Spalio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ezr 7, 10; Neh 1, 1–11; Dan 9, 24–27; Dan 8; Rom 8, 28–29; Rom 9; Iš 3, 4.
Įsimintina eilutė: „Tebūna pašlovintas Viešpats, mūsų protėvių Dievas, kuris įdėjo į karaliaus širdį tokį dalyką – išaukštinti Viešpaties Namus Jeruzalėje“ (Ezr 7, 27).
Ar Dievas pašaukia žmogų konkrečiai užduočiai? Ar yra matas, padarantis asmenį labiau kvalifikuotu už kitus tam tikrai užduočiai? Ar šios savybės skiriasi žmogaus ir Dievo akimis? Daugelis iš mūsų greičiausiai atsakytų – „taip“, ypač į paskutinius du klausimus. Tam tikrais atvejais Dievas ruošia mus konkrečiai užduočiai per ugdymą ar patyrimą; kitais atvejais Jis pasirenka mus tarnauti tik todėl, kad norime ir esame nuolankūs. Tačiau gyvenime ne visada lengva suprasti Dievo pašaukimą mums. Nepaisant to, Rašte apstu pasakojimų apie tam tikrai užduočiai Dievo pasirinktus žmones.
EZROS IR NEHEMIJO PAŠAUKIMAS
Įdomu tai, kad Ezra ir Nehemijas buvo Dievo pašaukti atlikti konkrečią užduotį – atstatyti griuvėsius. Tačiau šiuo atveju atstatymas buvo susijęs su įvairiomis užduotimis. Jie turėjo vesti Izraelį į Jeruzalę ir atstatyti Šventyklą bei miestą. Tuo pačiu metu jie turėjo mokyti žmones apie Dievą ir, svarbiausia, sugrąžinti juos į pasišventimą ir santykius su Juo. Tai tikrai svarbus pašaukimas iš Dievo.
Galima sakyti, kad Ezra buvo pasirinktas dėl įvairių priežasčių: (1) jis norėjo eiti; (2) jis buvo vadovas; ir (3) jis buvo kvalifikuotas raštininkas ir mokytojas. Taip pat galime rasti ir kitų priežasčių. Tačiau yra viena eilutė, kuri galbūt geriausiai parodo, kodėl Ezrai buvo pavesta ši užduotis.
Ką apie Ezrą sako Ezr 7, 10? Kaip Ezra galėjo „pasiruošti“ ar „atsidėti“ širdimi tyrinėti „Viešpaties Įstatymą“ ir jį vykdyti?
Hebrajų kalba žodis „atsidėjęs“ yra kun. Pastarasis gali būti išverstas kaip „pasiruošęs, atsidėjęs, tvirtas, apsisprendęs, stabilus, saugus“. Todėl atrodo, kad tikroji šio teiginio reikšmė yra ta, kad Ezra tvirtai atsidėjo savo širdimi ieškoti Dievo.
Atvykęs į Jeruzalę, Ezra pavyzdžiu parodė, ką reiškia būti pasišventusiam Dievui, ir 13 metų mokė Dievo Žodžio Jeruzalėje. Jam galėjo atrodyti, kad per tuos 13 metų jis nenulėmė jokio skirtumo, bet po sienų užbaigimo, žmonės sušaukė susirinkimą, ne todėl, kad juos kažkas privertė, bet todėl, kad jie norėjo tai padaryti. Dievo Žodis, kurį jie išgirdo iš Ezros, įsišaknijo.
Kodėl buvo pasirinktas Nehemijas? Perskaitykite Neh 1, 1–11.
Nehemijo širdis buvo su Dievu ir tauta. Jis nerimavo sužinojęs, kad darbas Jeruzalėje sustojo. Nehemijas buvo uolus tikslui, ir kaip Ezra, jis dirbo savanoriškai. Dievas atsiliepė į jų maldas ir troškimus. Kartais mums atrodo, kad jei mums kažkas patinka, tai negali būti iš Dievo, nes Dievas mums pavestų tik sudėtingas užduotis, kurių mes nenorėtume atlikti. Bet jei mes einame su Dievu, troškimai atlikti kažką, kas mums patinka, dažnai yra suteikiami Dievo. Dievas nori, kad mes būtume uolūs darbuodamiesi dėl Jo.
Kaip jūs patyrėte tikrovę, kad Dievas šaukia jus daryti dėl Jo tai, kas jums patinka?
PRANAŠIŠKAS LAIKAS
Pirmoje šio ketvirčio temoje tyrinėjome, kaip Dievas pašaukė Zerubabelį (538 m. prieš Kristų) ir Ezrą (457 m. prieš Kristų) konkrečiai tarnystei. Antroje temoje apsvarstėme Dievo pašaukimą Nehemijai (444 m. prieš Kristų). Turime suvokti, kad šie pašaukimai buvo su Dievo numatymu. Pavyzdžiui, Dievas Zerubabelį vedė atlikti tam tikrą užduotį, reaguojant į 70 metų nelaisvės pabaigą, kurią išpranašavo Jeremijas.
Kokiais metais Ezra buvo pašauktas tarnystei? Tais pačiais metais, kai karalius Artakserksas paskelbė įsakymą. Kuo šie metai reikšmingi pranašystėje? žr. Dan 9, 24–27.
Dan 9, 25 parašyta: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai“. Paskutinė šios pranašystės savaitė paminėta 27 eilutėje. Kadangi vieną savaitę sudaro septynios dienos, pranašiška savaitė lygi 7 metams (Sk 14, 34; Ez 4, 5–6). Todėl ši pranašystė kalba apie 70 savaičių, o tai yra 490 metų. Klausimas, į kurį reikia atsakyti, tai – kada prasideda 70 savaičių pranašystė? Tekstas sako, kad nuo to laiko, kai bus paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę.
Iš viso buvo paskelbti trys įsakymai dėl žydų tautos atkūrimo. Kyras, Darijus ir Artakserksas davė įsakymą atstatymui. Tačiau tik Artakserkso įsakymas yra susijęs su Jeruzalės miestu, ir tik šis įsakymas yra susijęs su Dievo garbinimu dėl Jo įsikišimo (Ezr 7, 27–28).
Mes 70 savaičių pranašystės pradžią skaičiuojame nuo 457 m. prieš Kristų, septintųjų karaliaus Artakserkso I metų, kaip minima Ezr 7, 7–26. Be to, kadangi 457 m. prieš Kristų taip pat prasideda 2300 dienų pranašystė Dan 8, 14 (žr. III dalį), šis įsakymas yra šių dviejų pranašysčių pradžia. 70 savaičių baigiasi 34 m. po Kristaus, kai išplito Evangelijos skelbimas ir ji pasiekė pagonis (pažymėtas ankstyvosios bažnyčios persekiojimu ir Stepono kankinyste). Paskutinės savaitės vidurys būtų 31 m. po Kristaus, kai Jėzus mirė ant kryžiaus.
Perskaitykite Dan 9, 24–27 pranašystę. Kaip ji atskleidžia, su nuostabiu tikslumu, Jėzaus tarnystę? Kaip ši pranašystė turėtų padėti sutvirtinti mūsų tikėjimą?
70 SAVAIČIŲ IR 2300 DIENŲ
Žodis „skirta“, užrašytas Dan 9, 24, „Septyniasdešimt septynetų skirta“, – tiesiogine prasme reiškia – „Septyniasdešimt septynetų yra atpjauta“. Nors šis žodis, išverstas – „skirta“, nėra vartojamas niekur kitur Rašte, jis vartojamas žydų literatūroje, ir reiškia – „atpjauta“ nuo kažko ilgesnio. Kadangi Danieliaus 8 pristatyta 2300 metų pranašystė, kurios pradžia nėra nurodyta Danieliaus 8, logiška tai, kad, kai kitame skyriuje (Danieliaus 9) kalbama apie skirtus arba atpjautus 490 metų, jie gali būti „atpjauti“ tik nuo 2300 pranašiškų metų, paminėtų ankstesniame skyriuje. Galų gale, nuo ko dar galėtų būti „atpjautas“ šis laikotarpis, jei ne nuo kitos, ilgesnės laiko pranašystės?
Perskaitykite Danieliaus 8. Kuri iš regėjimo dalių nebuvo paaiškinta (žr. ypač Dan 8, 14. 26–27)?
70-ies septynetų pranašystė Dan 9, 24–27 ir 2300 vakarų ir rytmečių pranašystė Dan 8, 14 yra susijusios dėl daugybės priežasčių: (1) abi yra laiko pranašystės; (2) konkreti regėjimo ir supratimo terminologija jas susieja (žr. Dan 8, 26–27; 9, 23); (3) abi pranašystes paaiškino Gabrielius (žr. Dan 8, 16; 9, 21); (4) vienintelė regėjimo dalis, kuri nebuvo paaiškinta Danieliaus 8, tai 2300 vakarų ir rytmečių (kartais verčiamų „dienomis“) regėjimas Dan 8, 14; (5) Danieliaus 8 užrašytas ir regėjimas, ir dalinis jo paaiškinimas, o Danieliaus 9 užrašytas tik paaiškinimas, šiuo atveju vienintelės neaiškinamos Danieliaus 8 dalies paaiškinimas, t.y. 2 300 dienų pranašystė Dan 8, 14, ta regėjimo dalis, kurios Danielius nesuprato (žr. Dan 8, 27).
Ezros knygoje mums pateikta informacija parūpina trūkstamas pranašystės Danieliaus knygoje dalis, būtent nuo kada pradedamas istoriškai skaičiuoti pranašiškas laikotarpis, susijęs su esminėmis Kristaus tarnystės ir darbo vardan mūsų dalimis.
Pastaba: čia pateikite 70 savaičių – 2300 dienų diagramą.
DIEVO IŠSIRINKIMAS
Daug kalbama apie tai, kad Dievas išsirenka mus kažką atlikti. Daugelio mintys apie tai, ką reiškia išsirinkimas, skiriasi. Ką Raštas sako apie mūsų išrinkimą?
Perskaitykite Rom 8, 28–29. Kam Dievas mus pašaukia? Kam Jis mums išsirenka?
Šios eilutės konkrečiai nurodo, kad Dievas iš anksto paskyrė žmonėms tapti panašiems į Jo Sūnaus pavidalą. Tai nereiškia, kad Dievas iš anksto nulemia, ar būti išgelbėtiems, ar pražūti, ir kad mes neturime kito pasirinkimo. Kitaip tariant, išsirinkimas yra skirtas mūsų pasikeitimui. Mes turime būti pakeisti, kad atspindėtume Dievo Sūnų. Tuomet šis pasikeitimas pažadėtas kitoje eilutėje (Rom 8, 30), kurioje Paulius teigia, kad tuos, kuriuos Dievas pašaukia, Jis taip pat nuteisina (padaro teisius) ir išaukština (pašventina). Taigi mes nesame palikti pasikeisti patys, Dievas žada įvykdyti šį pasikeitimą savo galia.
Perskaitykite Romiečiams 9. Koks Dievo išsirinkimas ar pašaukimas yra aprašytas šiame skyriuje?
Romiečiams 9 Paulius aptaria Dievo išrinkimą konkrečiai užduočiai. Izraelitai buvo išsirinkti, kad pasauliui būtų nunešta su Dievu susijusi geroji žinia. Frazė „Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau“, – (Rom 9, 13) paprastai suprantama, kad Dievas mylėjo tik vieną iš brolių. Tačiau šio posakio kontekste Paulius rašė, kad Jokūbas buvo išsirinktas, o Ezavas ne. Kam buvo išsirinktas Jokūbas? – Būti Izraelio tautos tėvu. Tad yra dviejų rūšių Dievo išrinkimas. Pirma, Dievas išsirenka kiekvieną iš mūsų išgelbėjimui ir nori, kad mes taptume panašūs į Jėzaus pavidalą. Antra, Dievas išsirenka skirtingus žmones tam tikroms užduotims atlikti.
Kodėl padrąsintų žinojimas, kad buvote iš anksto skirti išgelbėjimui? Tačiau, kodėl tai nereiškia, kad jūsų sprendimai negali nulemti Dievo siūlomo išgelbėjimo praradimo?
MŪSŲ ATSAKOMYBĖ
Jei Dievas mus pašaukia, mes vis dar esame laisvi pasirinkti, ar šį kvietimą priimti, ar jį atmesti, kaip esame laisvi pasirinkti arba priimti Jo mums visiems siūlomą išgelbėjimą, arba jį atmesti. Jis gali suteikti mums tam tikrą padėtį, bet mes galime nuspręsti nepaisyti Jo raginimų. Taip, Jis nori, kad dėl Jo mes atliktume konkrečius dalykus, kaip Jis kviečia mus tapti panašiais į Jį. Dievo išsirinkimas konkrečiai užduočiai yra Jo plano dėl mūsų išgelbėjimo dalis. Atlikdami tai, ką Jis ragina mus atlikti, mes savo gyvenime atskleidžiame išgelbėjimo, kurį Jis mums davė, tikrovę.
Karaliui Sauliui buvo suteikta karaliaus padėtis. Deja, Saulius niekada nepavedė visiškai savo širdies Dievui, nepaisant jam skirtos užduoties. Tik todėl, kad Dievas pašaukia asmenį atlikti dėl Jo ypatingą užduotį, nereiškia, kad šis asmuo priims Dievą. Mūsų laisva valia išlieka lemiamu veiksniu, o jei nesilaikome Dievo vedimo, mes galime prarasti viską.
Perskaitykite Išėjimo 3 ir 4. Ko šie skyriai mus moko apie tai, kas atsitinka, kai Viešpats pašaukia kažką atlikti?
Mūsų atsakas gali būti panašus į Ezros ir Nehemijo, kurie ėjo nedvejodami, arba galime būti kaip Mozė, kuris turėjo prieštaravimų ir pasiteisinimų. Galiausiai Mozė ėjo, bet ne be mėginimo išvengti pašaukimo. Jis prieštaravo teigdamas, kad jis nėra tinkamas, kad jis yra niekas ir neužėmė svarbios padėties. Tad kaip faraonas jo klausys? Jis taip pat nerimavo, kad žydai netikės juo ar jo neklausys, ir darbas būtų veltui. Be to, jis skundėsi, kad nėra įgudęs: „Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“ (Iš 4, 10) – ir neturėjo reikiamų savybių. Galiausiai jis primygtinai prašė Dievą siųsti ką nors kitą. Tačiau skaitydami pasakojimą apie Mozę sužinome, kokiu Mozė tapo galingu, nors ir netobulu vadovu. Jis ištikimai atliko užduotį, kuriai Viešpats jį pašaukė.
Kokių mes dažnai randame pasiteisinimų, kad galėtume nedaryti to, ką, mūsų žiniomis, Viešpats mums pavestų?
Tolesniam tyrinėjimui: Atidžiai perskaitykite E. Vait, „Prophets and Kings“, 697–699 p., ryšium su 70 savaičių pranašyste ir jos istoriniu išsipildymu.
„Kristaus metas artinosi: buvo aiškiai nusakyta, kaip Jis bus pateptas Šventosios Dvasios, kaip mirs ir kaip Evangelija bus nešama pagonims. Žydų tauta turėjo privilegiją suprasti šias pranašystes ir atpažinti jų išsipildymą Jėzaus misijoje. Kristus akcentavo savo mokiniams, kaip svarbu gilintis į pranašystes. Apie pranašystę, kurią išgirdo pranašas Danielius apie ateisiantį metą, Jėzus pasakė: ‘skaitytojas teįsidėmi‘ (Mt 24, 15). Prisikėlęs Jis paaiškino mokiniams, ‘primindamas visus pranašus, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta‘ (Lk 24, 27). Išgelbėtojas kalbėjo per visus pranašus. ‘Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę‘“ (1 Pt 1, 11) (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 205 p.).
Klausimai aptarimui:
Daugiau apmastykite šią mintį apie Dievo pašaukimą daryti tai, ką mėgstate. Kokių galite laikytis principų, kad žinotumėte, jog vykdote Dievo valią, ne tik tuo atveju, kai darote tai, ką mėgstate, bet apskritai?
Perskaitykite pasakojimą apie pranašą Joną ir kaip jis sureagavo į Dievo pašaukimą savo gyvenime. Ko mes galime pasimokyti iš jo patyrimo? Tuo pačiu metu, palyginkite tai, ką darė Jona, su tuo, ką darė Paulius, kai Jis buvo pašauktas Viešpaties (žr. Apd 9, 1–20). Kokie buvo esminiai skirtumai tarp jų?
„Judo istorija pasakoja apie liūdnai pasibaigusį gyvenimą, kuris galėjo pašlovinti Dievą. Jeigu Judas būtų miręs prieš savo paskutiniąją kelionę į Jeruzalę, jis būtų laikomas žmogumi, vertu būti tarp Dvylikos ir tuo, kurio labai trūksta“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 662 p.). Pagalvokite apie pasakojimą apie Judą Iskariotą. Ar jis buvo „pašauktas“ išduoti Jėzų? Jei taip, ar tai būtų teisinga jo atžvilgiu? Kaip mes galime suprasti Judą ir jam tekusias galimybes, palyginus su tuo, kam jis galiausiai apsisprendė? Ko mes galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie laisvę pasirinkti mūsų gyvenime?