Spalio 26 – lapkričio 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 5, 1–5; Iš 21, 2–7; Mch 6, 8; Neh 5, 7–12; Įst 23, 21–23; Neh 5, 14–19.
Įsimintina eilutė: „Atiduokite jiems šiandien jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias esate iš jų išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų“ (Neh 5, 11).
Iki šios dienos žmonės sprendžia su turtu, skurdu ir atotrūkiu tarp turtingų ir vargšų susijusius klausimus ir ką galima dėl to padaryti. Taip, Jėzus sakė: „vargšų jūs visuomet turite“ (Mt 26, 11) – bet tai vargu ar pateisina nieko nedarymą dėl pagalbos jiems. Priešingai, Šventasis Raštas ragina mus atlikti mūsų vaidmenį padedant. Kitaip vargiai galime vadinti save krikščionimis.
Įdomu ir tai, kad netgi grįžusių tremtinių išmėginimuose ir sielvarte atstatant Jeruzalę pasirodo ši tema, ir ne tik skurdo ir vargšų, bet dar problemiškesnis klausimas, kad turtingieji engė vargšus. Tai buvo problema prieš tremtį, ir dabar, netgi grįžus į savo kraštą, ji vėl pasirodo.
Šią savaitę vėl pasikartos ši sena tema ir kaip Nehemijas darbavosi su ja kovodamas. Tyrinėsime, jog šią priespaudą dar labiau blogino tai, kad ji buvo vykdoma su „Įstatymo raide“, taip sakant, galingas pavyzdys, jog turime būti atsargūs, kad taisyklės ir nuostatai netaptų savitiksliai, užuot buvę priemone, kuria būtų siekiama atspindėti Jėzaus charakterį.
ŽMONIŲ SKUNDAI
Perskaitykite Neh 5, 1–5. Kas čia vyksta? Dėl ko žmonės skundėsi?
Atrodo, kad vadovaujant Nehemijui, žydų bendruomenė yra vieninga prieš išorinį spaudimą. Bet ne viskas yra gerai tautoje, kuri stengiasi apsiginti nuo persekiojimo ir nuo kitataučių. Nepaisant ištvermės ir, atrodo, darnių pastangų apsiginti nuo priešo, bendruomenė yra palaužta. Vadovai ir turtingieji išnaudoja neturtinguosius ir vargšus asmeninei naudai, ir padėtis pasidarė tokia bloga, kad šeimos šaukėsi pagalbos. Kai kurios šeimos sakė, kad neturėjo maisto savo vaikams; kai kurie verkė, kad dėl bado jie įkeitė savo turtą ir dabar neturi nieko; kitos šeimos dejavo, kad turėjo pasiskolinti pinigų persų mokesčiams sumokėti ir kad net jų vaikai buvo vergai.
Atrodo, jog pagrindinis kaltininkas buvo badas ir mokesčiai, dėl kurių neturtingesnės šeimos ieškojo pagalbos pas kaimynus. Persijos vyriausybė iš Judo provincijos kasmet reikalavo 350 talentų sidabro mokesčiams (žr. Neh 5, 1–5 išnašą „Andrews Study Bible“, 598 p.). Asmeniui neišgalint sumokėti nustatyto privalomojo mokesčio, šeima paprastai pirmiausia skolintųsi arba įkeistų turtą. Tačiau, jei ji neuždirbtų pinigų kitais metais, ji turėtų kažką daryti dėl turimos skolos. Paprastai kita galimybė būdavo vergovė už skolą. Ji jau prarado savo žemę, ir dabar turėjo siųsti asmenį iš šeimos, dažniausiai vaikus, kad jie galėtų atidirbti skolintojui už skolą.
Kartais gyvenime pasitaiko, kad susiduriame su sunkumais dėl mūsų pačių elgesio padarinių; žinoma, kartais mes susergame arba patiriame finansinių sunkumų ne dėl mūsų pačių kaltės. Pirmiau minėtas pasakojimas parodo metą, kai valdžios politika yra nepalanki žmonėms, o tai privedė prie sunkaus skurdo. Žmonės pateko į gilėjančio skurdo verpetą be išeities.
Įdomu, kad anuomet, kaip ir dabar, žmonės susiduria su ekonomine priespauda. Kokią žinią turime įžvelgti tame, kad tai dažna Rašto tema?
PRIEŠ ĮSTATYMO DVASIĄ
Perskaitykite Neh 5, 6–8 (taip pat žr. Iš 21, 2–7). Kodėl Nehemiją ėmė pyktis?
Kad ir kaip šiandien mums sunku tai suvokti, vergovė senovės pasaulyje buvo kultūrinė norma. Tėvas ar motina galėjo tapti vergais arba parduoti į vergovę vaiką. Socialiai ir teisiškai tėvai turėjo teisę parduoti savo sūnus ir dukteris. Tačiau, kadangi Dievas teikia laisvę, Jis sureguliavo šį paprotį Izraelyje, reikalaudamas skolintojus kas septynerius metus suteikti vergams laisvę. Taigi Dievas apsaugojo žmones nuo nuolatinės vergovės ir parodė savo troškimą, kad žmonės būtų laisvi.
Nors įstatymai leido skolinti, buvo draudžiama imti palūkanas (žr. su skolinimu susijusius Rašto nuostatus, žr. Iš 22, 24–26; Kun 25, 36–37; Įst 23, 20–21). O skolintojų palūkanos buvo nedidelės, palyginti su palūkanomis aplinkinėse tautose. Buvo prašoma mokėti vieną procentą kiekvieną mėnesį. 7 a. Mesopotamijos tekstuose kalbama apie kasmetines 50 proc. palūkanas sidabrui ir 100 proc. grūdams. Taigi 12 proc. palūkanos per metus buvo mažos, palyginti su Mesopotamijos šalių praktika. Tačiau apskritai, pasak Dievo Žodžio, vienintelis dalykas, kurio skolintojams nederėjo daryti – tai imti palūkanas (Neh 5, 10), ir įdomu, kad žmonės net nepaminėjo to savo skunde. Visa kita buvo socialinė norma ir neprieštaravo įstatymams. Tad kodėl Nehemijas labai pyko? Pažymėtina, kad jis nereagavo iš karto, bet rimtai apmąstė šį reikalą.
Tai, kad Nehemijas šį klausimą sprendžia itin ryžtingai, yra puiku. Jis nepamiršta skundo vien dėl to, kad jis techniškai nepažeidžia įstatymo arba yra socialiai priimtinas, netgi „geras“, palyginti su krašto papročiais. Šiomis aplinkybėmis buvo nesilaikoma Įstatymo dvasios. Ypatingų ekonominių sunkumų metu žmonių pareiga buvo padėti vieni kitiems. Dievas yra engiamųjų ir skurstančiųjų pusėje, ir Jis turėjo siųsti pranašus pasisakyti prieš blogį ir smurtą prieš vargšus.
Kaip mes netgi netyčia galime laikytis Įstatymo raidės, bet tuo pačiu metu laužyti jo dvasią? (žr. Mch 6, 8)
NEHEMIJAS VEIKIA
Matyt priekaištas didikams ir pareigūnams: „Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių“ (Neh 5, 7) – nedavė norimų rezultatų. Todėl Nehemijas čia nesustojo, bet toliau kovojo už engiamuosius. Jis galėjo tik pasakyti, kad jis stengėsi mokyti didikus ir pareigūnus, bet jam nepavyko, todėl jis buvo priverstas pamiršti šį klausimą. Galų gale, juk prieš jį sukiltų krašto turtingieji ir galingieji. Tačiau jis nebuvo patenkintas, kol neatsiras problemos sprendimas, net jei šiame procese atsirastų galingų priešų.
Perskaitykite Neh 5, 7–12. Kuo Nehemijas argumentavo prieš tai, kas vyko? Ką jis naudojo, kad įtikintų žmones atitaisyti neteisybę?
Nehemijas sušaukė didelę sueigą – visi izraelitai susirinko spręsti šį klausimą. Jis greičiausiai tikėjosi, kad visiems žmonėms susirinkus vadovai susigės, galbūt net bijos tęsti priespaudą.
Pradinis Nehemijo argumentas sutelktas į vergiją. Daug žydų, tarp jų ir Nehemijas, išpirko vergavusius žydus. Dabar jis teiraujasi didikų ir pareigūnų, ar jie mano, kad priimtina pirkti ir parduoti tautiečius. Ar prasminga izraelitams pirkti žydus ir suteikti jiems laisvę, kad jie galų gale vėl taptų vergais savo tautoje?
Vadovai neatsiliepė, nes suprato, kad šis argumentas yra pagrįstas; todėl Nehemijas tęsė. Jis klausia jų: „Argi neturėtumėte elgtis, bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams tautoms progos mus išjuokti?“ (Neh 5, 9) Tada Nehemijas pripažįsta, kad pats skolino žmonėms pinigus ir grūdus. Pasakydamas: „Liaukimės imti palūkanas!“ (Neh 5, 10) – jis patvirtino įstatymą, draudžiantį šį paprotį su žydais ir parodė, kad jam valdant, jis norėtų, jog žmonės būtų rūpestingi vieni kitų atžvilgiu. Stebėtina, bet atsakymas yra vieningas. Vadovai sutinka viską žmonėms grąžinti.
Ar esate kam pakenkę? Daugelis iš mūsų, jei sąžiningai, atsakytų – „taip“. Kas jus sulaiko, nesvarbu iki kokio laipsnio, nuo žalos atlyginimo, net ir dabar?
PRIESAIKA
Perskaitykite Neh 5, 12–13. Kodėl Nehemijas prisaikdino tuos, kuriems buvo skirtas susitarimas?
Nors vadovai sutiko atkurti ir grąžinti tai, ką konfiskavo, Nehemijas nebuvo patenkintas vien žodžiais. Jam reikėjo tvirto įrodymo; todėl jis juos prisaikdino kunigų akivaizdoje. Tai taip pat suteikė bylos nagrinėjimui teisinį galiojimą, jei vėliau jis turėtų priminti susitarimą.
Bet kodėl jis juos prisaikdino? Nehemijas atlieka simbolinį savo drabužių skreito iškratymą, tarsi kažką laikydamas, o tada iškratydamas. Taigi prieštaraujantieji šiai priesaikai prarastų viską. Buvo įprasta išreikšti priesaiką, kad kitiems būtų padarytas tam tikro įstato ar taisyklės reikšmės įspūdis. Žmonės taip pat buvo mažiau linkę nesilaikyti įstato, kai su jo sulaužymu buvo susijusi priesaika. Nehemijas, matyt, manė, kad tai itin svarbus klausimas, reikalaujantis kažko drastiško, kas padidintų sėkmės tikimybę.
Ko šios Senojo Testamento eilutės mus moko apie priesaikų šventumą šiems žmonėms? (Sk 30, 2; Įst 23, 22–24; Mok 5, 4–5; Kun 19, 12; Pr 26, 31)
Galiausiai kalba yra galinga žmonėms duota Dievo dovana; ji iš esmės skiriasi nuo to, ką turi gyvūnai. Ir mūsų žodžiuose yra galia, net gyvybės ir mirties galia. Todėl mes turime būti labai atsargūs, ką sakome, ką mes pažadame padaryti ir kaip žodžiais įsipareigojame. Taip pat svarbu, kad mūsų darbai atitiktų mūsų žodžius. Kiek žmonių nusigręžė nuo krikščionybės dėl tų, kurių žodžiai yra krikščioniški, bet elgesys toli gražu ne?
Pagalvokite apie tai, kokį poveikį jūsų žodžiai daro kitiems. Kaip mes galime išmokti būti labai atsargūs, ką sakome, kada sakome ir kaip sakome?
NEHEMIJO PAVYZDYS
Perskaitykite Neh 5, 14–19. Kokias priežastis Nehemijas pateikia, dėl kurių nereikalavo iš žmonių „valdytojo davinio“ (mokesčio) (Neh 5, 18)?
Nehemijas greičiausiai parašė šią eilutę po to, kai sugrįžo į karaliaus Artakserkso rūmus, po 12 metų valdymo Jude. Nors valdytojai turėjo teisę gauti davinį iš savo pavaldinių, Nehemijas niekada nereiškė šios teisės ir išsilaikė pats. Jis padengdavo ne tik savo, bet ir savo šeimos bei visų rūmų išlaidas. Zerubababelis, pirmasis valdytojas, yra vienintelis kitas valdytojas, kurio vardas žinomas. Kai Nehemijas sako – „ankstesnius valdytojus“, jis greičiausiai nurodo į valdytojus tarp Zerubabelio ir jo. Dėl to, baigiantis jo valdymo laikotarpiui, jis tikriausiai prarado pinigus. Užuot kaupęs turtą, kas yra tikėtina prestižinėje padėtyje, jis tikriausiai prarado turtą. Nehemijas buvo turtingas, todėl jis galėjo daugeliui žmonių parūpinti kasdienio maisto, ir jis buvo dosnus pasirūpindamas kitais (Neh 5, 17–18).
Nors tai ne tas pat, ką Abraomas padarė po to, kai išgelbėjo belaisvius iš aplinkinių tautų (žr. Pr 14), Nehemijo elgesys čia atskleidžia tą patį esminį principą.
Perskaitykite Neh 5, 19. Ką jis čia sako ir kaip tai suprantame Evangelijos šviesoje?
Čia mes matome Nehemijo pavyzdį, kai Viešpats ir Viešpaties darbas yra svarbiau asmeninės naudos ir privalumų. Tai gera pamoka mums visiems, nepaisant konkrečių mūsų aplinkybių. Lengva darbuotis dėl Viešpaties, kai tai mums daug nekainuoja.
Perskaitykite Fil 2, 3–8. Kaip dabar jūs galite parodyti savo gyvenime čia išreikštus savęs išsižadėjimo principus?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 646–652 p.).
„Kai Nehemijas išgirdo apie šią žiaurią priespaudą, jo siela buvo kupina pasipiktinimo. ‘Išgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis‘, – sako jis. Jis suprato, kad nutraukti priespaudos paprotį jam pavyks tik pastovint už teisingumą. Su būdingomis jėgomis ir ryžtu jis ėmėsi darbo, kad palengvintų savo brolių dalią“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 648 p.).
„Toliau Jėzus pateikia argumentų, kurie padaro priesaiką nereikalinga. Jis mokė, kad visų mūsų pokalbių taisyklė turi būti tiesa: ‘Verčiau jūs sakykite: Taip, jei taip. Ne, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo‘ (Mt 5, 37). Šie žodžiai pasmerkia visus nereikšmingus posakius ir įterptinius žodžius, kurie ribojasi su šventvagyste. Jie pasmerkia apgaulingus pagyrimus, tiesos vengimą, neįtaigius posakius, perdėjimus ir iškraipymus, kurie dažni visuomenėje ir verslo pasaulyje. Jie moko, kad nė vienas žmogus, kuris stengiasi pasirodyti esąs tuo, kuo jis iš tikrųjų nėra, kurio žodžiai slepia tikruosius jausmus, negali būti vadinamas sąžiningu“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 76 p.).
Klausimai aptarimui:
Kodėl savanaudiškumas yra žmogiškų bėdų pagrindas sprendžiant finansinius ir tarpasmeninius santykius?
Kaip Dievo tauta gali išvengti godumo? Kokios yra Dievo parūpintos priemonės prieš godumą? Patyrinėkite šiuos tekstus: Iz 58, 3–12 ir Mch 6, 6–8.
Apmąstykite kalbos dovaną ir mūsų žodžių galią. Ką reiškia Jn 1, 1–2, kur Jėzus pavadintas – „Žodžiu“? Kaip tai padeda suprasti žodžių svarbą ir ką jie reiškia?
Nepaprasta, kad prieš tūkstančius metų Jėzus pasakė, jog tarp mūsų visada bus vargšų. Mes taip pat esame raginami padėti vargšams. Kaip šios dvi idėjos dera, padėdamos paskatinti krikščionis darbuotis dėl tų, kuriems pasisekė mažiau?