Lapkričio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 10, 1–30; Pr 4, 8–19; Hbr 13, 20; Joz 24; Neh 10, 31–40; Hbr 8, 1–7.
Įsimintina eilutė: „Turėdami visa tai prieš akis, mes sudarome tvirtą sutartį raštu. Šiame antspauduotame rašte įrašyti vardai mūsų didžiūnų, levitų ir kunigų… Mes nepaliksime daugiau Dievo Namų“ (Neh 10, 1. 40).
Kas Rašte turima omenyje kalbant apie Sandorą? Paprasčiausias šios Sandoros Rašte paaiškinimas yra tai, kad ji yra teisinių santykių tarp Dievo ir Jo tautos sukūrimas. Dievas sako: „Jūs esate Mano tauta, o Aš esu jūsų Dievas“. Be to, rašytinės sandoros buvo naudojamos ir kitose senovės pasaulio tautose, dažnai tarp vadovų ir jų piliečių.
Šios sandoros buvo sudaromos, nes jos buvo naudingos abiem šalims. Vadovai rūpinsis tauta, o pastaroji mokės mokesčius. Bet su Dievu Sandora buvo kitokia. Dievui iš tiesų nebuvo iš jos jokios naudos, ir vis dėlto Jis pažadėjo būti ištikimas, net jei tauta nebūtų ištikima. Iš tiesų Sandoros palaiminimai ir prakeikimai leido izraelitams suprasti, kada prasidėjo blogi dalykai, kada jie sulaužė Sandorą.
Šią savaitę tyrinėsime Sandorą, kurią izraelitai atnaujino su Dievu Nehemijo 10, taip pat aptarsime bendrą informaciją apie Sandoros sudarymo Rašte istoriją ir svarbą.
I. SANDOROS IDĖJA
1. Perskaitykite Neh 10, 1–30 (ir Neh 9, 36–37). Kas ir kodėl sudaro šią sandorą?
Nors dokumentą pasirašė tik vadovai, tekste pažymėta, kad „kiti žmonės“ vienijasi „iškilminga priesaika, norėdami sekti Dievo Įstatymu“ (Neh 10, 29–30). Kuo buvo reikšminga ši sandora, kurią jie visi norėjo sudaryti su Dievu? Norint atsakyti į šį klausimą, turime grįžti į pradžią ir suprasti su sandora susijusią Rašto idėją.
Sandora buvo svarbi, nes ji buvo Dievo istorijos dalis, susijusi su nuodėminga žmonija, ir parodanti Dievo troškimą palaikyti santykius su žmonėmis. Ji taip pat leido žmonėms parodyti jų troškimą būti pasišventusiems Dievui.
Rašto pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios 1–2 atskleidžia ne tik pirmųjų žmonių, bet ir santykių tarp jų ir Dievo, ir tarpusavio santykių sukūrimą. Tačiau atėjusi nuodėmė sugriovė visus šiuos santykius. Nuodėmė yra kūrybos priešybė, lemianti mirtį.
Adomo palikuonys galiausiai išsiskiria, Kainui pasirinkus pikta (Pr 4, 8–19), o Setui pasirinkus Dievą (Pr 5, 3–24). Kaino palikuonys pasiekia kulminaciją su Lamechu (Pr 4, 17–19), septintuoju (imtinai) nuo Adomo, poligamijos (daugpatystės) pradininku. Kaino pusėje esantis smurtas ir kerštas priešpastatomi tikinčio Seto palikuonims. Pastarieji taip pat išvardijami, bet čia septintasis yra Henochas, ėjęs „su Dievu“ (Pr 5, 24) ir paimtas į dangų.
Deja, pasaulis labiau priėmė pikta nei Dievą, ir atėjo metas, kai ištikimųjų giminė buvo labai maža, ir netrukus gali nebelikti jokios šeimos, per kurią Dievas galėtų įvykdyti savo žodį dėl pažadėto Ainio žmonėms išgelbėti. Tuo metu Dievas įsikiša su tvanu. Tačiau pastarais buvo tolimesnis gyvybės naikinimas, bet Dievas sunaikino tik tai, ką žmonės jau buvo sugriovę (Pr 6, 11–13).
Kaip jūs asmeniškai patyrėte griaunančią nuodėmės galios tikrovę? Kokia yra vienintelė galia prieš nuodėmę, ir kuo ji gali būti mums naudinga?
II. SANDORŲ ISTORIJA
Po tvano Dievas pradėjo iš pradžių, dabar su Nojumi ir žmonėmis po jo. Su jais Jis taip pat ieškojo santykių, o pastariesiems pagrindinis dalykas buvo Sandoros idėja. Raštas nurodo septynias pagrindines Sandoras, kurias Dievas sudarė su žmonėmis:
1-oji Sandora – Adomas (Pr 1–3)
2-oji Sandora – Nojus (Pr 6–9)
3-oji Sandora – Abraomas (Pr 12, 1–3)
4-oji Sandora – Mozė ir Izraelis (kaip „Sinajaus ar Mozės Sandora“, Išėjimo 19–24)
5-oji Sandora – Finehas (Sk 25, 10–13)
6-oji Sandora – Dovydas (2 Sam 7, 5–16)
7-oji Sandora – Naujoji Sandora (Jer 31, 31–34)
2. Perskaitykite šiuos tekstus. Ką reiškia amžina Sandora? (Pr 9, 16; 17, 7; Iz 55, 3; Hbr 13, 20)
Rašte terminas – amžina Sandora pasikartoja šešiolika kartų. Trylika kartų jis konkrečiai taikomas sandoroms su Abraomu, Izraeliu Sinajuje ir Dovydu. Kiekviena iš pirmiau minėtų Sandorų, nors ir unikali, pavadinta „amžina Sandora“. Kaip ir amžina Evangelija pirmą kartą paskelbta Pr 3, 15, bet po to laipsniškai apreiškiama visame Rašte, tas pats pasakytina ir apie amžiną Sandorą. Kiekviena paeiliui sudaryta Sandora padeda paaiškinti ir pagilinti mūsų supratimą apie amžinąją meilės Sandorą, kuri yra visiškai apreikšta išgelbėjimo plane. Naujose ir senose Sandorose, kaip jos dažnai išskiriamos, yra tų pačių komponentų.
1. Pašventinimas: „Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį“ (Jer 31, 33; palyginkite su Hbr 8, 10).
2. Sutaikymas: „Tada Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Mano tauta“ (Jer 31, 33; Hbr 8, 10).
3. Misija: „Tada nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: ‘Pažinkite Viešpatį!‘ Visi, maži ir dideli, pažins Mane“ (Jer 31, 34; Hbr 8, 11).
4. Nuteisinimas: „Jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jer 31, 34; Hbr 8, 12).
III. SANDOROS STRUKTŪRA
Rašto tyrinėtojai pripažįsta, kad yra Rašto sandoroms būdinga struktūra; pastaroji netgi matoma senovės hetitų sandorose. T.y. Dievas kalbėjo žmonėms tokiu būdu, kad jie savo kultūroje galėtų suprasti.
Sandoros, kurios buvo paplitusios senovės Izraelio metu, turėjo šias dalis: Įžangą (kas Dievas yra); istorinį prologą (ankstesnių santykių apibrėžimas); įstatus ar įsakus; palaiminimus ir prakeikimus; liudytojus, ypatingą sąlygą ar ženklą. Tad neturėtų stebinti tai, kad Dievas panašiai bendravo su savo tauta. Jis naudojo tai, kas pažįstama.
Pavyzdžiui, visa Pakartoto Įstatymo knyga parašyta sandoros forma, nes Mozė kviečia Dievo tautą pradėti naujus sandoros santykius su jų Dievu. Sandora išreikšta šiuo būdu: (1) Įžanga (Įst 1, 1–5); (2) istorinis prologas (Įst 1, 6–4, 43); (3) įsakai ar įstatai (Įst 4, 44–26, 19); (4) palaiminimai ir prakeikimai (Įst 27–30); (5) liudytojai (Įst 30, 19); ir, galiausiai, (6) ypatinga sąlyga (Įst 31, 9–13).
3. Perskaitykite Joz 24. Kaip šiame skyriuje taip pat atskleista ši sandoros struktūra?
Tas pat pasakytina ir apie Jozuės sandoros atnaujinimą.
Pirma, paminėta įžanga, kurioje Dievas prisistato kaip „Viešpats, Izraelio Dievas“ (Joz 24, 2). Tada seka ilgas istorinis prologas, kuriame Jozuė primena žmonėms, ką Dievas padarė dėl jų praeityje (Joz 24, 2–13). Po to išvardyti įsakai ar įstatai (Joz 24, 14–15. 23), paminėti palaiminimai ir prakeikimai (Joz 24, 19–20), įvardyti liudytojai (Joz 24, 22. 27) ir paminėta speciali sąlyga (Joz 24, 25–26). Ir čia panaudota elementari sandoros forma bendraujant su Izraeliu ir jam parodant ne tik Dievo vedimą praeityje, bet iš jo taip pat buvo reikalaujama laikytis Jo Sandoros dalies.
Perskaitykite Joz 24, 15. Koks čia yra principas, kurį šiandien galime taikyti sau?
IV. PAŽADAI
4. Perskaitykite Neh 10, 31–40. Kokius keturis dalykus izraelitai prisiekė vykdyti kaip dalį atnaujintos Sandoros?
Žmonės prisiekė:
1. Jokių mišrių santuokų (nesituoks su asmeniu, galinčiu vesti į stabmeldystę);
2. Tikras sabatos laikymasis (nesiblaškys verslo sandoriais);
3. Skolų panaikinimas ir jubiliejaus metų laikymasis siekiant rūpintis vargšais ir suteikti jiems laisvę;
4. Finansiškai remti Šventyklą, jos tarnavimą ir personalą atnešant pirmienas, pirmagimius ir dešimtinę, taip užtikrinant tikrojo garbinimo tęstinumą.
Pirmieji pažadai yra susiję su santykiais su aplinkiniais (santuoka ir skolos panaikinimas) ir su Dievu (sabata), o paskutinis pažadas (Neh 10, 33–40) susijęs su Šventyklos nuostatais.
Bendruomenės tikslas buvo parodyti, kad ji įsipareigojusi Sandorai, todėl įgyvendins praktinius santykių su Dievu ir kitais kūrimo būdus. Net jei bendruomenė ne visada laikėsi Sandoros nepriekaištingai, ji suprato, kad teisingi įpročiai ir papročiai paveiks ateitį. Jei izraelitai ketina žengti teisingu keliu, jie turėjo nusistatyti papročius ir įpročius, kurie būtų naudingi jų tikslui. Jei jie nori artimiau eiti su Dievu, tada būtini žingsniai šia kryptimi buvo sabatos svarba ir rūpinimasis Šventykla.
Deja, jie nelabai gerai vykdė pažadus, kaip parodo paskutiniai Nehemijo knygos skyriai. Tačiau, net jei ne visi juos vykdė, kai kurie ar daug žmonių pažadus vykdė. Dievui padedant ir sutelkiant dėmesį į Jį galime suformuoti teisingus įpročius ir laikytis teisingo kelio.
„Teisingomis valios pastangomis jūsų gyvenimas gali visiškai pasikeisti. Atidavę savo valią Kristui, jūs galite prisijungti prie pačios galingiausios jėgos Visatoje. Jūs gausite jėgų ir stiprybės iš aukščiau, jūsų tikėjimas taps tvirtas ir nepajudinamas. Nuolat atsiduodami Kristui, jūs galėsite gyventi naują gyvenimą – tikėjimo gyvenimą“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 50 p.). Kas jus sulaiko ir neleidžia patirti to, kas čia parašyta?
V. ŠVENTYKLA
5. Dar kartą perskaitykite Neh 10, 33–40. Kodėl Šventyklos tarnavimas izraelitams buvo labai svarbus, kaip pasakyta: „Mes nepaliksime daugiau Dievo Namų“ (Neh 10, 39)? Kodėl Šventykla buvo itin svarbi tikėjimui apskritai? (žr. Taip pat žr. Hbr 8, 1–7.)
Izraelitai pažadėjo rūpintis Šventykla. Nors jie buvo nedidelė grupė, kurią finansiškai engė karaliai, jie nusprendė, kad jie privalo duoti, nors turėjo mažai, kad Šventykla klestėtų, o ne tik išliktų. Todėl kiekvienais metais jie nusprendė duoti trečdalį šekelio Šventyklos tarnybai, o ne tik vykstant surašymui, kaip liepė Įstatymas. Tauta matė, kad poreikiai buvo didesni. Be to, už malkų deginimą ant aukuro atsakingomis jie paskyrė tam tikras šeimas, nes jie suprato, kad be organizuotos veiklos tarnavimas sunyks.
Pirmienos, pirmagimiai, dešimtinės ir aukos buvo susiję su Šventyklos tarnyba, priemonės kunigų ir levitų tarnystei. Viena dešimtoji buvo skirta levitams. Be to, pirmagimiai buvo išperkami pinigais, pridedant prie levitų gaunamos sumos. Tačiau dešimtadalis levitų dešimtinės keliaudavo kunigams.
Šventykla buvo tarsi Izraelio tautos širdies plakimas. Ji buvo tokia svarbi jų tikėjimui, kad Nebukadnecarui sugriovus Šventyklą ir išgabenus šventus daiktus, tai buvo didžiausia tragedija.
Kai Šventykla buvo tinkamai valdoma, ji užtikrino tautai gyvybingą dvasinį gyvenimą, nes ji nurodė į galutinį nuodėmės problemos sprendimą, t.y. per avinėlio mirtį. Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, šis sprendimas buvo įvykdytas (Rom 5, 5–10). Be to, kasmetinę Permaldavimo dieną tauta mokėsi, kad galiausiai Dievas turi planą sunaikinti blogį ir nuodėmę visam laikui. Kitaip tariant, Šventykla apreiškė tautai visą išganymo planą. Šventyklos apeigose galime įžvelgti didžias ir būtinas pamokas, leidžiančias mums pamatyti platesnį su Dievo charakteriu susijusį vaizdą ir apšviečiančias išganymo planą.
„Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“ (1 Tim 1, 15). Kokia buvo Pauliaus viltis ir kaip mes galime ją padaryti mūsų pačių viltimi?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 45–50 p.
„Tarnystė žemiškoje šventykloje susidėjo iš dviejų veiksmų: kunigai kasdien eidavo tarnybą šventojoje, o vieną kartą per metus vyriausiasis kunigas atlikdavo ypatingą atpirkimo veiksmą šventų švenčiausioje, kad apvalytų šventyklą. Atgailaujantis nusidėjėlis kasdien atnešdavo auką prie Padangtės durų ir, uždėjęs ranką ant gyvulio galvos, išpažindavo savo nuodėmes, tuo veiksmu perkeldamas jas nuo savęs nekaltai aukai. Po to gyvulys būdavo papjaunamas. ‘Be kraujo praliejimo nėra [nuodėmių] atleidimo‘, – sako apaštalas. ‘Nes kūno gyvybė yra kraujyje‘. (Kun 17, 11) Sulaužytas Dievo Įstatymas reikalavo nusidėjėlio gyvybės. Pralietą kraują, simbolizuojantį prarastą nusidėjėlio gyvybę, kurio kaltę dabar perėmė auka, kunigas nunešdavo į šventų švenčiausiąją ir juo apšlakstydavo uždangą, už kurios buvo Skrynia su Įstatymu, kurį nusidėjėlis pažeidė. Šia apeiga, įnešant kraują, nuodėmė simboliškai patekdavo į šventyklą. Kai kuriais atvejais kraujas nebūdavo nešamas į šventąją, tačiau tuomet kunigas turėdavo suvalgyti gyvulio mėsą, kaip Mozė nurodė Aarono sūnums: ‘[…] Dievas ją davė jums, kad nuvalytumėte bendrijos kaltę, atliktumėte permaldavimą jų labui Viešpaties akivaizdoje!‘ (Kun 10, 17) Ir viena, ir kita apeiga simbolizavo nuodėmės perkėlimą nuo atgailaujančio nusidėjėlio į šventyklą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 363 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie jūsų duotus, bet sulaužytus pažadus, nepaisant to, kaip nuoširdžiai ir uoliai ketinote jų laikytis. Ką supratote iš šio patyrimo, kas galbūt padėtų apsaugoti jus nuo panašios klaidos?
2. Sandora yra teisinis santykių apibrėžimas. Mes jos nesilaikėme, bet Dievas visada yra ištikimas, net jei mes jos nesilaikome. Kaip šis Dievo gerumo ir ištikimybės supratimas gali paskatinti žmones užmegzti artimesnius santykius su Juo ir padėti mums gyventi taip, kaip mums derėtų?
3. Pagalvokite, kiek kartų buvote neištikimi Dievui ir pažadams, kuriuos turime pasak „naujosios Sandoros“ (žr. Lk 22, 20; Hbr 8, 13; 9, 15). Kodėl itin svarbu suprasti išgelbėjimo planą ir atleidimo pažadą, mums tenkantį dėka Jėzaus aukos, kurios kraujas užantspaudavo „naują Sandorą“ mums?