus prisikėlimo priežastis?
DIDYSIS PRIESAKAS
Daugeliui žmonių, vienas iš sunkiausiai suvokiamų Jėzaus sprendimų – tai grįžti į dangų ir patikėti Evangelijos tarnystę žmonėms. Mes dažnai nuviliame Jį ir save, ir kaip moko evangelijos, Jo ankstyvieji sekėjai buvo ne išimtis. Vis dėlto, patikėdamas mums šią tarnystę, Kristus parodė mums Savo meilę ir tai, kad mums Jo reikia.
Perskaitykite Mt 28, 16–18. Palyginkite Jėzaus žodžius „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (18 eilutė) su Dan 7, 13–14. Kaip šios eilutės yra susijusios?
Perskaitykite Mt 28, 19–20, paskutines šios evangelijos eilutes. Ką Jėzus sako, ir kuo Jo žodžiai yra aktualūs mums?
Vait rašė, kad beveik 500 tikinčiųjų susirinko ant Alyvų kalno, kai Jėzus pakilo į dangų (žr. 1 Kor 15, 6). Jo pavedimas skelbti Evangeliją buvo skirtas ne tik mokiniams, bet visiems tikintiesiems. Ji rašė: „Lemtinga klaida manyti, kad sielų gelbėjimo darbą turi atlikti tik įšventintas tarnautojas. Evangelija patikėta visiems, kuriuos aplankė dangiškas įkvėpimas. Visi, gavusieji Kristaus gyvybę, yra įšventinti savo artimųjų gelbėjimo darbui. Šiam darbui buvo įkurta Bažnyčia, todėl visi, prisiimantys jos šventuosius įžadus, yra įpareigojami būti Kristaus bendradarbiai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 761 p.).
Ar jūs dažnai galvojote apie save kaip apie Kristaus bendradarbį? Kaip konkrečiai jūs galite būti aktyvesni nešant Evangeliją savo laikų pasauliui?
Tolesniam tyrinėjimui: Kaip visi kiti rašiusieji evangelijas, Matas užrašė apie Jėzaus prisikėlimą. Be to, kaip ir jo kolegos rašytojai, jis beveik nieko neparašė apie tai, ką reiškė pats prisikėlimas. Nors jie užrašė Prisikėlimo pasakojimą, Matas, Morkus, Lukas ir Jonas mums nepateikė jokio tikro teologinio prisikėlimo paaiškinimo, nors tai itin svarbu krikščionių tikėjimui. Išsamiausias kryžiaus prasmės paaiškinimas yra Pauliaus raštuose. „Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 20–22). Paulius taip pat rašė, kad mes buvome „Su Juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris Jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12). Petras taip pat turėjo ką pasakyti šiuo svarbiu klausimu: „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo“ (1 Pt 3, 21). Nors mes nežinome, kodėl rašiusieji evangelijas išsamiai to nepaaiškino, kai kurie tyrinėtojai tame mato daugiau įrodymų apie jų pasakojimo tikrumą. Galų gale, rašydami praėjus daugybei metų po įvykių, kodėl jie nepasinaudojo šia galimybe pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, ką jie norėjo, kad žmonės tikėtų apie Prisikėlimą? Jei tai būtų apgaulė, kodėl gi nepasinaudojus galimybe ir nesuteikus prisikėlimui tokią jų pačių reikšmę? Vietoj to, jie tiesiog papasakojo įvykius, nemėgindami pastariesiems suteikti kažkokią teologinę reikšmę.
Klausimai aptarimui:
- Jėzaus mirties akimirką Senosios Sandoros šventyklos uždanga perplyšo nuo viršaus iki apačios ir įsigalėjo Naujoji Sandora, esant naujam Vyriausiajam Kunigui, Jėzui Kristui. „Taigi, broliai, dėl Jėzaus kraujo įgavę pasitikėjimo įžengti į šventovę nauju ir gyvu keliu, Jo atvertu mums pro uždangą, tai yra per Jo kūną; turėdami didį kunigą Dievo Namams“ (Hbr 10, 19–21). Kaip jūs jaučiatės suprasdami, kad pats Kristus dabar tarnauja kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas?
- Mato evangelijoje apimta daug dalykų, daug temų. Kokie dalykai ypatingai jus sukrėtė, kaip Jėzus buvo pristatytas šioje evangelijoje? Kaip šios evangelijos tyrinėjimas padėjo jums geriau suprasti, ką reiškia būti krikščioniu ir laikytis Jėzaus mokymo?