Gruodžio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 13, 1–9; Įst 23, 3–6; Neh 13, 10–14; Sk 18, 21–24; Neh 13, 15–22; Jn 5, 5–16.
Įsimintina eilutė: „Tada įsakiau levitams apsivalyti ir stovėti sargais prie vartų, kad būtų išlaikytas šabo dienos šventumas. Atsimink ir tai mano labui, o mano Dieve, ir pasigailėk manęs iš savo didelio gerumo!“ (Neh 13, 22)
Tarp 12 ir 13 skyrių Nehemijas grįžta į Babiloną. Nors mes nežinome, kiek laiko jis ten išbuvo, jam grįžus (apytiksliai 430–425 m. prieš Kristų) tauta buvo atsimetusi. Nors ji buvo sudariusi su Dievu sandorą šiais klausimais: pirmiausia, nesituokti su stabmeldžiais; antra, rūpestingai laikytis sabatos; ir, trečia, rūpintis šventykla ir jos tarnautojais atnešant dešimtines ir aukas (Nehemijo 10) – jie nesilaikė visų trijų šių pažadų.
Nehemijui sugrįžus, tautos pasišventimas Dievui buvo sumenkęs. Žmonės nebeatnešdavo dešimtinių ir aukų, pradėjo naudoti šventyklos patalpas kitiems tikslams, tinkamai nebesilaikė sabatos ir netgi pradėjo tuoktis su aplinkinių tautų gyventojais. Blogiausia, kad jo paskirti vadovai prisidėjo prie Izraelio santykių su Dievu sugedimo. Nestebina tai, kad Nehemijas buvo priblokštas, sužinojęs apie tokius pokyčius. Tačiau, užuot tai priėmęs, jis vėl, kaip reikalavo jo charakteris, ėmėsi veiklos Dievo garbei.
I. SUGEDĘ ŠVENTYKLOS VADOVAI
Nehemijo 13 prasideda susirūpinimu dėl amonitų ir moabitų stabmeldžių tarp izraelitų (Neh 13, 1–3). Šios eilutės nekalba apie kitataučių ar kitos rasės asmenų, sekusių Dievu, išvarymą, bet apie išsiuntimą tų, kurie buvo kito tikėjimo, neatsivertę, bet stabmeldžiai. (Taip pat žr. Įst 23, 3–6.)
1. Perskaitykite Neh 13, 1–9. Kas buvo Eljašibas ir Tobija? Kodėl jų elgesys nepriimtinas? Perskaitykite Neh 2, 10. 19; 3, 1; 12, 10. 22; 13, 28.
Eljašibas ir Tobija yra žinomos Nehemijo knygos asmenybės. Eljašibas buvo vyriausias tautos kunigas ir šventyklos vadovas. Tobija įvardintas kaip Nehemijo priešas amonitas, ryžtingai priešinęsis jo darbui Jeruzalėje. Eljašibo ir Tobijos susivienijimas parodo per santuoką užsimezgusius santykius.
Nors su santuoka susiję įrašai neišliko, mes žinome, kad Tobija yra žydiškas vardas (reiškiantis – „Viešpats yra geras“), todėl greičiausiai jis buvo žydų kilmės. Manoma, kad jo žmonos šeima, Aracho palikuonys, nors ir neįvardinti, buvo Eljašibo giminaičiai. Be to, Sanbalatas Horonietis, kitas Nehemijo priešas, turėjo dukterį, ištekėjusią už Eljašibo anūko. Todėl intrigos aplink Nehemiją turėjo būti intensyvios, nes aukščiausio rango krašto vadovai buvo susiję ir susivieniję prieš Nehemijo vadovavimą.
Kol valdytojas buvo išvykęs, vyriausiasis kunigas davė Tobijai vieną iš šventyklos patalpų, skirtų dešimtinei, dovanoms ir aukoms. Tobijai buvo suteikta nuolatinė gyvenamoji vieta šventykloje, tai buvo būdas jį įtvirtinti kaip vieną iš tautos vadovų. Nehemijo priešai pagaliau pasiekė tai, ko troško – pakeisti Nehemiją ir vadovauti. Laimei, Nehemijas neketino sėdėti nieko nedarydamas.
Ar Dievo tauta per visą šventąją istoriją – ar žydai senovės Izraelyje, ar krikščionys, sekę juos Naujojo Testamento laikais ir vėliau – leisdavosi lengvai suklaidinama? Kaip išvengti jos klaidų?
II. LEVITAI LAUKUOSE
2. Perskaitykite Neh 13, 10–14. Ką Nehemijas siekia čia ištaisyti?
Giesmininkai, vartų sargai ir kiti šventyklos pareigūnai turėjo eiti į savo laukus, kad galėtų išmaitinti savo šeimas, nes tarnavimas Dievui buvo neremiamas. Kruopščiai sukurta visa dešimtinių ir aukojimo sistema dabar buvo sugriuvusi. Nehemijas turėjo viską pradėti iš pradžių. Visų daiktų išmetimas iš kambario rodo neviltį.
„Buvo sugriauta ne tik šventykla, bet buvo piktnaudžiaujama ir aukomis. Dėl to žmonės nebuvo dosnūs. Jie prarado savo uolumą ir pasišventimą ir nenorėjo atnešti dešimtinės. Viešpaties Namų iždu buvo prastai rūpinamasi; daug giesmininkų ir kitų šventyklos pareigūnų, negaudami pakankamos paramos, metė Dievo darbą, kad triūstų kitur“ (E. Vait, Prophets and Kings, 670 p.).
Įdomu tai, kad visas Judas susibūrė ir atstatė tai, kas buvo sugriauta. Žmonės buvo Nehemijo, o ne Tobijos ir Eljašibo pusėje, nes jie greičiausiai suprato, kad Nehemijas padarė viską, ką galėjo, kad būtų naudingas tautai. Be to, Nehemijas pavedė šventyklos pareigūnų pozicijas vyrams, kuriuos jis laikė ištikimais ir patikimais. Jiems buvo pavesta rinkti dešimtines ir aukas, užtikrinant, kad viskas būtų tinkamai saugoma, ir paskirstyti išteklius atitinkamoms šalims. Kitaip tariant, Nehemijas atėjo ir sugriovė korumpuotą vadovavimo sistemą, kuri, regis, buvo vienose rankose.
Nors Nehemijas paskyrė ištikimus žmones rūpintis šventykla, korumpuotas vyriausiasis kunigas Eljašibas neprarado savo pozicijos, nes pastaroji jam teko per Aarono kilmę. Jo darbams šventykloje galėjo pakenkti Nehemijo priemonės paskirstyti vyriausiojo kunigo pareigas kitiems, bet jis vis tiek buvo vyriausiasis kunigas.
Nehemijas meldė: „O mano Dieve, atsimink mane maloniai už tai ir neištrink mano gerų darbų, kuriuos esu padaręs savo Dievo Namams ir jų apeigoms!“ (Neh 13, 14) Kuo ši malda itin žmogiška?
III. DEŠIMTINĖS IR AUKOS
Nehemijo reformos, susijusios su šventyklos apeigomis, apėmė dešimtines ir aukas.
3. Perskaitykite Sk 18, 21–24; Mal 3, 10; Mt 23, 23; 1 Kor 9, 7–14; 2 Kor 9, 6–8; ir Hbr 7, 1–2. Ko šios eilutės mus moko apie dešimtinių ir aukų svarbą ne tik šventyklos apeigoms, bet ir šiandien?
Be dešimtinių ir aukų rinkliavos šventykla negalėjo veikti. Nesant dešimtinių, tarnystė šventykloje sugriuvo ir visa garbinimo sistema buvo pavojuje. Šventyklos pareigūnams išėjus ieškoti kitų darbų, kad išmaitintų savo šeimas, jie negalėjo dėmesio sutelkti į rūpinimąsi šventykla. Todėl Dievo garbinimas sumenko.
„Dešimtinių sistema yra labai graži savo paprastumu. Jos teisingumas atsispindi proporcingumu turtingiems ir vargšams. Kaip Dievas mums proporcingai pavedė naudoti Jo turtą, taip mes turime grąžinti Jam dešimtinę. Kai Dievas ragina atnešti dešimtinę (Mal 3, 10), Jis nenurodo į dėkingumą ar dosnumą. Nors dėkingumas turėtų būti visų mūsų išraiškos Dievui dalis, mes atnešame dešimtinę, nes Dievas tai įsakė. Dešimtinė priklauso Viešpačiui, ir Jis liepia mums ją grąžinti“ (Seventh-day Adventists Believe… (2nd ed.) (Boise, Idaho: Pacific Press ® Publishing Association, 2005), 304 p.).
Lygiai taip pat, kaip ir su izraelitų šventykla, mūsų bažnyčia išnyks be narių dešimtinių ir aukų. Mūsų bažnyčios tarnystės nebūtų be žmonių, kuriems mokama už laiku skiriamą laiką tarnystei, planavimui ir Dievo bažnyčios valdymui. Taip pat sumenktų Dievo garbinimo kokybė. Svarbiausia, kad be dešimtinių ir aukų nebūtų evangelizacijos.
Be to, mes atnešame dešimtinę, nes Dievas pateikė sistemą savo Žodyje. Yra atvejų, kai Dievas neprivalo paaiškinti, kodėl Jis kažką įsteigė. Jis tikisi, kad pasitikėsime, jog valdo Jis. Turėtume išsiaiškinti ir būti informuoti apie tai, kaip sistema veikia, bet tada reikia ją pavesti Jam.
Kodėl dešimtinė itin svarbi mūsų pačių dvasingumui ir kaip mūsų pačių pasitikėjimo Dievu matui?
IV. VYNO SPAUDYKLIŲ MYNIMAS SABATĄ
4. Perskaitykite Neh 13, 15–16. Kokią problemą Nehemijas čia įvardijo?
Nelengva pastovėti už Dievą, kai esate mažuma. Kadangi Dievas sakė, jog sabata turi būti šventa diena, per kurią niekas nedirbs jokio darbo, Nehemijas ketino užtikrinti, kad šio įsakymo būtų laikomasi Jeruzalėje. Be abejo, jis jautė moralinę pareigą užimti tokią poziciją ir jos laikytis.
Sabata buvo pasaulio sukūrimo savaitės kulminacija, nes šią ypatingą dieną žmonės turėjo būti atnaujinti ir atkurti, praleisdami laiką su Dievu taip, kad jie negalėtų užsiimti savo reikalais ar kitais pasaulietiniais tikslais.
Sakoma, kad „sabata labiau išlaikė Izraelį, nei Izraelis išlaikė sabatą“. Svarbu, kad septintoji diena – sabata buvo ir lieka galinga priemonė, padedanti išlaikyti tikėjimą gyvą tiems, kurie jos laikosi Dievo malone ir mėgaujasi fizine ir dvasine nauda, kurią ji teikia.
5. Perskaitykite Neh 13, 17–22. Ką Nehemijas darė, kad sustabdytų prekybą sabatos dieną?
Kadangi Nehemijas yra Judo valdytojas, jis save mato taisyklių laikymosi užtikrintojo vaidmenyje. Kadangi taisyklės Jude buvo paremtos Dievo Įstatymu, jis tampa šio Įstatymo sergėtoju, įskaitant sabatą. Jei Judo kilmingieji būtų pasipriešinę vyriausiojo kunigo korupcijai, gal Nehemijas nebūtų atsidūręs šiose aplinkybėse. Tačiau didikai ir pareigūnai galbūt jau piktinosi Nehemiju dėl to, kad jis anksčiau liepė neimti iš vargšų palūkanų; atrodo, jie neprieštaravo ir Eljašibo bei Tobijos įvestiems pokyčiams.
Nehemijas pirmiausia bara didikus, o tada įsako uždaryti vartus ir liepia pareigūnams juos saugoti. Kai prekyvietė paprasčiausiai persikelia iš miesto vidaus į išorę, jis imasi dar drastiškesnių priemonių ir grasina kitą sabatą prieš prekybininkus panaudoti jėgą. Nehemijas turėjo būti žodžio žmogus, nes prekybininkai suprato jo mintį ir nuo to laiko nebeateidavo.
V. ARGI LYGIAI TAIP NESIELGĖ JŪSŲ PROTĖVIAI?
Nehemijo uolumas dėl sabatos yra pasigėrėtinas. Nehemijas taip aistringai laikėsi sabatos, kad jis netgi pažadėjo panaudoti jėgą prieš kitataučius prekybininkus. Kitaip tariant, jis būtų asmeniškai įsikišęs, jei vėl pamatytų juos mieste ar prie vartų sabatą. Kaip valdytojui jam teko oficialios pareigos užtikrinti, kad šio įsakymo būtų tinkamai laikomasi.
„Nehemijas be baimės juos barė dėl jų aplaidumo: Išniekinate sabatos dieną taip elgdamiesi! Juk lygiai taip elgėsi jūsų protėviai! Užtat Dievas ir užtraukė mums bei miestui visą šią nelaimę. O jūs, išniekindami sabatą, didinate pyktį ant Izraelio! Tuomet jis įsakė, kad šešėliams pradėjus dengti Jeruzalės vartus, sabatai artinantis uždaryti visus vartus ir kad jie būtų atidaryti tik po sabatos. Labiau pasitikėdamas savo tarnais, o ne tais, kuriuos paskyrė Jeruzalės pareigūnai, jis prie vartų pastatė keletą tarnų, kad užtikrintų šio įsakymo laikymąsi“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 671 p.).
Akivaizdu, kad Nehemijo įspėjimas dėl sabatos išniekinimo, kartu su kitais įspėjimais, susijusiais su šios dienos nesilaikymu, aidėjo per amžius net iki Jėzaus laikų. Mes tai žinome, nes Evangelija ne kartą mini Jėzų kovojantį su religiniais vadovais dėl tinkamo sabatos laikymosi.
6. Perskaitykite Mt 12, 1–8; Mk 3, 1–6; Lk 6, 6–11; Jn 5, 5–16. Koks čia iškilo klausimas, ir kaip senovės Izraelio istorijos supratimas padeda paaiškinti, kodėl kilo šis ginčas?
Savo uolumu, nors ir nevykusiu, užtikrindami, kad sabata nebūtų „išniekinta“, šie religiniai vadovai buvo itin fanatiški ir kaltino Jėzų, sabatos Viešpatį (Lk 6, 5), kad Jis jos nesilaikė. Štai nuėjimas per toli gerame dalyke! Ironiška tai, kad nors daugelis šių vyrų reiškė didelį susirūpinimą dėl Įstatymo, jie pamiršo, „kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“ (Mt 23, 23).
Kaip mes asmeniškai ir kaip bažnyčia galime apsisaugoti ir nepadaryti tos pačios klaidos, kaip šie žmonės, ar dėl sabatos, ar kažkokiu kitu klausimu, kuris, mūsų manymu, yra svarbus tikėjimui?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 111–123 p.
„Kai jis jiems priminė Dievo įsakus, grėsmę ir baisų praeityje Izraelį dėl būtent šios nuodėmės ištikusį teismą, jų sąžinė pabudo ir prasidėjo reformos darbas, nugręžęs Dievo pyktį ir atnešęs Jo pritarimą bei palaiminimus. Kai kurie, ėjusieji šventas pareigas, maldavo už savo pagones žmonas, reikšdami, kad jie negalės nuo jų atsiskirti. Tačiau nebuvo jokių išimčių; nebuvo paisoma nei rango, nei padėties. Kunigai ar didikai, kurie atsisakė nutraukti ryšį su stabmeldžiais, iš karto buvo atskirti nuo tarnavimo Viešpačiui. Vyriausiojo kunigo anūkas, vedęs pagarsėjusio Sanbalato dukterį, buvo ne tik nušalintas nuo pareigų, bet ir ištremtas iš Izraelio. Nehemijas meldėsi: Atsimink juos, o mano Dieve, nes jie suteršė kunigystę bei kunigų ir levitų sandorą!“ (E. Vait, Prophets and Kings, 673–674 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite pateiktą E. Vait ištrauką. Klasėje aptarkite tai, ką galvojate apie Nehemijo darbus, nepadarant jokių išimčių, net ir tiems, kurie atrodė tikrai mylėjo savo žmonas ir nenorėjo nuo jų atsiskirti. Ar manote, kad Nehemijas buvo pernelyg griežtas, pernelyg nepalenkiamas ir galėjo padaryti tam tikras išimtis? Kodėl taip, ar kodėl ne? Tame pačiame kontekste, kaip bažnyčia naudoja drausmę su meile ir supratimu, tuo pačiu metu būdama nuosekli ir nesumenkindama Dievo tiesos mato?
2. Nors mes žinome, kad nėra jokio Įstatymo raidės prisilaikymo švenčiant septintą dieną sabatą – kaip nėra jokio Įstatymo raidės prisilaikymo, jei negeidžiame, nevagiame ar nemeluojame – kaip mes galime apsisaugoti, kad nepadarytume sabatos šventimo (ar paklusnumo bet kuriam įsakymui) kažkuo, kas taptų Įstatymo raidės prisilaikymu? Kodėl kryžiaus ir to, ką Kristus padarė dėl mūsų ant kryžiaus, atminimas visada yra galingiausia apsauga nuo Įstatymo raidės prisilaikymo spąstų? 3. Tuo pačiu metu, kaip galime apsisaugoti nuo pavojų, kylančių iš lėto, bet nuolatinio kompromiso, su kuriuo, pavyzdžiui, susidūrė Nehemijas?