Birželio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 26, 1–16; Lk 12, 48; Mt 26, 17–19; 1 Kor 5, 7; Mt 26, 36–46; Mt 26, 51–75.
Įsimintina eilutė: „Šią naktį jūs visi Manimi pasipiktinsite“ (Mt 26, 31).
Šią savaitę tyrinėsime paskutiniąsias Jėzaus akimirkas prieš kryžių. Pasaulis, net visata, susidūrė su svarbiausia akimirka kūrinijos istorijoje.
Šios savaitės temos įvykiuose galima įžvelgti daugybę pamokų, bet skaitydami dėmesį sutelkime į vieną – laisvę ir laisvą valią. Pažvelkite, kaip įvairios asmenybės pasinaudojo didžia ir brangia laisvės dovana. Apmąstykite galingus ir net amžinus padarinius, kuriuos, vienaip ar kitaip, lėmė naudojimasis šia dovana.
Petras, Judas ir moteris su alebastriniu indu, visi turėjo rinktis. Bet visų svarbiausia, Jėzus taip pat turėjo rinktis, ir didžiausias Jo sprendimas buvo eiti kryžiaus keliu, nors Jo žmogiškoji prigimtis tam priešinosi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė“ (Mt 26, 39).
Ironija yra neįtikėtina: laisvos valios dovana, kuria mes piktnaudžiavome, atvedė Jėzų į šią akimirką, kur Jėzui – naudojantis Savo laisva valia – teko rinktis, ar išgelbėti mus nuo sunaikinimo, kurį lemia mūsų piktnaudžiavimas laisva valia.
GERAS DARBAS
Mes dabar pradedame tyrinėti paskutiniąsias Jėzaus gyvenimo dienas žemėje. Jam vis dar teks eiti kryžiaus keliu, Jis vis dar turės prisikelti ir apsireikšti visiškai, kaip nukryžiuotasis ir prisikėlęs pasaulio Gelbėtojas. Kad ir kiek tie, kurie sekė Jėzų, Jį mylėjo ir brangino, jiems vis dar reikėjo labai daug išmokti apie tai, kas Jis buvo ir ką Jis dėl jų padarys. Žvelgiant atgal ir skaitant visą Šventąjį Raštą, ypač galingus Pauliaus paaiškinimus apie atperkančią Jėzaus mirtį, mes žinome daug daugiau apie tai, ką Jėzus ketino dėl mūsų padaryti, nei žinojo Jo sekėjai šių įvykių metu.
Atsižvelgiant į tai, perskaitykite Mt 26, 1–16. Kuo reikšminga ši brangi dovana, ir ko ji turėtų mus pamokyti apie mūsų santykius su Jėzumi?
Atkreipkite dėmesį, kur Matas užrašė pasakojimą apie Jėzaus kojų patepimą (tai tikriausiai įvyko prieš didingą įžengimą į Jeruzalę), kai buvo rezgamas planas Jį nužudyti. Nors kai kurie iš savųjų planavo Jam pakenkti, kiti išliejo Jam beribę meilę ir atsidavimą, pavyzdžiui, Marija su „alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu“ (7 eilutė).
Mokiniams piktinantis dėl tokio eikvojimo, tai, ką ji padarė, Jėzus pavadino gražiu darbu. Šiuo išoriškai labai ekstravagantišku darbu moteris Jėzui išreiškė itin gilius jausmus. Nors ji tikrai nežinojo visko, kas turės įvykti, ar ką tie įvykiai reikš, ji suprato pakankamai ir suvokė, kad ji Jėzui yra itin daug skolinga; todėl ji norėjo itin dosniai atsilyginti. Galbūt ji girdėjo Jo žodžius: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (Lk 12, 48). Tuo tarpu mokiniai, kurie tikrai matė daugiau Jėzaus darbų nei ši moteris, visiškai nesuvokė, kas įvyko.
„Tas aliejus buvo perpildytos davėjos širdies simbolis. Tai buvo išsiveržusi išorinė meilės išraiška iš dangaus srautų. Ir tas Marijos atliktas patepimas, kurį mokiniai pavadino eikvojimu, tūkstančius kartų kartojasi kitose jautriose širdyse“ (Ellen G. White, The SDA Bible Commentary, 5 t., 111 p.).
Ką šis pasakojimas turėtų pasakyti, kaip mes turėtume reaguoti į tai, kas mums buvo suteikta Jėzuje? Naudodamiesi mūsų laisva valia, kokį Jam „gerą darbą“ mes galime atlikti, reaguojant į tai, kas mums buvo suteikta Jame?
NAUJOJI SANDORA
Perskaitykite Mt 26, 17–19. Kodėl itin svarbu tai, kad buvo Paschos metas? Taip pat žr. Iš 12, 1–17; 1 Kor 5, 7.
Pasakojimas apie Išėjimą, žinoma, yra Atpirkimo ir išlaisvinimo istorija, Dievo darbas, atliktas dėl tų, kurie negalėjo to padaryti patys. Koks tinkamas simbolis tam, ką Jėzus netrukus dėl mūsų visų padarys!
Perskaitykite Mt 26, 26–29. Ką Jėzus sakė Savo mokiniams? Ką Jo žodžiai reiškia mums dabar?
Jėzus jiems nurodė gilesnę Paschos prasmę. Išlaisvinimas iš Egipto buvo nuostabus Dievo jėgos ir viešpatavimo apsireiškimas, bet galų gale to nepakako. Tai nebuvo tas Atpirkimas, kurio išties reikėjo žydams ar bet kuriam iš mūsų. Mums reikia to Atpirkimo, kuris yra amžinasis gyvenimas Jėzuje. „Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą“ (Hbr 9, 15). Jėzus mokiniams nurodė tikrąją vyno ir duonos prasmę; šie visi nurodė į Jo mirtį ant kryžiaus.
Tad skirtingai nuo gyvulių aukojimo, nurodžiusio į Jėzaus mirtį, dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje primena mums Jėzaus mirtį. Kiekvienu atveju, simboliai nukreipia mus į Jėzų ant kryžiaus.
Tačiau pasakojimas nesibaigia kryžiumi. Jėzaus mokiniams pasakyti žodžiai, kad Jis nuo šiol nebegers „šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują Savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29), nurodė jiems į ateitį, į Antrąjį atėjimą ir dar toliau.
Pagalvokite apie Jėzaus žodžius, kad Jis nebegers šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su mumis gers jį naują Savo Tėvo karalystėje. Ką tai sako apie Artumą, kurį Jis turės su mumis? Kaip mes galime išmokti pajusti tokį Artumą su Juo dabar?
GETSEMANĖ
Paschos savaitę kunigai šventykloje aukojo tūkstančius avinėlių, ant kalvos Juozapato slėnyje. Avinėlių kraujas buvo liejamas ant aukuro, o tada nutekėdavo žemyn į upelį, tekėjusį per slėnį. Upelis iš tikrųjų galėjo paraudonuoti nuo avinėlių kraujo. Jėzus ir Jo mokiniai būtų perėję paraudonavusius šio upelio vandenis pakeliui į Getsemanės sodą.
Perskaitykite Mt 26, 36–46. Kodėl Getsemanės patyrimas Jėzui buvo toks sunkus? Kas iš tikrųjų ten vyko?
Melsdamasis, kad Jį aplenktų šį taurė, Jėzus bijojo ne fizinės mirties. Jėzus bijojo atskirties nuo Dievo. Jis žinojo, kad norint tapti nuodėme dėl mūsų, mirti mūsų vietoje, pakelti savyje Dievo rūstybę nuodėmei, Jam teks būti atskirtam nuo Tėvo. Dievo šventojo Įstatymo sulaužymas buvo toks rimtas reikalas, kad pastarasis pareikalavo kaltininko mirties. Jėzus atėjo būtent tam, kad prisiimtų šią mirtį Sau, kad apsaugotų mus. Štai, kas Jėzui ir mums grėsė.
„Žinodama apie laukiančią kovą, Kristaus siela bijojo būti atskirta nuo Dievo. Šėtonas Jam kuždėjo, kad jeigu Jis taps nuodėmingo pasaulio užstatu, išsiskyrimas bus amžinas. Jis susitapatins su šėtono karalyste, ir daugiau niekada nebebus viena su Dievu. […] Atėjo siaubingas akimirksnis, kuris turėjo nulemti pasaulio likimą. Žmonijos likimas pakibo ant plauko. Kristus vis dar galėjo atsisakyti išgerti kaltam žmogui skirtąją taurę. Dar nebuvo vėlu. Jis galėjo nusibraukti nuo kaktos kruviną prakaitą ir palikti žmogų pražūti jo neteisybėje. Jis galėjo pasakyti: Tegul nusidėjėlis atlieka bausmę už savo nuodėmes, o Aš grįžtu pas Tėvą. Ar Dievo Sūnus gers pažeminimo ir kančios taurę? Ar nekaltasis kentės nuodėmės prakeikimo pasekmes, kad išgelbėtų kaltąjį?“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 637. 640 p.).
Kaip Jėzaus noras padaryti tai, ką Jis padarė dėl mūsų, paveikia kiekvieną mūsų gyvenimo pusę, ypač kalbant apie pagalbą kitiems? Kaip mes galime išmokti geriau apspindėti Jėzaus charakterį mūsų gyvenime?
JUDAS PARDUODA SAVO SIELĄ
Pasakojimas apie Judą yra labai liūdnas. Jeigu jis būtų miręs priešpaskutinės savo kelionės į Jeruzalę metu, tuomet jis būtų vienas labiausiai gerbiamų šventos istorijos didvyrių. Jo vardu būtų pavadinti bažnyčios pastatai. Vietoj to, jo vardas yra amžinai susietas su išdavyste.
Perskaitykite Jn 6, 70 ir Lk 22, 3. Kaip šios eilutės padeda paaiškinti Judo elgesį?
Aišku, dėl Judo elgesio galima kaltinti šėtoną, tačiau taip neišvengsime klausimo. Kodėl velniui pavyko privesti Judą prie tokios išdavystės? Galų gale, juk parašyta, kad šėtonas taip pat norėjo suvedžioti Petrą (žr. Lk 22, 31). Tačiau skirtumas turbūt buvo tas, kad Judas atsisakė visiškai pasišvęsti Viešpačiu; jis turbūt neišsižadėjo kažkokios nuodėmės, neatsikratė kažkokios charakterio ydos, kuri leido šėtonui įeiti ir suvedžioti jį pasielgti taip, kaip jis pasielgė. Vėlgi, mes matome kitą galingą laisvos valios padarinį.
Perskaitykite Mt 26, 47–50 ir 27, 1–10. Ko mus turėtų pamokyti liūdnas pasakojimas apie Judą?
Mt 26, 47–50 parašyta, kad Judas vedė būrį karių (apie 600 karių), taip pat aukštuosius kunigus ir vyresniuosius. Kokia milžiniškos galios akimirka Judui! Turint tai, ko žmonės iš tikrųjų trokšta, įgyjama milžiniška galia, kaip čia nutiko Judui. Tai gerai, bent jau tol, kol jūs turite tai, ko žmonės nori. Bet jei jūs jiems rūpite tik dėl to, ką turite, ir galų gale, kai jie gaus iš jūsų tai, ko jie norėjo, jiems jūsų nebereikės. Per kelias valandas Judas liks vienas ir tuščiomis.
Kita svarbi pamoka yra tai, dėl ko Judas prarado savo sielą. Trisdešimt sidabrinių? Šiandien sakoma, kad ši suma prilygtų nuo vieno iki keturių mėnesių darbo užmokesčiui, priklausomai nuo to, kurios sidabrinės monetos turimos omenyje. Net jei suma būtų dešimt ar šimtą kartų didesnė, pagalvokite, ką tai jam kainavo! Ir kaip pasakojimas moko, jis prarado net tai. Jis net nepasimėgavo atlygiu; vietoj to, jis numetė sidabrinius atgal po kojų tiems, kurie jam sumokėjo. Koks galingas pavyzdys, kaip, galų gale, tai, kas priverčia mus nusigręžti nuo Jėzaus, tai, kas priverčia mus parduoti savo sielą, yra nenaudinga, kaip Judui gauti pinigai! Judas buvo labai arti amžinojo gyvenimo; tačiau jis to atsisakė dėl nieko.
PETRAS IŠSIGINA JĖZAUS
Jėzus iš anksto žinojo apie Judo sprendimą Jį išduoti, ir tai yra vienas iš daugelio atvejų Šventajame Rašte, mokančių, kad tai, jog Dievas, jau iš anksto žinodamas mūsų sprendimus, jokiu būdu neatima laisvės priimti šiuos sprendimus. Jis žinojo ne tik apie Judo išdavystę, bet ir kad Petras, nepaisant viso jo dirbtinio jėgos demonstravimo, lemiamą akimirką pabėgs ir Jo išsigins.
Perskaitykite Mt 26, 51–75. Jūsų manymu, kodėl Petras išsigynė Jėzaus?
Mes dažnai pagalvojame, kad Petras išsigynė Jėzaus tiesiog dėl to, kad išsigando. Tačiau būtent Petras (pasak Jn 18, 10) turėjo drąsos išsitraukti kalaviją prieš romėnų karius! Petras buvo pasirengęs šlovingai „suspindėti“, kol Jėzus jį sustabdė.
Tad kas nutiko Petrui nuo tos akimirkos, kai jis mojavo kalaviju, o truputį vėliau išsigynė Jėzaus? Kodėl jis sakė nesąs Jo mokinys? Kodėl Petras sakė: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 72)?
Gal todėl, kad Petras suprato nepažinojęs šio Žmogus, suprato nesuvokęs, kam buvo skirtas Jo atėjimas ir ką reiškia Jo suėmimas. Panikos akimirką jis išsigynė apskritai Jį pažinojęs. Gal Petras išsigynė Jėzaus supratęs, kad jis nesuvokė, ką Jėzus darė. Jis pasidavė, pagalvojęs, kad Jėzus pasidavė. Petras vis dar pernelyg kliovėsi savo supratimu, užuot visą savo tikėjimą pagrindęs Jėzumi, nepaisant visų neįtikėtinų jo matytų ženklų ir netgi nepaisant jo drąsaus tikėjimo išpažinimo, kad Jėzus yra Mesijas (Mt 16, 16). Tai, kad Petras išsigynė Jėzaus, turėtų pamokyti mus, jog visi stebuklai ir ženklai pasaulyje neišlaikys mūsų ištikimais Dievui, kol mūsų širdys nėra visiškai pašvęstos Jam.
Luko pasakojime, Petrui trečią kartą išsigynus, kad jis esąs Jėzaus mokinys, Jėzus pats „atsigręžė ir pažvelgė į Petrą“ (Lk 22, 61). Šis žodis – emblepo yra vartojamas nusakyti Jėzaus gilų žvilgsnį į Petro sielą, jiems susitikus pirmą kartą (žr. Jn 1, 42). Kokią viltį mes čia galime įžvelgti sau dėl Dievo meilės mums, net jei mes nuvilsime, kaip Petras čia?
Tolesniam tyrinėjimui: 1959 m. du chuliganai įsibrovė į vienus namus Kanzase ir nužudė tėvus ir du paauglius vaikus. Prieš surandant žudikus, nužudyto tėvo brolis parašė tokį laišką vietiniame laikraštyje. „Šioje bendruomenėje yra daug pasipiktinimo. Aš daug kartų girdėjau, kad rastas kaltininkas turėtų būti pakartas ant artimiausio medžio. Nepuoselėkime tokių jausmų. Veika yra padaryta, ir dar vienos gyvybės atėmimas to nepakeis. Vietoj to, atleiskime, kaip Dievas mums atleido. Nedera mums širdyse laikyti pagiežą. Nusikaltimo vykdytojui bus iš tiesų labai sunku gyventi su savimi. Jis ras ramybę tik atėjęs pas Dievą atleidimo. Neužkirskime tam kelio, bet melskimės, kad jis atrastų sau ramybę“ (Truman Capote, In Cold Blood (New York: Modern Library, 2013), 124 p.).
Nesikartojant dėl mirties bausmės klausimo, čia mes galime pamatyti galingą malonės išraišką, kurią Kristus siūlo mums visiems. Net po nepateisinamo Petro išsigynimo, Kristus jam atleido ir pavedė jam sielų laimėjimo darbą. „Petras buvo ką tik pareiškęs, jog nepažįsta Jėzaus, bet dabar jis su širdgėla suprato, kaip gerai Viešpats jį pažįsta, kaip tiksliai permatė jo širdį ir klastą joje, apie kurią net jis pats nežinojo“ (E. Vait , Su meile iš Dangaus, 659 p.). Jis žinojo, kas buvo Petro viduje net prieš tai sužinant pačiam Petrui; Jis žinojo, ką Petras padarys dar prieš to nežinant pačiam Petrui. Tačiau Jo meilė ir malonė išliko nuolatinė, nepaisant to, kad už savo elgesį Petras galėjo kaltinti tik save. Mums susiduriant su žmonėmis, kurie daro panašias klaidas, itin svarbu, kad mes mokytumės jiems parodyti malonę, kaip pastarosios mes trokštame sau.
Klausimai aptarimui:
- Klaivas Liujis (C. S. Lewis) rašė: „Kiekvienas pasakojimas apie atsivertimą yra pasakojimas apie palaimintą pralaimėjimą“. Ką tai reiškia? Kaip jūs patyrėte, kas yra šis „pralaimėjimas“? Kas yra pralaimėjimas, ir kas laimi?
- Pasakojime apie Jėzų Getsemanėje, Jėzus prašė, kad ši taurė Jį aplenktų, bet tik, jei tai būtų Dievo valia. Ką kitą tai galėtų reikšti, jei ne tai, kad žmonijai išgelbėti Jėzus turės atiduoti Savo gyvybę? Kodėl? Kodėl prisiėmusio nuodėmes Jėzaus mirtis yra esminė? Kodėl Dievui negalėjo būti dar vieno būdo išspręsti nuodėmės problemą didžiosios kovos šviesoje?