Spalio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ezr 4, 1–5; 2 Kor 6, 14; Ezr 5, 1–5; Ag 1; Ezr 4, 6–24; Neh 4; Neh 6, 1–13.
Įsimintina eilutė: „Bet Dievo akys saugojo Izraelio seniūnus, ir jie jų nesutrukdė. Tuo tarpu buvo išsiųstas pranešimas Darijui, ir jie savo ruožtu gavo laišką su atsakymu dėl šio reikalo“ (Ezr 5, 5).
Ezros 3–6 skyriai yra teminės struktūros, apimantys skirtingus istorinius priešinimosi laikotarpius, susijusius su Šventyklos atstatymu. Paisant šios teminės struktūros galima paaiškinti bendrą žinią.
Ezra pirmą kartą paminėtas vardu Ezr 7, 1. Viskas pasikeitė su šiuo atvykimu 457 m. prieš Kristų, ir Jeruzalės miestas su siena buvo nereguliariai atstatomas. Nehemijas atvyko praėjus trylikai metų (siųstas Artakserkso 444 m. prieš Kristų), o sienos statyba pagaliau buvo atnaujinta. Nors priešprieša buvo stipri, darbas buvo baigtas per 52 dienas (Neh 6, 15).
Priešinimasis Dievo darbui yra vyraujanti tema Ezros ir Nehemijo knygose; todėl nestebina tai, kad Šventyklos ir Jeruzalės atstatymas paskatino priešpriešą ir persekiojimą. Kur beatsigręžtume šiandienos pasaulyje, Viešpaties darbui yra priešinamasi. Šėtonas stengiasi užtikrinti, kad Evangelija nesklistų greitai, nes tai kelia grėsmę jo dominavimui. Ezros ir Nehemijo knygose, kaip žydai tvarkėsi su priešprieša?
PRIEŠPRIEŠOS PRADŽIA
Perskaitykite Ezr 4, 1–5. Jūsų manymu, kodėl izraelitų likutis atsisakė kitų žmonių pagalbos atstatant Šventyklą?
Paviršutiniškai žiūrint, pasiūlymas atrodė natūralus, kaimyniškas dalykas, tai kodėl derėtų atsisakyti pagalbos? Tam tikra prasme atsakymas yra pačiame tekste. „Priešai“ atėjo pasiūlyti jiems pagalbą. Priešai? Vien tai yra galinga užuomina, kodėl izraelitai reagavo būtent taip.
Kodėl žmonės pavadinti „priešais“? 2 Kar 17, 24–41 paaiškina, kad šie žmonės buvo atvesti iš kitų tautų į Samariją ir aplinkinius regionus po to, kai Šiaurinės karalystės izraelitai buvo ištremti. Asirijos karalius atsiuntė jiems kunigus, kurie mokė juos, kaip garbinti krašto Dievą, t.y. Izraelio Dievą. Tačiau tokia religija įtraukė ir kanaaniečių dievus. Todėl izraelitų likutis bijojo, kad ši religija bus įtraukta į garbinimą jų Šventykloje. Tad geriausia ir protingiausia buvo būtent pasakyti: „Ačiū, ne“.
Taip pat reikia prisiminti, kodėl visa tai prasidėjo. Būtent nuolatinis jų protėvių kompromisas su aplinkinių pagonių religijomis lėmė Šventyklos sugriovimą ir jų tremtį. Turbūt, kad tuo pačiu metu, kai buvo atstatoma Šventykla, paskutinis dalykas, kurio jie norėtų, tai pernelyg glaudžiai susidraugauti su aplinkinėmis tautomis.
Kas dar šiose eilutėse rodo, kodėl šis atsisakymas buvo deramas dalykas? (žr. Ezr 4, 4–5)
Pagalvokite, kaip lengvai jie galėjo teigiamai įvertinti aplinkybes ir priimti šią pagalbą. Ką 2 Kor 6, 14 turi mums pasakyti šiame kontekste?
PRANAŠAI DRĄSINA
Deja, aplinkinių tautų priešprieša, su kuria žydai susidūrė, kaip parašyta Ezr 4–6, išgąsdino juos ir jie nenorėjo atstatinėti Šventyklos.
Kaip minėta anksčiau, Ezr 4, 6–6, 22 nėra parašyti chronologine tvarka. Todėl 5 skyrių tyrinėsime prieš 4 skyrių.
Perskaitykite Ezr 5, 1–5. Kodėl Dievas žydams siuntė pranašus Agėją ir Zachariją? Koks yra jų pranašavimo rezultatas?
Žydai liovėsi statę, nes bijojo. Bet Dievas juos siuntė į Judą, kad atstatytų Šventyklą ir miestą, ir Jis turėjo planą. Kadangi jie bijojo, Jis turėjo kažką daryti, kad juos padrąsintų. Todėl Jis pašaukė du pranašus. Žmogiškoji priešprieša nesustabdo Dievo; net jei žydai savo veiksmais prisidėjo prie šios priešpriešos, Dievas jų nepaliko. Jis darbavosi per pranašus, kad juos dar kartą padrąsintų ir paragintų.
Perskaitykite Ag 1. Kokia yra žinia jiems ir ką mes galime joje įžvelgti sau?
„Pranašai Agėjas ir Zacharijas buvo pašaukti krizei spręsti. Primindami liudijimus, šie paskirti pasiuntiniai žmonėms atskleidė jų rūpesčių priežastį. Laikino klestėjimo stoką lėmė tai, kad Dievo interesai nebuvo laikomi svarbiausiais, skelbė pranašai. Jei izraelitai teiktų garbę Dievui, jei jie parodytų Jam deramą pagarbą, laikydami Jo Namų statybą svarbiausiu darbu, jie būtų sulaukę Jo artumo ir palaiminimų“ (E. Vait, Prophets and Kings, 573 p.).
DARBO SUSTABDYMAS
Ko „priešai“ ėmėsi Ezr 4, 6–24, kad sustabdytų darbą Jeruzalėje?
„Šalies žmonės“ rašė kaltinamuosius laiškus prieš žydus ir jų darbą pirmiausia Darijui (Ezr 5 ir 6), tada karaliui Kserksui (Ahasverui) ir Artaksersui. Jie darė viską, ką galėjo, kad sustabdytų darbą Jeruzalėje.
Aplinkinių tautų žmonės teigė, kad jei miestas būtų atstatytas, karalius prarastų savo galią, nes praeityje Jeruzalė visada buvo maišto ir problemų vieta. Deja, karalius Artaksersas buvo įtikintas manyti, kad žydai statė tik todėl, kad norėjo įgyti savo nepriklausomybę, ir taip paskatino priešpriešą. Jis įsakė sustabdyti darbus, ir žmonės išsiuntė kariuomenę, kad užkirstų kelią tolesniam miesto atstatymui. Šis priešiškas nusistatymas leido sustabdyti Dievo darbą.
Perskaitykite Ezr 4, 23–24. Kodėl žydai liovėsi statę? Ar jie nežinojo, kad Dievas norėjo, jog jie atstatytų miestą? Kas atsitiko?
Akivaizdu, kad žydai suprato, jog Dievas juos pašaukė atstatyti miestą ir Šventyklą, bet dėl stiprios priešpriešos jie bijojo. Jie galėjo susigalvoti tokių pasiteisinimų, pavyzdžiui: „Dabar turbūt netinkamas metas“, arba „jei Dievas iš tikrųjų būtų norėjęs, kad mes tą darytume, Jis būtų paruošęs kelią“, arba „galbūt mes apskritai neturėjome čia grįžti“. Kai priešprieša pastoja kelią tam, ką, mūsų įsitikinimu, Dievas pašaukė mus atlikti, mes būname linkę abejoti Dievo vedimu. Mes galime lengvai save įtikinti, kad padarėme klaidą. Baimė gali paralyžiuoti mūsų protą, ir mūsų mintys nukrypsta į neviltį ir bejėgiškumą, užuot dėmesį sutelkiant į Dievo galią.
Ar jūs patyrėte kažką panašaus, įsitikinus, kad Dievas jus pašaukė kažką atlikti, bet paskui pasiduodate abejonėms, kai aplinkybės komplikuojasi? (Pagalvokite, pavyzdžiui, apie Joną Krikštytoją.) Ko jūs pasimokėte iš šio patyrimo?
NEHEMIJAS IMASI VEIKSMŲ (444 m. prieš Kristų)
Perskaitykite Nehemijo 4. Vedami Nehemijo, ką žydai darė priešpriešos atžvilgiu? Kodėl jiems buvo svarbu pasiruošti kovoti, užuot nieko nedarius, tikintis, kad juos apgins Dievas?
Su sustojimais žmonės vėl pradėjo darbuotis. Žydai meldėsi, o tada Nehemijas paskyrė aktyvią sargybą. Žmonės keitėsi pamainomis per dieną ir naktį, kad būtų pasirengę bet kokiam grėsmingam išpuoliui. Nehemijas taip pat paskyrė ginkluotus žmones aplink sieną, kad kiekviena šeima būtų pasirengusi kovoti. Be to, jis padalijo savo tarnus į dvi grupes, vieni dirbo, o kiti laikė ginklus. Taip pat tais, kurie dirbo prie sienos, buvo ypatingai pasirūpinta, nes jie buvo arčiausiai pavojaus. Kiekvienas statybininkas laikė kardą viena ranka, o kita – į sieną dėjo plytas / akmenis ir liejo skiedinį. Jie buvo pasirengę priešpriešai. Jie atliko tai, kas jiems priklausė; visa kita padarė Dievas. Nehemijo tikėjimas Dievo apsauga įkvepia. Tačiau jis nesėdėjo ant sofos tikėdamasis, kad viską padarys Dievas. Jie pasiruošė kaip įmanoma geriau.
Eilutė: „Mūsų Dievas kovos už mus!“ (žr. Neh 4, 14), yra viena iš labiausiai įkvepiančių visame Rašte.
Žydai galėjo vėl nustoti statę dėl nuolatinės priešpriešos, bet šį kartą, užuot pasidavę baimei, jie laikėsi pažado, kad Dievas kovos už juos. Kai mes susiduriame su priešprieša dėl Dievo vardo, dėl mūsų įsitikinimų ar dėl to, ką Dievas ragina mus daryti, turime prisiminti, kad „Dievas kovos už mus!“
Galų gale žydai suprato, kad Viešpats palaikė tai, ką jie darė, ir tai suteikė jiems drąsos eiti pirmyn.
Kodėl itin svarbu žinoti, kad tai, ką jūs darote, yra Dievo valia? Svarbu savęs paklausti: Kaip aš žinau, kad tai, ką aš darau, yra Dievo valia?
DIDELIS DARBAS
Perskaitykite Neh 6, 1–13. Kodėl Nehemijas Jeruzalėje atliekamą darbą laikė „dideliu“ (Neh 6, 3)? Kokie buvo bandymai šiuo atveju jį sustabdyti?
6 skyriuje nusakyti daug pasikėsinimų į Nehemijo gyvybę. Sanbalatas ir Gešemas siuntė Nehemijui kvietimus pas juos atvykti, neva susitikimui. Tačiau susitikimas planuotas Onojo slėnyje, priešo teritorijoje, taip nuslepiant tikrąjį kvietimo ketinimą. Sanbalatas, Tobija ir Gešemas matė laikiną galimybę, kol sienos nepabaigtos, o vartai neuždaryti. Žydus saugojo persų karalius, todėl jų priešai negalėjo jų užkariauti tiesiogiai puldami. Bet atsikratę vadovo jie galėtų sustabdyti pažangą arba netgi sustabdytų žydus amžinai. Jie nepasidavė. Net Nehemijui neatsakant, jie stengėsi. Tokia išplitusi priešprieša turėjo varginti Nehemiją. Jis atsakė jiems: „Esu užsiėmęs dideliu darbu“ (Neh 6, 3).
Pasaulio matu, Nehemijas atliko didelį darbą kaip karaliaus taurininkas, nes tai buvo prestižinis užsiėmimas, vienas didžiausių krašte, tarnaujant karaliaus patarėju. Bet atstatyti sugriautą miestą, kuris neturėjo akivaizdžios pasaulinės reikšmės? Tai jis vadino „dideliu darbu“? Darbą dėl Dievo Nehemijas laikė „dideliu“ ir svarbesniu, nes jis suprato, kad Jeruzalėje Dievo vardo garbei kilo pavojus.
Be to, Dievui įsteigus Šventyklos apeigas, Jis įsteigė kunigystę. Siekdamas išlaikyti Šventyklą šventą ir ypatingą žmonių mintyse, Šventyklos apeigas Jis leido atlikti tik kunigams. Mums patiems sunku matyti Dievo šventumą; todėl Dievas parūpino izraelitams būdą pagarbiai ateiti į Dievo Artumą. Nehemijas žinojo, kad Šventyklos kiemas buvo skirtas visiems, bet ne vidinės patalpos. Savo žodžiais apie susitikimą Šventykloje Šemajas ne tik parodė, kad yra netikras pranašas, siūlydamas kažką, kas prieštaravo Dievo nurodymams, bet parodė esąs išdavikas.
Kaip mes šiandien, neturėdami žemiškos šventyklos, galime išlaikyti mūsų akivaizdoje Dievo šventumą? Kaip Dievo šventumo suvokimas, priešingai nei mūsų nuodėmingumas, mus nukreipia į kryžių?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 635–660 p.
„Priešprieša ir nusivylimas, kurį statytojai Nehemijo dienomis patyrė iš akivaizdžių priešų ir apsimestinių draugų, yra būdingas tam, ką šiandien patirs dirbantieji Dievui. Krikščionys yra išmėginami ne tik priešų pykčiu, panieka ir žiaurumu, bet ir tingumu, nenuoseklumu, drungnumu ir draugų bei padėjėjų išdavyste“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 644 p.).
„Tvirtas Nehemijo pasišventimas Dievo darbui ir jo pasitikėjimas Dievu lėmė, kad jo priešai nesugebėjo patraukti jį savo galion. Tingi siela yra lengvas grobis pagundai; bet gyvenime, kuris turi kilnų tikslą, įtraukiantį tikslą, blogiui mažai vietos. Nuolat į priekį žengiančio asmens tikėjimas nemažėja; nes aukščiau, žemiau, anapus jis įžvelgia Begalinę Meilę, kuri darbuojasi, kad įgyvendintų Jo gerą tikslą. Tikrieji Dievo tarnai darbuojasi su nenuviliančiu ryžtu, nes jie nuolat priklauso nuo malonės sosto“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 660 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsivaizduokite save Zerubabelio, Jozuės ir kitų vadovų vietoje, kai tie vyrai atėjo pas juos siūlydami pagalbą. Žvelgiant atgal matome, kad nepriimdami šio pasiūlymo jie pasielgė teisingai. Kaip adventistai, kaip galime žinoti, kada turėtume ir neturėtume bendradarbiauti su kitais, kurie nėra mūsų tikėjimo? Kaip nuspręsti, ar tai teisinga ar neteisinga? Kuo galime vadovautis?
2. Visoje Rašto istorijoje matome mūsų tikėjimo ir kompromiso su pasauliu pavojus. Iš tiesų visa senovės Izraelio istorija, iki pat Babilono nelaisvės, buvo galingas šio kompromiso pavyzdys. Tuo pačiu metu, kas atsitinka, kai žmonės eina į kraštutinumus bandydami išvengti šio pavojaus? Kai Jėzus buvo apkaltintas sabatos nesilaikymu (žr. Jn 9, 14–16), argi tai ne galingas pavyzdys, kada Jo kaltintojai nukrypo į kitą kraštutinumą? Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą?