Gruodžio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kar 12, 1–16; Apd 15, 7–11; Jn 11, 46–53; Neh 4, 7–23; Ezr 8, 21–23. 31–32.
Įsimintina eilutė: „Tada visi žmonės nuėjo valgyti, gerti, dalytis maistu ir švęsti linksmybės šventę, nes suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę“ (Neh 8, 12).
Ezra ir Nehemijas yra didžių vadovų, pasišventusių Dievui vykdyti užduotis, kurias Viešpats juos pašaukė atlikti, pavyzdys. Jų meilė Dievui įkvėpė jiems troškimą būti ištikimais tarnautojais. Tiesą sakant, jų ištikimybė buvo pagrindinė mūsų tyrinėjimo dalis.
Šią savaitę tyrinėsime Rašto vadovų pavyzdžius, įskaitant Ezrą ir Nehemiją. Aišku, pamokos nebus išsamios, nes galima aptarti daug daugiau vadovų. Tačiau parinktos pamokos yra svarbios bet kuriam vadovui. Galbūt nelaikote savęs vadovu šiuo konkrečiu savo gyvenimo tarpsniu, bet mes visi darome įtaką kai kuriems žmonėms; todėl pamokos yra taikytinos visiems.
Esminis pasakojimui apie šiuos vadovus yra Dievo Žodis. Žodis pakeitė jų mąstymą, gyvenimą ir nulėmė visą atgimimo ir reformos programą. Jie buvo viskuo skolingi Dievo Žodžiui ir jame rastam mokymui. Taip pat, kad ir kas mes esame, kad ir kokį atliktume vaidmenį, mes privalome išlaikyti Dievo Žodį esminiu mūsų kaip septintosios dienos adventistų krikščionių gyvenimui.
I. VADOVŲ ĮTAKA
Visame Rašte galima rasti gerų ir blogų vadovavimo pavyzdžių, o kartais ir abiejų derinį. Kartais blogi vadovai padarydavo gerų dalykų, o geri kartais padarydavo blogų dalykų. Galų gale visi vadovai yra žmonės, todėl jie elgiasi ir gerai, ir blogai, ir teisingai, ir netinkamai. Kas nepatyrė šios tikrovės savo gyvenime?
Tačiau problema yra ta, kad, esant vadovu, daroma didelė įtaka geram arba blogam. Ganėtinai blogai daryti neigiamą įtaką savo namuose, darbo vietoje arba ten, kur jaučiamas jūsų buvimas. Bet užimant vadovo padėtį, ar dvasinio, ar politinio, ar abiejų, įtaka didėja. Tad itin svarbu, kad, nepaisant jūsų vaidmens, kaip vadovas atspindėtumėte Šventojo Rašto principus ir mokymą.
1. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kokius vadovavimo pavyzdžius galima juose rasti? Jei pavyzdžiai geri, paaiškinkite, kodėl jie geri. Jei blogi, paaiškinkite, kodėl jie blogi.
Rehabeamas (1 Kar 12, 1–16) Petras (Apd 15, 7–11)
Jošijas (2 Kar 23, 1–10) Debora (Ts 4, 1–16) Ahabas (1 Kar 21, 1–16)
Nors tai tik paviršius, kokių pamokų galime įžvelgti šiuose pasakojimuose apie tai, kas vadovavimą daro geru ir blogu, ir kaip mes galime pritaikyti tai, ko išmokome, sau, kad ir kokius vaidmenis atliktume?
II. KAS NEDORA VIEŠPATIES AKYSE
2. Perskaitykite pateiktus tekstus. Ką jie mums sako apie šiuos vadovus ir įtaką jų valdomai tautai?
1 Kar 15, 26. 34 2 Kar 13, 1–3 Jn 11, 46–53
Mintis, kad daugelis iš mūsų, užimančių kažkuria prasme vadovo padėtį, galime žmones dvasiškai pakelti arba smukdyti. Ir visais šiais atvejais poveikis buvo pribloškiančiai neigiamas.
Tiksliau sakant, mūsų charakteris ir pasišventimas Kristui nulemia skirtumą tiems, su kuriais mes bendraujame. Dvasiniai vadovai daro įtaką kitiems arba artindami prie Dievo, jei jie patys ieško Dievo, arba paskatindami blogiui, jei jie neieško Dievo.
Priešingai tam, ką mes tyrinėjome šiandien, neabejotina, kad Ezros ir Nehemijo santykiai su Dievu buvo tvirti. Šiose knygose apie Ezrą ir Nehemiją minimi pasninkavimas ir malda viršija tai, kas Rašte pateikiama apie kitus didžius vadovus. Jiems vadovaujant tauta ėjo su Dievu, net jei ne viskas buvo nepriekaištinga. Jų kryptis gyvenime buvo Dievo link. Kita vertus, tai, kad buvo nepaveiktų ar nepakeistų Ezros ir Nehemijo įtakos, liudija, jog jokio kito asmens tikėjimas, išskyrus mūsų pačių tikėjimą, galiausiai nulemia mums skirtumą. Galų gale prisiminkite žmones, kurie turėjo galimybę pamatyti Jėzų kūne, išgirsti Jį skelbiant ir net paliudyti ar išgirsti apie Jo stebuklus, tačiau kurie galiausiai atmetė Jį. Taip, mes turime atlikti savo vaidmenį, nepaisant mūsų padėties gyvenime, ir mes galime daryti įtaką geram arba blogam. Bet galų gale kiekvienas žmogus turės atsakyti Dievui už save.
Pagalvokite apie žmones jūsų įtakos sferoje. Kaip galėtumėte patobulinti savo įtaką?
III. DRĄSA IR ĮGALINIMAS
3. Perskaitykite Neh 4, 1–17. Kaip Nehemijas parodė drąsą? Kas jam ją suteikė?
Nehemijas priešinosi savo priešams, mėginusiems įbauginti žydus. Nehemijas reagavo imdamasis iniciatyvos, kad tauta pasirengtų kovoti. Nehemijas nesakė: „Gerai, Dieve, viską padaryk Tu“. Vietoj to, jis skyrė žmonėms atlikti jų vaidmenį. Jie paėmė kalavijus ir kitus ginklus, tuo pačiu statė sieną. Žydai, vadovaujant Nehemijui, nebijojo, bet drąsiai ėmė ginklus, kad apsigintų. Nehemijas padrąsino juo tikėjusius žmones, dirbo su jais ir suteikė jiems atsakomybę veikti. Jis įgaliojo juos atlikti darbą, kai paskyrė jiems atsakomybes. Tačiau Nehemijas ne tik pasakė žmonėms, ką daryti, o tada nuėjęs pasislėpė savo kambaryje. Jis stovėjo greta jų ir atliko sunkų darbą, kurį reikėjo atlikti.
Rašte yra atvejų, kai Dievas liepė tautai stovėti ir stebėti Jo kovą, ir yra daug kitų atvejų, kai Dievas sakė: „Pasiruoškite veikti, ir Aš suteiksiu jums pergalę“. Jei norime pamatyti Dievo išlaisvinimą ir palaiminimus, turime atlikti savo vaidmenį.
„Tvirtas Nehemijo pasišventimas Dievo darbui ir jo vienodai tvirtas pasitikėjimas Dievu neleido jo priešams patraukti jį savo galion. Tingi siela yra lengvas grobis pagundai; bet gyvenime, turinčiame kilnų ir įtraukiantį tikslą, pikta randa mažai vietos. Nuolat pirmyn žengiančio asmens tikėjimas nemenksta; aukštai, žemai ir toli jis įžvelgia begalinę Meilę, veikiančią viską, kas reikalinga Jo geram tikslui pasiekti. Dievo tikrieji tarnai dirba su nepalaužiamu ryžtu, nes jie nuolat priklauso nuo Malonės sosto“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 660 p.).
Galų gale Nehemijas drąsos sėmėsi iš supratimo, susijusio su Dievo tikrove ir galia. Ir, kaip tyrinėjome, jo su Dievu susijęs pažinimas paskatino jį veikti laikantis tikėjimo.
Nors kontekstas kitoks, kaip tai, ką matėme Nehemijo knygoje, atspindi šią eilutę: „Priešingai, kitas pasakys: ‘Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus‘. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą?“ (Jok 2, 18)
IV. TIKSLAS IR UOLUMAS
4. Ko šios eilutės mus moko apie varomąją jėgą tiek Ezros, tiek Nehemijo gyvenime? Neh 2, 1–10; Ezr 7, 8–10.
Visuose savo darbuose Ezra ir Nehemijas siekė Dievo valios Jo tautos gyvenime. Taip, žmonės buvo sumišę; taip, už tai jie buvo nubausti. Bet Dievas, ištikimas atkūrimo pažadams, nutiesė kelią Jo tautai grįžti į Pažadėtąjį kraštą ir, jei bus ištikima, įvykdyti tikslus, kuriuos Jis jai nustatė. Ir Viešpats savo išmintimi išsirinko du labai pasišventusius vyrus, panašius į Mozę, kad jie atliktų pagrindinį vaidmenį šiame atkūrime, kaip anksčiau ypatingai užduočiai Jis panaudojo Mozę.
Didieji vadovai, kaip šie du vyrai, turi tikslą. Jie turi gyvenimo tikslą, kuris varo juos į priekį kiekvienoje veikloje. Galima sakyti, kad ir Ezra, ir Nehemijas gyvenime turėjo tikslą. Jie turėjo viziją, jie norėjo, kad Dievo tauta pasiektų konkretų tikslą, ir jie darė viską, kad tai būtų padaryta.
Ezra tai darė tyrinėdamas Raštą ir mokydamas žmones Žodžio. Nehemijas ragino žmones daryti tai, kas teisinga, ir drąsiai pastovėti už Dievą. Abu vyrai norėjo pamatyti atkurtą Jeruzalę, bet ne tik medžiaginį atkūrimą. Jie taip pat troško atgimimo ir reformos žydų gyvenime. Todėl jie taisė, barė ir kartais reikalavo konkrečių veiksmų. Didieji vadovai tiki kažkuo didesniu už vidutiniškumą. Ezra ir Nehemijas tikėjo mylinčiu, galingu Dievu, kuris galėjo daryti stebuklus, ir jie norėjo, kad kiekvienas turėtų gilų ryšį su Juo.
Pradedant pirmuoju Nehemijo knygos skyriumi, skaitytoją patraukia Nehemijo pasišventimas Dievo darbui ir jo baimė dėl savo tautos. 1 skyriuje jis verkia, išgirdęs apie izraelitų sunkumus Jude. Jis klaupiasi ir pažada daryti viską, ką Dievas jį ragina atlikti. Atrodo, Nehemiją skatina mintis nulemti tam tikrą skirtumą pasaulyje. Jis buvo veiklus žmogus, veiklus dėl Dievo. Eiti į Judą, ne itin klestinčią tautą, kurioje jo kiekviename žingsnyje laukė priešprieša, ir nulemti skirtumą Nehemijas apsisprendė ne dėl didžiausio atlyginimo arba svarbios padėties (nors jis tai turėjo Persijoje). Jis išėjo tikėdamas, nepaisant kliūčių.
V. NUOLANKUMAS IR IŠTVERMĖ
5. Perskaitykite Ezr 8, 21–23. 31–32. Ar Ezros sprendimą neprašyti karaliaus pagalbos laikytumėte kvailu, ar drąsiu? Kaip Ezra ir tauta parodo nuolankumą?
Vėliau Nehemijas priėmė karaliaus palydą dėl apsaugos. Tačiau Ezra tikėjo, kad Dievas galėtų geriausiai apsireikšti, jei jis nieko neprašytų iš karaliaus. Todėl, jiems saugiai pasiekus Judą, padėka buvo skirta jų Dievui. Galbūt tam tikromis aplinkybėmis mes galime per daug pasikliauti kitais žmonėmis, neleisdami Dievui apsireikšti. Minėtomis aplinkybėmis Ezra nusprendė leisti Dievui atlikti darbą ir įrodyti karaliui, kad iš tikrųjų Dievas yra galingas.
Tačiau Ezra neveikė pasitikėdamas nepagrįsta viltimi. Jis sušaukė žmones, jie pasninkavo ir meldėsi dėl aplinkybių. Jie nepradėjo kelionės, kol nepraleido daug laiko su Dievu. Jie nuolankiai atėjo Dievo akivaizdon prašydami, kad Jo apsauga taptų Jo galios ženklu, ir Dievas atsiliepė.
6. Perskaitykite Neh 5, 14–19. Kaip Nehemijas parodė nuolankumą?
Tikrieji vadovai turi būti pasiruošę nusižeminti ir tarnauti. Kompetentingiems vadovams nereikia „titulo“, kad pelnytų garbę. Nehemijas buvo plačiai atvėręs savo duris ir dosniai šelpė žmones. Jis parodė tikėjimą Dievu, o jo neįtikėtinas pasišventimas Dievui buvo pavyzdys tautai. Jis buvo stipri asmenybė ir nuovokaus būdo, bet jis nelaikė savęs aukštesniu už kitus. Anuomet jis užėmė aukščiausią padėtį žydų tautoje, tačiau jis buvo dosnus. Taip Jis atspindėjo Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kuris mus mokė, kad geriausias būdas vadovauti yra tarnauti kitiems. Jėzus tai darė, todėl mes, nepaisant mūsų padėties, darome tą patį.
„Atsisėdęs Jis pasišaukė Dvylika ir tarė: ‘Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!‘“ (Mk 9, 35). Ko Jėzaus žodžiai čia moko apie tai, ką reiškia būti tikru vadovu Dievo akyse?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 91–102 p.
„Grįžusių tremtinių atstatymo ir reformos darbas, vadovaujant Zerubabeliui, Ezrai ir Nehemijui, simbolizuoja dvasinio atkūrimo darbą, kuris turi būti vykdomas paskutinėmis šios žemės istorijos dienomis. Izraelio likutis buvo silpni žmonės, pažeidžiami jų priešų; bet per juos Dievas siekė išsaugoti žemėje savęs ir savo Įstatymo pažinimą. Jie buvo tikrojo garbinimo sargai, šventųjų žodžių saugotojai. Atstatant Jeruzalės šventyklą ir sieną juos ištiko įvairūs patyrimai; priešprieša buvo stipri. Sunki buvo našta, kurią patyrė šio darbo vadovai; tačiau jie žengė pirmyn nesvyruojančiu tikėjimu, dvasios nuolankumu ir tvirtu pasikliovimu Dievu, pasitikėdami, kad Jo tiesa nugalės. Kaip ir karalius Ezekijas, Nehemijas ‘niekada nepasitraukė nuo Viešpaties, bet laikėsi įsakymų, kuriuos Viešpats buvo davęs… Viešpats buvo su juo‘“ (2 Kar 18, 6–7)“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 677 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl turime daryti viską, ką galime Dievo akivaizdoje, ir palaikyti mūsų vadovus?
2. Kodėl tarnaujančio vadovo stilius yra itin sudėtingas, reiklus ir tuo pat metu praturtinantis? Kodėl itin svarbu, kad krikščionis vadovas būtų ir tarnas?
3. Nehemijo knygos pradžioje ir pabaigoje, taip pat ir viduryje, jis meldėsi. Ir Ezra, ir Nehemijas buvo maldos žmonės. Atkreipkite dėmesį į tai, kiek kartų žodis „malda“ arba „meldėsi“ paminėti Ezros knygoje ir Nehemijo knygoje. Šie vadovai nuolat meldėsi. Ką tai turėtų mums pasakyti apie mūsų įprotį melstis? 4. „Jis buvo ištikimai atsidavęs Viešpačiui. Ezekijas niekada nepasitraukė nuo Viešpaties, bet laikėsi įsakymų, kuriuos Viešpats buvo davęs per Mozę“ (2 Kar 18, 6). Kaip žmogus ištikimai atsiduoda Viešpačiui? Ką tai reiškia? Kaip ištikimas atsidavimas Viešpačiui yra susijęs su Jo įsakymų laikymusi?